In hac tanta – Benedikto XV enciklika, paskelbta 1919 m. gegužės 14 d., skirta paminėti 1200-ąsias šv. Bonifaco – Vokietijos apaštalo – misijos metines. Šis dokumentas buvo adresuotas Vokietijos vyskupams, ypač Kelno arkivyskupui kardinolui Feliksui Hartmannui.
Enciklika pasirodė netrukus po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kai Europa, ypač Vokietija, išgyveno politinį ir socialinį nestabilumą. Šalyje kilo vadinamoji Lapkričio revoliucija, žlugus Vokietijos imperijai ir įsteigus Veimaro respubliką. Šiame kontekste Benediktas XV siekė priminti apie krikščioniškosios vienybės ir taikos svarbą, pasitelkdamas šv. Bonifaco pavyzdį.
Enciklikos pagrindinis tikslas buvo ne tik paminėti šv. Bonifaco misijos jubiliejų, bet ir paskatinti Vokietijos tikinčiuosius atnaujinti savo ryšį su Apaštalų Sostu. Benediktas XV pabrėžė, kad Bonifacas, gavęs misiją iš popiežiaus Grigaliaus II, skleidė krikščionybę Vokietijoje, o jo veikla ir ištikimybė Romos Bažnyčiai turėtų būti pavyzdys dabartiniams tikintiesiems.
Enciklikoje išsamiai aprašoma šv. Bonifaco misija: kaip jis, palikęs benediktinų vienuolyną Anglijoje, atvyko į Romą, kur gavo popiežiaus palaiminimą ir buvo paskirtas apaštaliniu legatu Vokietijoje. Bonifacas evangelizavo Turingiją, Hesiją ir Fryziją, įkūrė vyskupijas, o vėliau tapo arkivyskupu. Jo nuolatinis ryšys su popiežiumi, reguliarūs laiškai ir ataskaitos rodo jo ištikimybę ir pasiaukojimą.
Benediktas XV ragino Vokietijos tikinčiuosius atnaujinti savo vienybę su Romos Bažnyčia, pabrėždamas, kad tik per šią vienybę galima pasiekti tikrąją taiką ir dvasinį atgimimą. Jis kvietė švęsti šv. Bonifaco jubiliejų ne tik kaip istorinį įvykį, bet ir kaip progą atnaujinti krikščioniškąją vienybę ir meilę.
Enciklika turėjo didelę įtaką Vokietijos katalikų bendruomenei. Bavarijos vyskupai, remdamiesi šiuo dokumentu, 1919 m. spalį paskelbė ganytojišką laišką, kuriame skatino tikinčiuosius atnaujinti savo tikėjimą ir vienybę su Bažnyčia. Enciklika taip pat prisidėjo prie Benedikto XV taikos teologijos formavimo, pabrėžiant, kad tik per Evangeliją galima pasiekti tikrą ir ilgalaikę taiką.
Enciklikos pavadinimas „In hac tanta“ lotyniškai reiškia „Šiame didžiuliame [laike]“. Lietuviškai ji dažnai vadinama „Apie šv. Bonifacą“ arba „Šv. Bonifaco jubiliejaus proga“. Nors oficialaus lietuviško vertimo gali ir nebūti, jos turinys svarbus visai Katalikų Bažnyčiai.
IN HAC TANTA
POPIEŽIAUS BENEDIKTO XV ENCIKLIKA
APIE ŠVENTĄJĮ BONIFACĄ
JO EMINENCIJAI KARDINOLUI HARTMANUI,
KELNO ARKIVYSKUPUI,
IR KITIEMS VOKIETIJOS ARKIVYSKUPAMS.
Mylimas Sūnau ir Gerbiami Broliai,
Sveikinimai ir Apaštališkasis Palaiminimas.
Esame apsupti daugybės išbandymų ir sunkumų, ir, kaip sako Apaštalas, „be kitų kančių, mane kasdien slegia rūpestis dėl visų bažnyčių“ [2 Kor 11, 28]. Atidžiai sekėme netikėtus įvykius, tvarkos ir anarchijos apraiškas, neseniai įvykusias tarp jūsų ir kaimyninėse šalyse. Jos ir toliau laiko mus nežinioje.
