Enciklika Ad caeli Reginam

1954 m. spalio 11 d. popiežius Pijus XII paskelbė encikliką Ad caeli Reginam (“Į dangaus Karalienę”), kuria oficialiai paskelbė Švenčiausiosios Mergelės Marijos Karalienės titulą ir nustatė šventės atidavimo Bažnyčios liturginiam kalendoriui datą. Šis dokumentas buvo išleistas pažymint šimtąsias dogmos apie Nekaltąjį Marijos prasidėjimą paskelbimo metines.

Lietuviškoje tradicijoje šis dokumentas gali būti vadinamas “Į dangaus Karalienę” arba “Apie Švenčiausiosios Mergelės Marijos Karalienystę”. Kartais sutinkamas ir pavadinimas “Marijos kaip dangaus Karalienės dogma”, nors formaliai tai nėra nauja dogma, o esamos mariologinės doktrinos patvirtinimas ir išplėtimas.

Enciklika buvo parašyta siekiant sustiprinti katalikų pamaldumą Švenčiausiosios Mergelės Marijos atžvilgiu ir pabrėžti jos ypatingą vaidmenį išganyme. Pijus XII norėjo atkreipti dėmesį į Marijos kaip Dangiškosios Karalienės vaidmenį, ypač sunkiais pokario metais, kai pasaulis susidūrė su naujomis ideologinėmis grėsmėmis. Dokumente akcentuojama, kad Marija, kaip Jėzaus Kristaus Motina, yra ir Bažnyčios Motina, o jos karališkas statusas išplaukia iš jos ypatingo bendradarbiavimo išganymo darbuose.

Pagrindiniai dokumento pasiekimai buvo trys. Pirma, jis nustatė gegužės 31 d. kaip Švenčiausiosios Mergelės Marijos Karalienės šventės datą (vėliau perkeltą į rugpjūčio 22 d.). Antra, enciklika sistemingai išdėstė teologinius Marijos karališkumo pagrindus, remdamasi Šventuoju Raštu ir Bažnyčios tradicija. Trečia, ji paskatino mariologinius tyrimus ir pamaldumo praktikas visame katalikų pasaulyje.

Istoriškai ši enciklika buvo svarbus žingsnis mariologijos vystyme, parengiant kelį Vatikano II susirinkimo mariologiniams dokumentams. Ji taip pat atspindėjo tuometinę Bažnyčios poziciją, siekiančią pabrėžti transcendentiškumą ir dangiškąją Bažnyčios dimensiją, kai sekuliarusis pasaulis vis labiau orientavosi į imanentiškas vertybes.

Lietuvos kontekste ši enciklika buvo ypač svarbi sovietinės okupacijos metais, kai Marijos garbinimas ir jos kaip Karalienės titulas tampa simboliu dvasinio pasipriešinimo materialistinei ideologijai. Daugelis lietuvių vienuolių ir tikintųjų laikėsi šios enciklikos nurodymų, nors oficialiai jos turinys buvo cenzūruojamas.

AD CAELI REGINAM

POPIEŽIAUS Pijaus XII enciklika

DĖL MARIJOS KARALIENĖS TITULO SKELBIMO

GARBIEMS BROLIAMS, PATRIARCHAMS, PRIMAMS,
ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS IR KITIEMS VIETINIAMS ORDINARAMS,
RAMYBĖJE IR BENDRYSTĖJE SU ŠVENTUOJU SOSTU

Garbingi Broliai, sveikata ir Apaštališkasis Palaiminimas.

Nuo pat ankstyviausių katalikų bažnyčios amžių krikščionių tauta, tiek triumfo, tiek ypač krizės metu, kreipėsi į Dangaus Karalienę su maldomis, giesmėmis ir pagarba. Niekada nesusvyravo viltis, kurią jie sudėjo į Dieviškojo Karaliaus Jėzaus Kristaus Motiną; neišblėso tikėjimas, mokantis, kad Marija, Dievo Motina Mergelė, su motinišku rūpesčiu viešpatauja visam pasauliui, kaip dangiškoje palaimoje karūnuota Karalienės šlove.

