1951 m. rugsėjo 15 d. popiežius Pijus XII paskelbė encikliką Ingruentium malorum (liet. „Besiveržiančių blogybių“ arba „Augančio pikto“). Šis dokumentas skirtas Rožinio maldos svarbai Bažnyčios ir katalikų gyvenime. Jis buvo parengtas pažymint 300-ąsias Rožinio maldos brolijos įkūrimo metines.
Dokumentas lietuvių kalba gali būti vadinamas:
- „Besiveržiančių blogybių“ (tiesioginis vertimas)
- „Rožinio maldos galia blogiems laikams“
- „Enciklika apie Rožinio maldą“
Po Antrojo pasaulinio karo pasaulis susidūrė su:
- Įtampa tarp Rytų ir Vakarų blokų (Šaltojo karo pradžia)
- Materializmo ir ateizmo plitima
- Bažnyčios persekiojimais komunistinėse šalyse (pvz., Lietuvoje)
Pijus XII norėjo priminti katalikams, kad Rožinio malda yra galingas ginklas kovai su dvasinėmis ir visuomeninėmis grėsmėmis.
Pagrindinės idėjos
- Rožinio maldos privalumas – ji jungia maldą, kontempliaciją ir paprastumą, todėl tinka visiems.
- Gynyba prieš blogį – malda padeda kovoti su:
- Moraliniu nuopuoliu
- Šeimų griūtimi
- Visuomenės sekuliarizacija
- Šeimos malda – popiežius ragino šeimas melstis Rožinio kartu, kad sustiprintų ryšius ir ištikimybę.
Istorinė reikšmė
- Enciklika paskatino Rožinio maldos brolijų atgaivinimą visame pasaulyje.
- Pabrėžė maldos, o ne tik politinių sprendimų, svarbą kovai su ideologijomis (komunizmu, sekuliarizmu).
- Paruošė pamatą vėlesniems Rožinio maldos dokumentams (pvz., Jono Pauliaus II Rosarium Virginis Mariae).
Sovietinės okupacijos metais Ingruentium malorum buvo slapta skelbiama lietuvių vienuolynuose ir tikinčiųjų bendruomenėse kaip:
- Priešinimosi komunistiniam režimui simbolis
- Būdas išlaikyti dvasinį ryšį su Vatikano
Enciklikos žinia lieka svarbi:
- Asmeninėje dvasingume – Rožinio malda kaip paprasta, bet gili praktika.
- Visuomenėje – maldos galia kovai su moderniomis grėsmėmis (individualizmu, reliatyvizmu).
INGRUENTIUM MALORUM
POPIEŽIAUS PIJAUS XII ENCIKLIKA
DĖL ROŽINIO MALDOS
GERBIAMIEMS BROLIAMS – PATRIARCHAMS, PRIMAMS,
ARKIVYSKUPIAMS, VYSKUPIAMS IR KITIEMS ORDINAČIAMS,
TURINTIEMS TAiką IR BENDRYSTę SU APAŠTALIŠKUOJU SOSTU
Gerbiami Broliai,
Sveikinimai ir Apaštališkasis Palaiminimas.
Nuo tada, kai Dieviškojo Apvaizdos valia buvome pakelti į aukščiausią Petro Sostą, artėjant įvairiems pavojams, nuolat patikėjome žmonijos likimą galingai Dievo Motinos globai. Šiuo tikslu, kaip jums žinoma, ne kartą rašėme laiškus, ragindami melstis ir ieškoti jos užtarimo.
- Jūs žinote, Gerbiami Broliai, su kokiu uolumu ir vieningu pritarimu krikščionių tautos visur atsiliepė į mūsų kvietimą. Tai buvo įspūdingai parodyta daugeliu tikėjimo ir meilės aktų dangiškajai Karalienei. Ypatingai prisimename praėjusių metų džiaugsmą, kai Šv. Petro aikštėje, apsupti didžiulės tikinčiųjų minios, mūsų akys regėjo, kaip iškilmingai paskelbėme Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimą į dangų kūnu ir siela.
