1914 m. lapkričio 1 d., vos du mėnesiai po išrinkimo popiežiumi, Benediktas XV paskelbė savo pirmąją encikliką Ad beatissimi Apostolorum. Tai įvyko pačiame Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje, kai Europa skendo kraujo ir griuvėsių jūroje. Enciklika buvo paskelbta Visų Šventųjų dieną, simboliškai primenant apie šventųjų bendrystę ir taiką, kurios tuo metu taip trūko pasauliui.
Lotyniškas pavadinimas Ad beatissimi Apostolorum reiškia „Prie palaimintųjų apaštalų sostų“. Lietuviškai šis dokumentas dažnai vadinamas „Į palaimintųjų apaštalų sostą“ arba „Apie taiką“. Enciklika skirta visiems vyskupams ir tikintiesiems, kviečiant juos melstis ir dirbti dėl taikos pasaulyje.
Pagrindinis enciklikos tikslas buvo paraginti kariaujančias tautas nutraukti karo veiksmus ir ieškoti taikos kelių. Popiežius rašė apie siaubingą karo realybę: „Nėra ribų sunaikinimui ir skerdynėms; kasdien žemė permirkusi naujai pralietu krauju ir padengta sužeistųjų bei žuvusiųjų kūnais.“ Jis pabrėžė, kad krikščioniškosios vertybės, ypač meilė ir užuojauta, buvo pamirštos, o jų vietą užėmė materializmas, nacionalizmas, rasizmas ir klasių kova.
Popiežius taip pat kritikavo modernizmo įtaką Bažnyčioje, ragindamas tikinčiuosius laikytis tradicijų ir vengti naujovių, kurios gali pakenkti tikėjimo grynumui. Jis kvietė kunigus ir vyskupus būti vienybės pavyzdžiu, skatinti tikinčiuosius gyventi pagal Evangelijos vertybes ir siekti taikos savo bendruomenėse.
Nors enciklika nesustabdė karo, ji tapo svarbiu moraliniu dokumentu, pabrėžiančiu taikos ir krikščioniškų vertybių svarbą. Popiežiaus kvietimas taikai buvo ignoruotas, tačiau jis nenustojo siekti susitaikymo. 1914 m. gruodį jis pasiūlė Kalėdų paliaubas, kurios, nors ir neoficialiai, buvo įgyvendintos kai kuriose fronto linijose.
Enciklika taip pat turėjo įtakos Bažnyčios viduje. Ji sustiprino tradicinių vertybių laikymąsi ir skatino atsargumą modernizmo atžvilgiu. Popiežius Benediktas XV siekė išlaikyti Bažnyčios vienybę ir autoritetą, ypač karo metu, kai pasaulis buvo susiskaldęs.
Įdomu tai, kad nors popiežius Benediktas XV buvo neutralus konflikte, abi pusės jį kritikavo: sąjungininkai vadino jį „vokiečių popiežiumi“, o centrinės valstybės – „prancūzų popiežiumi“. Tai rodo, kaip sudėtinga buvo išlaikyti neutralumą tokiame konflikte ir kaip Bažnyčios vadovas stengėsi būti visų tikinčiųjų ganytoju, nepaisant politinių spaudimų.
Ad beatissimi Apostolorum yra amžinas priminimas apie taikos, meilės ir krikščioniškų vertybių svarbą. Ji liudija popiežiaus Benedikto XV pastangas siekti taikos pasaulyje ir išlaikyti Bažnyčios vienybę sunkiu istoriniu laikotarpiu.
AD BEATISSIMI APOSTOLORUM
POPIEŽIAUS BENEDIKTO XV ENCIKLIKA
KREIPIMASIS DĖL TAIKOS
MŪSŲ VENERABILIEMS BROLIAMS PATRIARCHAMS,
PRIMAMS, ARKIVYSKUPAMS, VYSKUPAMS
IR KITIEMS VIETINIAMS ORDINARIJAMS,
TURINTIEMS TAIKĄ IR BENDRYSTĘ SU APAŠTALIŠKUOJU SOSTU
Venerabilūs Broliai,
Sveikinimai ir Apaštališkasis Palaiminimas.
- Dieviškosios Apvaizdos neįžvelgiamu sprendimu, be jokio mūsų nuopelno, pakelti į Apaštalų Kunigaikščio Sostą, Mes išklausėme Kristaus mūsų Viešpaties žodžius, skirtus Petrui: „Ganyk mano ėriukus, ganyk mano avis“ (Jn 21, 15–17), tarsi jie būtų ištarti Mums patiems, ir tuojau pat su meile nukreipėme akis į kaimenę, patikėtą mūsų globai – iš tiesų nesuskaičiuojamą kaimenę, įvairiais būdais apimančią visą žmoniją. Nes visa žmonija buvo išlaisvinta iš nuodėmės vergovės Jėzaus Kristaus krauju, išlietą kaip jų išpirka, ir nėra nė vieno, kuris būtų pašalintas iš šio Atpirkimo naudos: todėl Dieviškasis Ganytojas turi vieną žmonijos dalį jau laimingai apsaugotą avidėje, o kitus Jis pareiškia, kad meiliai ragins į ją įeiti: „Turiu ir kitų avių, kurios nėra iš šios avidės; jas taip pat turiu atvesti, ir jos klausys mano balso“ (Jn 10, 16).
- Mes neslepiame, Venerabilūs Broliai, kad pirmasis jausmas, kurį pajutome savo širdyje, neabejotinai paskatintas Dievo gerumo, buvo neišreiškiamas meilės troškimas visos žmonijos išganymui, ir, prisiimdami Pontifikatą, mūsų nuoširdus noras buvo tas pats, kurį turėjo mūsų Viešpats Jėzus Kristus, artėjant prie mirties ant Kryžiaus: „Šventasis Tėve, išlaikyk juos tavo vardu, kuriuos man davei“ (Jn 17, 11).
