1928 m. sausio 6 d., per Apreiškimo šventę, popiežius Pijus XI paskelbė encikliką Mortalium animos, kurios pavadinimas lotyniškai reiškia „Mirtingųjų sielos“. Šis dokumentas buvo skirtas aptarti ir įvertinti tuo metu plintantį ekumeninį judėjimą, siekiant išlaikyti katalikų tikėjimo integralumą ir aiškumą.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje įvairios krikščioniškos bendruomenės pradėjo siekti vienybės, organizuodamos tarptautines konferencijas ir susitikimus. Vienas iš tokių renginių buvo 1927 m. Lozanoje vykusi konferencija, kurioje dalyvavo atstovai iš įvairių krikščioniškų denominacijų. Šie susitikimai skatino idėją, kad skirtingos krikščioniškos bendruomenės galėtų sugyventi ir bendradarbiauti, nepaisant doktrininių skirtumų.
Pijus XI enciklikoje Mortalium animos išreiškė susirūpinimą dėl šių ekumeninių iniciatyvų, kurios, jo nuomone, kėlė pavojų katalikų tikėjimo grynumui. Jis pabrėžė, kad tikroji krikščionių vienybė gali būti pasiekta tik per grįžimą į vienintelę Kristaus įsteigtą Bažnyčią – Katalikų Bažnyčią. Popiežius kritikavo idėją, kad visos religijos yra vienodai vertingos ar kad tiesa yra reliatyvi, teigdamas, kad tokios nuostatos veda į religijos indiferentizmą ir tikėjimo silpnėjimą.
Enciklikoje Pijus XI išdėstė kelias pagrindines mintis:
- Vienintelė tikroji Bažnyčia: Kristus įsteigė vieną Bažnyčią, kuri yra Katalikų Bažnyčia. Todėl bet kokie bandymai suvienyti krikščionis, negrįžtant į šią Bažnyčią, yra klaidingi.
- Doktrinos svarba: Vienybė negali būti pasiekta aukojant doktriną. Tikėjimo tiesos yra nekintamos ir negali būti derinamos ar keičiamos siekiant kompromiso.
- Ekumenizmo pavojai: Popiežius įspėjo, kad ekumeninės iniciatyvos, kurios ignoruoja doktrininius skirtumus, gali sukelti tikėjimo sumaištį ir silpninti tikinčiųjų įsipareigojimą tiesai.
Mortalium animos turėjo didelę įtaką Katalikų Bažnyčios požiūriui į ekumenizmą XX a. pirmojoje pusėje. Ji sustiprino Bažnyčios poziciją, kad tikroji vienybė gali būti pasiekta tik per grįžimą į Katalikų Bažnyčią, o ne per kompromisus ar bendradarbiavimą su kitomis denominacijomis. Ši enciklika taip pat tapo pagrindu vėlesniems dokumentams ir diskusijoms apie Bažnyčios santykį su kitomis krikščioniškomis bendruomenėmis.
Nors Mortalium animos išreiškė griežtą poziciją prieš ekumenines iniciatyvas, vėlesniais dešimtmečiais, ypač po Vatikano II Susirinkimo, Katalikų Bažnyčia pradėjo atviresnį dialogą su kitomis krikščioniškomis denominacijomis. Tačiau net ir šiuose dialoguose išliko pabrėžimas, kad tikroji vienybė turi būti pagrįsta tiesa ir doktrininiu aiškumu.
MORTALIUM ANIMOS
POPIEŽIAUS PIJAUS XI ENCIKLIKA
APIE RELIGINĘ VIENYBĘ
MŪSŲ GERBIAMIEMS BROLIAMS PATRIARCHAMS, PRIMAMS,
ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS IR KITIEMS VIETINIAMS ORDINARAMS,
RAMYBĖJE IR BENDRYSTĖJE SU APAŠTALIŠKUOJU SOSTU
Gerbiami Broliai, Sveikinimai ir Apaštališkasis Palaiminimas.