  1. Po siaubingų nelaimių, kurios mūsų akivaizdoje pavertė klestinčius miestus, miestelius ir kaimus griuvėsiais, su liūdesiu matome, kaip daugybė moralinių blogybių plinta tarsi audringas potvynis. Kartais regime, kaip teisingumas nusileidžia; iš vienos ir kitos pusės – korupcijos jėgų pergalę. Šios baisios krizės grėsmė pripildo mus didelio skausmo, todėl su pasitikėjimu gręžiamės į Mariją, mūsų Karalienę, išreikšdami jai sūnišką pagarbą, kuri priklauso ne tik mums, bet ir visiems, didžiuojantiems krikščionio vardu.
  2. Malonu prisiminti, kad mes patys, 1950 m. Šventojo Jubiliejaus metų lapkričio pirmąją, didžiulės kardinolų, vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų, susirinkusių iš viso pasaulio, minios akivaizdoje paskelbėme Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogmą, kur ji, siela ir kūnu, viešpatauja kartu su savo vieninteliu Sūnumi tarp dangiškų angelų ir šventųjų chorų. Be to, praėjus beveik šimtmečiui nuo tada, kai mūsų nemirtingos atminties pirmtakas Pijus IX paskelbė dogmą, kad didžioji Dievo Motina buvo pradėta be jokios gimtosios nuodėmės dėmės, mes paskelbėme šiuos Marijos metus. Dabar mums didelė paguoda matyti didžiules minias Romoje, ypač Liberijos bazilikoje, įspūdingai liudijančias savo tikėjimą ir karštą meilę savo dangiškajai Motinai. Visame pasaulyje sužinome, kad pagarba Dievo Motinai Mergeliai vis labiau klesti, o pagrindinės Marijos šventovės buvo ir tebėra lankomos daugybės katalikų piligrimų, susirinkusių maldai.
  3. Gerai žinoma, kad mes pasinaudojome kiekviena proga – per asmeninius susitikimus ir radijo transliacijas – ragindami savo vaikus Kristuje tvirtai ir švelniai mylėti, kaip dera vaikams, mūsų maloningiausią ir išaukštintą Motiną. Šiuo klausimu ypač tinka prisiminti radijo žinią, kurią mes kreipėmės į Portugalijos žmones, kai Fatimoje garbinama stebuklinga Mergelės Marijos statula buvo karūnuota auksine diadema. Mes patys tai pavadinome Marijos „suvereniteto“ paskelbimu.
  4. Dabar, siekdami laimingai ir naudingai užbaigti Marijos metus ir atsiliepdami į peticijas, gautas iš viso pasaulio, nusprendėme įsteigti liturginę Palaimintosios Mergelės Marijos, Karalienės, šventę. Tai bus tarsi kulminacija mūsų pagarbos Marijai apraiškoms, kurias krikščionių tauta taip entuziastingai palaikė.
  5. Šiuo klausimu nenorime siūlyti naujos tiesos, kuria turėtų tikėti krikščionys, nes Marijos karališkosios orumo titulas ir argumentai jau buvo aiškiai išdėstyti ir yra randami senoviniuose Bažnyčios dokumentuose bei šventosios liturgijos knygose.
  6. Mums malonu šioje enciklikoje prisiminti šiuos dalykus, kad galėtume atnaujinti mūsų dangiškosios Motinos garbinimą ir sužadinti karštesnę pagarbą jai, visos žmonijos dvasinei naudai.
  7. Nuo seno krikščionys tikėjo, ir ne be pagrindo, kad ta, iš kurios gimė Aukščiausiojo Sūnus, gavo malonės privilegijų, pranokstančių visus kitus Dievo sukurtus būtybes. Jis „viešpataus Jokūbo namuose per amžius“, „Taikos Kunigaikštis“, „Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats“. Kai krikščionys apmąstė glaudų ryšį tarp motinos ir sūnaus, jie lengvai pripažino aukščiausią Dievo Motinos karališkąjį orumą.
  8. Todėl nenuostabu, kad ankstyvieji Bažnyčios rašytojai vadino Mariją „Karaliaus Motina“ ir „Viešpaties Motina“, remdamiesi arkangelo Gabrieliaus žodžiais, pranašavusiais, kad Marijos Sūnus viešpataus amžinai, ir Elzbietos žodžiais, kuri su pagarba ją pasveikino kaip „mano Viešpaties Motiną“. Taip jie aiškiai nurodė, kad ji gavo tam tikrą išskirtinumą ir aukštą padėtį iš savo Sūnaus karališkojo orumo.