- Šie prisiminimai grįžta mums su džiaugsmu ir skatina tvirtai pasitikėti Dieviškuoju Gailestingumu. Tačiau šiuo metu netrūksta priežasčių giliai liūdesio kančiai, kuri drasko mūsų tėvišką širdį.
- Jūs gerai žinote, Gerbiami Broliai, kokios nelaimingos mūsų laikų sąlygos. Broliška tautų darna, jau ilgą laiką sugriauta, dar ne visur atkurta. Priešingai, kai kur matome sielas, apimtas neapykantos ir nesantaikos, o naujų kruvinų konfliktų grėsmės tebesklando virš tautų. Prie to dar prisideda žiaurūs persekiojimai, kuriuos Bažnyčia patiria daugelyje pasaulio vietų – ji netenka laisvės, yra skaudžiai šmeižiama ir kenčia įvairias negandas, o kankinių kraujas liejasi vėl ir vėl.
- Kokiems ir kiek daug pavojų yra veikiamos mūsų sūnų sielos tose vietovėse, kur bandoma priversti juos atsisakyti savo tėvų tikėjimo ir nutraukti ryšį, jungiantį juos su Apaštališkuoju Sostu! Negalime nutylėti ir naujo nusikaltimo, kuris sukelia didžiulį skausmą – norime atkreipti ne tik jūsų, bet ir dvasininkų, tėvų bei viešųjų valdžios institucijų dėmesį. Kalbame apie nedorą kampaniją, kurią bedieviai vykdo visur, siekdami pakenkti tyroms vaikų sieloms. Net nekaltumo amžius nebuvo apsaugotas – deja, yra tokių, kurie drįsta iš Bažnyčios mistinio sodo išrauti gražiausias gėles, kurios simbolizuoja religijos ir visuomenės viltį. Tai matydami, nestebina, kad tautos kenčia po Dieviškosios bausmės našta ir gyvena baimėje dėl dar didesnių nelaimių.
- Vis dėlto tokios grėsmingos padėties svarstymas neturi slėgti jūsų sielų, Gerbiami Broliai. Prisiminkite Dieviškąjį mokymą: „Prašykite, ir bus jums duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir bus jums atidaryta“ (Lk 11, 9). Su didesniu pasitikėjimu skubėkite prie Dievo Motinos. Ten krikščionių tautos visada ieškojo prieglobsčio pavojų metu, nes „ji buvo paskirta viso žmonijos išganymo priežastimi“ (šv. Ireniejus).
- Todėl su džiugiu lūkesčiu ir atgaivinta viltimi laukiame artėjančio spalio mėnesio, kai tikintieji gausiau renkasi į bažnyčias, kreipdamiesi į Mariją per Šventąjį Rožinį.
- O Gerbiami Broliai, šiais metais trokštame, kad tokia malda būtų atliekama su dar didesniu širdies uolumu, atsižvelgiant į padidėjusį poreikį. Gerai žinome, kokią veiksmingą pagalbą Rožinio malda pritraukia iš Mergelės Motinos. Žinoma, yra ne vienas būdas melstis, siekiant jos užtarimo. Vis dėlto manome, kad Šventasis Rožinis yra patogiausias ir vaisingiausias būdas, kaip rodo jo kilmė – dangiška, o ne žmogiška – ir jo prigimtis. Kokios maldos galėtų būti tinkamesnės ir gražesnės už „Tėve mūsų“ ir angeliškąjį sveikinimą, kurie yra gėlės, iš kurių pinamas mistinis vainikas? Prie balsu kalbamų maldų pridėjus Šventųjų Paslapčių apmąstymą, atsiskleidžia dar vienas didelis privalumas – net paprasčiausi ir mažiausiai išsilavinę žmonės turi lengvą ir greitą būdą puoselėti bei išlaikyti savo tikėjimą.
