Pavadinimas „Augustissimae Virginis Mariae“ reiškia „Švenčiausioji Mergelė Marija“. Lietuviškai dažniausiai verčiama kaip „Apie rožinio kongregacijas“ arba „Apie Rožinio Brolijas Švč. Mergelės Marijos garbei“. Tai viena iš dvylikos Leono XIII enciklikų apie rožinio maldą, bet skirta ne tiek pačiai maldai, kiek organizuotoms pamaldumo formoms.
Enciklika paskelbta 1897 m. rugpjūčio 15 d. – per Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę. Tai data, pasirinkta neatsitiktinai, pabrėžiant Marijos garbės aukštumą ir dangišką užtarimą. Autorius – popiežius Leonas XIII, vadinamas „rožinio popiežiumi“ dėl nuoseklaus rožinio skatinimo.
Dokumento tikslas – paskatinti tikinčiuosius jungtis į Rožinio brolijas (lot. Confraternitates Sanctissimi Rosarii), kurios buvo populiarios jau nuo XVI a., bet XIX a. pabaigoje kai kuriose šalyse buvo išblėsusios ar nustumtos į paraštes. Popiežius siekė:
- atgaivinti rožinio brolijų dvasingumą,
- padėti joms įsitvirtinti parapijų gyvenime,
- parodyti jų naudą tiek asmeniniam, tiek visuomenės atgailos gyvenimui.
Popiežius primena, kad Rožinio Brolijos kilo iš dominikonų ordino iniciatyvos ir buvo vienas svarbiausių masinio tikinčiųjų sielovados būdų – įtraukiančių tiek vyrų, tiek moterų, tiek vaikų. Enciklikoje iškeliamas šių brolijų socialinis vaidmuo: jos formuoja pamaldžius žmones, stiprina bendruomenes, skatina solidarumą, padeda kovoti su dvasiniu apsileidimu.
Citata: „Rožinio Brolijos yra tarsi armijos būriai, kovojantys tyliai, bet ryžtingai, už Bažnyčios gyvybę ir tautų dvasinį atsinaujinimą.“
Leonas XIII pabrėžia, kad brolijose išsiskleidžia visos rožinio maldos galios: ne tik individuali kontempliacija, bet ir bendra malda, atgaila, Marijos užtarimo išpažinimas. Dokumente daug dėmesio skiriama jų istorinėms šaknims, kanoninei struktūrai bei paskatoms tikintiesiems įsijungti.
Enciklika paskatino daugelyje vyskupijų įsteigti ar atnaujinti rožinio brolijas. Kai kurios jų gavo popiežiaus leidimą naudoti specialius palaiminimus, indulgencijas, o brolijų vadovai įgijo autoritetą skatinti parapijų tikinčiuosius aktyviau dalyvauti religinėje veikloje.
Šis dokumentas taip pat padėjo įtvirtinti rožinio brolijų statusą ne kaip reliktą iš viduramžių, bet kaip modernią, struktūrizuotą pamaldumo formą. Tai buvo reikšminga tuo metu, kai daugelis senųjų bažnytinių organizacijų prarado savo aktualumą.
XIX a. pabaigoje rožinio malda ir Marijos garbinimas tapo atsaku į modernizmo, religinio abejingumo bei protestantiškų įtakų plitimą. Rožinio brolijos – ypač kaimo vietovėse ir darbininkų kvartaluose – buvo laikomos atsvara tiek sekuliarizacijai, tiek socialiniam susvetimėjimui.
Be to, šis dokumentas pasirodė tarsi kulminacija Leono XIII mariologinių tekstų serijoje – po daugiau nei dešimties enciklikų apie rožinį, tai buvo žingsnis nuo maldos teorijos prie organizuotos praktikos.
Įdomybės:
– Kai kuriose šalyse (ypač Lenkijoje, Italijoje, Ispanijoje) po šios enciklikos brolijos gavo net juridinį statusą parapijose ir veikia iki šiol.