- Šiais tamsiais laikais šventojo Bonifaco, kuris prieš dvylika šimtmečių atnešė išganymą Vokietijai, atminimas yra šviesos spindulys ir vilties bei džiaugsmo pasiuntinys. Minime senąją Vokietijos žmonių sąjungą su Apaštališkuoju Sostu. Ši sąjunga pasėjo pirmąsias tikėjimo sėklas jūsų šalyje ir padėjo joms augti. Po to, kai Romos Sostas patikėjo Bonifacui šią misiją, jis ją išaukštino išskirtine savo darbų šlove ir galiausiai kankinio krauju.
- Dabar, praėjus dvylikai šimtmečių, manome, kad turėtumėte suplanuoti kuo daugiau šventinių renginių, skirtų šios naujos krikščioniškos civilizacijos eros pradžiai paminėti. Ši era buvo pradėta Bonifaco misija ir skelbimu, o vėliau tęsiama jo mokinių ir įpėdinių. Iš jų kilo Vokietijos išganymas ir klestėjimas.
- Kitas šventinių renginių tikslas – tobulinti dabartį ir ateityje atkurti religinę vienybę bei taiką. Tai didžiausios gėrybės, kurios ateina tik iš Kristaus, pavedusio Bažnyčiai saugoti, skleisti ir ginti krikščionišką tikėjimą ir meilę. Todėl būtina, kad Apaštališkasis Sostas būtų vieningas su tikinčiaisiais. Bonifacas buvo tobulas šios vienybės šauklys ir pavyzdys. Tai lėmė glaudžius, draugiškus santykius tarp Romos Sosto ir jūsų tautos. Švęsdami šią vienybę ir tobulą sutarimą, karštai trokštame, kad jie būtų atkurti tarp visų tautų, kad „Kristus būtų viskas visuose“ [Kol 3, 11].
- Su džiaugsmu prisimename tuos dalykus, kuriuos taip ištikimai užrašė tolimos epochos rašytojai. Tarp jų buvo vyskupas Vilibaldas, Bonifaco amžininkas, kuris aprašė šio šventojo žmogaus dorybes ir darbus bei aprašė jo misijos Vokietijos žmonėms pradžią. Jis nuo jaunystės Vokietijoje atsidavė religiniam gyvenimui ir patyrė apaštališko gyvenimo pavojus tarp barbariškų tautų. Taip jis suprato, kad be Apaštališkojo Sosto sutikimo ir patvirtinimo bei be iš jo gautos misijos ir mandato jis nepasieks ilgalaikių vaisių.
- Atsisakęs abato titulo, jis atsisveikino su vienuoliais, savo broliais, nepaisydamas jų prašymų ir ašarų. Jis išvyko ir keliavo sausuma per daugelį šalių bei nežinomais jūros keliais, laimingai pasiekdamas Apaštalo Petro Sostą. Ten jis kreipėsi į garbingąjį popiežių Grigalių II, „papasakojo jam apie savo kelionę, atvykimo priežastį ir troškimą, kuris jį taip ilgai kankino“. Šventasis popiežius, „veidu šypsodamasis ir akimis pilnomis gerumo“, apkabino šventąjį. Jis nekalbėjo su juo tik vieną kartą, bet „kiekvieną dieną vedė su juo svarbius pokalbius“ [Vilibaldo „Vita Bonifatii“]. Galiausiai, didingiausiais žodžiais ir oficialiais laiškais, jis pavedė jam misiją skelbti Evangeliją Vokietijos žmonėms.
