Egerija romėnų mitologijoje – vandens nimfa, viena iš kamėnų (camenae), senovės italų mūzų ir šaltinių dvasių. Ji siejama su šventu šaltiniu Aricijos giraitėje prie Nemi ežero, kur buvo Dianos šventykla. Žinomiausia kaip antrojo Romos karaliaus Numos Pompilijaus patarėja ir slapta žmona. Naktimis ji susitikdavo su Numa giraitėje, mokydama jį įstatymų, religinių ritualų ir valstybės tvarkos – daugelis romėnų papročių priskiriami jos įtakai. Po Numos mirties Egerija verkė taip gausiai, kad virto šaltiniu. Ši legenda pasakojama Livijaus, Plutarcho ir ypač Ovido „Metamorfozėse” (XV knyga), kur Egerija guodžiasi Hipolitui (Virbijui) po savo vyro netekties.
Kita Egerija – IV amžiaus krikščionė piligrimė iš Galicijos (dabartinė Ispanija ar Prancūzija), galbūt vienuolė ar kilminga moteris. Apie 381–384 metus keliavo į Šventąją Žemę, Egiptą ir Konstantinopolį, aprašydama kelionę laiške savo bendruomenės seserims. Jos tekstas „Itinerarium Egeriae” – vienas seniausių piligrimystės aprašymų, pilnas detalių apie Jeruzalės liturgiją, Velykų apeigas ir Biblijos vietas. Tai vertingas šaltinis ankstyvajai bažnyčios praktikai.
Abu vardai siejasi su moteriška išmintimi – viena moko karalių, kita dalijasi tikėjimo patirtimi. Mitologinė Egerija tapo įkvėpimu menui, o piligrimė – istorikams.