  9. Šventasis Efraimas, degdamas poetiniu įkvėpimu, vaizduoja ją kalbančią taip: „Tegul dangus mane laiko savo glėbyje, nes esu pagerbta labiau už jį. Dangus nebuvo Tavo motina, bet Tu padarei jį savo sostu. Kaip gi daug garbingesnė ir verta pagarbos yra karaliaus motina už jo sostą.“ Kitur jis meldžiasi: „… Didinga ir Dangiška Mergele, Ponia, Karaliene, saugok ir globok mane po savo sparnu, kad Šėtonas, sėjantis pražūtį, nesididžiuotų manimi, kad mano piktasis priešas nenugalėtų manęs.“
  10. Šventasis Grigalius Nazianzenas vadina Mariją „visatos Karaliaus Motina“ ir „Mergelė Motina, pagimdžiusi viso pasaulio Karalių“, o Prudencijus teigia, kad Motina stebisi, „kad pagimdė Dievą kaip žmogų ir net kaip Aukščiausiąjį Karalių“.
  11. Šis Palaimintosios Mergelės Marijos karališkasis orumas aiškiai nurodomas tiesioginiais teiginiais tų, kurie vadina ją „Ponia“, „Valdove“ ir „Karaliene“.
  12. Vienoje iš Origenui priskiriamų homilijų Elzbieta vadina Mariją „mano Viešpaties Motina“ ir net kreipiasi į ją kaip „Tu, mano Ponia“.
  13. Tas pats randama šventojo Jeronimo raštuose, kur jis, aiškindamas įvairius Marijos vardo reikšmes, teigia: „Turime suprasti, kad Marija sirų kalboje reiškia Ponia.“ Po jo šventasis Krisologas aiškiau sako: „Hebrajų žodis ‘Marija’ reiškia ‘Domina’. Todėl angelas kreipiasi į ją kaip į ‘Ponios’, kad pašalintų bet kokią vergystės baimę Viešpaties Motinoje, kuri gimė ir buvo vadinama ‘Ponia’ pagal savo Sūnaus autoritetą ir įsakymą.“
  14. Be to, Konstantinopolio vyskupas Epifanijas, rašydamas aukščiausiam pontifikui Hormisdai, sako, kad turime melstis, jog Bažnyčios vienybė būtų išsaugota „šventosios ir vienatinės Trejybės malone ir Marijos, mūsų Ponios, šventosios ir šlovingosios Mergelės ir Dievo Motinos, maldomis“.
  15. Palaimintoji Mergelė, sėdinti Dievo dešinėje, meldžianti už mus, yra sveikinama kito to laikmečio rašytojo žodžiais: „mortalų Karalienė, švenčiausia Dievo Motina“.
  16. Šventasis Andriejus Kretietis dažnai priskiria Mergelės Marijos orumą Karalienei. Pavyzdžiui, jis rašo: „Šiandien Jis perkelia iš jos žemiškosios buveinės, kaip žmonijos Karalienę, savo amžinąją Mergelę Motiną, iš kurios įsčių Jis, gyvasis Dievas, priėmė žmogaus pavidalą.“
  17. Kitur jis kalba apie „visos žmonijos Karalienę, ištikimą savo vardo reikšmei, kuri yra išaukštinta virš visko, išskyrus tik patį Dievą“.
  18. Taip pat šventasis Germanas kreipiasi į nuolankiąją Mergelę šiais žodžiais: „Sėsk į sostą, Ponia, nes dera, kad tu sėdėtum aukštoje vietoje, būdama Karalienė ir šlovingesnė už visus karalius.“ Jis taip pat vadina ją „visų žemėje gyvenančių Karaliene“.
  19. Šventasis Jonas Damaskietis vadina ją „Karaliene, valdove ir ponia“ bei „kiekvieno kūrinio Karaliene“. Kitas senovės Rytų Bažnyčios rašytojas vadina ją „palankia Karaliene“, „amžinąja Karaliene šalia Karaliaus, jos sūnaus“, kurios „sniego baltumo kakta karūnuota auksine diadema“.
  20. Galiausiai šventasis Ildefonsas iš Toledo sujungia beveik visus jos garbės titulus šioje sveikinimo kalboje: „O mano Ponia, mano Valdove, Tu, kuri valdai mane, mano Viešpaties Motina… Ponia tarp tarnaičių, Karalienė tarp seserų.“
  21. Bažnyčios teologai, remdamiesi šiais ir beveik nesuskaičiuojamais kitais liudijimais, perduotais iš senų laikų, vadino Palaimintąją Mergelę visų kūrinių Karaliene, pasaulio Karaliene ir visų Valdove.