- Galbūt niekada anksčiau, kaip matome mūsų laikais, žmonių protai nebuvo taip užimti troškimu stiprinti ir plėsti brolišką ryšį, jungiantį ir vienijantį mus, kuris kyla iš mūsų bendros kilmės ir prigimties, siekiant bendros žmonijos visuomenės gerovės. Kadangi tautos dar ne visiškai mėgaujasi taikos vaisiais – iš tiesų, įvairiose vietose seni ir nauji nesutarimai virsta maištais ir pilietiniais konfliktais – ir kadangi, kita vertus, daugelis ginčų, susijusių su tautų ramybe ir klestėjimu, negali būti išspręsti be aktyvaus valstybių vadovų ir jų interesų skatintojų bendradarbiavimo ir pagalbos, lengvai suprantama, ypač todėl, kad dabar niekas neginčija žmogaus giminės vienybės, kodėl daugelis trokšta, kad įvairios tautos, įkvėptos šio visuotinio giminystės jausmo, kasdien vis glaudžiau vienytųsi viena su kita.
- Panašų tikslą kai kurie siekia klausimais, susijusiais su naujuoju Įstatymu, kurį paskelbė mūsų Viešpats Kristus. Kadangi jie laiko akivaizdžiu, kad labai retai randami žmonės, visiškai neturintys religinio jausmo, jie, atrodo, remdamiesi šiuo įsitikinimu, puoselėja viltį, kad tautos, nors ir skiriasi tam tikrais religiniais klausimais, nesunkiai sutars kaip broliai, išpažindami tam tikras doktrinas, kurios tarsi sudaro bendrą dvasinio gyvenimo pagrindą. Dėl šios priežasties šie asmenys dažnai rengia suvažiavimus, susitikimus ir kalbas, kuriose dalyvauja daug klausytojų, ir į kuriuos visi be išimties kviečiami prisijungti prie diskusijų – tiek įvairūs netikintieji, tiek krikščionys, net tie, kurie, deja, atsimetė nuo Kristaus, ar tie, kurie užsispyrusiai ir atkakliai neigia Jo dieviškąją prigimtį ir misiją. Katalikai jokiu būdu negali pritarti tokiems bandymams, pagrįstiems klaidinga nuomone, kuri laiko visas religijas daugiau ar mažiau geromis ir pagirtinomis, nes jos visos skirtingais būdais išreiškia ir reiškia tą įgimtą mumyse jausmą, kuriuo esame vedami prie Dievo ir paklusniai pripažįstame Jo valdžią. Tie, kurie laikosi šios nuomonės, ne tik klysta ir yra apgauti, bet, iškraipydami tikrosios religijos idėją, ją atmeta ir pamažu pereina prie vadinamojo natūralizmo ir ateizmo; iš to akivaizdžiai seka, kad tas, kuris remia šias teorijas ir jų įgyvendinimą, visiškai atsisako dieviškai apreikštos religijos.
- Kai kurie lengviau apgaunami išorinio gėrio regimybe, kai kalbama apie vienybės tarp visų krikščionių skatinimą.
- Argi ne teisinga, dažnai kartojama, netgi atitinka pareigą, kad visi, kurie šaukiasi Kristaus vardo, susilaikytų nuo abipusių priekaištų ir pagaliau susivienytų abipusėje meilėje? Kas drįstų sakyti, kad myli Kristų, jei jis su visomis jėgomis nedirba, kad įgyvendintų Jo troškimą, kai Jis prašė savo Tėvo, kad Jo mokiniai būtų „vienas“ (Jn 17, 21)? Argi tas pats Kristus nenorėjo, kad Jo mokiniai būtų atpažįstami ir išsiskirtų iš kitų šiuo bruožu, būtent, kad jie mylėtų vienas kitą: „Iš to visi žinos, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vienas kitą“ (Jn 13, 35)? Visi krikščionys, jie priduria, turėtų būti „vienas“: nes tada jie būtų daug galingesni, išstumdami bedievystės marą, kuris kaip gyvatė kasdien vis plačiau šliaužia ir plinta, ruošdamasis atimti Evangelijos jėgą. Šiuos ir panašius dalykus nuolat kartoja ir pabrėžia grupė žmonių, vadinamų pankrikščionimis; ir šie žmonės, toli gražu ne pavieniai ir išsibarstę, išaugo į visą klasę ir susibūrė į plačiai paplitusias draugijas, dauguma kurių vadovauja nekatalikai, nors jie laikosi įvairių doktrinų tikėjimo klausimais. Ši iniciatyva taip aktyviai skatinama, kad daugelyje vietų ji pelno nemažai piliečių pritarimą ir netgi užvaldo daugelio katalikų protus, viliodama juos viltimi sukurti tokią vienybę, kuri atitiktų Šventosios Motinos Bažnyčios troškimus, kurios širdyje nieko nėra svarbiau, kaip sugrąžinti savo klystančius sūnus ir vesti juos atgal į savo glėbį. Tačiau iš tikrųjų po šiais viliojančiais žodžiais ir pagyromis slepiasi labai rimta klaida, kuri visiškai griauna katalikų tikėjimo pamatus.