- Bet vos tik Mes, iš Apaštališkojo orumo aukštybių, galėjome vienu žvilgsniu apžvelgti žmogaus reikalų eigą, mūsų akys susidūrė su liūdna žmogaus visuomenės būkle, ir Mes negalėjome nesijausti kupini karčių sielvartų. Nes kas galėtų užkirsti kelią visų bendro Tėvo sielai būti labai nuliūdintai regint Europą, ne, visą pasaulį, galbūt liūdniausią ir labiausiai sielvartingą reginį, apie kurį yra kokių nors įrašų. Tikrai atrodo, kad atėjo tos dienos, apie kurias mūsų Viešpats Kristus išpranašavo: „Jūs girdėsite apie karus ir karų gandus – nes tauta kils prieš tautą, ir karalystė prieš karalystę“ (Mt 24, 6–7). Visur siautėja baisus karo vaiduoklis: žmonių protuose vargiai yra vietos kitai minčiai. Kariaujančios šalys yra didžiausios ir turtingiausios žemės tautos; tad kas stebėtina, jei, gerai aprūpintos baisiausiais ginklais, kuriuos sukūrė modernus karo mokslas, jos stengiasi sunaikinti viena kitą su siaubo rafinuotumu. Nėra ribų griovimo ir skerdynių mastui; diena iš dienos žemė permirksta naujai pralietu krauju ir uždengiama sužeistųjų ir nužudytųjų kūnais. Kas galėtų įsivaizduoti, matydamas juos taip kupinus neapykantos vienas kitam, kad jie visi yra iš vienos bendros kilmės, tos pačios prigimties, visi tos pačios žmogaus visuomenės nariai? Kas atpažintų brolius, kurių Tėvas yra Danguje? Tačiau, kol su nesuskaičiuojamomis kariuomenėmis vyksta įnirtinga kova, karo, liūdesio ir kančių kohortos užgriūva kiekvieną miestą ir kiekvienus namus; diena iš dienos didėja našlių ir našlaičių skaičius, o dėl nutrūkusių ryšių prekyba sustoja; žemės ūkis apleidžiamas; menai tampa neveiklūs; turtingieji patiria sunkumų; vargšai nustumiami į visišką skurdą; visi yra nelaimėje.
- Šių didelių blogybių sujaudinti, Mes, pačioje savo Aukščiausiojo Pontifikato pradžioje, laikėme savo pareiga priminti paskutinius mūsų pirmtako, švento ir garbingos atminties, žodžius ir, juos dar kartą pakartodami, pradėti savo Apaštališkąją Tarnystę; ir Mes maldaujame karalius bei valdovus apsvarstyti jau išlietų ašarų ir kraujo srautus ir skubėti atkurti tautoms taikos palaiminimus. Tegul Dievas savo gailestingumu ir palaiminimu suteikia, kad džiugiosios naujienos, kurias angelai paskelbė dieviškojo žmonijos Atpirkėjo gimimo metu, greitai nuskambėtų, kai Mes, Jo Vietininkas, pradedame Jo Darbą: „žemėje taika geros valios žmonėms“ (Lk 2, 14). Mes maldaujame tuos, kurių rankose yra tautų likimai, išklausyti mūsų balso. Tikrai yra kitų būdų ir priemonių, kuriomis galima ištaisyti pažeistas teises. Tegul jie būna sąžiningai išbandomi ir su gera valia, o ginklai tuo tarpu padedami į šalį. Mes ištariame šiuos žodžius, skatinami meilės jiems ir visai žmonijai, be jokio asmeninio intereso. Tegul jie neleis, kad šie draugo ir tėvo žodžiai būtų ištarti veltui.
- Bet ne tik dabartinis kruvinas konfliktas kelia tautoms kančias ir užpildo Mus nerimu bei rūpesčiu. Yra dar vienas blogis, siautėjantis pačiame žmogaus visuomenės centre, keliantis baimę visiems, kurie iš tikrųjų mąsto, nes jis jau atnešė ir atneš daug nelaimių tautoms, ir gali būti pagrįstai laikomas dabartinio baisaus karo šaknine priežastimi. Nes nuo tada, kai krikščioniškosios išminties priesakai ir praktikos nustojo būti laikomi valstybėse, sekė, kad, kadangi jie sudarė institucijų taiką ir stabilumą, patys valstybių pamatai neišvengiamai pradėjo drebėti. Be to, taip pasikeitė žmonių idėjos ir moralė, kad, jei Dievas greitai neatėjo mums į pagalbą, civilizacijos pabaiga atrodytų arti. Taip mes matome, kad tarp žmonių trūksta abipusės meilės savo artimiesiems; valdovų autoritetas yra niekinamas; neteisybė viešpatauja tarp visuomenės klasių santykiuose; siekis trumpalaikių ir laikų dalykų yra toks aštrus, kad žmonės prarado iš akių kitus, vertingesnius gėrius, kuriuos jie turi pasiekti. Mes manome, kad pagal šiuos keturis punktus galima sugrupuoti rimto neramumo, persmelkiančio visą žmogaus visuomenę, priežastis. Todėl visi turi susivienyti, kad jų atsikratytų, vėl iškeldami krikščioniškuosius principus, jei tikrai trokštame žmogaus visuomenės taikos ir harmonijos.
