Dominikonų ordinas (lot. Ordo Praedicatorum – Pamokslininkų ordinas) – vienas įtakingiausių katalikų vienuolinių ordinų, įkurtas XIII a. pradžioje, tuo metu, kai Europoje plito eretikų judėjimai, o Bažnyčia ieškojo naujų būdų pasiekti žmonių sąžinę. Dominikonai nuo pat pradžių nebuvo vien „vienuoliai už sienų“ – jie buvo intelektualūs misionieriai, miestų pamokslininkai, akademikai, žinių ir tikėjimo skleidėjai.
Jų įkūrėjas – šventasis Dominykas (Dominicus Guzmán), ispanas, kuris reagavo į albigiečių (katarų) ereziją pietų Prancūzijoje. Skirtingai nei tuo metu įprasta, jis nepuolė jų teisti, bet bandė įtikinti per diskusijas, žodį, pavyzdžiu. Taip gimė ordinas, kurio nariai turėjo būti ne tik šventi, bet ir išsilavinę.
1216 m. popiežius Honorijus III patvirtino ordiną oficialiai. Jo nariai, vadinami broliais pamokslininkais (fratres praedicatores), greitai išsiplėtė po visą Europą. Jie rengėsi baltais abitais su juodais apsiaustais – todėl kai kur buvo vadinami „juodaisiais broliais“. Lietuvoje pirmieji dominikonai pasirodė jau XIV a. pradžioje.
Skirtingai nuo benediktinų ar cistersų, dominikonai pasirinko gyvenimo modelį, vadinamą mendikantiniu – jie nevengė miestų, gyveno iš išmaldos, bet kartu sistemingai mokėsi ir mokė kitus. Jie steigė studijų namus, leido knygas, dalyvavo universitetų gyvenime. Dominikonai suvaidino itin svarbų vaidmenį Viduramžių scholastikoje – šv. Tomas Akvinietis, vienas didžiausių visų laikų teologų ir filosofų, buvo dominikonas. Jo mąstymas iki šiol formuoja Katalikų Bažnyčios doktriną.
Ordino struktūra griežta, bet demokratiška. Vyriausias vadovas – magistras, renkamas viso ordino kapitule. Yra provincijos, konventai, o brolių gyvenimą reguliuoja konstitucijos. Dominikonai taip pat turi moterų šaką – tiek uždaras seserų bendruomenes, tiek aktyviai veikiančias kongregacijas, bei pasauliečių ordiną, skirtą gyvenantiems pasaulyje, bet sekantiems dominikoniška dvasia.
Jų devizas – Veritas („Tiesa“). Tai ne abstrakti sąvoka, o konkretus įsipareigojimas skelbti Evangelijos tiesą ten, kur ji iškraipoma ar užmirštama. Dėl šios priežasties dominikonai buvo patikimi inkvizitoriai, bet ir teologiniai patarėjai, dažnai vadinami „Bažnyčios šunimis“ – žodis Dominicanus žaismingai skamba kaip Domini canes („Viešpaties šunys“) – saugantys tikėjimo ištikimybę.
Dominikonai taip pat reikšmingi kaip liturginės tradicijos puoselėtojai. Jie turėjo savąjį apeigyną (Ritus Ordinis Praedicatorum), kuris šiek tiek skyrėsi nuo Romos apeigų. Nors po II Vatikano Susirinkimo daugelis skirtumų buvo suvienodinti, dominikonų liturginis paveldas – ypač maldos už mirusiuosius (suffragia) – išliko gyvas iki šiol.
Šiandien dominikonai veikia visuose žemynuose. Jie vis dar vadovauja universitetams, skaito paskaitas, rašo knygas, bet ir meldžiasi, dirba su jaunimu, vykdo misijas. Lietuvoje jie aktyviai veikia Vilniuje, Kaune, ypač šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, ir garsėja intelektualiniu, bet šiltu artumu tikintiesiems.
Dominikonai nėra lengvas kelias – jų idealas reikalauja tiek proto, tiek širdies, tiek drąsos. Bet jų istorija rodo, kad šis kelias atnešė daug vaisių – Bažnyčiai, pasauliui ir, svarbiausia, pačiai Tiesai, kurios jie ieškojo ir kurios jie nepailstamai mokė.
Dominikonų šūkiai ir išminties posakiai
„Veritas“
(trumpiausias ir giliausias šūkis – reiškia „Tiesa“; jis simbolizuoja visą dominikonišką gyvenimo kryptį: ieškoti, pažinti ir skelbti Tiesą ne kaip teoriją, bet kaip Gyvąjį Kristų)
„Contemplari et contemplata aliis tradere.“
„Mąstyti ir tai, ką apmąstei, dalyti kitiems.“
(šv. Tomas Akvinietis; tai dominikonų idealas: malda, studijos, tada sklaida)
„Laudare, benedicere, praedicare.“
„Garbinti, laiminti, skelbti.“
(tradicinė dominikonų trijų veiksmų formulė – liturginis gyvenimas, palaiminimas artimui ir Evangelijos skelbimas)
„Verbi gratia, non gladii.“
„Per žodžio malonę, ne per kardą.“
(dominikonų apologetinis principas: įtikinti, o ne priversti)
„Sicut canes Domini.“
„Kaip Viešpaties šunys.“
(žodžių žaismas iš Dominicanus → Domini canes – ištikimi Tiesos sargai)
„Ne studia, sed sanctitas facit verum praedicatorem.“
„Ne mokslai, bet šventumas padaro tikrą pamokslininką.“
(ordino vidaus taisyklė, primenanti, kad žinios be širdies yra tuščios)
„Fuge, tace, quiesce.“
„Pasitrauk, tylėk, ilsėkis.“
(mistinės tradicijos posakis, pabrėžiantis, kad kontempliatyvi tyla yra būtina dvasinei brandai)
„Praedicare, sive scribere – meum est.“
„Pamokslauti, arba rašyti – tai mano pareiga.“
(ypač taikytina tiems, kurie skleidžia Evangeliją ne tik balsu, bet ir plunksna)