Gyvenime girdime, kad reikia „rūpintis savimi“, „galvoti apie savo gerovę“, „pirmiausia mylėti save“. Visa tai iš pirmo žvilgsnio skamba logiškai ir net patraukliai. Tačiau Evangelijoje skamba visai kiti žodžiai: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės.“ Tai tarsi apverčia įprastą logiką – tarsi kvietimas paleisti tai, kas mums atrodo brangiausia, kad atrastume kažką tikresnio.
Egoizmas – tai ne meilė sau, bet užsidarymas savyje. Tai požiūris, kai kitas žmogus tampa priemone, o ne tikslu. Kai mano patogumas, mano nuomonė, mano norai tampa centru, aplink kurį turi suktis visi. Tačiau tikras gyvenimas prasideda tada, kai žmogus išeina iš savo uždaro rato – kai jis pamato kitą, kai jis pradeda duoti.
Krikščioniška meilė – tai ne tik emocija ar gražūs žodžiai. Tai veiksmas. Meilė, kuri nesustoja ties jausmu, bet pereina į pagalbą, atjautą, įsiklausymą, rūpestį. Kai žmogus pradeda gyventi dėl kitų, atsitinka keistas dalykas – jis atranda džiaugsmą. Ne džiaugsmą dėl to, kad kiti jį giria ar pripažįsta, bet gilesnį džiaugsmą, kuris gimsta iš buvimo naudingam, reikalingam, gyvam ne tik sau.
Pagalba kitam išgrynina žmogų. Ji moko kantrybės, atjautos, ištvermės, tikro nuoširdumo. Ji moko matyti ne tik savo skausmą, bet ir kitų skausmą. Ir keisčiausia tai, kad padėdamas kitam, dažnai pats tampi išgelbėtas – nuo vienatvės, tuštumos, beprasmybės.
Dievo meilė – tai meilė, kuri neprašo atlygio. Ji šviečia kaip saulė visiems. Ir žmogus, kuris gyvena pagal šią meilę, pats tampa šviesa. Tokia meilė nesveria, kiek duota, neseka, kiek grįžo atgal. Ji duoda, nes tai yra jos prigimtis. Tokia meilė daro žmogų laisvą – nuo savęs, nuo baimės, nuo nuoskaudų.
Atsisakyti egoizmo – tai ne prarasti save, bet atrasti, kad esi daug daugiau, nei tavo norai ar planai. Tai atrasti, kad tavo gyvenimas turi prasmę ne tada, kai tu pasiimi, bet kai duodi. Ir kuo daugiau duodi – tuo daugiau savyje atrandi.
Tikras džiaugsmas neateina iš to, kad pasaulis sukas aplink mus. Jis ateina tada, kai mes pasiryžtame būti pasauliui naudingi – kai tampame tiltu, o ne siena. Kai mūsų buvimas tampa džiaugsmo šaltiniu kitiems, mums patiems pasidaro lengviau kvėpuoti.
Meilė, kurią dovanoji, niekada neišsenka. Ji grįžta – gal ne iš karto, gal ne taip, kaip tikiesi – bet tikrai grįžta. Ir kai ji grįžta, žmogus pajunta, kad padaryti gera buvo geriausias pasirinkimas. Net jei niekas nematė. Net jei niekas nepadėkojo. Nes džiaugsmas – tikras džiaugsmas – visada gimsta iš dovanos, o ne iš pelno.