- Mūsų Viešpats Jėzus Kristus nusileido iš Dangaus būtent tam, kad atstatytų tarp žmonių Taikos Karalystę, kurią šėtono pavydas sunaikino, ir Jo valia buvo, kad ji remtųsi ne kuo kitu, o broliška meile. Tai Jo dažnai kartojami žodžiai: „Naują įsakymą jums duodu: mylėkite vieni kitus“ (Jn 13, 34); „Tai mano įsakymas, kad mylėtumėte vieni kitus“ (Jn 15, 12); „Tai jums įsakau, kad mylėtumėte vieni kitus“ (Jn 15, 17); tarsi Jo vienintelis tikslas ir užduotis buvo atvesti žmones prie abipusės meilės. Jis naudojo įvairius argumentus, kad pasiektų šį efektą. Jis liepia mums visiems pažvelgti į Dangų: „Nes vienas yra jūsų Tėvas, kuris yra Danguje“ (Mt 23, 9); Jis moko visus žmones, be tautybės, kalbos ar idėjų skirtumo, melstis žodžiais: „Tėve mūsų, kuris esi Danguje“ (Mt 6, 9); daugiau, Jis sako, kad mūsų Dangiškasis Tėvas, dalindamas gamtos palaiminimus, nedaro skirtumo pagal mūsų nuopelnus: „Kuris leidžia savo saulei tekėti ant gerų ir blogų, ir lyja ant teisių ir neteisių“ (Mt 5, 45). Jis liepia mums būti broliais vieni kitiems ir vadina mus savo broliais: „Visi jūs esate broliai“ (Mt 23, 8); „kad Jis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių“ (Rom 8, 29). Kad dar labiau paskatintų mus broliškai mylėti net tuos, kuriuos mūsų natūralus puikumas niekina, Jo valia, kad mes atpažintume Jo paties orumą net menkiausiuose žmonėse: „Kiekvieną kartą, kai tai padarėte vienam iš šių mano mažiausių brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Savo gyvenimo pabaigoje argi Jis ne karščiausiai meldė savo Tėvo, kad visi, kurie tikės Juo, būtų vieningi meilės saituose? „Kaip tu, Tėve, manyje, ir aš tavyje“ (Jn 17, 21). Ir galiausiai, kabėdamas ant kryžiaus, Jis išliejo savo kraują ant mūsų visų, todėl, tarsi sujungti ir tinkamai suvienyti į vieną kūną, mes turėtume mylėti vieni kitus meile, kurią vienas kūno narys jaučia kitam tame pačiame kūne.
- Visai kitoks yra žmonių elgesys šiandien. Galbūt niekada nebuvo daugiau kalbama apie žmonių brolystę nei dabar; iš tiesų, žmonės nesivaržo skelbti, kad brolystės siekis yra vienas didžiausių šiuolaikinės civilizacijos dovanų, ignoruodami Evangelijos mokymą ir atmesdami Kristaus bei Jo Bažnyčios darbą. Bet iš tikrųjų niekada nebuvo mažiau broliškos veiklos tarp žmonių nei šiuo metu. Rasės neapykanta pasiekė savo kulminaciją; tautos yra labiau suskaldytos pavydo nei sienų; vienoje ir toje pačioje tautoje, tame pačiame mieste siautėja deginantis klasių pavydas; o tarp individų savimeilė yra aukščiausias įstatymas, valdantis viską.
- Jūs matote, Venerabilūs Broliai, kaip būtina visais įmanomais būdais stengtis, kad Jėzaus Kristaus meilė vėl viešpatautų tarp žmonių. Tai visada bus mūsų tikslas; tai bus mūsų Pontifikato pagrindinė nata. Ir Mes raginame jus taip pat padaryti tai savo pastangų tikslu. Tegul Mes niekada nenustojame kartoti žmonių ausims ir rodyti savo veiksmais šventojo Jono posakį: „Mylėkime vieni kitus“ (1 Jn 3, 23). Iš tiesų kilnios ir pagirtinos yra mūsų dienų daugybė filantropinių institucijų: bet jos duoda ilgalaikę naudą tik tada, kai prisideda prie tikrosios Dievo ir mūsų artimųjų meilės skatinimo žmonių širdyse; jei jos to nedaro, jos neturi tikros vertės, nes „kas nemyli, tas pasilieka mirtyje“ (1 Jn 3, 14).
- Antrąją bendro neramumo priežastį Mes laikome pagarbos tiems, kurie vykdo valdančiąją galią, trūkumu. Nuo tada, kai žmogaus galių šaltinis buvo ieškomas ne Dievo, Visatos Kūrėjo ir Valdovo, o žmonių laisvoje valioje, pareigos saitai, kurie turėtų egzistuoti tarp viršesniojo ir pavaldinio, buvo taip susilpnėję, kad beveik nustojo egzistuoti. Nesivaldomas laisvės siekis kartu su pernelyg dideliu puikumu pamažu įsiskverbė visur; jis neaplenkė net namų, nors valdančiosios galios natūrali kilmė šeimoje yra aiški kaip diena; dar liūdniau, jis nesustojo prie šventovės laiptų. Iš čia kyla įstatymų niekinimas, masių nepaklusnumas, beatodairiška išleistų įsakymų kritika, begalė būdų, kaip griauti autoritetą; iš čia taip pat kyla baisūs žmonių, teigiančių, kad jų nesieja jokie įstatymai, nusikaltimai, kurie nesibaimina pulti kitų turtą ar gyvybes.