- Tikrai, dažnai apmąstant Paslaptis, siela pamažu ir nepastebimai perima jose slypinčias dorybes, stebuklingai užsidega troškimu amžinybės ir tampa stipriai bei lengvai skatinama eiti keliu, kurį nuėjo Kristus ir Jo Motina. Kartojant tas pačias frazes daugybę kartų, malda netampa tuščia ar nuobodi – priešingai, ji turi nuostabią savybę įkvėpti pasitikėjimą meldžiančiajam ir švelniai paveikti Marijos motinišką širdį.
- Gerbiami Broliai, pasirūpinkite, kad ateinančio spalio mėnesio proga tikintieji su didžiausiu uolumu naudotų šį vaisingą maldos būdą, kad jis būtų vis labiau vertinamas ir uoliai praktikuojamas.
- Jūsų pastangomis krikščionių tautos turėtų būti skatinamos suvokti Rožinio maldos kilnumą, galią ir išskirtinumą.
- Visų pirma trokštame, kad Šventojo Rožinio maldos tradicija būtų visur priimama, dievobaimingai išlaikoma ir vis intensyviau praktikuojama šeimose. Veltui ieškoma išeities iš visuomeninio gyvenimo svyravimų, jei šeima – žmogiškosios bendruomenės pagrindas – nėra formuojama pagal Evangelijos pavyzdį.
- Šiai sudėtingai užduočiai atlikti tvirtiname, kad šeimos Rožinio maldos tradicija yra veiksmingiausia priemonė. Koks mielas vaizdas – Dievui maloniausias – kai vakare krikščionių namai skamba dažnais pagyrimais dangiškajai Karalienei! Kai Rožinis kalbamas bendrai, prieš Mergelės atvaizdą susirinkę tėvai ir vaikai, grįžę iš kasdienio darbo, širdžių vienybėje meldžiasi, o Rožinis juos sujungia su tais, kurie yra toli ar jau iškeliavę anapus. Ši malda dar stipriau suartina visus meilės saitais su Švenčiausiąja Mergele, kuri, tarsi mylinti motina, apsupta savo vaikų, dosniai teiks jiems santarvės ir šeimos ramybės dovanas.
- Tada krikščionių šeimos namai, kaip Nazareto namai, taps šventumo buveine ir tarsi šventove, kur Šventasis Rožinis ne tik kasdien kils į dangų kaip malonus kvapas, bet ir taps veiksminga krikščioniškosios doros mokykla. Apmąstydami Dieviškąsias Atpirkimo Paslaptis, suaugusieji mokysis gyventi, kasdien žavėdamiesi spindinčiais Jėzaus ir Marijos pavyzdžiais, semdamiesi paguodos nelaimėse ir siekdami dangaus turtų, „kur vagis neįsibrauna ir kur kandys negadina“ (Lk 12, 33). Vaikai per šį apmąstymą pažins pagrindines krikščioniškojo tikėjimo tiesas, o jų nekaltose širdyse savaime sužydės meilė Atpirkėjui. Matydami savo tėvus klūpančius prieš Dievo didybę, jie nuo mažų dienų išmoks, kokia didelė vertė Dievo akivaizdoje yra bendra malda.
- Mes nedvejodami viešai tvirtiname, kad Rožinio maldoje dedame dideles viltis, siekdami išgydyti mūsų laikų negandas. Ne jėga, ne ginklais, ne žmogiška galia, bet Dieviškąja pagalba, gaunama per šią maldą – tarsi Dovydas su savo svaidykle – Bažnyčia drąsiai stos prieš pragariškąjį priešą, kartodama jaunajam piemenėliui skirtus žodžius: „Tu ateini pas mane su kalaviju, ietimi ir skydu, bet aš ateinu pas tave vardan Viešpaties, kariuomenių Dievo… ir visa šita minia žinos, kad Viešpats gelbsti ne kalaviju ir ne ietimi, nes tai Jo kova, ir Jis atiduos jus į mūsų rankas“ (1 Kar 17, 45–47).