- Įspėti mūsų Apaštališkosios pareigos sąžinės, kad neleistume Viešpaties kaimenei būti apgautai pavojingomis klaidomis, kviečiame, Gerbiami Broliai, jūsų uolumą vengti šio blogio; nes esame įsitikinę, kad per kiekvieno iš jūsų raštus ir žodžius tauta lengviau sužinos ir supras tuos principus ir argumentus, kuriuos ketiname išdėstyti, ir iš kurių katalikai sužinos, kaip jie turi mąstyti ir veikti, kai kalbama apie iniciatyvas, kurių tikslas yra suvienyti visus, save vadinančius krikščionimis, į vieną kūną, kad ir kokiu būdu.
- Mes buvome sukurti Dievo, visatos Kūrėjo, kad Jį pažintume ir Jam tarnautume; todėl mūsų Kūrėjas turi visišką teisę į mūsų tarnystę. Dievas galėjo žmogaus valdymui nustatyti tik natūralųjį įstatymą, kurį, kurdamas, įspaudė jo sieloje, ir reguliuoti šio įstatymo eigą savo įprasta apvaizda; tačiau Jis pasirinko įvesti įsakymus, kuriems turėjome paklusti, ir laikui bėgant, nuo žmogaus giminės pradžios iki Jėzaus Kristaus atėjimo ir pamokslavimo, Jis pats mokė žmogų pareigų, kurias racionalus kūrinys turi savo Kūrėjui: „Dievas, kuris įvairiais laikais ir įvairiais būdais kalbėjo praeityje tėvams per pranašus, paskutinėmis dienomis kalbėjo mums per savo Sūnų“ (Žyd 1, 1-2). Iš to seka, kad negali būti tikros religijos, išskyrus tą, kuri pagrįsta apreikštu Dievo žodžiu: šis apreiškimas, prasidėjęs nuo pradžių ir tęsiamas pagal Senąjį Įstatymą, Jėzus Kristus pats pagal Naująjį Įstatymą užbaigė. Dabar, jei Dievas kalbėjo (ir istoriškai įrodyta, kad Jis iš tiesų kalbėjo), visi turi matyti, kad žmogaus pareiga yra absoliučiai tikėti Dievo apreiškimu ir besąlygiškai paklusti Jo įsakymams; kad galėtume teisingai tai daryti Dievo garbei ir mūsų pačių išganymui, Vienatinis Dievo Sūnus žemėje įsteigė savo Bažnyčią. Be to, Mes tikime, kad tie, kurie save vadina krikščionimis, negali kitaip, kaip tikėti, kad Kristus įsteigė Bažnyčią, ir kad ta Bažnyčia yra viena; tačiau, jei toliau klausiama, kokios prigimties, pagal savo Autoriaus valią, ji turi būti, ne visi sutaria. Pavyzdžiui, nemažai jų neigia, kad Kristaus Bažnyčia turi būti matoma ir akivaizdi, bent jau tiek, kad ji atrodytų kaip vienas tikinčiųjų kūnas, sutariantis dėl vienos ir tos pačios doktrinos po vieno mokymo autoriteto ir valdymo; priešingai, jie supranta matomą Bažnyčią kaip nieką kitą, o tik kaip Federaciją, sudarytą iš įvairių krikščionių bendruomenių, net jei jos laikosi skirtingų, kartais net viena kitai nesuderinamų doktrinų. Vietoj to, mūsų Viešpats Kristus įsteigė savo Bažnyčią kaip tobulą visuomenę, iš prigimties išorinę ir juntamą pojūčiais, kuri ateityje tęs žmogaus giminės išganymo darbą, vadovaujama vieno vadovo, su mokymo autoritetu, skelbiančiu žodžiu, ir sakramentų tarnyste, dangiškosios malonės šaltiniais; dėl šios priežasties Jis palyginimais paliudijo Bažnyčios panašumą į karalystę, namą, avių tvartą ir kaimenę. Ši Bažnyčia, taip nuostabiai įsteigta, negalėjo, po savo Įkūrėjo ir Apaštalų, kurie buvo pirmieji ją skelbdami, mirties, visiškai išnykti ar liautis egzistavusi, nes jai buvo duotas įsakymas vesti visus žmones, be laiko ar vietos skirtumo, į amžinąjį išganymą: „Eikite ir mokykite visas tautas“ (Mt 28, 19). Nuolat vykdant šią užduotį, ar Bažnyčiai trūks kokios nors jėgos ar veiksmingumo, kai pats Kristus nuolat yra su ja, pagal savo iškilmingą pažadą: „Štai aš esu su jumis visada, iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20)? Todėl seka, kad Kristaus Bažnyčia egzistuoja ne tik šiandien ir visada, bet ir yra lygiai tokia pati, kokia buvo Apaštalų laikais, nebent, neduok Dieve, sakytume, kad mūsų Viešpats Kristus negalėjo įgyvendinti savo tikslo arba klydo, tvirtindamas, kad pragaro vartai niekada nenugalės jos (Mt 16, 18).