- Tokios iškreiptos minties ir veiksmų, griaunančių pačią žmogaus visuomenės konstituciją, akivaizdoje nebūtų teisinga Mums, kuriems dieviškai patikėta tiesos mokymo pareiga, tylėti: ir Mes primename žemės tautoms tą doktriną, kurios negali pakeisti jokios žmogaus nuomonės: „Nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo: o tos, kurios yra, yra Dievo nustatytos“ (Rom 13, 1). Taigi bet kokia tarp žmonių vykdoma valdžia, ar tai būtų karaliaus, ar žemesnės valdžios, kyla iš Dievo. Todėl šventasis Paulius nustato pareigą paklusti tiems, kurie yra valdžioje, ne bet kokiu būdu, o religingai, tai yra sąžiningai – nebent jų įsakymai prieštarautų Dievo įstatymams: „Todėl būkite pavaldūs ne iš būtinybės, ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl sąžinės“ (Rom 13, 5). Su šventojo Pauliaus žodžiais dera Apaštalų Kunigaikščio žodžiai: „Būkite pavaldūs kiekvienam žmogaus kūriniui dėl Dievo: ar tai būtų karalius, kaip pranašesnis, ar valdytojams, kaip jo siųstiems“ (1 Pt 2, 13–14). Iš šio principo tautų Apaštalas daro išvadą, kad tas, kuris atkakliai priešinasi teisėtam žmogaus valdžios vykdymui, priešinasi Dievui ir ruošia sau amžiną bausmę: „Todėl tas, kuris priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo nustatymui, o tie, kurie priešinasi, užsitraukia sau pasmerkimą“ (Rom 13, 2).
- Tegul tautų kunigaikščiai ir valdovai prisimena šią tiesą ir apsvarsto, ar yra protinga ir saugu vyriausybėms ar valstybėms atsiskirti nuo šventos Jėzaus Kristaus religijos, iš kurios jų valdžia semiasi tiek stiprybės ir paramos. Tegul jie dar kartą ir dar kartą apsvarsto, ar yra politinės išminties priemonė siekti atskirti Evangelijos ir Bažnyčios mokymą nuo šalies valdymo ir jaunimo viešojo švietimo. Liūdna patirtis įrodo, kad žmogaus valdžia žlunga ten, kur religija atmetama. Mūsų pirmojo tėvo likimas po Nuopuolio dažnai ištinka ir tautas. Kaip jo atveju, vos tik jo valia nusisuko nuo Dievo, jo nesuvaldomos aistros atmetė valios viešpatavimą; taip pat, kai tautų valdovai niekina dieviškąją valdžią, savo ruožtu tauta linkusi niekinti jų žmogiškąją valdžią. Žinoma, lieka jėgos panaudojimo priemonė liaudies sukilimams slopinti; bet koks rezultatas? Jėga gali slopinti kūną, bet negali slopinti žmonių sielų.
- Kai visuomenės kūno vientisumo dvigubas principas yra susilpnėjęs, tai yra, narių vienybė vienas su kitu per abipusę meilę ir jų vienybė su savo galva per pareigingą autoriteto pripažinimą, ar verta stebėtis, Venerabilūs Broliai, kad žmogaus visuomenė atrodo padalinta į dvi priešiškas armijas, nuolat ir įnirtingai kariaujančias? Prieš tuos, kurie turi turtą, ar paveldėtą, ar įgytą per darbą, stovi proletariatą ir darbininkai, liepsnojantys neapykanta ir pavydą, nes, nors pagal prigimtį jie yra tokie patys, jie neužima tos pačios pozicijos kaip kiti. Kai jie yra persmelkti agitatorių klaidų, kurių įsakymams jie yra labai paklusnūs, kas kada nors privers juos suprasti, kad iš to, jog žmonės pagal prigimtį yra lygūs, neseka, kad visi turi užimti vienodą vietą bendruomenėje? Ir dar daugiau, kas privers juos suprasti, kad kiekvieno pozicija yra ta, kurią kiekvienas, naudodamasis savo natūraliais gabumais – nebent trukdytų jėgos aplinkybės – gali sau sukurti? Taigi vargšai, kurie kovoja prieš turtinguosius, tarsi šie būtų atėmę jų gėrybių dalį, ne tik veikia prieš teisingumą ir meilę, bet ir elgiasi neracionaliai, ypač todėl, kad jie patys, sąžiningai dirbdami, gali pagerinti savo likimą, jei to nori. Nereikia išvardyti daugybės pasekmių, ne mažiau pražūtingų individui nei bendruomenei, kurios kyla iš šios klasių neapykantos. Mes visi matome ir apgailestaujame dėl dažnų streikų, kurie staiga nutraukia miesto ir tautos gyvenimo būtinas funkcijas, matome priešiškus susibūrimus ir audringas minias, ir ne retai pasitaiko, kad naudojami ginklai ir liejamas žmogaus kraujas.
- Mūsų ketinimas čia nėra kartoti argumentus, kurie aiškiai atskleidžia socializmo ir panašių doktrinų klaidas. Mūsų pirmtakas Leonas XIII tai padarė labai išmintingai savo tikrai įsimintinose enciklikose; ir jūs, Venerabilūs Broliai, labai rūpinsitės, kad šie rimti nurodymai niekada nebūtų pamiršti, bet, kai tik to reikalauja aplinkybės, jie būtų aiškiai išdėstyti ir įskiepyti katalikų asociacijose ir kongresuose, pamoksluose ir katalikų spaudoje. Bet ypač – ir Mes nedvejojame tai pakartoti – visais Evangelijų, žmogaus prigimties ar individo ir bendruomenės interesų svarstymais pagrįstais argumentais stenkime raginti visus žmones, kad pagal dieviškąjį meilės įstatymą jie mylėtų vieni kitus broliška meile. Broliška meilė nėra skirta pašalinti sąlygų skirtumus ir todėl klases – rezultatas, kuris yra toks pat neįmanomas, kaip kad gyvame kūne visi nariai turėtų tas pačias funkcijas ir orumą – bet ji užtikrins, kad tie, kurie užima aukštesnes pozicijas, tam tikru būdu nusižemins iki tų, kurie yra žemesnėje pozicijoje, ir elgsis su jais ne tik teisingai, nes tai teisinga, bet maloniai, draugiškai ir kantriai, o vargšai savo ruožtu džiaugsis jų klestėjimu ir pasitikės jų pagalba – kaip jaunesnis šeimos sūnus pasikliauja savo vyresniojo brolio pagalba ir apsauga.