- Šiuose laiškuose [Grigaliaus II laiškai Bonifacui] popiežius aiškiau nei to meto rašytojai, kalbėję apie misiją „iš Apaštališkojo Sosto“ ar „Apaštališkojo Pontifiko“, paaiškino mandato tikslą ir svarbą. Jo vartojami terminai yra tokie rimti ir autoritetingi, kad vargu ar galime rasti išraiškingesnių: „Tavo religinio uolumo ir įrodyto tikėjimo tikslas mums tapo akivaizdus. Jie yra tokie, kad verčia mus pasitelkti tave kaip bendradarbį skleisti dieviškąjį žodį, kurį Dievo malonė mums patikėjo.“ Tada jis pagyrė jo žinias, charakterį ir projektą. Remdamasis aukščiausia Apaštališkojo Sosto, kurį pats Bonifacas šaukėsi, autoritetu, jis iškilmingai užbaigė: „Todėl nedalomos Trejybės vardu ir nepalaužiamu šventojo Petro autoritetu patvirtiname tavo tikėjimo tyrumą ir įsakome, kad Dievo malone ir apsauga… skubėtum pas šias klaidoje esančias tautas. Mokyk jas apie Dievo karalystės tarnystę, supažindindamas jas su mūsų Viešpaties Kristaus vardu.“ Galiausiai jis įspėjo jį laikytis Šventojo Sosto taisyklių dėl sakramentų teikimo ir kreiptis į popiežių bet kuriuo metu. Kas iš šio iškilmingo laiško neatpažintų šventojo popiežiaus geros valios ir meilės bei jo tėviško rūpesčio vokiečiams, kuriems jis siuntė tokį jam brangų žmogų?
- Jo misijos suvokimas ir meilė Kristui nuolat skatino šį šventąjį apaštalą veikti. Tai guodė jį kančiose, kėlė nusivylimuose ir įkvėpė pasitikėjimo, kai jis desperavo dėl savo jėgų. Tai buvo akivaizdu nuo pat jo atvykimo į Frygiją ir Tiuringiją, kai, kaip rašo to meto rašytojas: „vykdydamas popiežiaus įsakymą, jis kalbėjo apie religiją senatoriams ir tautos vadams ir rodė jiems tikrąjį pažinimo kelią bei aiškią supratimo šviesą“ [Vilibaldo „Vita Bonifatii“]. Jo uolumas saugojo jį nuo tinginystės ir neleido net galvoti apie poilsį ar buvimą vienoje vietoje kaip ramiame uoste. Tai skatino jį imtis sunkumų ir kukliausių darbų vien tam, kad įgytų ar padidintų Dievo šlovę ir sielų išganymą.
- Nuo pat savo misijos pradžios jis bendravo su Šventuoju Sostu per laiškus ir pasiuntinius. Tokiu būdu „jis pranešė garbingajam apaštališkajam tėvui viską, ką Dievo malonė per jį įvykdė“, ir „ieškojo Šventojo Sosto patarimų klausimais, susijusiais su kasdieniniais Dievo Bažnyčios ir tautos gerovės poreikiais“ [Vilibaldo „Vita Bonifatii“].
- Bonifacas išsiskyrė savo unikaliu atsidavimo jausmu. Būdamas senyvo amžiaus, jis atskleidė šią savybę popiežiui Zacharijui laiške: „Su popiežiaus Grigaliaus sutikimu ir įsakymu prieš beveik trisdešimt metų įsipareigojau priesaika gyventi glaudžioje sąjungoje su Apaštališkuoju Sostu ir jam tarnauti. Visada pranešdavau popiežiui apie savo džiaugsmus ir liūdesius. Taip galėjome kartu šlovinti Dievą laimėje, o liūdesio metu gaudavau jo patarimų stiprybę“ [Bonifaco laiškas Zacharijui].
- Čia ir ten randame dokumentų poras, kurios liudija nenutrūkstamą laiškų mainą ir nepaprastą valių sutarimą tarp šio narsaus skelbėjo ir Šventojo Sosto, tęsiamą per keturis vienas po kito einančius popiežius. Popiežiai visada padėjo ir palaikė jį. Bonifacas, savo ruožtu, nieko nepraleido ir neatidavė nei savo uolumo, nei pastangų, kad įvykdytų misiją, gautą iš popiežių, kuriuos jis gerbė ir mylėjo kaip sūnus.
