Diodoras Sicilietis (Diodoros Síkēlios, lot. Diodorus Siculus) buvo I a. pr. Kr. graikų istorikas, gimęs Sicilijos saloje, Agyriume (dab. Agira, Italija), maždaug apie 90 m. pr. Kr., o miręs, tikėtina, apie 30 m. pr. Kr., netrukus po Augusto iškilimo Romoje. Jis priklauso tai epochai, kai graikų mokslinė kultūra pamažu jungėsi su Romos pasauliu, o istorijos rašymas tapo universalesnis ir labiau sistemingas.
Apie Diodoro asmenybę žinoma labai nedaug. Jis pats mini, kad ilgai gyveno Romoje, kur rinko medžiagą iš bibliotekų ir archyvų, ir kad aplankė Egiptą, kur stebėjo Nilo potvynius bei susipažino su vietos žyniais. Iš jo kūrinių galima spręsti, kad jis buvo plačiai išsilavinęs žmogus, mokėjęs kelias kalbas ir domėjęsis tiek mitologija, tiek geografija, tiek religijos istorija.
Diodoras rašė tuo metu, kai Romos Respublika griuvo, o Augustas kūrė imperiją. Jo kūryboje jaučiamas siekis surasti vienybę ir tvarką pasaulio įvykių sraute – parodyti, kaip civilizacijos kyla, mokosi ir viena iš kitos perima žinias.
Diodoro gyvenimo darbas buvo „Bibliothēkē historikē“ – lietuviškai „Istorinė biblioteka“. Tai milžiniškas, 40 knygų veikalas, prie kurio jis dirbo kelis dešimtmečius. Diodoras jį rašė graikų kalba, bet jo tikslas buvo sukurti pasaulinės istorijos sintezę, todėl jis rinko šaltinius iš Egipto, Persijos, Babilono, Graikijos ir Romos.
Deja, iki mūsų dienų išliko tik 15 knygų (I–V ir XI–XX), o likusių turinys žinomas tik iš vėlesnių santraukų, ypač iš Bizantijos laikų „Excerpta“ rinkinių.
Kūrinių turinys
„Istorinė biblioteka“ buvo padalinta į tris pagrindines dalis:
- Mitinė–etnografinė dalis (I–V knygos) – aprašo Egipto, Mesopotamijos, Indijos, Skitijos, Etiopijos, Graikijos ir Italijos tautų kilmę, papročius, religiją ir įstatymus. Diodoras pasakoja apie dievų gimimą, pirmuosius karalius, herojus ir filosofus.
- Graikų istorijos laikotarpis (VI–XVII knygos) – nuo Trojos karo iki Aleksandro Didžiojo žygių. Diodoras stengiasi sujungti Herodoto, Tukidido ir Eforo darbus į nuoseklų pasakojimą.
- Romos ir helenistinis laikotarpis (XVIII–XL knygos) – nuo Aleksandro mirties iki Cezario ir Augusto laikų. Ši dalis laikoma prarasta, tačiau iš nuotrupų žinoma, kad ji baigėsi autoriaus laikų įvykiais.
Diodoras nebuvo filosofas kaip Platonas ar istorikas kaip Tukididas. Jis labiau primena mokslinį rinkėją ir pasakotoją – žmogų, kuris stengėsi surinkti kuo daugiau žinių iš visų civilizacijų ir jas suderinti. Jo rašymo stilius paprastas, aiškus, be retorinių puošmenų. Diodoras tiki, kad istorija yra žmonijos atmintis, o jos tikslas – mokyti moralės ir išminties.
Jo požiūris į pasaulį yra universalus ir humanistinis: jis pabrėžia, kad visos tautos turi dalį tiesos, kad įstatymai ir religijos kyla iš bendro žmonių siekio gyventi darniai. Šiuo požiūriu Diodoras laikomas vienu pirmųjų globalistinės istorijos mąstytojų.
Diodoro darbai buvo plačiai skaitomi antikoje ir viduramžiais. Jais rėmėsi Plutarchas, Strabonas, Flavijus, Bizantijos istorikai. Jo pasakojimai apie Egiptą ir Rytus tapo pagrindu daugybei vėlesnių geografinių ir mitologinių traktatų. Renesanso laikais „Istorinė biblioteka“ vėl buvo išversta į lotynų kalbą ir tapo vienu iš pagrindinių senovės istorijos šaltinių Europoje.
Nors daugelis kritikų jį vadino „kompiliatoriumi“, Diodoras buvo daugiau nei rinkėjas. Jis pirmasis pabandė parodyti žmonijos istoriją kaip vieną visumą, kurioje Rytai ir Vakarai, mitas ir faktas, religija ir politika sudaro bendrą raidos grandinę.
Diodoro Siciliečio „Istorinė biblioteka“ laikoma neįkainojamu šaltiniu tyrinėjant senovės tautų kultūras, religinius papročius ir politinę mintį.
Citatos
- „Mitai apie Hadą ir dievus, nors ir išgalvoti, padeda žmonėms tapti dorybingais.“
- „Kai senovės egiptiečiai su nuostaba pakėlė akis į dangų, jie nusprendė, kad du dievai – saulė ir mėnulis – yra pirmapradžiai ir amžini; pirmąjį jie vadino Oziriu, antrąją – Izide.“
- „Toks buvo karaliaus Pilypo gyvenimo galas. Jis valdė dvidešimt ketverius metus ir, turėdamas menkus išteklius, sukūrė didžiausią imperiją tarp helenų.“
- „Kvaila patikėti šalies gynybą žmonėms, kurie neturi joje nieko savo.“
- „Protingas žmogus turi pasirūpinti, kad jo draugai būtų nemirtingi, o priešai – mirtingi.“
- „Tauta klesti, kai jos vadovai ieško garbės per teisingumą, o ne per godumą.“
- „Likimas iškelia tuos, kurie moka naudotis proga, o ne tuos, kurie jos laukia.“
- „Išmintis nėra įgimta; ji gimsta iš patirties ir kantrybės.“
- „Tie, kurie valdo per baimę, gyvena trumpiau nei tie, kurie valdo per teisingumą.“
- „Dievai ne baudžia žmogų už jo silpnumą, bet už puikybę, kai jis laiko save dievu.“