Egzorcisto išpažintis

„Didysis Saliamono raktas“ (Clavicula Salomonis) yra vienas iš garsiausių viduramžių maginių traktatų, priskiriamų legendiniam Izraelio karaliui Saliamonui. Šis veikalas, išlikęs įvairiuose rankraščiuose ir vėliau išverstas į anglų kalbą S. L. MacGregor Matherso, apima ritualus, maldas, talismanų gamybą ir dvasines praktikas. Viena iš reikšmingiausių dalių – Egzorcisto išpažintis, esanti IV skyriuje. Ji atskleidžia, kad maginė praktika neatsiejama nuo dvasinio apsivalymo ir nuolankumo Dievo akivaizdoje.

Ši išpažintis yra ilga, išsami ir apima beveik visas žmogaus silpnybes bei nuodėmes. Egzorcistas, prieš imdamasis ritualų, privalo viešai ir nuolankiai pripažinti savo kaltę.

  • Nuodėmės prieš Dievą: puikybė, godumas, troškimas turto ir garbės, šventvagystės.
  • Kūno nuodėmės: paleistuvystė, girtavimas, svetimavimas, nešvarūs darbai ir mintys.
  • Socialinės nuodėmės: vargšų skriaudimas, kyšininkavimas, neteisingas turto dalijimas, kalinių ir mirusiųjų nepriežiūra.
  • Dvasinės nuodėmės: abejingumas maldai, šventų apeigų niekinimas, melas, apkalbos, klaidingi įžadai.
  • Visų pojūčių nuodėmės: regėjimo, klausos, skonio, uoslės ir lytėjimo geismai, kurie įžeidžia Kūrėją.

Egzorcistas save vadina „didžiausiu nusikaltėliu iš visų žmonių“ ir kaltina save prieš Dievą, kad demonai negalėtų jo apkaltinti paskutinę dieną.

Maldos po išpažinties

Po išpažinties seka maldos, kuriose egzorcistas prašo:

  • Dievo gailestingumo ir apsaugos nuo priešų.
  • Tikro ir tvirto tikėjimo.
  • Naujos širdies, kupinos išminties ir šviesos.
  • Apsivalymo nuo blogų troškimų ir kalbos kvailumo.

Šios maldos yra ne tik religinės, bet ir ritualinės – jos turėjo užtikrinti, kad egzorcistas bus apsaugotas nuo dvasinių jėgų, kurias kvies ritualų metu.

Planetinės valandos

Prie šio skyriaus tradiciškai pateikiamos planetinių valandų lentelės, kurios nurodo tinkamiausią laiką ritualams. Kiekviena planeta (Saulė, Mėnulis, Marsas, Venera, Merkurijus, Jupiteris, Saturnas) turėjo savo valandas, siejamas su tam tikromis dvasinėmis jėgomis. Egzorcistas privalėjo laikytis šių laikų, kad ritualai būtų veiksmingi.

„Egzorcisto išpažintis“ rodo, kad magija ir religija viduramžiais buvo glaudžiai susipynusios. Ritualai nebuvo laikomi tik techniniais veiksmų rinkiniais – jie reikalavo dvasinio apsivalymo, nuolankumo ir maldos. Egzorcistas turėjo būti ne tik magijos praktikas, bet ir žmogus, nuolat kovojantis su savo nuodėmėmis.

Šis skyrius atskleidžia paradoksą: nors „Didysis Saliamono raktas“ yra okultinis traktatas, jo pagrindas – krikščioniška išpažinties ir atgailos tradicija. Tai liudija, kad net maginiai tekstai buvo persmelkti religijos ir tikėjimo.