– Rožinio brolijos neretai tapo ir kultūrinėmis institucijomis: organizavo ne tik pamaldas, bet ir procesijas, teatrinius pasirodymus, net religines misterijas.
– 1898 m. Vatikano spaustuvė išleido specialų „Rožinio Brolijų vadovą“, kuris buvo tiesioginis Augustissimae Virginis Mariae pasekmė.
AUGUSTISSIMAE VIRGINIS MARIAE
POPIEŽIAUS LEONO XIII ENCIKLIKA
DĖL ŠVENTOJO ROŽINIO BROLIJOS
Mūsų Garbingiems Broliams Patriarchams, Primams,
Arkivyskupams, Vyskupams ir kitiems Vietiniams Ordinarijams,
Turintiems Taiką ir Bendrystę su Apaštališkuoju Sostu.
Garbingi Broliai, Sveikatos ir Apaštališkojo Palaiminimo.
Marijos Garbinimo Svarba
- Kiekvienas, kuris svarsto apie orumo ir šlovės aukštumą, į kurią Dievas pakėlė Švenčiausiąją Mergelę Mariją, lengvai supras, kokia svarbi, tiek viešajai, tiek privačiai gerovei, yra uoliai praktikuoti atsidavimą jai ir kasdien vis labiau jį skatinti.
Marijos Vieta Įsikūnijime ir Atpirkime
- Dievas nuo amžinybės ją paskyrė būti Įsikūnijusio Žodžio Motina ir dėl šios priežasties taip labai ją išskyrė tarp visų Jo gražiausių kūrinių trijų tvarkų – prigimties, malonės ir šlovės – tvarkoje, kad Bažnyčia teisingai jai taiko šiuos žodžius: „Aš išėjau iš Aukščiausiojo burnos, pirmagimė prieš visus kūrinius“ (Sir 24, 5). Ir kai pirmuosiuose amžiuose žmonijos tėvai pateko į nuodėmę, įtraukdami savo palikuonis į tą pačią pražūtį, ji buvo pastatyta kaip taikos ir išganymo atkūrimo įkeitimas. Vienatinis Dievo Sūnus visada rodė savo Švenčiausiajai Motinai neabejotinus pagarbos ženklus. Savo privačiame gyvenime žemėje Jis siejo ją su savimi per pirmuosius du stebuklus: malonės stebuklą, kai, Marijos pasveikinimo metu, kūdikis šoko Elzbietos įsčiose; gamtos stebuklą, kai Jis pavertė vandenį vynu Kanos vestuvių puotoje. Ir aukščiausiu savo viešojo gyvenimo momentu, antspauduodamas Naująjį Testamentą savo brangiu Krauju, Jis patikėjo ją savo mylimam Apaštalui šiais saldžiais žodžiais: „Štai tavo Motina!“ (Jn 19, 27).
Turime Sekti Kristaus Pavyzdžiu
- Todėl Mes, kurie, nors ir nevertas, užimame Kristaus Vietininko vietą žemėje, niekada nenustosime skatinti tokios didžios Motinos šlovės, kol gyvensime. Ir kadangi, artėjant senatvei, jaučiame, kad gyvenimas nebegali ilgai trukti, Mes esame priversti pakartoti kiekvienam ir visiems mūsų mylimiems vaikams Kristuje tuos paskutinius Jo žodžius ant Kryžiaus, paliktus mums kaip testamentą: „Štai tavo Motina!“ Didžiai atlyginta iš tiesų būtų, jei mūsų raginimai paskatintų bent vieną tikintįjį laikyti nieko brangesnio už atsidavimą Marijai; kad šv. Jono žodžiai apie save galėtų būti pritaikyti kiekvienam: „mokinys paėmė ją pas save“ (Jn 19, 27).