- Todėl, Gerbiami Broliai, karštai trokštame, kad visi tikintieji, sekdami jūsų pavyzdžiu ir raginami jūsų žodžių, uoliai atsilieptų į mūsų tėviškąjį kvietimą, vienydami savo širdis ir balsus su tuo pačiu meilės užsidegimu. Jei blogis ir nedorėlių užpuolimai stiprėja, taip pat turi augti gerų žmonių pamaldumas ir tapti dar uolesnis. Tegul jie stengiasi per šią maldą išprašyti iš mūsų mylinčios Motinos, kad Bažnyčiai ir visuomenei greitai sugrįžtų geresni laikai.
- Tegul gailestinga Dievo Motina, sujaudinta daugybės savo vaikų maldų, išprašo iš savo vienatinio Sūnaus – visi kartu jos prašykime – kad tie, kurie apgailėtinai nuklydo nuo tiesos ir dorybės kelio, su nauju užsidegimu vėl jį rastų; kad neapykanta ir nesantaika, kurios yra nesutarimų ir visokių nelaimių šaltinis, būtų atmestos; kad tikra, teisinga ir nuoširdi taika vėl nušvistų žmonėms, šeimoms, tautoms ir nacijoms. Ir galiausiai, kad, Bažnyčios teisėms teisingai užtikrintoms, jos geranoriška įtaka be kliūčių pasiektų žmonių širdis, visuomenės sluoksnius ir viešojo gyvenimo kelius, sujungdama žmones brolystėje ir vesdama juos į gerovę, kuri reguliuoja, išlaiko ir derinasi su visų teisėmis bei pareigomis, niekam nekenkdama, ir kasdien skatina vis didesnę draugystę bei bendradarbiavimą.
- Gerbiami Broliai ir mylimi sūnūs, pindami naujas maldų gėles per Rožinio maldą, nepamirškite tų, kurie apgailėtinai kenčia kalėjimų stovyklose, kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose. Tarp jų, kaip žinote, yra ir vyskupų, pašalintų iš savo sostų tik už tai, kad narsiai gynė šventas Dievo ir Bažnyčios teises. Yra sūnų, tėvų ir motinų, atplėštų nuo savo namų ir priverstų gyventi nelaimingą gyvenimą toli, nežinomose žemėse ir svetimuose kraštuose.
- Kaip mes juos mylime ypatinga meile ir apglėbiame tėvišku rūpesčiu, taip ir jūs, krikščioniškosios meilės, kurią puoselėja ir įžiebia tikėjimas, vedami, junkitės prie mūsų prie Dievo Motinos altoriaus ir pavedkite juos jos motiniškai širdžiai. Ji, be abejo, su dideliu švelnumu atgaivins jų širdyse amžinojo atlygio viltį ir, tvirtai tikime, paspartins šių kančių pabaigą.
- Neabejojame, kad jūs, Gerbiami Broliai, su savo įprastu uolumu tinkamiausiu būdu perduosite šiuos mūsų tėviškus raginimus savo dvasininkams ir žmonėms.
- Būdami tikri, kad mūsų sūnūs visame pasaulyje noriai ir dosniai atsilieps į šį mūsų kvietimą, iš širdies gelmių teikiame Apaštališkąjį Palaiminimą kiekvienam iš jūsų, jūsų globojamai kaimenei ir ypač tiems, kurie spalio mėnesį su pamaldumu kalbės Šventąjį Rožinį pagal mūsų intencijas, kaip mūsų palankumo ženklą ir dangaus malonių pranašystę.
Duota Romoje, prie Šv. Petro, 1951 m. rugsėjo 15 d., Švenčiausiosios Mergelės Marijos Septynių Sopulingų šventės dieną, tryliktaisiais mūsų pontifikato metais.
PIJUS XII