Sannatullah (arab. سُنَّةُ الله, pažodžiui „Dievo nustatyta tvarka“, „Dievo veikimo būdas“) islamo teologijoje nusako pastovią Visatos sandarą, kurią Dievas įtvirtino kūrinijoje. Tai nėra teisės normų rinkinys ar moralinis kodeksas įprasta prasme. Čia kalbama apie ontologinį pagrindą – apie tai, kaip iš esmės veikia pasaulis, istorija, gamta ir žmogaus gyvenimo dėsniai. Ši sąvoka Korane pasirodo ne kaip abstrakti teorija, o kaip aiškus teiginys, kad Dievo veikimas nėra chaotiškas, impulsyvus ar priklausomas nuo akimirkos.
Korano tekstuose nuolat kartojama mintis, kad Dievo nustatyta tvarka nekinta ir nėra perrašoma pagal žmonių norus. Pasaulis nėra sukonstruotas kaip atsitiktinumų kratinys, kuriame sėkmė ar žlugimas nutinka be priežasties. Sannatullah pabrėžia, kad tikrovė remiasi dėsningumu, o Dievo veikimas pasižymi nuoseklumu. Tai vienas esminių skirtumų tarp maginio mąstymo ir islamo teologijos. Magijoje tikimasi, kad ritualas ar malda apeis priežasties ir pasekmės ryšį. Sannatullah logika tokias iliuzijas atmeta.
Šios sąvokos šerdis remiasi idėja, kad Dievas sukūrė pasaulį kaip harmoningą sistemą, kurioje galioja aiškūs ryšiai tarp veiksmų ir jų padarinių. Fizikiniai procesai, biologinė raida, žmogaus psichologija, socialiniai reiškiniai ir dvasinės būsenos egzistuoja toje pačioje tvarkoje. Koranas kalba apie tai, kad žmogaus elgesys daro realią įtaką istorijos eigai, o tautų likimai formuojasi pagal pasikartojančius modelius. Civilizacijos kyla, stiprėja, degraduoja ir žlunga ne atsitiktinai, bet pagal dėsningumus, kuriuos galima atpažinti.
Klasikiniai musulmonų mąstytojai šią idėją taikė ne vien teologijai. Ibn Chaldūnas (arab. ابن خلدون), vienas svarbiausių islamo istorijos filosofų, savo veikale „Įvadas“ (Al-Muqaddimah, المقدّمة) aprašė socialinius ciklus, kurie labai aiškiai dera su Sannatullah samprata. Jis teigė, kad bendruomenių stiprybė priklauso nuo solidarumo, moralinės drausmės ir darbo kultūros. Kai šie dalykai silpsta, žlugimas tampa neišvengiamas, nepriklausomai nuo religinių šūkių ar politinių pažadų. Tai ryškus pavyzdys, kaip Sannatullah veikia istorijos plotmėje.
Svarbus aspektas – gamtos dėsnių vieta šioje sampratoje. Islamo tradicijoje gamtos mokslai niekada nebuvo suvokiami kaip grėsmė tikėjimui. Priešingai, pasaulio pažinimas laikytas Dievo tvarkos skaitymu. Viduramžių musulmonų astronomai, gydytojai ir matematikai tyrinėjo Visatą būtent todėl, kad tikėjo jos dėsningumu. Jei pasaulis būtų nepastovus Dievo kaprizas, mokslas neturėtų prasmės. Sannatullah idėja suteikė pagrindą sisteminiam stebėjimui ir eksperimentui.
Šiuolaikinėje teologijoje ši sąvoka dažnai aptariama kaip jungtis tarp religijos ir mokslo. Gamtos dėsniai nelaikomi autonomiškais mechanizmais, atsiradusiais be prasmės. Jie suprantami kaip Dievo valios forma, pasireiškianti pastovumu. Toks požiūris leidžia atsisakyti dirbtinio konflikto tarp tikėjimo ir empirinių tyrimų. Mokslas tampa ne alternatyva religijai, o būdu giliau suvokti tikrovės struktūrą.
Įdomu tai, kad kai kurie autoriai čia įžvelgia paralelių su Barucho Spinozos mintimi „Dievas, arba Gamta“ (Deus sive Natura). Skirtumas išlieka esminis. Islamo teologijoje Dievas nėra sutapatinamas su materija ar procesais. Jis išlieka transcendentinis, tačiau Jo nustatyta tvarka veikia neišvengiamai. Tai leidžia kalbėti apie pasaulį kaip racionaliai pažinų, bet ne savarankišką nuo Kūrėjo.
Praktiniame lygmenyje Sannatullah turi labai žemišką reikšmę. Žmogus negali tikėtis sėkmės, ignoruodamas tikrovės dėsnius. Maldos nepakeis darbo, jei nėra pastangų. Religinė retorika neišgelbės visuomenės, kurioje nyksta teisingumas ir atsakomybė. Koranas šią mintį kartoja netiesiogiai, rodydamas istorinius pavyzdžius, kuriuose pamaldumas be veiksmų neapsaugojo nuo žlugimo.
Tai sukuria savotišką etinį realizmą. Tikėjimas čia nėra pabėgimas nuo pasaulio, o kvietimas jį suprasti ir veikti pagal jo struktūrą. Žmogaus laisvė suprantama ne kaip galimybė nepaisyti dėsnių, bet kaip gebėjimas juos pažinti ir sąmoningai pasirinkti veiksmus. Tokia pozicija artima kai kurioms natūralistinėms filosofijos kryptims, tačiau išlaiko religinį pagrindą.
Sannatullah galiausiai formuoja požiūrį, kad pasaulis yra patikimas. Priežastys sukelia pasekmes. Istorija turi logiką. Pastangos duoda vaisių. Tai griežta tikrovės samprata, kurioje atsakomybė gula ant žmogaus pečių. Jei kas nors čia ir nepatogu, tai tik todėl, kad ši idėja neleidžia slėptis už atsitiktinumo ar likimo miglos.