- Artėjant spalio mėnesiui, Garbingi Broliai, Mes nenorėtume šiais metais palikti jūsų be mūsų laiškų, dar kartą su visu įmanomu rimtumu ragindami jus Rožinio kalbėjimu padėti tiek sau patiems asmeniškai, tiek Bažnyčiai jos reikaluose. Ši maldos forma, vadovaujant Dieviškajai Apvaizdai, atrodo, buvo nuostabiai išplėtota amžiaus pabaigoje, siekiant paskatinti vangų tikinčiųjų pamaldumą. Tai liudija puikios Dievo Motinos bažnyčios ir dažnai lankomos šventovės. Šiai Dieviškajai Motinai Mes gegužės mėnesį aukojome gėles; taip pat norėtume, kad spalio mėnuo, duodantis vaisius, būtų pašvęstas jai su ypatingu atsidavimo švelnumu. Tinka, kad abi metų dalys būtų pašvęstos tai, kuri sakė: „Mano gėlės yra garbės ir turtų vaisius“ (Sir 24, 23).
Šiuolaikinis Polinkis į Asociacijas
- Žmogaus natūralus polinkis į asociacijas niekada nebuvo stipresnis ar uoliau ir visuotinai sekamas nei mūsų amžiuje. Tai visiškai nėra smerktina, nebent kai toks puikus natūralus polinkis yra iškreipiamas blogiems tikslams, ir nedori žmonės, susibūrę į įvairias visuomenes, sąmokslauja „prieš Viešpatį ir prieš Jo Kristų“ (Ps 2, 2). Tačiau labai džiugina stebėti, kad pamaldžios asociacijos taip pat tampa vis populiaresnės tarp katalikų. Jos dažnai formuojamos; iš tiesų, visi katalikai yra taip glaudžiai sujungti ir suvienyti meilės ryšiais, kaip vieno namų ūkio nariai, kad jie gali būti ir yra teisingai vadinami broliais. Bet jei Kristaus meilės nėra, niekas negali girtis brolių vardu ir bendryste. Taip seniai rašė Tertulianas skvarbiais žodžiais: „Mes esame jūsų broliai pagal bendrą motiną, prigimtį, tačiau jūs esate mažiau nei žmonės, nes nenatūralūs broliai. Kaip daug teisingiau jie vadinami ir laikomi broliais, kurie pripažįsta vieną ir tą patį Tėvą, Dievą; kurie gėrė vieną ir tą pačią meilės dvasią; kurie buvo gimę iš vienos ir tos pačios nežinojimo įsčių į vieną tiesos šviesą?“ (Apolog. c. xxxix.)
Katalikų Asociacijų Naudingumas
- Yra daug priežasčių, kodėl katalikai prisijungia prie naudingų tokio tipo asociacijų. Mes įtraukiame į šias klubus, liaudies taupomuosius bankus, pramogų klases, asociacijas jaunimo priežiūrai, brolijas ir daugelį kitų organizacijų puikiems tikslams. Visos šios, nors pagal jų pavadinimą, konstituciją ir specialius tikslus atrodo modernios išradimų, iš tikrųjų yra labai senos. Tokių visuomenių pėdsakų randama net ankstyviausiais krikščionybės amžiais. Vėlesniais amžiais jos buvo teisėtai patvirtintos, išskirtos specialiais emblemomis, praturtintos privilegijomis, susietos su dieviškuoju garbinimu bažnyčiose ar skirtos dvasinės ar kūniškos gailestingumo darbams, ir įvairiais laikotarpiais žinomos skirtingais pavadinimais. Jų skaičius taip išaugo, ypač Italijoje, kad joks miestas ar miestelis, netgi beveik jokia parapija, nebuvo be vienos ar kelių iš jų.