Ištrauka

IV SKYRIUS

IŠPAŽINTIS

O Dangaus ir Žemės Viešpatie, prieš Tave išpažįstu savo nuodėmes ir gailiuosi jų, nusiminęs ir nuolankus Tavo akivaizdoje. Nes nusidėjau Tau puikybe, godumu ir beribiu garbės bei turtų troškimu; tingumu, rijumu, goduliu, paleistuvyste ir girtavimu; nes įžeidžiau Tave visokiomis kūno nuodėmėmis, svetimavimais ir nešvarumais, kuriuos pats dariau ir sutikau, kad kiti darytų; šventvagyste, vagystėmis, plėšimais, prievarta ir žmogžudyste; piktu savo turto naudojimu, išlaidumu; nuodėmėmis prieš Viltį ir Meilę, blogais patarimais, meilikavimais, kyšiais ir neteisingu gėrybių, kurios man buvo patikėtos, dalijimu; atstumdamas ir skriausdamas vargšus, dalydamas man patikėtas gėrybes, kankindamas tuos, kuriems buvau pastatytas valdžia, nelankydamas kalinių, neatiduodamas mirusiems deramos pagarbos, nepriimdamas vargšų, nemaitindamas alkanų ir negirdydamas ištroškusių, nesilaikydamas šabo ir kitų švenčių, negyvendamas skaistai ir dievobaimingai tomis dienomis, lengvai sutikdamas su tais, kurie kurstė mane blogiems darbams, kenkdamas vietoj pagalbos tiems, kurie prašė mano pagalbos, neklausydamas vargšų šauksmo, negerbdamas senų, nesilaikydamas žodžio, nepaklusdamas tėvams, nebūdamas dėkingas tiems, iš kurių gavau geradarybes, atsiduodamas jusliniams malonumams, nepadoriai elgdamasis Dievo šventykloje, ten darydamas nepadorius gestus, įeidamas be pagarbos, ten tuščiai ir be naudos kalbėdamas, niekindamas šventus šventyklos indus, pajuokdamas šventas apeigas, liesdamas ir valgydamas šventą duoną nešvariomis lūpomis ir profaniškomis rankomis, apleisdamas savo maldas ir garbinimus.

Taip pat bjauriuosi nusikaltimais, kuriuos padariau blogomis mintimis, tuščiomis ir nešvariomis meditacijomis, klaidingais įtarimais ir skubotais sprendimais; lengvu sutikimu su nedorėlių patarimais, nešvarių ir juslinių malonumų geismu; tuščiais žodžiais, melais ir apgaule; klaidingais įžadais įvairiais būdais; nuolatiniu šmeižtu ir apkalbomis.

Taip pat bjauriuosi nusikaltimais, kuriuos padariau viduje; išdavystėmis ir nesantaika, kurią kurstiau; smalsumu, godumu, melagingu kalbėjimu, smurtu, prakeikimais, murmėjimais, piktžodžiavimais, tuščiais žodžiais, įžeidinėjimais, veidmainyste; nuodėmėmis prieš Dievą, pažeisdamas dešimt įsakymų, apleisdamas pareigas ir įsipareigojimus, stokodamas meilės Dievui ir artimui.

Be to, nekenčiu nuodėmių, kurias padariau visais pojūčiais – regėjimu, klausa, skoniu, uosle ir lytėjimu, visais būdais, kuriais žmogaus silpnumas gali įžeisti Kūrėją; kūniškomis mintimis, darbais ir meditacijomis.

Kuo nuolankiausiai išpažįstu, kad nusidėjau, ir pripažįstu save Dievo akyse esant didžiausiu nusikaltėliu iš visų žmonių.

Kaltinu save prieš Tave, o Dieve, ir garbinu Tave su visa nuolankumu. O šventi angelai ir Dievo vaikai, jūsų akivaizdoje skelbiu savo nuodėmes, kad mano Priešas neturėtų pranašumo prieš mane ir negalėtų man prikišti paskutinę dieną; kad negalėtų sakyti, jog slėpiau savo nuodėmes, ir kad nebūčiau tada kaltinamas Viešpaties akivaizdoje; bet priešingai – kad dėl manęs būtų džiaugsmas danguje, kaip dėl teisiųjų, išpažinusių savo nuodėmes jūsų akivaizdoje.