- Bet yra dar, Venerabilūs Broliai, gilesnė blogybių, kurias Mes iki šiol apgailestavome, šaknis, ir jei gerų žmonių pastangos nesikoncentruos į jos pašalinimą, ta rami stabilumas ir taikingumas žmogaus santykiuose, kurio Mes taip labai trokštame, niekada nebus pasiektas. Pats apaštalas mums sako, kas tai yra: „Pinigų troškimas yra visų blogybių šaknis“ (1 Tim 6, 10). Jei kas nors apsvarsto blogybes, kuriomis šiuo metu kenčia žmogaus visuomenė, visi jie bus matomi kaip kylantys iš šios šaknies.
- Kai vaikų lankstūs protai buvo suformuoti bedieviškų mokyklų, ir nepatyrusių masių idėjos buvo suformuotos blogos kasdienės ar periodinės spaudos, ir kai per visas kitas viešąją nuomonę formuojančias įtakas žmonių protuose buvo įskiepyta ta labai kenksminga klaida, kad žmogus neturi tikėtis amžinos laimės būsena; bet kad čia, čia apačioje, jis turi būti laimingas, mėgaudamasis turtais, garbe ir malonumais: kas stebėtina, kad tie žmonės, kurių pati prigimtis buvo sukurta laimei, su visa energija, kuri skatina juos siekti to paties gėrio, laužo viską, kas trukdo ar kliudo jiems tai pasiekti. Ir kadangi šie gėriai nėra vienodai paskirstyti tarp žmonių, ir kadangi valstybės valdžios pareiga yra užkirsti kelią individo naudojamai laisvei peržengti deramas ribas ir įsiveržti į tai, kas priklauso kitam, atsitinka taip, kad viešoji valdžia yra nekenčiama, ir nelaimingųjų pavydas uždegamas prieš labiau pasisekusius. Taip kyla vienos piliečių klasės kova prieš kitą, viena stengiasi visais būdais gauti ir pasiimti tai, ko nori, kita siekia išlaikyti ir padidinti tai, ką turi.
- Kristus mūsų Viešpats, numatydamas dabartinę dalykų būklę, aiškiai nurodė savo didingame Kalno pamoksle, kokios yra tikrosios žmogaus „palaimos“ pasaulyje; ir taip Jis gali būti laikomas padėjęs krikščioniškosios filosofijos pamatus. Net tikėjimo priešų akyse jos yra pilnos nepalyginamos išminties ir sudaro visiškiausią religinę ir moralinę sistemą; ir tikrai visi pripažintų, kad prieš Kristų, kuris yra pati Tiesa, joks toks mokymas šiais klausimais niekada nebuvo ištartas su tokiu svoriu ir orumu ar su tokia meilės giluma.
- Dabar visa šios dieviškosios filosofijos paslaptis yra ta, kad vadinamieji šio mirtingo gyvenimo gėriai turi tik gėrio išvaizdą, bet ne realybę; todėl žmogus negali būti laimingas jais mėgaudamasis. Dieviškajame plane, toli gražu ne atnešdami laimę žmogui, turtai, šlovė ir malonumai, jei jis tikrai nori būti laimingas, turi būti atsisakyti dėl Dievo: „Palaiminti jūs, vargšai… Palaiminti jūs, kurie dabar verkiate;… Palaiminti būsite, kai žmonės jūsų nekęs ir kai jie jus atskirs, ir priekaištaus jums, ir išmes jūsų vardą kaip blogį“ (Lk 6, 20–22). Tai yra, per šio gyvenimo liūdesius, kančias ir vargus, kantriai iškentus, kaip dera, mes įeisime į tikrų ir nenykstančių gėrybių, kurias „Dievas paruošė tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9), valdymą. Šis mūsų tikėjimo svarbiausias mokymas daugelio yra ignoruojamas, o ne vienas jį visiškai pamiršo.
- Todėl būtina, Venerabilūs Broliai, dar kartą atgaivinti jį visų protuose, nes jokiu kitu būdu individai ir tautos negali pasiekti taikos. Tegul Mes liepiame tiems, kurie kenčia bet kokį nelaimių rūšį, nenuleisti akių į žemę, kurioje esame kaip piligrimai, bet pakelti jas į Dangų, į kurį einame: „Nes mes čia neturime ilgalaikio miesto, bet ieškome to, kuris ateis“ (Hbr 13, 14). Tarp nelaimių, kuriomis Dievas išbando jų ištvermę Jo tarnystėje, tegul jie dažnai galvoja apie atlygį, kuris jiems paruoštas, jei jie laimės išbandyme: „Nes tai, kas dabar yra momentinė ir lengva mūsų kančia, dirba mums neapsakomai didelį amžinosios šlovės svorį“ (2 Kor 4, 17). Mes turime visais įmanomais būdais stengtis atgaivinti tarp žmonių tikėjimą antgamtinėmis tiesomis, taip pat pagarbą, troškimą ir viltį amžinų gėrybių. Jūsų pagrindinės pastangos, Venerabilūs Broliai, dvasininkų ir visų gerų katalikų įvairiose jų draugijose, turėtų būti skirtos Dievo šlovei ir tikrajai žmonijos gerovei skatinti. Proporcingai tam, kaip šis tikėjimas augs tarp žmonių, mažės tas karštligiškas tuščių pasaulio gėrybių siekis, ir pamažu, didėjant broliškai meilei, socialinis neramumas ir kova liausis.