- Čia atrodo tinkama išdėstyti ir paneigti tam tikrą klaidingą nuomonę, nuo kurios priklauso visas šis klausimas, taip pat tas sudėtingas judėjimas, kuriuo nekatalikai siekia suvienyti krikščionių bažnyčias. Šios nuomonės šalininkai dažnai, beveik nesuskaičiuojamą kartą, cituoja Kristaus žodžius: „Kad visi būtų viena… Ir bus vienas tvartas ir vienas ganytojas“ (Jn 17, 21; 10, 16), tačiau su tokia reikšme: kad Kristus Jėzus tik išreiškė troškimą ir maldą, kuri vis dar nėra įgyvendinta. Jie mano, kad tikėjimo ir valdymo vienybė, kuri yra vienos tikrosios Kristaus Bažnyčios požymis, iki šiol vargiai egzistavo ir šiandien neegzistuoja. Jie laiko, kad šios vienybės galima trokšti ir kad ji vieną dieną galėtų būti pasiekta per bendrą valių nukreipimą į bendrą tikslą, bet kol kas ją galima laikyti tik idealu. Jie priduria, kad pati Bažnyčia savo prigimtimi yra suskaldyta į dalis; tai yra, ji sudaryta iš kelių bažnyčių ar atskirų bendruomenių, kurios vis dar lieka atskirtos, ir, nors turi tam tikrų bendrų doktrinos straipsnių, nesutaria dėl likusių; kad jos visos turi tas pačias teises; ir kad Bažnyčia buvo viena ir unikali daugiausia nuo apaštališkosios eros iki pirmųjų Ekumeninių Susirinkimų. Todėl, jų teigimu, ginčai ir ilgalaikiai nuomonių skirtumai, kurie iki šiol išlaiko krikščionių šeimos narius atskirtus, turi būti visiškai atmesti, ir iš likusių doktrinų turi būti sudaryta bendra tikėjimo forma, siūloma tikėti, kurios išpažinime visi galėtų ne tik žinoti, bet ir jausti, kad yra broliai. Daugybė bažnyčių ar bendruomenių, jei jos būtų suvienytos tam tikroje visuotinėje federacijoje, tada galėtų stipriai ir sėkmingai priešintis bedievystės plitimui. Tai, Gerbiami Broliai, yra dažnai sakoma. Kai kurie iš tiesų pripažįsta ir tvirtina, kad protestantizmas, kaip jie jį vadina, labai neatsargiai atmetė tam tikrus tikėjimo straipsnius ir kai kurias išorines ceremonijas, kurios iš tikrųjų yra malonios ir naudingos, ir kurias Romos Bažnyčia vis dar išlaiko. Tačiau netrukus jie tęsia, sakydami, kad ir ta Bažnyčia klydo, sugadino pirminę religiją, pridėdama ir siūlydama tikėti tam tikras doktrinas, kurios ne tik svetimos Evangelijai, bet net jai prieštarauja. Tarp pagrindinių jie mini jurisdikcijos primatą, kuris buvo suteiktas Petrui ir jo įpėdiniams Romos Soste. Tarp jų yra keletas, nors nedaug, kurie Romos Popiežiui pripažįsta garbės primatą ar net tam tikrą jurisdikciją ar galią, tačiau, jų nuomone, tai kyla ne iš dieviškojo įstatymo, o iš tikinčiųjų sutikimo. Kiti netgi nueina taip toli, kad norėtų, jog pats Popiežius pirmininkautų jų, galima sakyti, margoms sueigoms. Vis dėlto, nors daug nekatalikų galima rasti, kurie garsiai skelbia brolišką bendrystę Kristuje Jėzuje, nerasite nė vieno, kuriam kada nors šautų į galvą paklusti ir būti pavaldžiam Jėzaus Kristaus Vietininkui nei kaip mokytojui, nei kaip valdytojui. Tuo tarpu jie tvirtina, kad noriai bendrautų su Romos Bažnyčia, bet lygiomis sąlygomis, tai yra kaip lygus su lygiu; tačiau net jei jie galėtų taip elgtis, neatrodo abejotina, kad bet koks jų sudarytas susitarimas nepriverstų jų atsisakyti tų nuomonių, kurios vis dar yra priežastis, kodėl jie klysta ir klaidžioja toli nuo vieno Kristaus tvarto.
- Esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad Apaštališkasis Sostas jokiu būdu negali dalyvauti jų sueigose, taip pat katalikams jokiu būdu neleidžiama remti ar dirbti tokioms iniciatyvoms; nes jei jie tai darytų, jie suteiktų pagrindo klaidingam krikščionybei, visiškai svetimam vienai Kristaus Bažnyčiai. Ar Mes leisime, kas iš tiesų būtų neteisinga, kad tiesa, ir dieviškai apreikšta tiesa, taptų kompromiso objektu? Juk čia kalbama apie apreikštos tiesos gynimą. Jėzus Kristus siuntė savo Apaštalus į visą pasaulį, kad jie persmelktų visas tautas Evangelijos tikėjimu, ir, kad jie neklystų, Jis iš anksto norėjo, kad juos mokytų Šventoji Dvasia (Jn 16, 13): ar tada Apaštalų doktrina visiškai išnyko ar kartais buvo užtemdyta Bažnyčioje, kurios valdovas ir gynėjas yra pats Dievas? Jei mūsų Atpirkėjas aiškiai sakė, kad Jo Evangelija tęsis ne tik Apaštalų laikais, bet ir būsimais amžiais, ar įmanoma, kad tikėjimo objektas laikui bėgant taptų toks neaiškus ir neapibrėžtas, kad šiandien reikėtų toleruoti net viena kitai nesuderinamas nuomones? Jei tai būtų tiesa, turėtume pripažinti, kad Šventosios Dvasios atėjimas ant Apaštalų, Jos nuolatinis buvimas Bažnyčioje ir pats Jėzaus Kristaus pamokslavimas prieš kelis šimtmečius prarado visą savo veiksmingumą ir naudą, o tai tvirtinti būtų šventvagystė. Tačiau Vienatinis Dievo Sūnus, įsakydamas savo atstovams mokyti visas tautas, įpareigojo visus žmones tikėti tuo, kas jiems buvo paskelbta „Dievo iš anksto paskirtų liudytojų“ (Apd 10, 41), ir šį įsakymą patvirtino tokia sankcija: „Kas tiki ir yra pakrikštytas, bus išgelbėtas; bet kas netiki, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16). Šie du Kristaus įsakymai, kurie turi būti vykdomi – vienas mokyti, kitas tikėti – negali būti net suprasti, nebent Bažnyčia pateiktų pilną ir lengvai suprantamą mokymą ir, taip mokydama, būtų apsaugota nuo bet kokios klaidos pavojaus. Šiuo klausimu taip pat nukrypsta nuo teisingo kelio tie, kurie mano, kad tiesos lobynas reikalauja tokio sunkaus darbo, tokio ilgo mokymosi ir diskusijų, kad žmogaus gyvenimo vargiai užtektų jį rasti ir įvaldyti; tarsi gailestingiausias Dievas būtų kalbėjęs per pranašus ir savo Vienatinį Sūnų tik tam, kad keli, ir tie jau pagyvenę, sužinotų, ką Jis per juos apreiškė, o ne tam, kad įdiegtų tikėjimo ir moralės doktriną, kuria žmogus būtų vadovaujamasi per visą savo moralinį gyvenimą.