Rožinio Brolija: Jos Išskirtinumas
- Mes nedvejodami priskiriame šiai visuomenei, žinomai kaip Šventojo Rožinio Brolija, išskirtinę vietą tarp šių visuomenių. Jei vertiname jos kilmę, matome, kad ji išsiskiria savo senumu, nes sakoma, kad pats šv. Dominykas buvo jos įkūrėjas. Jei vertiname jos privilegijas, matome, kad ji praturtinta daugybe jų, suteiktų mūsų pirmtakų dosnumo. Asociacijos forma, jos pati siela, yra mūsų Ponios Rožinis, kurio išskirtinumą Mes kitur išsamiai aptarėme. Vis dėlto Rožinio dorybė ir veiksmingumas atrodo dar didesni, kai jis laikomas specialia Brolijos, kuri neša jo vardą, pareiga. Visi žino, kaip būtina malda visiems žmonėms; ne todėl, kad Dievo dekretai gali būti pakeisti, bet, kaip sako šv. Grigalius, „kad žmonės, prašydami, galėtų nusipelnyti gauti tai, ką Visagalis Dievas nuo amžinybės nusprendė jiems suteikti“ (Dialog., lib. i., c. 8). Ir šv. Augustinas sako: „Tas, kuris moka teisingai melstis, moka teisingai gyventi“ (In Ps. cxviii). Bet maldos įgyja didžiausią veiksmingumą gaunant Dievo pagalbą, kai jos siūlomos viešai, dideliais skaičiais, nuolat ir vieningai, kad sudarytų tarsi vieną maldos chorą; kaip aiškiai nurodo Apaštalų darbų žodžiai, kuriuose Kristaus mokiniai, laukdami Šventosios Dvasios atėjimo, yra sakomi buvę „atkakliai vieningai maldoje“ (Apd 1, 14). Tie, kurie praktikuoja šį maldos būdą, niekada nepritrūks tam tikrų vaisių. Taip neabejotinai yra Rožinio Brolijos narių atveju. Kaip per Dieviškosios tarnybos kalbėjimą kunigai siūlo viešą, nuolatinę ir labai veiksmingą maldą; taip Brolijos narių siūloma malda, kalbant Rožinį, arba „Mūsų Ponios Psalterį“, kaip jį pavadino kai kurie Popiežiai, taip pat tam tikra prasme yra vieša, nuolatinė ir visuotinė.
Viešosios Maldos Ypatingas Veiksmingumas
- Kadangi, kaip Mes sakėme, viešosios maldos yra daug puikesnės ir veiksmingesnės už privačias, todėl bažnytiniai rašytojai Rožinio Brolijai suteikė „maldos armijos, įrašytos šv. Dominyko, po Dievo Motinos vėliava“ titulą – jos, kurią šventoji literatūra ir Bažnyčios istorija sveikina kaip Piktojo ir visų klaidų nugalėtoją. Rožinis sujungia visus, kurie prisijungia prie Brolijos, bendru tėviškos ar karinės draugystės ryšiu; taip susidaro galinga armija, tinkamai sutvarkyta ir išdėstyta, kad atremtų priešo puolimus tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Todėl šios pamaldžios visuomenės nariai gali pritaikyti sau šv. Kiprijono žodžius: „Mūsų malda yra vieša ir bendra; ir kai mes meldžiamės, meldžiamės ne už vieną, bet už visą tautą, nes mes, visa tauta, esame viena“ (De Orat. Domin.). Bažnyčios istorija liudija šios maldos formos galią ir veiksmingumą, užrašydama turkų pajėgų sutriuškinimą Lepanto jūrų mūšyje ir pergales, pasiektas prieš juos praėjusiame amžiuje Temesvare Vengrijoje ir Korfu saloje. Mūsų pirmtakas Grigalius XIII, siekdamas įamžinti pirmosios pergalės atminimą, įsteigė Mūsų Ponios Pergalių šventę, kurią vėliau Klemensas XI pavadino Rožinio sekmadieniu ir įsakė švęsti visoje Visuotinėje Bažnyčioje.