- Popiežius Grigalius, pastebėjęs Bonifaco pasiekimus, nusprendė suteikti jam aukščiausią kunigystės rangą ir pakelti jį į visos Vokietijos provincijos vyskupiją. Bonifacas, anksčiau atsisakęs šios garbės iš savo brangaus draugo Vilibaldo, „priėmė ir pakluso, nes nedrįso priešintis tokio didžio popiežiaus norui“ [Vilibaldo „Vita Bonifatii“]. Popiežius prie šios didžios garbės pridėjo kitą ypatingą malonę, vertą dėmesio Vokietijos palikuonims, kai jis suteikė Šventojo Sosto draugystę Bonifacui ir visiems jo pavaldiniams amžiams. Grigalius jau buvo įrodęs šią draugystę, kai rašė karaliams, kunigaikščiams, vyskupams, abatams, visiems dvasininkams ir tautai, nesvarbu, ar jie buvo barbarai, ar neseniai atsivertę. Jis kvietė juos „pritarti ir bendradarbiauti su tokiu didžiu Dievo tarnu, kurį Katalikų ir Apaštališkoji Bažnyčia siuntė apšviesti tautas“ [Grigaliaus II laiškai].
- Ši ypatinga draugystė tarp Bonifaco ir Šventojo Sosto buvo patvirtinta kito popiežiaus, Grigaliaus III, kai Bonifacas, jam išrinkus, siuntė pasiuntinius. „Pasiuntiniai naujajam popiežiui pademonstravo draugystės paktą tarp jo pirmtako ir Bonifaco bei jo bendražygių“ ir „pasiuntiniai patikino jį, kad jis gali pasikliauti savo nuolankiu tarnu ateityje“. Galiausiai jie paprašė, „kaip jiems buvo nurodyta, kad popiežiaus pavaldinys vėl galėtų pasinaudoti draugyste ir sąjunga su šventuoju popiežiumi ir Apaštališkuoju Sostu“ [Vilibaldo „Vita Bonifatii“]. Popiežius maloniai priėmė pasiuntinius ir suteikė Bonifacui naujų garbių, tarp jų „arkivyskupystės palijų. Tada jis išsiuntė juos atgal į jų šalį, apkrautus dovanomis ir šventųjų relikvijomis“.
- Vargu ar galime perteikti „šio apaštalo dėkingumą už šiuos meilės ženklus ar išreikšti paguodą, kurią jam teikė popiežiaus pagarba. Įkvėptas dieviškojo gailestingumo galios“ [Vilibaldo „Vita Bonifatii“], šventasis žmogus gavo stiprybės ir širdies imtis didžiausių ir sudėtingiausių dalykų: statyti naujas bažnyčias, ligonines, vienuolynus ir tvirtoves; keliauti į naujas šalis skelbiant Evangeliją; steigti naujas vyskupijas ir reformuoti senas, šalinant ydas, schizmas ir klaidas; visur sėti tikrąjį dogmą ir dorybes, krikščioniško tikėjimo ir gyvenimo sėklas; ir net civilizuoti barbariškas tautas, tapusias žiauriomis dėl nežmoniškumo. Tai jis pasiekė naudodamas pamaldžius mokinius ir daugelį iš Anglijos pakviestų asmenų.
- Nors jau buvo išaukštintas nepaprastais ir šventais darbais ir nepaisydamas išpuolių, nelaimių, rūpesčių ir senstančio amžiaus, jis nepasidavė puikybei ar poilsio meilei. Jis visada turėjo omenyje savo misiją ir popiežiaus įsakymus. Todėl, „dėl savo glaudžios sąjungos su popiežiumi ir visais dvasininkais, jis trečią kartą atvyko į Romą kartu su savo mokiniais, kad kalbėtų su Apaštališkuoju Tėvu ir patikėtų save šventųjų maldoms, nes jau buvo senyvo amžiaus“ [Vilibaldo „Vita Bonifatii“]. Ir šį kartą popiežius maloniai jį priėmė ir vėl „apipylė dovanomis ir šventųjų relikvijomis“. Popiežius taip pat davė jam vertingų ir svarbių rekomendacinių laiškų, kai kurie iš jų išliko iki mūsų laikų.