  22. Aukščiausieji Bažnyčios Ganytojai laikė savo pareiga skatinti krikščionių tautos pagarbą dangiškajai Motinai ir Karalienei pagyrimais ir raginimais. Praleidžiant naujesnių popiežių dokumentus, naudinga prisiminti, kad jau septintajame amžiuje mūsų pirmtakas šventasis Martynas I vadino Mariją „mūsų šlovingąja Ponia, amžinąja Mergele“. Šventasis Agatonas, sinodiniame laiške, siųstame Šeštojo Ekumeninio Susirinkimo tėvams, vadino ją „mūsų Ponia, tikra ir tikrąja prasme Dievo Motina“. Aštuntajame amžiuje Grigalius II, laiške, siųstame patriarchui šventajam Germanui ir perskaitytame Septintajame Ekumeniniame Susirinkime su visų Tėvų pritarimu, vadino Dievo Motiną „visų Karaliene, tikrąja Dievo Motina“ ir „visų krikščionių Karaliene“.
  23. Taip pat norime prisiminti, kad mūsų nemirtingos atminties pirmtakas Sikstas IV palankiai palietė Palaimintosios Mergelės Nekaltojo Prasidėjimo doktriną, pradėdamas Apaštališkąjį laišką Cum praeexcelsa žodžiais, kuriuose Marija vadinama „Karaliene“, „kuri visada budri tarpininkauti pas karalių, kurį pagimdė“. Benediktas XIV savo Apaštališkajame laiške Gloriosae Dominae paskelbė tą patį, vadindamas Mariją „dangaus ir žemės Karaliene“ ir teigdamas, kad suverenus Karalius tam tikru būdu perdavė jai savo valdymo galią.
  24. Dėl visų šių priežasčių šventasis Alfonsas Liguoris, rinkdamas praeities amžių liudijimus, su akivaizdžia pagarba rašo: „Kadangi Mergelė Marija buvo pakelta į tokią aukštą orumo padėtį, būdama Karalių Karaliaus motina, Bažnyčia pelnytai ir visiškai teisėtai pagerbė ją ‘Karalienės’ titulu.“
  25. Be to, šventoji liturgija, kaip ištikimas tradicinės doktrinos, kurią per visus amžius tiek Rytuose, tiek Vakaruose tiki krikščionių tauta, atspindys, giedojo ir tebegieda dangiškosios Karalienės garbę.
  26. Karštai skamba balsai iš Rytų: „O Dievo Motina, šiandien tu esi nešama į dangų cherubinų vežimais, serafimai tau tarnauja, o dangaus kariuomenės pulkai lenkiasi prieš tave.“
  27. Taip pat: „O teisingasis, palaimintasis (Juozapai), kadangi esi kilęs iš karališkosios giminės, buvai pasirinktas iš visos žmonijos būti tyrosios Karalienės, kuri neapsakomu būdu pagimdys Jėzų, karalių, sutuoktiniu.“ Prie to pridedama: „Giesmę giedosiu motinai, Karalienei, kurią džiaugsmingai garbinu, su džiaugsmu šlovindamas jos stebuklus giesmėje… Mūsų liežuvis negali tinkamai tavęs pagirti, o Ponia; nes tu, pagimdžiusi Kristų karalių, esi išaukštinta virš serafimų… Sveika, pasaulio Karaliene; sveika, Marija, mūsų visų Karaliene.“
  28. Skaitome taip pat Etiopijos Misale: „O Marija, viso pasaulio centre,… tu esi didingesnė už daugiaakius cherubinus ir šešiasparnius serafimus… Dangus ir žemė yra pilni tavo šlovės šventumo.“
  29. Be to, Lotynų Bažnyčia gieda saldžią ir senovinę maldą, vadinamą „Sveika, Šventoji Karaliene“, ir gražias antifonas „Sveika, dangaus Karaliene“, „O dangaus Karaliene, džiaukis“, ir kitas, kurias esame įpratę kartoti per Palaimintosios Mergelės Marijos šventes: „Karalienė stovėjo tavo dešinėje, apsirengusi auksiniu drabužiu, apsupta grožio“; „Dangus ir žemė giria tave kaip galingą Karalienę“; „Šiandien Mergelė Marija kyla į dangų: džiaukitės, nes ji viešpatauja su Kristumi amžinai.“
  30. Prie šių reikėtų pridėti Loretos litaniją, kuri kasdien kviečia krikščionis šauktis Marijos kaip Karalienės. Taip pat daugelį amžių krikščionys buvo įpratę medituoti apie Marijos valdymo galią, apimančią dangų ir žemę, svarstydami penktąjį šlovingąjį rožinio slėpinį, kuris gali būti vadinamas mistine dangiškosios Karalienės karūna.