- Dabar nukreipkime savo mintis nuo žmogaus visuomenės į tiesioginius Bažnyčios reikalus, nes būtina, kad mūsų siela, sukrėsta laikų blogybių, rastų paguodą bent vienoje srityje. Be tų šviesių dieviškosios galios ir nenugalimumo įrodymų, kuriais džiaugiasi Bažnyčia, Mes randame nemenką paguodą išskirtiniuose mūsų pirmtako, popiežiaus Pijaus X, kuris Apaštališkajam Sostui suteikė švento gyvenimo spindesį, aktyvaus įžvalgumo vaisiuose. Nes Mes matome jo pastangų rezultatą – religinės dvasios atgimimą dvasininkijoje visame pasaulyje; krikščionių tautos pamaldumo atgaivinimą; katalikų asociacijų veiklos ir disciplinos skatinimą; vyskupijų steigimą ir didinimą; pasirūpinimą bažnytinių studentų švietimu pagal kanoninius reikalavimus ir, kiek būtina, pagal laikų poreikius; šventosios mokslo mokymo apsaugą nuo beatodairiškų naujovių pavojų; muzikos meną, pritaikytą tinkamai tarnauti šventų funkcijų orumui; tikėjimą, plačiai plintantį per naujas Evangelijos skelbėjų misijas.
- Iš tiesų, mūsų pirmtakas labai nusipelnė Bažnyčiai, ir dėkingos ateities kartos išsaugos jo darbų atminimą. Kadangi, tačiau, Dievo leidimu, „gero namų šeimininko“ laukas visada yra veikiamas „priešo“ piktų praktikų, niekada nebus taip, kad nereikėtų jokio darbo, kad būtų užkirstas kelias „raugėms“ pakenkti geram derliui; ir, taikydami sau Dievo žodžius pranašui: „Štai, aš tave šią dieną pastačiau virš tautų ir karalysčių, kad išrautum ir nugriautum… kad statytum ir sodintum“ (Jer 1, 10), Mes nuolat ir atkakliai stengsimės, kiek tai yra mūsų galioje, užkirsti kelią bet kokiam blogiui ir skatinti viską, kas gera, kol Ganytojų Kunigaikštis pareikalaus mūsų atsakomybės už mūsų tarnybos vykdymą.
- Kadangi Mes dabar pirmą kartą kreipiamės į jus visus, Venerabilūs Broliai, atrodo tinkamas momentas paminėti tam tikrus svarbius punktus, kuriems Mes ketiname skirti ypatingą dėmesį, kad, greitai suvienijus jūsų pastangas su Mūsiškomis, būtų greičiau pasiekti pageidaujami geri rezultatai.
- Kiekvienos žmonių draugijos, kokiu tikslu ji bebūtų suformuota, sėkmė yra susijusi su narių harmonija bendro reikalo interesų labui. Todėl Mes turime skirti karštas pastangas, kad nuramintume nesantaiką ir kivirčus, kokio pobūdžio jie bebūtų, tarp katalikų, ir užkirstume kelią naujų nesutarimų kilimui, kad tarp visų būtų idėjų ir veiksmų vienybė. Dievo ir Bažnyčios priešai puikiai supranta, kad bet koks vidinis kivirčas tarp katalikų yra tikra jų pergalė. Todėl jų įprasta praktika, matant stipriai suvienytus katalikus, yra gudriai sėti nesantaikos sėklas, kad sutrikdytų tą vienybę. Ir ar nebūtų taip, kad rezultatas dažnai pateisino jų viltis, labai pakenkdamas religijos interesams! Todėl, kai teisėta valdžia kartą aiškiai įsakė, tegul niekas neperžengia to įsakymo, nes jis jam nepatinka; bet tegul kiekvienas pavaldi savo nuomonę to, kuris yra jo viršesnis, autoritetui ir paklūsta jam dėl sąžinės. Taip pat tegul joks privatus asmuo, nei knygose, nei spaudoje, nei viešose kalbose, neprisiima autoritetingo Bažnyčios mokytojo pozicijos. Visi žino, kam Dievas suteikė Bažnyčios mokymo autoritetą: jis tada turi visišką teisę kalbėti, kaip nori, ir kada mano, kad tai tinkama. Kitų pareiga yra pagarbiai klausytis jo, kai jis kalba, ir vykdyti tai, ką jis sako.
- Dėl klausimų, kuriuose, nepažeidžiant tikėjimo ar disciplinos – nesant jokio Apaštališkojo Sosto autoritetingo įsikišimo – yra vietos skirtingoms nuomonėms, akivaizdu, kad kiekvienas turi teisę išreikšti ir ginti savo nuomonę. Bet tokiose diskusijose neturėtų būti naudojami posakiai, kurie galėtų sudaryti rimtus meilės pažeidimus; tegul kiekvienas laisvai gina savo nuomonę, bet tegul tai daroma su deramu saiku, kad niekas nesijaustų turįs teisę tiems, kurie tiesiog nesutinka su jo idėjomis, uždėti neištikimybės tikėjimui ar disciplinai stigmos.
- Be to, yra mūsų valia, kad katalikai susilaikytų nuo tam tikrų pavadinimų, kurie neseniai buvo pradėti naudoti, norint atskirti vieną katalikų grupę nuo kitos. Jų reikia vengti ne tik kaip „profaniškų žodžių naujovių“, nesuderinamų su tiesa ir teisingumu, bet ir todėl, kad jie sukelia didelių problemų ir sumaištį tarp katalikų. Tokia yra katalikybės prigimtis, kad ji nepriima daugiau ar mažiau, bet turi būti priimta visa arba visa atmesta: „Tai yra katalikų tikėjimas, kurio, jei žmogus netiki ištikimai ir tvirtai, jis negali būti išgelbėtas“ (Atanazo Kredas). Nėra reikalo pridėti jokių kvalifikacinių terminų prie katalikybės išpažinimo: visiškai pakanka kiekvienam skelbti „Krikščionis yra mano vardas, o katalikas – mano pavardė“, tik tegul jis stengiasi iš tikrųjų būti tuo, kuo save vadina.