- Šie pankrikščionys, kurie savo protus nukreipia į bažnyčių suvienijimą, atrodo, iš tiesų siekia kilniausios idėjos, skatindami meilę tarp visų krikščionių: tačiau kaip atsitinka, kad šios meilės skatinimas kenkia tikėjimui? Visi žino, kad pats Jonas, meilės Apaštalas, kuris savo Evangelijoje, atrodo, atskleidžia Jėzaus Šventosios Širdies paslaptis ir kuris niekada nenustojo savo sekėjams įspaudinėti naujo įsakymo „Mylėkite vienas kitą“, visiškai uždraudė bendrauti su tais, kurie skelbė sutrumpintą ir iškraipytą Kristaus mokymą: „Jei kas ateina pas jus ir neatneša šio mokymo, nepriimkite jo į namus ir nesveikinkite jo“ (2 Jn 10). Dėl šios priežasties, kadangi meilė remiasi pilnu ir nuoširdžiu tikėjimu, Kristaus mokiniai pirmiausia turi būti sujungti vieno tikėjimo saitu. Kas tada gali įsivaizduoti krikščionių Federaciją, kurios nariai išlaiko kiekvienas savo nuomones ir asmeninį sprendimą, net klausimais, susijusiais su tikėjimo objektu, net jei jie prieštarauja kitų nuomonėms? Ir kokiu būdu, Mes klausiame, žmonės, laikantys priešingas nuomones, gali priklausyti vienai ir tai pačiai tikinčiųjų Federacijai? Pavyzdžiui, tie, kurie tvirtina, ir tie, kurie neigia, kad šventa Tradicija yra tikras dieviškojo Apreiškimo šaltinis; tie, kurie laiko, kad bažnytinė hierarchija, sudaryta iš vyskupų, kunigų ir tarnų, buvo dieviškai įsteigta, ir tie, kurie teigia, kad ji buvo pamažu įvesta pagal laikų sąlygas; tie, kurie garbina Kristų, tikrai esantį Švenčiausiajame Eucharistijoje per tą nuostabų duonos ir vyno pavertimą, vadinamą transubstanciacija, ir tie, kurie tvirtina, kad Kristus yra tik per tikėjimą ar per Sakramento reikšmę ir galią; tie, kurie Eucharistijoje pripažįsta tiek sakramento, tiek aukos prigimtį, ir tie, kurie sako, kad tai tik Viešpaties Vakarienės atminimas ar paminėjimas; tie, kurie tiki, kad gera ir naudinga malda kreiptis į šventuosius, viešpataujančius su Kristumi, ypač į Dievo Motiną Mariją, ir gerbti jų atvaizdus, ir tie, kurie teigia, kad tokia pagarba neturėtų būti naudojama, nes ji prieštarauja garbei, priklausančiai Jėzui Kristui, „vieninteliam Dievo ir žmonių tarpininkui“ (1 Tim 2, 5). Kaip tokia didelė nuomonių įvairovė gali atverti kelią Bažnyčios vienybei, Mes nežinome; ta vienybė gali kilti tik iš vieno mokymo autoriteto, vieno tikėjimo įstatymo ir vieno krikščionių tikėjimo. Tačiau Mes žinome, kad iš to lengva žengti prie religijos aplaidumo ar indiferentizmo ir vadinamojo modernizmo. Tie, kurie, deja, yra užsikrėtę šiomis klaidomis, laiko, kad dogmatinė tiesa nėra absoliuti, o reliatyvi, tai yra, ji prisitaiko prie kintančių laikų ir vietų poreikių bei proto polinkių, nes nėra įtvirtinta nekintamame apreiškime, bet gali būti pritaikyta žmogaus gyvenimui. Be to, kalbant apie tai, kas turi būti tikima, jokiu būdu neleidžiama naudoti to skirstymo, kurį kai kurie laikė tinkamu įvesti tarp tikėjimo straipsnių, kurie yra pagrindiniai, ir tų, kurie, kaip jie sako, nėra pagrindiniai, tarsi pirmieji turėtų būti priimti visų, o pastarieji galėtų būti palikti laisvam tikinčiųjų pritarimui: nes