Skirtumas Tarp Maldos Dievui ir Šventiesiems: Atsakyta į Prieštaravimą
- Iš to, kad šis maldų karas yra „įrašytas Dievo Motinos vardu“, jam pridedama nauja veiksmingumo ir garbės. Todėl dažnas „Sveika, Marija“ kartojimas Rožinyje po kiekvieno „Tėve mūsų“. Tai toli gražu nesumažina Dievui deramos garbės, tarsi rodytų, kad mes labiau pasitikime Marijos globa nei Dievo galia, bet veikiau tai ypač jaudina Dievą ir pelno Jo gailestingumą mums. Katalikų tikėjimas moko, kad mes galime melstis ne tik pačiam Dievui, bet ir palaimintiesiems danguje (Tridento Susirinkimas, Sesija xxv.), nors skirtingu būdu; nes mes prašome iš Dievo kaip iš visų gėrybių Šaltinio, bet iš Šventųjų kaip iš užtarėjų. „Malda“, sako šv. Tomas, „siūloma asmeniui dviem būdais – vienas, tarsi jis pats ją suteiktų; kitas, tarsi būtų gaunama per jį. Pirmuoju būdu mes meldžiamės tik Dievui, nes visos mūsų maldos turi būti nukreiptos į malonės ir šlovės gavimą, kurį tik Dievas suteikia, pagal Psalmės 83, 12 žodžius: „Viešpats duos malonę ir šlovę“. Bet antruoju būdu mes meldžiamės šventiems angelams ir žmonėms, ne tam, kad Dievas per juos sužinotų mūsų prašymą, bet kad jų maldos ir nuopelnai mūsų maldas padarytų veiksmingomis. Todėl Apokalipsėje (8, 4) sakoma: „Šventųjų maldų smilkalų dūmai kilo prieš Dievą iš angelo rankos“ (Summa Theol. 2a tae, q. lxxxiii. a. iv.). Dabar, iš visų palaimintųjų danguje, kas gali lygintis su garbingąja Dievo Motina gaunant malonę? Kas aiškiau mato Amžinajame Žodyje, kokie rūpesčiai mus slegia, kokie yra mūsų poreikiai? Kam leidžiama turėti daugiau galios paveikti Dievą? Kas gali lygintis su ja motinišku meilės jausmu? Mes meldžiamės palaimintiesiems ne taip, kaip Dievui; nes mes prašome Šventosios Trejybės pasigailėti mūsų, bet visų Šventųjų prašome melstis už mus (Ibid.). Vis dėlto mūsų maldos būdas Palaimintajai Mergelei turi kažką bendro su mūsų Dievo garbinimu, todėl Bažnyčia net kreipiasi į ją žodžiais, kuriais mes meldžiamės Dievui: „Pasigailėk nusidėjėlių“. Todėl Rožinio Brolijos nariai labai gerai daro, pindami kartu, tarsi karūną, tiek daug sveikinimų ir maldų Marijai. Nes, tokia didi yra jos orumas, toks didis jos palankumas prieš Dievą, kad kas savo reikale nesikreips į ją, bando skristi be sparnų.
Maldos ir Darbo Sąjunga su Angelais
- Mes negalime praleisti neminėdami kito šios Brolijos išskirtinumo. Kiekvieną kartą, kai, kalbėdami Rožinį, medituojame apie mūsų Atpirkimo paslaptis, mes tam tikra prasme sekame šventomis pareigomis, kadaise patikėtomis Angelų pulkams. Angelai atskleidė kiekvieną iš šių paslapčių savo laiku; jie atliko didelį vaidmenį jose; jie nuolat buvo prie jų, su veidais, rodančiais tai džiaugsmą, tai sielvartą, tai triumfuojantį džiūgavimą. Gabrielius buvo siųstas paskelbti Mergelei Amžinojo Žodžio Įsikūnijimą. Betliejaus oloje Angelai giedojo naujagimio Gelbėtojo šlovę. Angelas įsakė Juozapui bėgti su Vaiku į Egiptą. Angelas guodė Jėzų, savo meilingais žodžiais, Jo kruviname prakaite sode. Angelai paskelbė Jo prisikėlimą, po to, kai Jis nugalėjo mirtį, moterims. Angelai nunešė Jį į Dangų; ir išpranašavo Jo antrąjį atėjimą, apsuptą Angelų pulkų, prie kurių Jis prijungs išrinktųjų sielas ir pakels juos aukštyn į dangaus chorus, „virš kurių išaukštinta Šventoji Dievo Motina“. Todėl tiems, kurie naudojasi pamaldžiomis Rožinio maldomis šioje Brolijoje, gali būti tinkamai pritaikyti šv. Pauliaus žodžiai, kuriais jis kreipėsi į naujus krikščionis: „Jūs atėjote į Siono kalną ir į gyvojo Dievo miestą, Dangaus Jeruzalę, ir į daugelio tūkstančių Angelų draugiją“ (Žyd 12, 22). Kas gali būti dieviškiau, kas maloniau, nei medituoti ir melstis su Angelais? Su kokiu pasitikėjimu mes negalime tikėtis, kad tie, kurie žemėje suvienijo su Angelais šioje tarnystėje, vieną dieną džiaugsis jų palaiminta draugija Danguje?
Popiežiai ir Rožinio Brolija
- Dėl šių priežasčių Romos Popiežiai visada labai gyrė šią mūsų Ponios Broliją. Inocentas VIII vadina ją „labai pamaldžia brolija“ (Splendor Paternae Gloriae, 1491 m. vasario 26 d.). Pijus V pareiškia, kad jos dorybės dėka „krikščionys staiga pradėjo virsti kitais žmonėmis, erezijos tamsa buvo išsklaidyta, ir katalikų tikėjimo šviesa sušvito“ (Consueverunt Romani Pontifices, 1569 m. rugsėjo 17 d.). Sikstas V, pastebėjęs, kaip vaisinga religijai buvo ši Brolija, išpažino esąs jai labai atsidavęs. Daugelis kitų taip pat praturtino ją gausiais ir labai specialiais atlaidais, arba ėmė ją po savo ypatinga globa, įsirašydami į ją ir duodami daug geros valios liudijimų.
Baigiamasis Raginimas
- Mes taip pat, Garbingi Broliai, mūsų pirmtakų pavyzdžiu paskatinti, karštai raginame ir maldaujame jus, kaip Mes taip dažnai darėme, skirti ypatingą dėmesį šiam šventam karui, kad jūsų pastangomis kasdien būtų įtraukiamos naujos pajėgos iš visų pusių. Per jus ir jūsų dvasininkus, kurie rūpinasi sielomis, tegul žmonės žino ir tinkamai vertina šios Brolijos veiksmingumą ir jos naudingumą žmogaus išganymui. To Mes prašome tuo karščiau, nes pastaruoju metu ta graži atsidavimo mūsų Palaimintajai Motinai forma, vadinama „gyvuoju Rožiniu“, vėl tapo populiari. Mes džiaugsmingai palaiminome šį atsidavimą ir karštai trokštame, kad jūs uoliai ir atkakliai skatintumėte jo augimą. Mes puoselėjame stipriausią viltį, kad šios maldos ir pagyros, nuolat kylančios iš tokios didelės daugybės lūpų ir širdžių, bus labai veiksmingos. Kintamai kylančios naktį ir dieną, įvairiose žemės šalyse, jos sujungia balsų maldos harmoniją su dieviškųjų paslapčių meditacija. Seniai praėjusiais amžiais šis nuolatinis pagyros ir maldos srautas buvo išpranašautas įkvėptais žodžiais, kuriais Ozijas savo giesmėje kreipėsi į Juditą: „Palaiminta esi, dukra, Viešpaties, Aukščiausiojo Dievo, virš visų moterų žemėje… nes Jis taip išaukštino tavo vardą šią dieną, kad tavo šlovė neišnyks iš žmogaus burnos.“ Ir visi Izraelio žmonės jam pritarė šiais žodžiais: „Tebūnie, tebūnie!“ (Jdt 13, 23, 24, 26).
- Tuo tarpu, kaip dangaus palaiminimų įkeitimą ir mūsų tėviškos meilės liudijimą, Mes su meile suteikiame jums, Viešpaties vardu, Garbingi Broliai, ir visiems dvasininkams bei tautai, patikėtai jūsų ištikimai priežiūrai, Apaštališkąjį Palaiminimą.
Duota Romoje, prie Šv. Petro, 1897 m. rugsėjo 12 d., dvidešimtaisiais mūsų pontifikato metais.
LEONAS XIII