„Elio knyga“ – anglų kalba „The Book of Eli“ – yra postapokaliptinis kūrinys, kurio ištakos slypi ne romane, o originaliame kino scenarijuje. Scenarijų parašė britų rašytojas Gary Whitta, o kūrinį į kino formą išplėtojo režisieriai Allen ir Albert Hughes, vadinami Hughesų broliais. Nors tai nėra tradicinė literatūra, pats scenarijus yra pilnavertis pasakojimas, turintis aiškią struktūrą, teminį stuburą ir savitą pasaulio kūrimą, todėl jį galima traktuoti kaip grožinį tekstą, kuriame dominuoja religiniai, moraliniai ir egzistenciniai motyvai. Scenarijus buvo parašytas apie 2007–2008 metus, o filmas pasirodė 2010-aisiais, tačiau pati istorija egzistuoja kaip savarankiškas literatūrinis kūrinys, kurio pavadinimas visose kalbose išlaiko tą pačią formą: „The Book of Eli“ anglų kalba ir „Elio knyga“ lietuviškai.
Pasakojimas sukasi aplink pagrindinį veikėją Eli – vienišą keliautoją, kuris po pasaulinės katastrofos neša ypatingą krovinį: paskutinę išlikusią Bibliją. Pasaulis yra sugriautas, civilizacija žlugusi, o žmonės gyvena smurto, bado ir moralinės anarchijos sąlygomis. Eli keliauja į vakarus, vadovaudamasis vidiniu pašaukimu, kurį suvokia kaip Dievo nurodymą. Tai sukuria ypatingą įtampą tarp fizinio pasaulio brutalumo ir dvasinės misijos, kurią jis vykdo. Kūrinio pabaigoje paaiškėja, kad Eli yra aklas, o saugoma Biblija – Brailio raštu, todėl tik jis gali ją „skaityti“. Ši detalė tampa galinga metafora: pasaulis aklas be Dievo žodžio, o Eli aklas, bet vedamas tikėjimo.
„Elio knyga“ nagrinėja tikėjimo, pareigos ir moralės temas. Biblija čia nėra dekoracija – tai viso siužeto variklis, simbolizuojantis civilizacijos atmintį ir moralinį pamatą. Eli nėra superherojus, jis tiesiog žmogus, kuris tiki, ir būtent tikėjimas leidžia jam išgyventi pasaulyje, kuriame žmogiškumas beveik išnykęs. Scenarijus kelia klausimą, kas nutiktų pasauliui, jei Dievo žodis būtų prarastas, ir atsako, kad žmonės prarastų ne tik tikėjimą, bet ir moralę, kultūrą, kalbą, civilizacijos tęstinumą. Dėl šios priežasties „The Book of Eli“ išsiskiria iš kitų postapokaliptinių kūrinių – čia religija nėra fonas, o centrinė ašis, aplink kurią sukasi visas pasakojimas.
Elio knyga, ištrauka
VIDUS. NAMAS – SVETAINĖ – TĘSINYS
Elis pakelia akis iš priedangos ir pamato furgoną, lekiantį TIESIAI Į JĮ. Jis neria į šalį, kai furgonas TRENKIASI PRO SIENĄ Į SVETAINĘ. Jis ĮSIRĖŽIA Į TOLIMESNĘ SIENĄ ir galiausiai sustoja.
Dar daugiau dulkių ir nuolaužų, dar daugiau kosulio. Elis bando atsistoti, bet susiraukia iš skausmo. Prideda ranką prie šono – ji grįžta ŠLAPA NUO KRAUJO. Sunki žaizda. Jis pridengia ją savo paltu, atsistoja ir eina per dūmus.
Elis
Solara?
SOLARA (UŽ KADRO)
Eliau!
Jis randa ją dūmuose. Ji jį apkabina.
Elis
Ar tau viskas gerai?
SOLARA
Man viskas gerai.
Dūmams sklaidantis, Solara pamato Džordžą, MINIVENO PRISPAUSTĄ PRIE SIENOS. Jo kūnas sutraiškytas. Negyvas.
SOLARA
O Dieve…
Elis
Eime. Bėgame pro galą. Bėgame.
Kai jis padeda jai atsistoti ant kojų, išgirstame JUDĖJIMO PER NUOLAUŽAS garsą.
Jie atsisuka. Ginkluoti vyrai EINA Į NAMĄ, praeidami pro rūkstančią miniveno paliktą skylę.
Elis tiesia ranką prie kardo. Jį pasitinka KELETO GINKLŲ UŽTAISYMO garsas. Redridžas išžengia iš ginkluotų vyrų tarpo. Šypsosi.
REDRIDŽAS
Bandyk, šventasis. Nesi toks greitas.
LAUKAS. NAMAS – DIENA
Elis ir Solara ginklo vamzdžiu išstumiami iš namo ir vedami pro suplėšytą perimetro tvorą prie transporto priemonių.