- Be to, Bažnyčia iš tų, kurie pasišventė jos reikalų puoselėjimui, reikalauja visai ne bergždžių klausimų gvildenimo; ji reikalauja, kad jie visą savo jėgą skirtų tikėjimui išsaugoti – švariam ir neaptemdytam jokios klaidos dvelksmo – ir kad jie sektų tuo, kurį Kristus paskyrė būti tiesos sergėtoju ir aiškintoju. Ir šiandien nemažai galima rasti tokių žmonių, apie kuriuos apaštalas sako: „Žmonės, niežtinčiomis ausimis, nebetoleruos sveiko mokymo, bet vadovaudamiesi savo geismais, prisirinks sau mokytojų, kurie kalbės tai, ką jie nori girdėti. Jie nusigręš nuo tiesos ir pasuks prie pasakų.“ (2 Tim 4, 3–4). Apžavėti pakylėtos žmogaus proto idėjos – kurį, tiesa, Dievo dovana padarė neįtikėtinų pažangų gamtos tyrinėjimuose – pasitikėdami vien savo sprendimais ir paniekinę Bažnyčios autoritetą, jie pasiekė tokį įžūlumo lygį, kad nė kiek nesvyruodami bando savo proto matais vertinti net pačius slėpiningiausius Dievo dalykus ir visa, ką Jis apreiškė žmonijai.
Iš to kilo baisios „modernizmo“ klaidos, kurias mūsų pirmtakas teisingai pavadino „visų erezijų sinteze“ ir iškilmingai pasmerkė. Šiuo raštu, garbingieji broliai, mes iš naujo visiškai atnaujiname tą pasmerkimą, nes ta rykštė dar visiškai neišnaikinta – ji slypi čia ir ten, slaptose vietose. Todėl raginame visus būti labai budrius ir saugotis bet kokio blogio užkrato, apie kurį galima pritaikyti Jobo žodžius, pasakytus kita proga: „Tai ugnis, ryjanti iki pražūties ir išraunanti viską, kas suželia“ (Job 31, 12).
Mes ne tik norime, kad katalikai atsiribotų nuo modernizmo klaidų, bet ir nuo tendencijų, vadinamojo modernizmo dvasios. Tie, kurie ja užsikrėtę, ima neapkęsti visko, kas kvepia senove, ir visur trokšta naujovių – nuo liturginių apeigų iki katalikiškų institucijų tvarkymo ir net privačių pamaldumo praktikų. Todėl mūsų valia – kad protėvių įstatymas tebebūtų laikomas šventu: „Tebūnie nieko naujo – laikykitės to, kas perduota.“ Tikėjimo klausimais tai yra neliečiama taisyklė, bet ji gali būti vadovu ir ten, kur įmanomi pokyčiai; net tokiais atvejais galioja principas: „Seni dalykai – bet nauju būdu.“ - Kadangi žmonės paprastai paskatinami atvirai išpažinti katalikišką tikėjimą ir savo gyvenimą derinti su jo mokymu bendražmogiškais paskatinimais ir artimo pavyzdžiu, mes labai džiaugiamės matydami, kaip daugėja katalikiškų organizacijų. Mes ne tik tikimės jų gausėjimo, bet ir trokštame, kad jos, turėdamos mūsų globą ir paramą, nuolat klestėtų. Ir jos tikrai klestės, jei tvirtai ir ištikimai laikysis nurodymų, kuriuos Šventasis Sostas yra pateikęs ar pateiks ateityje. Visi tų bendrijų nariai, kurių tikslas – Dievo ir Jo Bažnyčios reikalai, visada tegu prisimena dieviškojo išminties žodžius: „Paklusnus žmogus kalbės apie pergalę“ (Pat 21, 28). Nes jei jie neparodys paklusnumo Dievui per pagarbą Bažnyčios galvai, veltui lauks dieviškos pagalbos, veltui ir darbuosis.
- Kad visi šie raginimai duotų trokštamų vaisių, jūs žinote, garbingieji broliai, kaip būtinas apdairus ir nuolatinis tų, kuriuos mūsų Viešpats Kristus siunčia kaip „darbininkus į savo pjūtį“, tai yra kunigų, darbas. Todėl atminkite, kad jūsų pagrindinis rūpestis turi būti ugdyti jau turimus dvasininkus jiems derančiame šventume ir tinkamai ruošti seminaristus šiai šventai tarnystei, suteikiant jiems geriausią įmanomą išsilavinimą ir formaciją. Ir nors jūsų rūpestingumas šiuo klausimu ir šiaip nereikalauja papildomo paskatinimo, vis dėlto raginame ir net prašome jus skirti šiam reikalui ypatingą dėmesį. Nieko negalima laikyti svarbesniu Bažnyčios labui. Kadangi mūsų palaimintos atminties pirmtakai – Leonas XIII ir Pijus X – apie tai aiškiai rašė, nėra reikalo papildomiems mūsų patarimams. Tik prašome, kad tų išmintingų popiežių raštai, ypač Pijaus X „Raginimas dvasininkijai“, jūsų nuolatinių pamokymų dėka nebūtų pamiršti, bet visada rūpestingai skaitomi ir laikomi atmintyje.