  31. Galiausiai menas, grindžiamas krikščioniškais principais ir įkvėptas jų dvasios, ištikimai perteikdamas nuoširdų ir laisvai išreikštą tikinčiųjų pagarbą, nuo Efeso Susirinkimo laikų vaizdavo Mariją kaip Karalienę ir Imperatorę, sėdinčią karališkame soste, papuoštą karališkais ženklais, karūnuotą karališka diadema ir apsuptą angelų bei šventųjų dangaus kareivijos, valdančią ne tik gamtą ir jos galias, bet ir Šėtono kėslus. Ikonografija, vaizduodama Palaimintosios Mergelės Marijos karališkąjį orumą, visada buvo praturtinta aukščiausios meninės vertės ir didžiausio grožio kūriniais; ji netgi įgavo formą, spalvingai vaizduojančią dieviškąjį Atpirkėją, karūnuojantį savo motiną spindinčia diadema.
  32. Romos popiežiai, remdami tokį liaudies pamaldumo tipą, dažnai patys arba per savo atstovus karūnavo Dievo Motinos Mergelės atvaizdus, kurie jau buvo išsiskiriantys dėl viešos pagarbos.
  33. Kaip jau minėjome, Garbingi Broliai, pagal senovinę tradiciją ir šventąją liturgiją pagrindinis principas, kuriuo remiasi Marijos karališkasis orumas, neabejotinai yra jos Dieviškoji Motinystė. Šventajame Rašte, kalbant apie Sūnų, kurį Marija pradės, skaitome šį sakinį: „Jis bus vadinamas Aukščiausiojo Sūnumi, ir Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą, ir jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo karalystei nebus galo“, taip pat Marija vadinama „Viešpaties Motina“; iš to lengvai daroma išvada, kad ji yra Karalienė, nes pagimdė sūnų, kuris, pačiu savo prasidėjimo momentu, dėl hipostatinės žmogaus prigimties sąjungos su Žodžiu, taip pat kaip žmogus buvo visų Karalius ir Viešpats. Todėl visiškai teisingai šventasis Jonas Damaskietis galėjo rašyti: „Kai ji tapo Kūrėjo Motina, ji iš tiesų tapo kiekvieno kūrinio Karaliene.“ Taip pat galima sakyti, kad dangiškasis arkangelo Gabrieliaus balsas pirmasis paskelbė Marijos karališkąją pareigą.
  34. Tačiau Palaimintoji Mergelė Marija turėtų būti vadinama Karaliene ne tik dėl savo Dieviškosios Motinystės, bet ir todėl, kad Dievas norėjo, jog ji turėtų išskirtinį vaidmenį mūsų amžinojo išganymo darbe. „Kokia džiugesnė, kokia saldesnė mintis gali būti“, – kaip rašė mūsų laimingos atminties pirmtakas Pijus XI, – „nei ta, kad Kristus yra mūsų Karalius ne tik pagal prigimtinę teisę, bet ir pagal įgytą teisę: tą, kurią Jis laimėjo atpirkimu? O kad visi žmonės, dabar pamiršę, kiek mes kainavome mūsų Gelbėtojui, prisimintų žodžius: ‘Jūs buvote išpirkti ne su auksu ar sidabru, kuris išnyksta,… bet su brangiu Kristaus krauju, kaip nekalto ir nesutepto Avinėlio.’ Mes dabar nepriklausome patys sau, nes Kristus mus nupirko ‘didele kaina’.“
  35. Dabar, vykdant šį atpirkimo darbą, Palaimintoji Mergelė Marija buvo labai glaudžiai susieta su Kristumi; todėl šventojoje liturgijoje tinka giedoti: „Prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiaus stovėjo liūdinti Palaimintoji Marija, dangaus ir pasaulio Karalienė.“ Todėl, kaip rašė šventojo Anzelmo mokinys (Eadmeris), viduramžiais: „kaip… Dievas, savo galia kurdamas viską, yra visų Tėvas ir Viešpats, taip palaimintoji Marija, savo nuopelnais atitaisydama viską, yra visų Motina ir Karalienė; nes Dievas yra visų Viešpats, nes savo įsakymu Jis kiekvieną iš jų nustato pagal jų prigimtį, o Marija yra visų Karalienė, nes ji atkuria kiekvieną į jo pirminį orumą per malonę, kurią ji nusipelnė.“
