Dievo Gailestingumo sekmadienis švenčiamas pirmąjį sekmadienį po Velykų, ir tai nėra tik dar viena data liturginiame kalendoriuje – tai gilus kvietimas pasitikėti Dievo meile, net jei žmogus nešasi daug skausmo, nuodėmių ar abejonių. Ši šventė kviečia į pačią Evangelijos šerdį – į Gailestingumą, kuris stipresnis už baimę, silpnumą ir net mirtį.
Šios šventės idėja kilo iš šv. Faustinai Kovalskai – lenkų vienuolės, kuriai 1930-aisiais metais apsireiškęs Jėzus perdavė žinią: „Noriu, kad būtų švenčiama Gailestingumo šventė. Tą dieną atveriu savo širdį plačiausiai.“ Jis pažadėjo, kad šią dieną išlieja ypatingas malones tiems, kurie su pasitikėjimu kreipiasi į Jo gailestingumą.
Oficialiai šventę įvedė popiežius Jonas Paulius II, kuris 2000 m. paskelbė šv. Faustiną šventąja ir tuo pačiu paskelbė Velykų oktavos sekmadienį Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Įdomu tai, kad tas pats popiežius mirė būtent šios šventės išvakarėse – tarsi atiduodamas save tam, ką pats taip karštai skelbė.
Kuo ypatinga ši diena? Visų pirma – pažadu atleidimo ir atsinaujinimo. Jėzus žadėjo, kad tą dieną, jei žmogus atliks išpažintį, priims Komuniją ir pasitikės Jo gailestingumu, bus atleista ne tik kaltė, bet ir visos bausmės. Tai – malonė, prilygstanti antram krikštui, lyg visi gyvenimo skauduliai būtų nuplauti į vieną upę – Gailestingumo versmę.
Šią dieną dažnai meldžiamasi Dievo Gailestingumo vainikėliu, apmąstomas Jėzaus atvaizdas su spinduliais, sklindančiais iš Jo Širdies (raudonas – kraujas, baltas – vanduo), rengiamos valandos su Švč. Sakramentu, klausomos išpažintys. Visas akcentas – ne į žmogaus pastangas, bet į Dievo troškimą atleisti ir priimti.
Dievo Gailestingumo sekmadienis – tai kvietimas išdrįsti grįžti, net jei atrodo, kad esi per toli nuėjęs. Tai priminimas, kad net po mirties (kurią simbolizuoja Didysis Penktadienis) ateina prisikėlimas (Velykos), o po prisikėlimo – paguoda ir gailestingumas, skirtas tiems, kurie dar bijo prie Jo prieiti.
Ši šventė tarsi šaukia: Jei viską jau išbandei – išbandyk dar ir Gailestingumą. Nes tai ne vien idėja, ne vien teologinė sąvoka – tai pats Jėzus, kuris pasilenkia, ištiesia ranką, ir sako: „Pasitikėk manimi.“