- Yra dar vienas dalykas, kurio negalima nutylėti – tai priminimas viso pasaulio kunigams, mūsų mylimiausiems sūnums, kaip absoliučiai būtina jų pačių išganymui ir jų šventos tarnystės vaisingumui kuo glaudžiau būti susivienijus su savo vyskupu ir ištikimai jam paklusti. Nepriklausomybės ir maišto dvasia, tokia būdinga mūsų laikams, kaip jau minėjome, neaplenkė ir Šventovės tarnų. Neretai Bažnyčios ganytojai susiduria su skausmu ir prieštaravimu ten, kur turėjo teisę tikėtis paguodos ir pagalbos. Tegu tie, kurie taip skaudžiai apleido savo pareigą, vėl ir vėl prisimena, kad tų, kuriuos „Šventoji Dvasia paskyrė vyskupais ganyti Dievo Bažnyčią“ (Apd 20, 28), valdžia yra dieviška valdžia. Tegu jie suvokia, kad jeigu, kaip jau sakėme, kas priešinasi teisėtai valdžiai – priešinasi Dievui, tai dar labiau piktžodžiauja tie, kurie atsisako paklusti vyskupui, kuriam Dievas suteikė ypatingą charakterį savo galia. „Kadangi meilė man neleidžia tylėti apie jus,“ rašė šventasis kankinys Ignacas Antiochietis, „todėl raginu jus bėgti vienybėje su Dievo valia; nes Jėzus Kristus, mūsų neišskiriamas gyvenimas, yra Tėvo valia, kaip ir vyskupai, pasklidę po visus pasaulio kraštus, yra Jėzaus Kristaus valioje. Tad dera jums bėgti vienybėje su vyskupo valia.“ (Laiškas efeziečiams, III sk.) Šie žodžiai aidėjo per amžius Bažnyčios Tėvų ir Mokytojų raštuose.
- Be to, vyskupų našta šiais sunkiais laikais yra labai sunki, o dar sunkesnis jų rūpestis – tai išganymas jų globai patikėtų sielų. „Jie budriai saugo jūsų sielas, nes turės atsiskaityti“ (Žyd 13, 17). Argi tokių, kurie atsisako paklusti jiems deramai skiriamam autoritetui ir tuo padidina jų naštą bei skausmą, nereikėtų vadinti žiauriais? „Tai jums nenaudinga“ (Žyd 13, 17), – tartų jiems apaštalas. Juk, kaip rašė šventasis Kiprijonas: „Bažnyčia – tai tauta, susivienijusi su savo vyskupu, kaimenė, laikanti savo ganytojo.“ Todėl kas nėra su vyskupu, tas nėra su Bažnyčia.
- Dabar, garbingieji broliai, artėdami prie šio laiško pabaigos, mūsų mintys savaime grįžta prie temos, kuria pradėjome: karštai meldžiame Dievą, kad greičiau baigtųsi šis pražūtingas karas – žmonijos ir Bažnyčios labui. Žmonijai – kad, kai bus sudaryta taika, ji galėtų eiti tikro pažangos keliais; o Kristaus Bažnyčiai – kad, galiausiai išlaisvinta iš visų kliūčių, galėtų nešti paguodą ir išganymą net į tolimiausius žemės pakraščius.
- Jau ilgą laiką Bažnyčia neturi visiškos laisvės, kuri jai būtina – nuo tada, kai jos vadovas, Aukščiausiasis Popiežius, buvo netekęs tos apsaugos, kurią dieviškoji Apvaizda per amžius buvo sukūrusi, kad gintų tą laisvę. Kai ši apsauga buvo panaikinta, neišvengiamai kilo neramumų tarp katalikų visame pasaulyje. Visi, net ir tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, kurie laiko save Romos Popiežiaus vaikais, teisėtai reikalauja užtikrinimo, kad jų bendras Tėvas būtų – ir atrodytų esąs – visiškai laisvas nuo bet kokios žemiškos valdžios, vykdydamas savo apaštalinę tarnystę. Todėl, kartu su nuoširdžiu troškimu, kad tautos kuo greičiau užbaigtų karą, mes taip pat trokštame, kad pasibaigtų nenormali padėtis, kurioje yra Bažnyčios Vadovas – padėtis, kuri daugeliu atžvilgių kenkia ir tautų taikai. Dėl šios priežasties mes vėl atnaujiname – ir tais pačiais pagrindais – daugelį protestų, kuriuos mūsų pirmtakai reiškė šiai padėčiai pasmerkti. Šie protestai kyla ne iš žemiškų interesų, o iš mūsų šventos pareigos – ginti Apaštalų Sosto teises ir orumą.
- Lieka, garbingieji broliai, pakelti balsą maldavimuose į Dievą, nes Jo rankose – kunigaikščių ir galingųjų valia, tų, kurie gali nutraukti kančią ir naikinimą, apie kuriuos kalbėjome. Visos žmonijos vardu šaukiamės: „Viešpatie, suteik mums taiką mūsų dienomis.“ Tegu Jis, kuris apie save pasakė: „Aš esu Viešpats… Aš kuriu taiką“ (Iz 45, 7), mūsų maldų paveiktas greitai nutildo šią audrą, blaškančią pilietinę ir religinę visuomenę. Tegu Palaimintoji Mergelė, pagimdžiusi „Taikos Kunigaikštį“, palankiai žvelgia į mus; tegu ji globėjiškai priglaudžia mūsų menką asmenį, mūsų pontifikatą, Bažnyčią ir visas žmonių sielas, atpirktas jos Sūnaus dieviškuoju krauju.
- Su didžiausia meile suteikiame jums, garbingieji broliai, jūsų dvasininkijai ir tikintiesiems, Apaštalinį palaiminimą – kaip dangiškų dovanų pirmavaizdį ir mūsų meilės įrodymą.
Duota Šv. Petro bazilikoje, Romoje, Visų Šventųjų iškilmės dieną – 1914 m. lapkričio 1-ąją, pirmaisiais mūsų pontifikato metais.
BENEDIKTAS XV