antgamtinė tikėjimo dorybė turi formalų pagrindą, būtent Dievo, kuris apreiškia, autoritetą, ir šis pagrindas nepakenčia tokio skirstymo. Dėl šios priežasties visi, kurie tikrai yra Kristaus, tiki, pavyzdžiui, Dievo Motinos Nekaltąjį Prasidėjimą be pirminės nuodėmės dėmės tuo pačiu tikėjimu, kaip jie tiki Švenčiausiosios Trejybės paslaptį, ir mūsų Viešpaties Įsikūnijimą taip pat, kaip Romos Popiežiaus neklystamą mokymo autoritetą, pagal tą prasmę, kurią apibrėžė Vatikano Ekumeninis Susirinkimas. Ar šios tiesos nėra vienodai tikros ar vienodai tikėtinos todėl, kad Bažnyčia jas iškilmingai patvirtino ir apibrėžė, kai kurias vienu amžiumi, kai kurias kitu, net tais laikais, kurie buvo artimi mūsų laikams? Argi Dievas jų visų neapreiškė? Nes Bažnyčios mokymo autoritetas, kuris dieviškoje išmintyje buvo įsteigtas žemėje, kad apreikštos doktrinos išliktų nepažeistos amžinai ir kad jos būtų lengvai ir saugiai atneštos žmonių žinioms, ir kuris kasdien vykdomas per Romos Popiežių ir su juo bendrystėje esančius Vyskupus, taip pat turi pareigą, kai tai laiko tinkama, iškilmingais ritualais ir dekretais apibrėžti bet kokią tiesą, kai tai būtina arba priešintis eretikų klaidoms ar atakoms, arba aiškiau ir išsamiau įspausti tikinčiųjų protuose išaiškintus šventosios doktrinos straipsnius. Tačiau naudojant šį nepaprastą mokymo autoritetą nėra įvedama jokia naujai sukurta materija, nei pridedama nieko naujo prie tų tiesų, kurios bent jau numanomu būdu yra įtrauktos į Apreiškimo lobyną, dieviškai perduotą Bažnyčiai: tik tai, kas galbūt kai kuriems vis dar atrodo neaišku, yra paaiškinama, arba tai, ką kai kurie anksčiau kvestionavo, yra paskelbiama tikėjimo dalimi.
- Taigi, Gerbiami Broliai, akivaizdu, kodėl šis Apaštališkasis Sostas niekada neleido savo pavaldiniams dalyvauti nekatalikų sueigose: nes krikščionių vienybė gali būti skatinama tik skatinant sugrįžimą į vieną tikrąją Kristaus Bažnyčią tų, kurie yra nuo jos atskirti, nes praeityje jie, deja, ją paliko. Į vieną tikrąją Kristaus Bažnyčią, sakome Mes, kuri yra matoma visiems ir kuri, pagal savo Autoriaus valią, turi išlikti tiksliai tokia, kokią Jis ją įsteigė. Per amžių eigą mistinė Kristaus Sužadėtinė niekada nebuvo suteršta, ir ji niekada ateityje negali būti suteršta, kaip liudija Kiprijonas: „Kristaus Nuotaka negali būti neištikima savo Sužadėtiniui: ji yra nekalta ir skaisti. Ji žino tik vieną buveinę, ji skaisčiai ir kukliai saugo santuokinio kambario šventumą“ (De Catholicae Ecclesiae Unitate, 6). Tas pats šventas Kankinys pagrįstai labai stebėjosi, kad kas nors galėtų tikėti, jog „ši Bažnyčios vienybė, kylanti iš dieviškojo pamato ir sujungta dangiškais sakramentais, galėtų būti suplėšyta ir sudraskyta priešingų valių jėga“ (ibid.). Kadangi mistinis Kristaus kūnas, kaip ir Jo fizinis kūnas, yra vienas (1 Kor 12, 12), sujungtas ir tvirtai sujungtas (Ef 4, 16), būtų kvaila ir netinkama sakyti, kad mistinis kūnas sudarytas iš narių, kurie yra atskirti ir išblaškyti: todėl kas nėra sujungtas su kūnu, nėra jo narys ir nėra bendrystėje su Kristumi, jo galva (plg. Ef 5, 30).
- Be to, šioje vienoje Kristaus Bažnyčioje niekas negali būti ar išlikti, kas nepriima, nepripažįsta ir nepaklūsta Petro ir jo teisėtų įpėdinių autoritetui bei viršenybei. Argi tų, kurie dabar yra įsipainioję į Fotijaus ir reformatorių klaidas, protėviai nepakluso Romos Vyskupui, sielų vyriausiajam ganytojui? Deja, jų vaikai paliko savo tėvų namus, bet jie nenugriuvo ir nepranyko amžiams, nes buvo Dievo palaikomi. Todėl tegul jie sugrįžta pas savo bendrą Tėvą, kuris, pamiršęs anksčiau Apaštališkajam Sostui mestus įžeidimus, priims juos su didžiausia meile. Nes jei, kaip jie nuolat teigia, jie trokšta būti sujungti su Mumis ir mūsiškiais, kodėl jie neskuba įeiti į Bažnyčią, „visų Kristaus tikinčiųjų Motiną ir mokytoją“ (Laterano V Susirinkimas)? Tegul jie išgirsta Laktancijų šaukiant: „Tik Katalikų Bažnyčia išlaiko tikrąjį garbinimą. Tai tiesos šaltinis, tai tikėjimo namai, tai Dievo šventovė: kas čia neįeina ar kas iš čia išeina, yra svetimas gyvenimo ir išganymo vilčiai. Tegul niekas neapgaudinėja savęs užsispyręs ginčydamasis. Nes čia kalbama apie gyvenimą ir išganymą, kurie bus prarasti ir visiškai sunaikinti, jei jų interesai nebus rūpestingai ir atkakliai saugomi“ (Divinae Institutiones, IV, 30).
- Todėl tegul atskirti vaikai priartėja prie Apaštališkojo Sosto, įsteigto mieste, kurį Petras ir Paulius, Apaštalų Kunigaikščiai, pašventino savo krauju; prie to Sosto, kartojame, kuris yra „šaknis ir gimda, iš kurios kyla Dievo Bažnyčia“ (Kiprijonas, Epist. 48, 3), ne su ketinimu ir viltimi, kad „gyvojo Dievo Bažnyčia, tiesos stulpas ir pamatas“ (1 Tim 3, 15) atmes tikėjimo vientisumą ir toleruos jų klaidas, bet, priešingai, kad jie patys paklustų jos mokymui ir valdymui. O kad mums būtų laiminga dalia padaryti tai, ko negalėjo daugelis mūsų Pirmtakų – tėviškai apkabinti tuos vaikus, kurių nelaimingą atsiskyrimą nuo Mūsų dabar apgailestaujame. O kad Dievas, mūsų Gelbėtojas, „kuris nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4), išgirstų mus, kai nuolankiai prašome, kad Jis teiktųsi sugrąžinti visus klystančius į Bažnyčios vienybę! Šioje svarbiausioje iniciatyvoje Mes prašome ir norime, kad kiti prašytų palaimintosios Mergelės Marijos, dieviškosios malonės Motinos, visų erezijų nugalėtojos ir Krikščionių Pagalbos, maldų, kad Ji išmelstų mums greitą taip laukiamo dienos atėjimą, kai visi žmonės išgirs Jos dieviškojo Sūnaus balsą ir „rūpestingai išlaikys Dvasios vienybę taikos saitu“ (Ef 4, 3).
- Jūs, Gerbiami Broliai, suprantate, kaip labai šis klausimas rūpi Mums, ir Mes norime, kad mūsų vaikai taip pat tai žinotų – ne tik tie, kurie priklauso katalikų bendruomenei, bet ir tie, kurie yra nuo Mūsų atskirti: jei pastarieji nuolankiai prašys šviesos iš dangaus, nėra abejonių, kad jie atpažins vienintelę tikrąją Jėzaus Kristaus Bažnyčią ir pagaliau į ją įžengs, su mumis sujungti tobulos meilės. Laukdami šio įvykio ir kaip mūsų tėviškos geranoriškumo laidą, Mes labai meiliai teikiame jums, Gerbiami Broliai, jūsų dvasininkijai ir tautai Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Romoje, prie Šventojo Petro, sausio 6 dieną, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Apsireiškimo šventėje, 1928 metais, šeštaisiais mūsų Pontifikato metais.
PIJUS XI