  36. Nes „kaip Kristus, kadangi Jis mus atpirko, yra mūsų Viešpats ir karalius pagal ypatingą titulą, taip ir Palaimintoji Mergelė (yra mūsų karalienė) dėl unikalaus būdo, kuriuo ji padėjo mūsų atpirkimui, duodama savo substanciją, laisvai aukodama Jį už mus, savo išskirtiniu troškimu ir maldavimu už mūsų išganymą bei aktyviu rūpinimusi juo“.
  37. Iš šių svarstymų išplaukia toks įrodymas: jei Marija, aktyviai dalyvaudama išganymo darbe, buvo Dievo planu susieta su Jėzumi Kristumi, pačiu išganymo šaltiniu, panašiu būdu, kaip Ieva buvo susieta su Adomu, mirties šaltiniu, taip kad galima teigti, jog mūsų išganymo darbas buvo įvykdytas tam tikra „rekapituliacija“, kurioje mergelė buvo įrankis žmonijos išganymui, kaip mergelė buvo glaudžiai susieta su jos mirtimi; jei, be to, galima teigti, kad šioji šlovingoji Ponia buvo pasirinkta Kristaus Motina „tam, kad taptų žmonijos atpirkimo bendrininke“; ir jei, tiesą sakant, „būtent ji, laisva nuo bet kokios tikrosios ir gimtosios nuodėmės dėmės, visada glaudžiai susieta su savo Sūnumi, ant Golgotos aukojo tą Sūnų Amžinajam Tėvui kartu su visiška savo motiniškų teisių ir motiniškos meilės auka, kaip nauja Ieva, visiems Adomo sūnums, suteptiems jo gėdingo nuopuolio“, tai galima teisėtai daryti išvadą, kad kaip Kristus, naujasis Adomas, turi būti vadinamas Karaliumi ne tik todėl, kad yra Dievo Sūnus, bet ir todėl, kad yra mūsų Atpirkėjas, taip, analogiškai, Palaimintoji Mergelė yra karalienė ne tik todėl, kad yra Dievo Motina, bet ir todėl, kad, kaip nauja Ieva, buvo susieta su naujuoju Adomu.
  38. Be abejo, pilna ir griežta šio termino prasme tik Jėzus Kristus, Dievas-Žmogus, yra Karalius; tačiau Marija, kaip dieviškojo Kristaus Motina, kaip Jo bendrininkė atpirkime, Jo kovoje su Jo priešais ir galutinėje pergalėje prieš juos, turi dalį, nors ribotą ir analogišką, Jo karališkajame orume. Nes iš savo sąjungos su Kristumi ji pasiekia spindintį iškilumą, pranokstantį bet kurio kito kūrinio; iš savo sąjungos su Kristumi ji gauna karališkąją teisę disponuoti Dieviškojo Atpirkėjo Karalystės lobiais; galiausiai iš savo sąjungos su Kristumi kyla neišsenkantis jos motiniško užtarimo veiksmingumas prieš Sūnų ir Jo Tėvą.
  39. Todėl negali būti abejonės, kad Švenčiausioji Marija yra toli aukščiau už visus kitus kūrinius savo orumu ir po savo Sūnaus turi pirmenybę prieš visus. „Tu pranokai kiekvieną kūrinį“, gieda šventasis Sofronijus. „Kas gali būti sublimesnis už tavo džiaugsmą, o Mergele Motina? Kas kilnesnis už šią malonę, kurią tu viena gavai iš Dievo?“ Prie to šventasis Germanas priduria: „Tavo garbė ir orumas pranoksta visą kūriniją; tavo didybė iškelia tave aukščiau už angelus.“ O šventasis Jonas Damaskietis eina dar toliau, sakydamas: „Beribis yra skirtumas tarp Dievo tarnų ir Jo Motinos.“
  40. Norėdami geriau suprasti šį aukštą Dievo Motinos orumą virš visų kūrinių, prisiminkime, kad šventoji Dievo Motina, pačiu savo Nekaltojo Prasidėjimo momentu, buvo taip pripildyta malonės, kad pranoko visų šventųjų malonę. Todėl, kaip rašė mūsų laimingos atminties pirmtakas Pijus IX, Dievas „apipylė ją dangiškomis dovanomis ir malonėmis iš savo dieviškumo iždo taip toli už tai, ką Jis davė visiems angelams ir šventiesiems, kad ji visada buvo laisva nuo menkiausios nuodėmės dėmės; ji yra tokia graži ir tobula, turėdama tokią nekaltumo ir šventumo pilnatvę, kad po Dievo didesnės negalima įsivaizduoti, ir tik Dievas gali suvokti šį stebuklą.“