O Galingiausias ir Visagalis Tėve, suteik per savo beribį gailestingumą, kad matyčiau ir pažinčiau visas dvasias, kurias šaukiu, kad per jas išsipildytų mano valia ir troškimas, per Tavo valdovišką didybę ir neištariamą amžiną šlovę, Tu, kuris esi ir būsi amžinai Grynas ir Neištariamas Visų Tėvas.

Baigus išpažintį su dideliu nuolankumu ir širdies jausmu, meistras tesako šią maldą:

MALDA

O Viešpatie Visagali, Amžinasis Dieve ir visų kūrinių Tėve, išliek ant manęs dievišką savo gailestingumo įtaką, nes aš Tavo kūrinys. Meldžiu Tave apginti mane nuo mano priešų ir patvirtinti manyje tikrą ir tvirtą tikėjimą.

O Viešpatie, patikiu Tau savo kūną ir sielą, nes pasitikiu tik Tavimi; tik Tavimi remiuosi; o Viešpatie mano Dieve, padėk man; o Viešpatie, išgirsk mane tą dieną ir valandą, kai šauksiuosi Tavęs. Meldžiu Tave per savo gailestingumą nepamiršti manęs ir neišstumti manęs nuo Savęs.

O Viešpatie, būk mano pagalba, Tu, mano išgelbėjimo Dievas. O Viešpatie, sukurk manyje naują širdį pagal savo gailestingumą. Šių dovanų laukiu iš Tavęs, o mano Dieve ir Valdove, Tu, kuris gyveni ir valdai amžiais amžinaisiais. Amen.

O Viešpatie Dieve Visagali, kuris sau sukūrei didelę ir neištariamą Išmintį, amžinai su Tavimi prieš nesuskaičiuojamus amžius; Tu, kuris laiko gimime sukūrei dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose; Tu, kuris atgyvinai viską savo burnos alsavimu, šlovinu Tave, laiminu Tave, garbinu Tave ir šlovinu Tave. Būk gailestingas man, vargšui nusidėjėliui, neniekink manęs; išgelbėk ir padėk man, Tavo rankų kūriniui. Užkeriu ir meldžiu Tave savo šventu vardu išvyti iš mano dvasios neišmanymo tamsą ir apšviesti mane savo išminties ugnimi; pašalink iš manęs visus blogus troškimus ir tegul mano kalba nebūna kvailių kalba. O Tu, Gyvasis Dieve, kurio šlovė, garbė ir karalystė tęsiasi amžiais amžinaisiais. Amen.

Skaitykite daugiau..
Egzorcisto išpažintis šiame tekste nėra vien paprastas nuodėmių sąrašas. Tai gilus psichologinis ir dvasinis pasirengimas, kurį viduramžių autoriai laikė būtinu skydu. Įdomu tai, kad šiame rituale egzorcistas tampa tarsi veidrodžiu, kuriame atsispindi ne tik jo paties, bet ir visos žmonijos ydos. Pagrindinė mintis čia yra ta, kad tamsiosios jėgos neturi galios žmogui, kuris yra visiškai atviras Dievui. Jei egzorcistas slepia bent menkiausią nuodėmę, jis tampa pažeidžiamas.

Mažai žinomas faktas yra tas, kad ši išpažintis buvo skaitoma ne tik kaip atgaila, bet ir kaip savotiškas dvasinis apsivalymas nuo puikybės, kurią magai laikė didžiausiu pavojumi. Viduramžių teologai tikėjo, kad egzorcistas, manantis esąs šventas, jau yra praradęs ryšį su Dievu. Todėl šiame tekste pabrėžiamas visiškas nuolankumas. Tai tarsi dvasinis nusirengimas prieš pradedant kovą su blogiu. Be to, šiame traktate pabrėžiama, kad neteisingas elgesys su vargšais ar mirusiaisiais uždaro dangaus vartus. Tai rodo, kad senovės magai suprato dvasinį ryšį tarp socialinio teisingumo ir gebėjimo valdyti dvasines galias. Tai nebuvo vien burtai, tai buvo gyvenimo būdo reikalavimas.