- Abu Grigalius pakeitė Zacharijas, paveldėjęs jų pontifikatus ir rūpestį vokiečiais bei jų apaštalu. Nepasitenkindamas senosios sąjungos atnaujinimu, jis ją sustiprino rodydamas daugiau pasitikėjimo ir geros valios Bonifacui. Bonifacas elgėsi taip pat Zacharijo atžvilgiu, kaip rodo pasiuntinių ir draugiškų laiškų, kuriais jie keitėsi, skaičius. Tarp kitų dalykų, kuriuos būtų per ilga prisiminti, popiežius kreipėsi į savo atstovą šiais draugiškais žodžiais: „Mylimas broli, žinok, kad mes tave taip branginame, jog norėtume turėti tave su mumis kiekvieną dieną, kad būtum mūsų bendražygis, kaip Dievo tarnas ir Kristaus Bažnyčių valdytojas“ [Zacharijo laiškas Bonifacui]. Todėl buvo tinkama, kad Vokietijos apaštalas keliais metais prieš savo mirtį rašė popiežiui Steponui, Zacharijo įpėdiniui: „Romos Bažnyčios mokinys tvirtai iš širdies gelmių prašo draugystės ir sąjungos su Šventuoju Sostu“ [Bonifaco laiškas Steponui].
- Skatinamas labai stipraus tikėjimo ir degantis meile bei pamaldumu, Bonifacas, atrodo, savo unikalią ir ištikimą sąjungą su Šventuoju Sostu pirmiausia semiasi iš kontempliatyvaus vienuolinio gyvenimo savo šalyje. Vėliau, kai jis ruošėsi imtis apaštališko gyvenimo sunkumų, jis Romoje prie šventojo Petro, apaštalų kunigaikščio, kapo prisiekė šią ištikimybę. Jis rodė šią ištikimybę pavojų ir kovų metu kaip savo apaštalavimo ženklą ir savo misijos taisyklę. Jis niekada neatlėgo nuo šios ištikimybės rekomendavimo visiems tiems, kuriems jis buvo tėvas Kristuje. Tiesą sakant, jis buvo toks uolus, kad atrodė, jog nori palikti tai jiems kaip paveldą.
- Taigi, būdamas senyvo amžiaus ir išsekintas savo darbo, jis labai kukliai kalbėjo apie save: „Aš esu mažiausias ir blogiausias iš atstovų, kuriuos Romos Katalikų ir Apaštališkoji Bažnyčia siuntė skelbti Evangelijos“ [Bonifaco laiškas]. Bet jis labai vertino šią Romos misiją ir mėgo vadintis „Šventosios Romos Bažnyčios Vokietijos atstovu“. Jis norėjo būti atsidavusiu popiežių tarnu ir jų nuolankiu bei paklusniu mokiniu.
- Jis giliai įsidėjo į savo protą ir skrupulingai laikėsi to, ką kankinys Kiprijonas, senosios Bažnyčios tradicijos liudytojas, tvirtino: „Yra vienas Dievas ir vienas Kristus; yra viena Bažnyčia ir viena, Viešpaties žodžiu įsteigta ant Petro“ [Kiprijono „De Ecclesiae Unitate“]. Tą patį skelbė didysis Bažnyčios Mokytojas Ambraziejus: „Kur Petras, ten Bažnyčia. Kur Bažnyčia, ten nėra mirties, bet amžinas gyvenimas“ [Ambraziejaus „In Psalmum 40“]. Galiausiai Jeronimas labai išmintingai mokė: „Bažnyčios gerovė priklauso nuo popiežiaus orumo. Jei nesuteiksime popiežiui suverenios ir nepriklausomos galios, Bažnyčioje bus tiek schizmų, kiek yra kunigų“ [Jeronimo „Dialogus contra Luciferianos“].
- Senų nesantaikų tragiška istorija mums tai įrodo. Iš jų kilę blogybės tai patvirtina. Šiuo metu, kai esame apsunkinti naujų nelaimių ir kruvinų skerdynių, mažai naudos prisiminti tas blogybes. Turėtume jų visų gedėti ir, jei įmanoma, palikti jas amžinoje užmarštyje.
- Verčiau švęskime senąją vienybę, kuri siejo Bonifacą, pirmąjį Vokietijos apaštalą, ir pačius vokiečius su Šventuoju Sostu. Jo misija buvo tikėjimo, klestėjimo ir civilizacijos šaltinis vokiečiams. Galėtume prisiminti daug kitų vertingų detalių; bet pasakėme pakankamai – galbūt net per daug – nes tai taip gerai žinoma, kad ilgos kalbos, pilnos įrodymų, nereikia. Mums buvo malonu dalintis šiais senais prisiminimais su jumis, kad surinktume paguodą drąsiau ištverti dabartį. Mus stiprina viltis dėl būsimos vienybės ir prisirišimo prie Bažnyčios „pilnoje taikoje ir meilės ribose“.
- Mums malonu prisiminti Bonifaco pavyzdžius ir nepaprastas dorybes, ypač draugystę ir vienybę, kurią norėjome švęsti šiuo laišku. Taip, jis gyvena tarp jūsų; iš tiesų jis gyvena šlovėje. Jis gyvena kaip „Romos Katalikų Bažnyčios atstovas Vokietijai“. Jis vis dar atlieka savo misiją savo maldomis, pavyzdžiu ir darbų atminimu, kuriais „tas, kuris mirė, vis dar kalba“. Kaip ištikimas mūsų Viešpaties ir Išganytojo Jėzaus pranašas ir šauklys, jis, atrodo, ragina ir kviečia savo tautą į vienybę su Romos Bažnyčia. Pats Kristus prašo savo tautos „būti viena“.
- Jis kviečia ištikimus mokinius dar glaudžiau ir meilingiau laikytis Bažnyčios. Jis kviečia tuos, kurie atsiskyrė nuo vienybės, sugrįžti į Bažnyčią, atsisakius senų neapykantų, varžybų ir išankstinių nusistatymų. Jis kviečia visus Kristaus tikinčiuosius, senus ir naujus, ištverti tikėjimo ir valių vienybėje. Iš šios vienybės klestės dieviškoji meilė ir žmonių visuomenės harmonija.
- Kas neklausytų šio Šventojo Tėvo kvietimo ir raginimo? Kas paniekintų šį tėvišką mokymą, šiuos pavyzdžius, šiuos žodžius? Nes, pasiskolinant jūsų tautiečio, senovės rašytojo, kurio žodžiai yra tokie aiškūs ir tinkami tuo metu, kai švenčiate Bonifaco misijos Vokietijoje šimtmetį, žodžius: „Jei, pagal Apaštalą, mūsų kūno tėvai buvo mūsų mokytojai ir mes juos gerbėme, ar neturėtume dar labiau paklusti savo dvasiniams tėvams? Ne tik Dievas yra mūsų dvasinis tėvas, bet ir visi tie, kurių išmintis ir pavyzdys moko mus tiesos ir skatina tvirtai laikytis tikėjimo. Abraomas vadinamas visų tikinčiųjų tėvu dėl savo tikėjimo ir paklusnumo, kurie yra pavyzdys visiems; taip pat šventasis Bonifacas gali būti vadinamas vokiečių tėvu, nes jis savo skelbimu atvedė juos prie Kristaus, patvirtino savo pavyzdžiu ir atidavė savo gyvybę už juos, taip duodamas didžiausią meilės įrodymą, kokį tik kas gali parodyti“ [Nežinomo autoriaus citata].
- Bonifacas savo nuostabią meilę apribojo ne tik Vokietija, bet apėmė visas tautas, net tas, kurios buvo viena kitos priešės. Vokietijos apaštalas taip meilingai apkabino kaimyninę frankų tautą. Jis tapo jų išmintingu reformatoriumi, o jo bendražygiai, „anglų rasės palikuonys“, kuriems „jis, jų tautietis, visuotinės Bažnyčios atstovas ir Šventojo Sosto tarnas“, pavedė užduotį plėsti katalikų tikėjimą. Šis tikėjimas pirmą kartą buvo paskelbtas anglams šventojo Grigaliaus Didžiojo atstovų, kurie buvo siųsti jį įtvirtinti tarp saksų ir tos pačios rasės tautų. Bonifacas rekomendavo savo tautiečiams išsaugoti „meilės vienybę“ [Bonifaco laiškai].
- Nes meilė – vėl naudojant to paties rašytojo, kurį anksčiau gyrėme, žodžius – „yra visų gerų dalykų pradžia ir pabaiga, tad tegul ji nubrėžia mūsų veiksmų ribas“ [Nežinomo autoriaus citata], mylimas sūnau ir gerbiami broliai. Ilgimės dienos, kai Visagalio Dievo ir Bažnyčios teisės, jų įstatymai, garbinimas ir autoritetas bus atkurti šioje neramioje pasaulyje. Tikimės, kad tada krikščioniškoji meilė užbaigs karus ir įnirtingas neapykantas, nesutarimus, schizmas ir klaidas, kurios šliaužioja visur. Tegul ji sujungia tautas stabilesniu susitarimu nei laikini žmonių paktai. Jos ypatinga priemonė šiam tikslui yra tikėjimo vienybė ir senoji sąjunga su Šventuoju Sostu. Šis Šventasis Sostas buvo įsteigtas Kristaus kaip jo šeimos žemėje pamatas ir pašventintas tiek daug šventųjų ir kankinių, tokių kaip Bonifacas, dorybėmis, išmintimi ir pastangomis.
- Kai ši tikėjimo ir širdžių vienybė bus įtvirtinta visame pasaulyje, tai, ką popiežius Klemensas pirmajame amžiuje rašė korintiečiams, bus tinkama visai krikščionybei: „Jūs suteiktumėte mums didelį džiaugsmą, jei, paklusdami mums, liautumėtės savo neteisėta konkurencija, kaip mes rekomendavome šioje raginimo taikai ir harmonijai“ [Klemenso laiškas korintiečiams].
- Tegul apaštalas ir kankinys Bonifacas padeda mums visiems tai pasiekti, bet ypač tautoms, kurios teisėtai yra jo, ar dėl kilmės, ar dėl pasirinkimo, užbaigdamas danguje tai, ko jis niekada nenustojo siekti žemėje: „Aš nenustoju kviesti ir raginti visų tų, kuriuos Dievas man davė per mano misiją, kaip klausytojus ar mokinius, būti paklusniems Šventajam Sostui“ [Bonifaco laiškas].
- Tuo tarpu, kaip vilties ir laimingų jūsų šventinių renginių rezultatų laidą, su meile teikiame jums apaštališkąjį palaiminimą. Ir kad suteiktume dar daugiau svarbos šiai šventei, iš šventojo Bažnyčios iždo jums suteikiame šias malones:
I. Bet kurią ateinančių birželio ir liepos dieną, išskyrus Sekmines, Kristaus Kūno šventę ir šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus šventę, visose Vokietijos bažnyčiose ir viešosiose oratorijose, kur bus švenčiamas šimtmetis, bet kuris kunigas galės švęsti šventojo mišias, arba per trijų dienų pasninką, arba šventės dieną.
II. Šventės dieną vyskupas ar jo atstovas galės suteikti popiežiškąjį palaiminimą.
III. Kiekvienas, kuris šimtmečio dieną lankys Vokietijos bažnyčias, galės gauti visišką atlaidą toties quoties.
Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 1919 m. gegužės 14 d., penktaisiais mūsų Pontifikato metais.
BENEDIKTAS XV