  41. Be to, Palaimintoji Mergelė turėjo, po Kristaus, ne tik aukščiausią tobulumo ir išskirtinumo laipsnį, bet ir dalį to poveikio, kuriuo Jos Sūnus ir mūsų Atpirkėjas teisėtai sakomas viešpataujantis žmonių protams ir valiai. Nes jei per savo Žmogiškumą dieviškasis Žodis daro stebuklus ir teikia malones, jei Jis naudoja savo Sakramentus ir Šventuosius kaip įrankius žmonių išganymui, kodėl Jis neturėtų naudoti savo švenčiausios Motinos vaidmens ir darbo, teikdamas mums atpirkimo vaisius? „Su tikra motinos širdimi“, cituojant vėl mūsų nemirtingos atminties pirmtaką Pijų IX, „ji artėja prie mūsų išganymo problemos ir rūpinasi visa žmonija; Viešpaties paskirta dangaus ir žemės Karaliene, išaukštinta virš visų angelų ir šventųjų chorų, stovėdama savo vienintelio Sūnaus, Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, dešinėje, ji galingai užtaria mus motinos maldomis, gauna, ko siekia, ir negali būti atmesta.“ Šiuo klausimu kitas mūsų laimingos atminties pirmtakas Leonas XIII sakė, kad Marijai buvo duota „beveik neišmatuojama“ galia malonėms dalyti; šventasis Pijus X priduria, kad ji vykdo šią pareigą „tarsi pagal motinos teisę“.
  42. Todėl visi krikščionys didžiuokis būdami Dievo Motinos Mergelės, kuri, valdydama karališkąją galią, dega motinos meile, pavaldiniais.
  43. Tačiau teologai ir pamokslininkai, nagrinėdami šiuos ir panašius klausimus apie Palaimintąją Mergelę, turi vengti nukrypimo nuo teisingo kelio, saugodamiesi dvigubos klaidos: tai yra, jie turi saugotis nepagrįstų nuomonių ir perdėtų išraiškų, kurios peržengia tiesą, kita vertus, jie turi saugotis pernelyg siauro mąstymo, vertindami tą išskirtinį, aukštą, iš tiesų beveik dievišką Dievo Motinos orumą, kurį Angelų Daktaras moko priskirti jai „dėl begalinio gėrio, kuris yra Dievas“.
  44. Visais kitais atvejais, kaip ir šiuo, krikščioniškos doktrinos klausimu, „artimiausia ir visuotinė tiesos norma“ visiems yra gyvasis Bažnyčios Magisteriumas, kurį Kristus įsteigė „taip pat tam, kad paaiškintų ir išaiškintų tuos dalykus, kurie tik neaiškiai ir netiesiogiai yra tikėjimo įnaše“.
  45. Iš senovinių krikščioniškų dokumentų, liturginių maldų, įgimto krikščionių tautos pamaldumo, meno kūrinių, iš visų pusių surinkome liudijimus apie Dievo Motinos Mergelės karališkąjį orumą; taip pat parodėme, kad argumentai, išvesti iš Šventosios Teologijos iš tikėjimo lobyno, visiškai patvirtina šią tiesą. Toks liudijimų gausumas sudaro skambų chorą, kuris keičia Dievo ir žmonių Motinos karališkojo orumo didingumą, kuriam pavaldi visa kūrinija, kuri yra „išaukštinta į dangiškąjį sostą, virš angelų chorų“.
  46. Kadangi esame įsitikinę, po ilgo ir rimto apmąstymo, kad Bažnyčiai atneš didelę naudą, jei ši tvirtai įtvirtinta tiesa dar aiškiau spindės visiems, tarsi aukštai iškeltas šviesus žibintas, mūsų Apaštališkuoju autoritetu skelbiame ir steigiame Marijos Karalienės šventę, kuri turi būti švenčiama kiekvienais metais visame pasaulyje gegužės 31 dieną. Taip pat įsakome, kad tą pačią dieną būtų atnaujintas žmonijos pašventimas Palaimintosios Mergelės Marijos Nekaltajai Širdžiai, puoselėjant viltį, kad per tokį pašventimą prasidės nauja era, džiugi krikščioniškąja taika ir religijos triumfu.
  47. Todėl visi stenkitės artėti su didesniu pasitikėjimu prie mūsų Karalienės ir Motinos malonės ir gailestingumo sosto, prašydami stiprybės nelaimėse, šviesos tamsoje, paguodos liūdesyje; visų pirma stenkitės išsilaisvinti iš nuodėmės vergovės ir aukoti nenutrūkstamą pagarbą, kupiną sūniško ištikimumo, savo Karališkajai Motinai. Tegul jos bažnyčios būna pilnos tikinčiųjų, jos šventės gerbiamos; tegul rožinio karoliai būna visų rankose; tegul krikščionys renkasi, mažais ir dideliais būriais, giedoti jos garbei bažnyčiose, namuose, ligoninėse, kalėjimuose. Tegul Marijos vardas būna laikomas aukščiausioje pagarboje, vardas, saldesnis už medų ir brangesnis už brangakmenius; tegul niekas neištaria šventvagiškų žodžių, suterštos sielos ženklo, prieš tą vardą, pagerbtą tokiu orumu ir gerbiamą už jos motinišką gerumą; tegul niekas nedrįsta ištarti skiemens, kuriam trūksta pagarbos, deramos jos vardui.
