Druska Biblijoje iškyla kaip universali metafora, jungianti daugelį iškalbingų akcentų. Ji turi ir teigiamą, ir įspėjantį matmenį. Viena vertus, ji atlieka apsaugos, skonio suteikimo funkciją, antra vertus – ji perspėja dėl galimo nykimo ar sprendžiamojo teismo.
Senajame Testamente ryškiausias deginančios druskos momentas – Sodomos likimas (Pr 19,26). Lotui traukiantis iš žlugčiai pasmerktos vietovės, jo žmona, atsigręžusi atgal, tampa druskos stulpu. Tai dramatiškas pavyzdys, kai žmogaus neklusnumas ir prisirišimas prie senojo pasaulio priveda prie negyvumo. Toks druskos vaizdinys perspėja, kad dvasinis stovėjimas vietoje gali reikšti vidinį sustingimą.
Visgi Biblijoje dažnesni atvejai, kai druska minima kaip teigiamas simbolis. Jobas mini, kad druska būtina norint duonai ir kitam maistui suteikti skonį (Job 6,6), o Barucho knygoje (Bar 6,27) aptariama druskos gebėjimas apsaugoti nuo gedimo. Evangelijose aptinkame ištarmę apie mokinius kaip „žemės druską“ (Mt 5,13). Kristus čia ragina savo sekėjus palaikyti gyvenimo skonį, išskirtinį ryšį su Dievo tiesa. Druska – tai autentiškas krikščioniškosios tapatybės ženklas, sugebėjimas aplinkoje stabdyti dvasinį suirimą, įpūsti meilės, tikėjimo, vilties.
Paulius perspėja, kad mūsų kalba būtų prieskoninga druska (Kol 4,6). Taip jis nurodo, jog ištarti žodžiai, skleidžiami santykyje su kitais, turėtų būti kupini tiesos bei pagarbumo, bet kartu neužgožti džiaugsmo ir pagarbaus požiūrio. Tad krikščioniui kalbėti „su druska“ – tai atsakingai, su malone ir tiesa, ne plepėti tuščiai ar skaudinti, o kelti gėrį.
Kita vertus, Evangelija kelia klausimą: kas nutinka, kai druska praranda sūrumą? Toks perspėjimas rodo, jog tikėjimo bendruomenė praranda paskirtį, jei nebesuteikia gyvybės aplinkai. Šis atvaizdas verčia susimąstyti apie išblėsusį tikėjimą, nebekylantį link evangelinio spindesio. Tuomet pasaulis, matydamas krikščionis, kurie neturi meilės, drąsos, nuoseklumo, nebemato jokios išskirtinės šviesos. Jie tampa lyg nebegyva druska, neturinti nei poveikio, nei paskirties.
Druska Biblijoje – tarnystės ir ištikimybės simbolis, kviečiantis priešintis abejingumui, nešti Evangelijos skonį pasauliui, o ne sustingti prisirišus prie nuodėmės ar dvasinio štilio. Kur krikščionys išlaiko gyvą ryšį su Kristumi, ten jų buvimas gardina, saugo ir kviečia kylančiam gyvenimui.