Iš Elio atimti ginklai ir kuprinė. Redridžas stovi priešais jį ir nukreipia pistoletą jam į galvą.
REDRIDŽAS
Kur knyga?
PAUZĖ. Elis neatsako. Redridžas užtaiso pistoletą.
REDRIDŽAS
Aš nejuokauju.
Redridžas veria jį žvilgsniu. Elis tiesiog žiūri atgal. Visiškai nesutrikdomas. Redridžas parodo ženklą savo vyrams.
REDRIDŽAS
Patikrinkit kuprinę.
Ginkluotas vyras, nešantis Elio kuprinę, ją atidaro ir išverčia turinį ant žemės. Maskuojamasis kostiumas, baterija, keletas senų konservų dėžučių, kitos smulkmenos. Jokio knygos pėdsako.
KARNEGIO GINKLUOTAS VYRAS #4
Jos čia nėra.
REDRIDŽAS
Ji privalo čia būti.
Redridžas įsideda ginklą į dėklą ir apieško Elį, tikrindamas jo kišenes. Nieko neranda. Jis atsega Elio paltą ir tikrina vidines kišenes. Knisasi giliai viduje.
REDRIDŽAS
Labas, ką gi čia turime?
Ir tada staiga jis SUŠUNKSTA IŠ SKAUSMO. Ištraukia ranką, o joje matyti EliO ŽIURKĖ, DANTIMIS GILIAI ĮSIKIBUSI Į JO KŪNĄ.
Redridžas pašėlusiai blaškosi, bandydamas nusikratyti žiurkės, bet ji nepaleidžia. Jo ranka stipriai kraujuoja.
REDRIDŽAS
Velnias! Nuimkit ją! Nuimkit ją nuo manęs!
Galiausiai jam pavyksta ją nukratyti. Ji apsvaigusi nukrenta ant žemės. Redridžas UŽMINA JĄ savo batu, paversdamas ją kruvina dėme dulkėse. Elis liūdnai nuleidžia galvą.
Redridžas suspaudžia savo kruviną ranką, įsiutęs spokso į Elį. Vėl išsitraukia ginklą, prieina tiesiai prie jo ir stipriai įremia vamzdį jam į kaktą.
REDRIDŽAS
Jei neturi knygos, kokia iš tavęs suknista nauda?
Jo pirštas įsitempia ant gaiduko.
SOLARA
Palaukit!
Ji išsiveržia iš ją laikančių ginkluotų vyrų ir puola link Redridžo. Įkiša ranką po suknele ir IŠTRAUKIA BIBLIJĄ.
SOLARA
Ji čia! Aš ją turiu! Prašau, nenužudykite jo.
Elis
Solara…
SOLARA
Tai tik knyga, Eliau. Jokia knyga nėra verta to, kad atiduotum už ją gyvybę.
Elis
Tu klysti.
Patenkintas Redridžas paima knygą. Perbraukia ranka per odinį viršelį, susižavėjęs žiūri į auksu įspaustą kryžių.
REDRIDŽAS
Puikiai pasidarbavai, mieloji. Tavo tėvelis didžiuotųsi. Jis žinojo, kad jo nenuvilsi.
Solara kaltai žiūri į Elį. Ji jaučiasi siaubingai.
SOLARA
Jis sakė, kad nuskriaus mano mamą. Jei aš jam nepadėsiu.
REDRIDŽAS
(ŠYPSODAMASIS)
Tėvelio mergaitė…
Solara atsistoja tarp jo ir Elio. Dabar ji mirtinai rimta.
SOLARA
Noriu, kad jį paleistumėte.
REDRIDŽAS
Ką?
SOLARA
Gavote, ko atėjote. Jis jums nereikalingas. Paleiskite jį.
REDRIDŽAS
Jis nužudė tuziną mano vyrų.
SOLARA
Jei jį nuskriausite, aš su jumis nevažiuosiu. Turėsite tempti mane besispardančią ir rėkiančią.
Solara veria Redridžą žvilgsniu. Jis atsidūsta. Jis mato, kad ji kalba rimtai. Tai neverta papildomų nemalonumų. Jis vėl atsisuka į Elį.
REDRIDŽAS
Pasiimk savo šlamštą ir nešdinkis iš čia.
Elis susirenka daiktus į kuprinę. Užsideda ją ant peties ir siekia paimti kardą, bet Redridžas uždeda ant jo batą.
REDRIDŽAS
Jokių ginklų.
Į Elį vis dar nukreipta pusė tuzino ginklų. Jis apsisuka ir nueina link kelio. Praeidamas pro Solarą:
Elis
Sakiau tau, kad mes abu liksime gyvi. Ar dabar tiki?
Ašara nuteka Soloros skruostu, kai ji stebi jį nueinantį.
Redridžas griebia ją už rankos ir tempia link transporto priemonių, jo vyrams kraunantis daiktus ir ruošiantis išvykti.
GALINĖJE TRANSPORTO PRIEMONĖJE
Solara sėdi ant galinės sėdynės, žiūrėdama pro galinį langą, automobiliui važiuojant keliu kolonos gale.
Ji stebi, kaip Elis tolsta keliu, vis mažėdamas ir mažėdamas, kol tampa tik taškeliu horizonte.
Ji pratrūksta nevaldomomis ašaromis.
VĖLIAU
Solara ant galinės sėdynės, dabar ramesnė. Ašaros nudžiūvusios ant jos skruostų. Ji sėdi tuščiu žvilgsniu spoksodama į priekyje esantį VAIRUOTOJĄ.
Ir tada ji ĮNIRTUSI PUOLA Į PRIEKĮ. Drasko ir kanda vairuotojui, kuris stengiasi nuo jos apsiginti. Jo rankos nuslysta nuo vairo ir automobilis IMA LAUKINIAI MĖTYTIS Į ŠONUS.
REDRIDŽO TRANSPORTO PRIEMONĖ
VAIRUOTOJAS galinio vaizdo veidrodėlyje pastebi kažką keisto.
VAIRUOTOJAS
Kas per velnias…?
Redridžas atsisuka ir pamato iš paskos važiuojantį automobilį, kuris NETOLYGIAI VINGIUOJA, o tada STAIGIAI STABDO ir sustoja vidury kelio.
REDRIDŽAS
Stok, stok!
Automobilis su cypimu sustoja. Redridžas pro galinį langą stebi, kaip atsidaro vairuotojo durelės ir vairuotojas IŠSPIRIAMAS ANT ASFALTO.
Durelės vėl užsidaro, variklis užriaumoja ir automobilis APSISUKA, lėkdamas keliu atgal ta kryptimi, iš kurios atvažiavo.
REDRIDŽAS
Šūdas. Apsisuk!
VAIRUOTOJAS
Neturime tam kuro!
REDRIDŽAS
Ji bėga!
VAIRUOTOJAS
Mes turime knygą! Ir turime vos pakankamai kuro, kad grįžtume atgal! Negalime jos vytis!
PAUZĖ. Redridžas žino, kad jis teisus.
REDRIDŽAS
Kvaila maža kalė…
(PAUZĖ)
Važiuok toliau.
Automobilis pajuda toliau, sekdamas paskui likusią koloną.
LAUKAS. NAMAS – DIENA
Solara su cypimu sustabdo automobilį prie rūkstančių apgulto namo griuvėsių. Ji išbėga iš transporto priemonės ten, kur dulkėse guli EliO KARDAS, ir jį paima.
LAUKAS. KElis – SAULĖLYDIS
Solara lekia keliu automobiliu, nuspaudusi pedalą iki dugno.
SOLARA
Nagi, nagi…
Galiausiai ji jį pamato. Iš pradžių tai tik taškas horizonte. Bet neabejotinai Elis. Dabar ji jį atpažintų bet kur.
Staiga variklis IMA SPRINGTI. Ji pažiūri į kuro matuoklį; rodyklė giliai raudonoje zonoje. Ji iš nevilties trenkia per vairą.
SOLARA
Ne… Ne!
Automobilis sustoja, užgesęs. Ji atlapoja dureles, iššoka iš mašinos ir bėga paskui Elį pėsčiomis.
KADRE Elis. Kaip visada, jo žingsnis tolygus ir lėtas. Saulė tiesiai priešais jį, besileidžianti horizonte. Visada į vakarus.
Solara bėga už jo, už šimto jardų.
SOLARA
Eliau! Eliau!
Jis nesustoja ir neatsigręžia. Tiesiog eina toliau.
Galiausiai ji jį pasiveja, sunkiai kvėpuodama, išsekusi.
SOLARA
Eliau…
Elis
Maniau, grįžai į miestą.
SOLARA
Negaliu ten grįžti. Eliau, man taip gaila.
Elis
Dėl ko?
SOLARA
Dėl ko? Aš tave išdaviau! Aš atidaviau jiems knygą!
Elis
Padarei tai, ką manei privalanti padaryti.
SOLARA
Tu ant manęs nepyksti?
PAUZĖ.
Elis
Aš tau atleidžiu.
Ji eina toliau šalia jo. Bandydama tai suvokti. Toks atlaidumas jai visiškai svetimas.
Ji ištiesia kardą, siūlydama jį Eliui kaip atgailą.
SOLARA
Še. Pagalvojau, kad tau vis dar gali jo prireikti.
Elis atrodo dėkingas, kad ji sugalvojo jam jį grąžinti. Jis paima jį ir persimeta per petį.
Elis
Ačiū.
SOLARA
Ką darysi dabar?
Elis
Tą patį, ką visada. Eisiu toliau į vakarus.
SOLARA
Kodėl? Turiu omenyje, tu nebeturi knygos.
Elis
Bet aš vis dar turiu savo tikėjimą.
Jie eina toliau kartu, į saulėlydį.
LAUKAS. ŠIAURĖS KALIFORNIJA – MONTAŽAS – DIENA
Elis ir Solara eina keliu pro išdegusius miestus ir prekybinius rajonus. Išdraskyti ir negyvi, kaip ir visos kitos vietos.
Bet čia kažkas kitaip. Aplinka žalesnė. Šen bei ten žolės kuokštai. Jie patraukia Soloros dėmesį.
SOLARA
Kas čia?
Elis pasilenkia ir perbraukia ranka per žolę.
Elis
Tai žolė. Anksčiau ji augo visur.
SOLARA
Kodėl ji čia yra?
Elis
Nežinau. Galbūt arčiau vandenyno ore mažiau nuodų.
Jie eina toliau. Elis sudejuoja, suspaudžia šoną. Stengiasi iš visų jėgų nuslėpti skausmą nuo Soloros. Ji vis tiek pastebi.
SOLARA
Kas nutiko?
Elis
Nieko. Tiesiog mėšlungis.
LAUKAS. GREITKELIS – NAKTIS
Jie eina toliau per naktį. Elis sustoja ir uodžia orą.
SOLARA
Kas?
Elis
Ar užuodi?
SOLARA
Ką užuosti?
Elis
Druską ore. Esame arti vandenyno. Mes beveik vietoje.
LAUKAS. KALIFORNIJOS KElis – AUŠRA
Jie eina toliau keliu. Negili įkalnė. Jie kyla ja aukštyn, kol galiausiai pasiekia viršūnę, kur sustoja ir apžvelgia priešais atsiveriantį vaizdą.
RAMUSIS VANDENYNAS. Virš jo driekiasi „AUKSO VARTŲ“ TILTAS – kažkada didinga konstrukcija iš dalies sugriuvo dėl dešimtmečius trukusio nepriežiūros ir apleistumo. Perdanga įlinkusi ir kabo žemai virš vandenyno, asfaltas suskilinėjęs ir sutrūkinėjęs.
Kitoje įlankos pusėje – SAN FRANCYSKAS, arba tai, kas iš jo liko. Miestas buvo beveik VISIŠKAI SUNAIKINTAS – ištisi rajonai virtę griuvėsiais, o keli vis dar stovintys pastatai atrodo ant griūties ribos.
Solara žiūri į visa tai su siaubo kupina pagarba. Elis, nesutrikęs, juda toliau, vis dar spausdamas šoną.
Elis
Eime.
LAUKAS. „AUKSO VARTŲ“ TILTAS – DIENA
Elis ir Solara keliauja į pietus per tiltą, aplenkdami plyšius kelyje.
LAUKAS. SAN FRANCYSKO GRIUVĖSIAI – DIENA
Elis veda Solarą per griuvėsius to, kas anksčiau buvo San Franciskas. Tai tarsi ėjimas per Rugsėjo 11-osios „Ground Zero“ nuolaužas, tik šimtą kartų didesniu masteliu. Kraupu.
Jie praeina pro VIEŠBUČIO liekanas – išlikęs tik vestibiulis. Iš griuvėsių kyšo „HILTON“ iškaba.
Elis naudoja kardą makštyse kaip lazdą, baksnodamas priešais save ir tikrindamas, ar po kojomis nėra birių nuolaužų. Jis žengia atsargiai.
Elis
Žiūrėk, kur statai koją. Ženk ten, kur žengiu aš.
LAUKAS. SAN FRANCYSKAS – FINANSŲ RAJONAS – DIENA
Čia vis dar stovi daugiau pastatų, bet jie tėra didžiuliai mirę monolitai. Solara žiūri į apgriautus dangoraižius – ji niekada nėra mačiusi nieko panašaus.
Pastatai stūkso virš jos tarsi milžiniški antkapiai. Tai ją gąsdina – tarsi vaikščiojimas po mirusio pasaulio kapines.
SOLARA
Tai… tai yra pasaulis, buvęs prieš tai?
Elis
Tai, kas iš jo liko.
Jie eina toliau, praeidami pro NUVERSTĄ „TRANSAMERICA“ PIRAMIDĘ.
LAUKAS. SAN FRANCYSKAS – ŽVEJŲ PRIEPLAUKA (FISHERMAN’S WHARF) – DIENA
Kažkada buvusi šurmuliuojanti pakrantės turistų vieta, dabar – miestas vaiduoklis.
Elis ir Solara eina šiukšlėmis nusėta gatve, praeidami pro senus „RIPLEY’S TIKĖK ARBA NE“ ir VAŠKINIŲ FIGŪRŲ MUZIEJUS. Įžymybių manekenai vis dar gana geros būklės, tačiau prie jų kojų sukniubę ANGLIMIS VIRTĘ ŽMONIŲ SKELETAI.
Eliui dabar sunku. Jis atrodo išbalęs dėl kraujo netekimo. Jo kvėpavimas apsunkęs. Solara paima jį už parankės, kad padėtų.
LAUKAS. SAN FRANCYSKAS – 39-ASIS PIRAS – DIENA
Mirusi, sugriauta vieta, kaip ir visur kitur. Netoliese girdime KIRŲ klyksmą – vienintelį gyvybės ženklą.
Elis ir Solara eina piru, kol pasiekia jo galą. Pirminis galas jau seniai įgriuvo į jūrą, tačiau prie nuskusto piro krašto pritvirtintas KLIBANTIS RANKŲ DARBO VIRVINIS TILTAS.
Elis ir Solara stovi piro gale, žiūrėdami į jūrą.
Elis
Ar matai tai?
SOLARA
Matau. Ar tai čia?
Elis
Čia.
KADRE ATSIVERIA, kad virvinis tiltas veda per įlanką į:
ALKATRASO SALĄ
Atrodo beveik taip pat, kaip visada – sena ir apgriuvusi. Pakrantės rūkas, gaubiantis ją, suteikia jai nežemišką išvaizdą. Ji atrodo beveik kaip mitinė vieta – „pažadėtoji žemė“, kurios Elis ieškojo tiek daug metų.
Apšiurusi JAV vėliava vis dar plevėsuoja vėjyje virš kalėjimo švyturio.
LAUKAS. ĮLANKOS VIRVINIS TILTAS – DIENA
Elis ir Solara atsargiai žengia per tiltą. Jis atrodo labai nestabilus ir stipriai įlinksta virš įlankos, o apačioje esantis vanduo yra taip arti, kad beveik skalauja jų kulkšnis.
LAUKAS. ALKATRASO SALA – DIENA
Elis ir Solara prieina kalėjimo vartus. Saugiai užrakinti. Jiems apžiūrinėjant juos ir ieškant galimo būdo patekti į vidų:
BALSAS (UŽ KADRO)
Kas ten eina?
Jie pakelia akis. Viename iš perimetro bokštelių budi SARGYBINIS su pusiau karine uniforma. Jis nutaikęs į juos šautuvą.
ALKATRASO SARGYBINIS
Prisistatykite!
Priešingame bokštelyje KITAS SARGYBINIS taip pat yra nutaikęs į juos šautuvą. Elis pakelia akis, pakelia rankas.
Elis
Mano vardas Elis Stounas. Turiu žinią jūsų viršininkui. Man reikia, kad jam pasakytumėte, jog turiu Karaliaus Jokūbo Bibliją.
PAUZĖ.
ALKATRASO SARGYBINIS
Likite savo vietose! Nemėginkite judėti, kitaip į jus bus atidengta ugnis!
Laikydamas į juos nutaikytą ginklą, bokštelio sargybinis laisva ranka kalba per RACIJĄ. Pokalbio negirdime. Eliui ir Solarai belieka tik laukti.
Sargybinis paslepia raciją ir šaukia žemyn:
ALKATRASO SARGYBINIS
Būkite pasirengę prie vartų atiduoti visus ginklus!
PAUZĖ. Ir tada masyvūs priekiniai vartai LĖTAI ATSIDARO ANT MECHANINIŲ BĖGIŲ, pasigirstant žemam surūdijusios geležies girgždesiui.
Elis ir Solara susižvalgo, tada atsargiai žengia į vidų.
VIDUS. ALKATRASAS – PAGRINDINIAI VARTAI – TĘSINYS
Vos tik jiems įžengus į vidų, juos APSUPA DEŠIMTYS SUNKIAI GINKLUOTŲ KARIŲ. Ne JAV kariuomenė, veikiau pusiau oficiali savigyna. Bet ne mažiau mirtina.
Elis ir Solara pakelia rankas. Pora KARIŲ paima Elio kuprinę ir kardą, apieško juos abu, ieškodami kitų ginklų.
KARYS
Jie švarūs.
Kariai priešais juos prasiskečia – pasirodo LIESAS, PLINKANTIS VYRAS su akiniais. Virš tvido švarko ir kaklaraiščio jis vilki neperšaunamą liemenę. Profesoriškas, akademinis.
Jis prieina, energingai spaudžia Eliui ranką – labai susijaudinęs.
LIESAS VYRAS
Sveiki atvykę, judu abu. Aš esu profesorius Lombardis. Aš čia esu kuratorius.
Elis
Elis Stounas.
SOLARA
Solara.
LOMBARDIS
Solara. Koks žavus vardas. Ar jis kartais ne iš Šekspyro?
SOLARA
Aš, ėėė, manau, jis japoniškas.
LOMBARDIS
Nuostabu.
Jis vėl atsisuka į Elį.
LOMBARDIS
Ar tiesa tai, ką man sako? Jūs turite Karaliaus Jokūbo versiją?
Elis
Nešiojuosi ją su savimi dvidešimt penkerius metus.
Solara sutrikusi žiūri į Elį. Lombardiui sunku suvaldyti susijaudinimą.
LOMBARDIS
Mano Dieve. Negaliu apsakyti, kaip tai jaudinama. Na, eime, eime!
(TĘSIA)
Aprodysiu jums trumpą ekskursiją, o tada visi galėsime atsisėsti ir į ją pažvelgti.
Jis veda juos per kiemą į kalėjimo pastatus.
LAUKAS. DYKUMOS MIESTELIS – PAGRINDINĖ GATVĖ – DIENA
Likę Redridžo automobiliai grįžta į miestelį ir sustoja prie teatro. Redridžas išlipa iš savo automobilio, nešinas Biblija. Prieina prie „Palladium“ ir įeina.
VIDUS. ALKATRASAS – KAMERŲ BLOKAS – DIENA
Tai, kas kažkada buvo kamerų blokas, dabar yra MILŽINIŠKA BIBLIOTEKA. Nuo grindų iki lubų nukrauta knygomis. Lombardis vedžioja Elį ir Solarą. Už jų iš arti seka du GINKLUOTI SARGYBINIAI.
LOMBARDIS
Taip, mes tuo užsiimame jau kurį laiką. Surinkome per trisdešimt tūkstančių tomų iš dosnių aukotojų visoje šalyje. Mes netgi turime spaustuvę, kurią tikimės netrukus paleisti veikti.
Solara priblokšta žvalgosi po begalines knygų stirtas. Ji nieko panašaus nėra mačiusi.
SOLARA
Pavertėte visą kalėjimą biblioteka?
LOMBARDIS
Na, ne visai. Mes veikiau esame saugykla. Mes laikome šias knygas čia pasitikėjimo teise, jei taip galima sakyti. Kai visuomenė atsistos ant kojų ir jai nebereikės mūsų, kad išsaugotume šiuos tomus, jie čia lauks.
(PAUZĖ)
Privalau paklausti: kaip sužinojote apie mus? Darėme viską, ką galėjome, kad paskleistume žinią, bet mums visada patinka žinoti, iš kur atvyksta mūsų geradariai.
Elis
Mane čia atsiuntė Dievas.
Lombardis klausiamai kilsteli antakį.
LOMBARDIS
Štai kaip? Na, smagu žinoti, kad šiomis dienomis gauname tokių aukšto rango rekomendacijų.
(PAUZĖ)
Turiu pasakyti, esu toks laimingas, kad pagaliau turime Karaliaus Jokūbo Bibliją. Žinote, mes čia turime Talmudą, turime du Koranus, netgi turime tą scientologijos knygą. Bet iki šiol – jokios krikščioniškos Biblijos. Nuoširdžiai tikėjau, kad tai vienintelė knyga, kurios daugiau niekada nebepamatysiu po to, kas nutiko…
PAUZĖ. Lombardis akimirkai atrodo liūdnas.
LOMBARDIS
Galiu paklausti, kokios ji būklės?
Elis
Ji šiek tiek aptrinta. Bet savo darbą atliks.
LOMBARDIS
Na, ką gi. Ką manote, jei į ją pažvelgtume?
Lombardis su nekantrumu žiūri į Elį. Taip pat ir Solara, suinteresuota sužinoti, kas vyks toliau.
Elis susiraukia iš skausmo, prideda ranką prie šono.
Elis
Ar yra vieta, kur galėtume atsisėsti?
LOMBARDIS
Žinoma. Štai šen.
VIDUS. „PALLADIUM“ SALĖ – KARNEGIO LOŽĖ
Pasirodo Redridžas. Karnegis godžiai žiūri į jį.
KARNEGIS
Gavai ją?
Redridžas išdidžiai iškelia Bibliją. Karnegis nušvinta.
KARNEGIS
Parodyk man.
Redridžas ją paduoda. Karnegis atsilošia kėdėje, su meile glostydamas aptrintą odinį viršelį.
KARNEGIS
Naujasis pasaulis prasideda čia…
Jis atverčia knygą ir pažiūri į vidų.
PAUZĖ. Ir tada jis sumišęs pakelia akis į Redridžą.
KARNEGIS
Kas čia per suknistas šūdas?
VIDUS. ALKATRASAS – VALGYKLA – DIENA
Elis, Solara ir Lombardis sėdi prie vieno iš ilgų valgyklos stalų. Du ginkluoti sargybiniai budi netoliese.
Elis
Ar turite su kuo rašyti?
LOMBARDIS
Mmm? O, taip, žinoma!
Jis išsitraukia iš kišenės plunksnakotį, parodo ženklą vienam iš sargybinių.
LOMBARDIS
Ar galėtumėte atnešti mums popieriaus rašymui?
Sargybinis linkteli ir eina link durų. Jam einant:
Elis
Atneškite daug.
VIDUS. „PALLADIUM“ SALĖ – KARNEGIO LOŽĖ
Karnegis žiūri į atverstą Bibliją, atvipusiu žandikauliu, jo veido spalva pelenų pilkumo. Tarsi jam ką tik būtų smogta per veidą.
REDRIDŽAS
Ką? Kas yra?
VIDUS. ALKATRASAS – VALGYKLA – DIENA
Sargybinis atneša STORĄ RAŠOMOJO POPIERIAUS PLUOŠTĄ prie valgyklos stalo, padeda jį šalia Lombardžio.
Elis
Ar jūs pasiruošęs?
LOMBARDIS
Ką tiksliai aš rašysiu?
Elis
Atidžiai klausykitės ir užrašykite kiekvieną žodį tiksliai taip, kaip aš sakau.
Elis nusiima apsauginius akinius. Solara negali patikėti tuo, ką mato.
Jo akys šviesios, pieniškai baltos, negyvos. VISIŠKAI AKLAS.
Elis
Pirmoji Mozės knyga, vadinama Pradžios knyga. Pirmas skyrius, pirma eilutė. Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. Antra eilutė. Žemė buvo dyka ir tuščia, ir tamsa gaubė bedugnę. Ir Dievo dvasia sklandė virš vandenų. Trečia eilutė. Ir Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“, ir atsirado šviesa.
Lombardis skubotai užrašo kiekvieną žodį.
VIDUS. „PALLADIUM“ SALĖ – KARNEGIO LOŽĖ
Karnegis sėdi prie savo stalo, vis dar ištiktas šoko. Elio Biblija guli atversta ant stalo priešais jį.
BRAILIO RAŠTO BIBLIJA.
Sargybinis įveda Klaudiją.
KLAUDIJA
Kas nutiko?
Jis pašoka į priekį ir įstumia Bibliją jai į rankas.
KARNEGIS
Tu man kartą sakei, kad moki tai skaityti. Šią aklųjų kalbą.
KLAUDIJA
Na, labai seniai, kai buvau maža mergaitė…
KARNEGIS
Tu perskaitysi ją man. Kiekvieną žodį. O aš užrašysiu. Pradėk nuo pradžių.
Karnegiui ieškant ant stalo popieriaus ir plunksnos, Klaudija atverčia knygą ir braukia pirštų galiukais per iškilius taškus.
Akimirkai pasirodo atpažinimo prošvaistė… silpna šypsena… bet ji išblėsta, kai Karnegis atsisuka į ją, nekantriai gniauždamas rašymo reikmenis.
KLAUDIJA
Atleisk. Praėjo tiek daug laiko. Aš nepamenu. Nieko nepamenu.
Karnegiui atima žadą. PAUZĖ, pykčiui kylant jo viduje ir grasinant sprogti…
KARNEGIS
Po velnių, prakeikimas!
Jis smarkiai suduoda per Bibliją, išmušdamas ją iš Klaudijos rankų. Jis griebia ją ir bando perplėšti pusiau, bet ji per stora, kad plyštų. Paraudęs iš įniršio, jis permeta ją per ložės balkoną. Ji nukrenta kažkur tamsioje salėje apačioje, tarp išplėštų teatro kėdžių eilių.
Jam piktai žingsniuojant atgal pro Klaudiją:
KLAUDIJA
Bilai, ar yra kažkas…
KARNEGIS
Tiesiog eik. Dink man iš akių.
Jis susmunka savo kėdėje, išsekęs ir įsiutęs. Klaudija liūdnai apsisuka ir palieka jį vieną su savo mintimis.
VIDUS. ALKATRASAS – VALGYKLA – NAKTIS
Praėjus nemažai laiko. Didžiulės popieriaus stirtos prirašytos Lombardžio ranka.
Lombardžio plunksna skrieja per popierių, stengdamasi suspėti paskui Elio diktavimą.
Solara susirangiusi miega ant netoliese esančio suolo. Elio paltas užmestas ant jos, kad būtų šilta.
Elis skausmingai spaudžia savo žaizdą, toliau deklamuodamas. Jis dabar atrodo išbalęs labiau nei bet kada. Prie mirties slenksčio.
Elis (BALSAS UŽ KADRO)
Brangus Viešpatie, ačiū, kad suteikei man jėgų ir įsitikinimo užbaigti užduotį, kurią man patikėjai. Ačiū, kad vedei mane tiesiai ir teisingai per daugybę kliūčių mano kelyje.
(TĘSIA)
Ir už tai, kad išlaikei mane tvirtą, kai aplink viskas atrodė prarasta.
LAUKAS. ALKATRASAS – PASIVAIKŠČIOJIMŲ KIEMAS – PRIEŠ AUŠRĄ
Kalėjimo kiemas paskendęs blausioje šviesoje prieš pat aušrą.
Solara eina per kiemą. Ji kažkodėl atrodo brandesnė. Ryžtinga ir stipri. Ji nešasi EliO KARDĄ – ir dar kažką, pasikišusi po pažasmi.
Elis (BALSAS UŽ KADRO)
Ačiū už tavo apsaugą ir už daugybę tavo ženklų kelyje.
Ji sustoja neišsiskiriančiame kiemo kampe.
Prie jos kojų – NEGILUS ŽEMIŲ KAUBURĖLIS. Kauburėlio viršuje – PAPRASTAS ANT-KAPIS.
Ji priklaupia ir padeda VIENĄ GĖLĘ ant kapo.
VIDUS. „PALLADIUM“ – KARNEGIO MIEGAMASIS – NAKTIS
Apšviestas tik blyškios mėnulio šviesos, kurios vos pakanka matyti.
Karnegis kietai miega lovoje. Šalia jo guli Klaudija, visiškai nemieganti. Ji patikrina, ar Karnegis kietai miega, saugodamasi jo nepažadinti, prieš išslinkdama iš lovos ir išeidama.
VIDUS. „PALLADIUM“ SALĖ – NAKTIS
Klaudija tamsoje keturpėsčia aklai ieško praėjimuose ir po teatro kėdėmis.
Ji randa Elio Bibliją tarp grindyse išmėtytų šiukšlių.
Elis (BALSAS UŽ KADRO)
Ačiū už gėrį, kurį padariau. Už bet kokią šviesą, kuria per mane galėjai nušviesti šio pasaulio tamsą.
Sėdėdama tamsoje Klaudija atverčia knygą ir braukia pirštais per Brailio raštą, skaitydama. Ir nors blausioje šviesoje vos galime matyti, matome šypseną jos veide. Džiaugsmą.
LAUKAS. ALKATRASAS – PASIVAIKŠČIOJIMŲ KIEMAS – AUŠRA
Solarai klūpant prie kapo, dabar matome, kad ant jos kaklo kabo Elio ŠVENTOJO KRISTOFORO PAKABUKAS.
Antkapio užrašas skelbia:
ČIA ILSISI Elis STOUNAS
MIRĖ 2048 M. RUGPJŪČIO 21 D.
IŠTIKIMAS VIEŠPATIES TARNAS
IR SOLAROS DRAUGAS
Ji ištraukia Elio kardą iš makščių, įsmeigia jį į žemę priešais jo kapą. Pasiima KNYGĄ iš po pažasties ir ją atverčia.
Tai NAUJA BIBLIJA. Primityviai surinkta iš originalaus Lombardžio nuorašo ir atspausdinta kalėjimo spaustuvėje.
Ji atverčia ją ir pradeda skaityti ištrauką iš Biblijos virš Elio kapo. Negirdime, ką ji sako.
Solarai baigus skaityti ir užvertus Bibliją, už jos pasirodo LOMBARDIS.
LOMBARDIS
Žinai, tau nebūtina išvykti. Esi laukiama pasilikti čia su mumis. Būsi saugi.
SOLARA
Ačiū.
Ji atsistoja, ištraukdama Elio kardą iš žemės.
SOLARA
Bet aš turiu daryti tai, ką privalau daryti.
LOMBARDIS
Kur eisi?
PAUZĖ. Solara žiūri į kardą, jos pirštams liečiant jo efesą. Gežtė žvilga kylančios saulės šviesoje.
Jos akyse matyti ryžtingas, kryptingas žvilgsnis.
SOLARA
Namo.
LAUKAS. ALKATRASO SALA – AUŠRA
Saulė kyla pro rūką horizonte.
Didieji geležiniai vartai su girgždesiu atsidaro. Solara išeina iš kalėjimo vidaus, žengia ant salos uolos.
Ji vilki neperšaunamą liemenę, taktines kelnes ir batus. Elio senoji kuprinė jai ant nugaros. Plaukai surišti į tvarkingą kaselę. Ant viršaus – nuskurusi Elio kailinė kepurė.
Elis (BALSAS UŽ KADRO)
Ačiū už draugę, kurią radau.
Rankoje ji spaudžia naujai atspausdintos Biblijos egzempliorių. Elio kardas permestas jai per petį.
Elis (BALSAS UŽ KADRO)
Prašau, sergėk ją, kaip sergėjai mane.
MONTAŽAS, Solarai einant atgal pro Žvejų prieplauką… per San Fransisko griuvėsius… per „Aukso Vartų“ tiltą…
Elis (BALSAS UŽ KADRO)
Ačiū, kad leidi man pagaliau pailsėti. Esu toks labai pavargęs. Mano išėjimo laikas arti ir dabar atiduodu savo sielą tavo globai, ramiai žinodamas, kad įvykdžiau tavo valią. Kad teisingai praleidau savo laiką šioje žemėje.
LAUKAS. KElis – DIENA
…ir galiausiai atgal į apleistą kElį, vedantį į dykumos tyrlaukius. Ji apsidairo į abi kelio puses, tada apsisuka ir eina link saulės horizonte. Į rytus.
Elis (BALSAS UŽ KADRO)
Aš kovojau gerą kovą. Aš baigiau bėgimą.
Jai nueinant į saulę, jos vienišas siluetas kelyje primena mums Elį, kokį matėme jį tiek daug kartų anksčiau.