  48. Visi, pagal savo būseną, turėtų stengtis atgaivinti nuostabias mūsų dangiškosios Karalienės ir mylinčios Motinos dorybes nuolatiniu proto ir elgesio pastangomis. Taip atsitiks, kad visi krikščionys, gerbdami ir mėgdžiodami savo aukštą Karalienę ir Motiną, suvoks, kad yra tikri broliai, ir, atmetę visą pavydą ir godumą, skatins meilę tarp klasių, gerbs silpnųjų teises, puoselės taiką. Niekas neturėtų manyti esąs Marijos sūnus, vertas būti priimtas po jos galinga apsauga, jei, kaip ji, nėra teisingas, švelnus ir tyras, ir nerodo nuoširdaus troškimo tikrajai brolystei, nekenkdamas ar nežalodamas, bet padėdamas ir guosdamas kitus.
  49. Kai kuriose pasaulio šalyse yra žmonių, kurie neteisingai persekiojami už savo krikščioniškojo tikėjimo išpažinimą ir yra atimami iš jų dieviškosios ir žmogiškosios laisvės teisės; iki šiol pagrįsti reikalavimai ir pakartotiniai protestai nieko nepadėjo šiems blogiams pašalinti. Tegul galingoji kūrinių Karalienė, kurios spindintis žvilgsnis išvaiko audras ir audras ir grąžina giedrą dangų, pažvelgia gailestingumo akimis į šiuos savo nekaltus ir kankintus vaikus; tegul Mergelė, kuri gali sutramdyti smurtą po savo koja, suteikia jiems, kad jie greitai galėtų mėgautis teisėta laisve viešai praktikuoti savo religiją, kad, tarnaudami Evangelijos reikalui, jie taip pat prisidėtų prie tautų stiprybės ir pažangos savo darniu bendradarbiavimu, praktikuodami nepaprastas dorybes, kurios yra spindintis pavyzdys karčių išbandymų metu.
  50. Šia enciklika mes įsteigiame šventę, kad visi aiškiau pripažintų ir karščiau gerbtų gailestingą ir motinišką Dievo Motinos viešpatavimą. Esame įsitikinę, kad ši šventė padės išsaugoti, sustiprinti ir pratęsti tą taiką tarp tautų, kuri kasdien beveik sunaikinama pasikartojančių krizių. Argi ji nėra vaivorykštė debesyje, siekianti Dievą, taikos sandoros pažadas? „Žvelkite į vaivorykštę ir laiminkite Tą, kuris ją sukūrė; tikrai ji yra graži savo spindesiu. Ji apjuosia dangų savo šlovės ratu, Aukščiausiojo rankos ją išskleidė.“ Todėl kas gerbia dangaus ir žemės Karalienę – ir tegul niekas nemano esąs atleistas nuo šios dėkingos ir mylinčios sielos duoklės – tegul šaukiasi veiksmingiausios Karalienės, taikos Tarpininkės; tegul gerbia ir saugo taiką, kuri nėra nenubaustas nedorumas ar nevaržoma laisvė, bet gerai sutvarkyta harmonija pagal Dievo valios valdymą; jos saugojimui ir augimui švelnūs Mergelės Marijos raginimai ir įsakymai mus skatina.
  51. Karštai trokšdami, kad Krikščionijos Karalienė ir Motina išklausytų šias mūsų maldas ir savo taika padarytų laimingą pasaulį, sukrėstą neapykantos, ir po šio ištrėmimo parodytų mums visiems Jėzų, kuris bus mūsų amžinoji taika ir džiaugsmas, jums, Garbingi Broliai, ir jūsų kaimenėms, kaip Dievo dieviškosios pagalbos pažadas ir mūsų meilės įrodymas, iš širdies teikiame Apaštališkąjį Palaiminimą.

Duota Romoje, iš Šventojo Petro bazilikos, Palaimintosios Mergelės Marijos Motinystės šventės dieną, 1954 m. spalio vienuoliktąją, mūsų Pontifikato šešioliktaisiais metais.

PIJUS XII

Gal būt jums bus įdomu: