1. Kada pirmą kartą paminėtas Dievas?
Pagal judaizmo ir krikščionybės tradicijas, Dievas pirmą kartą paminėtas pačioje Biblijos pradžioje – Pradžios knygos 1:1: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (hebr. Elohim). Šis tekstas, parašytas apie VI–V a. pr. Kr., bet remiantis senesnėmis žodinėmis tradicijomis, pristato Dievą kaip amžiną, visagalį kūrėją, egzistavusį prieš viską. Hebrajiškas žodis Elohim reiškia Dievą kaip aukščiausią būtybę, o vėliau, Pradžios 2:4, pasirodo konkretesnis vardas – YHWH (tariama kaip „Jahvė“ arba „Viešpats“), kuris atspindi asmeninį Dievo santykį su žmonėmis.
Dievas Biblijoje laikomas amžinu, neturinčiu pradžios ar pabaigos (Psalmė 90:2: „Prieš gimstant kalnams… Tu esi Dievas“). Taigi, pagal šią tradiciją, Dievas egzistavo visada, dar prieš Mozę (apie XIII a. pr. Kr.) ar bet kokį kitą istorinį laikotarpį.
Archeologiškai seniausi Dievo (YHWH) paminėjimai randami ne Biblijoje, o Artimųjų Rytų įrašuose:
- Moabo stela (apie 840 m. pr. Kr.): Šis Moabo karaliaus Mešos įrašas mini „YHWH“ kaip izraelitų Dievą, patvirtindamas, kad Jahvės kultas buvo paplitęs IX a. pr. Kr.
- Kuntillet Ajrud įrašai (apie VIII a. pr. Kr.): Pietų Izraelyje rasti užrašai mini „YHWH iš Samarijos“ ir „YHWH iš Temos“, rodydami, kad Dievo vardas buvo žinomas regioninėse šventovėse.
Tačiau šie įrašai yra daug vėlesni už Mozės laikotarpį (tradicinė data – apie 1300 m. pr. Kr.). Pagal Bibliją, Dievo vardas YHWH pirmą kartą atskleistas Mozei degančio krūmo epizode (Išėjimo knyga 3:14), kai Dievas sako: „Aš esu, kuris esu“ (hebr. Ehyeh Asher Ehyeh), susiedamas savo vardą su amžinybe ir buvimu. Vis dėlto Pradžios knyga teigia, kad Dievas buvo žinomas ir anksčiau, pvz., Adomui, Nojui ir Abraomui, kurie su Juo bendravo.
Kitos tradicijos
- Islamas: Korane Dievas (Allah) taip pat laikomas amžinu kūrėju, egzistavusiu prieš viską (Sura 112:1–4). Mozė (Musa) yra vienas iš pranašų, per kurį Dievas kalbėjo, bet Dievo buvimas siekia pasaulio pradžią.
- Senovės Artimųjų Rytų religijos: Aplink Izraelį egzistavo politeistinės tradicijos (pvz., Egipto dievai Ra ar Amonas, Kanaano dievas Baalas), tačiau izraelitų monoteizmas, pabrėžiantis vienintelį Dievą YHWH, buvo unikalus. Kai kurie mokslininkai mano, kad YHWH kultas galėjo kilti iš kanaanitų dievo Elo ar kitų regioninių tradicijų, bet Biblija tai neigia, teigdama, kad YHWH yra vienintelis tikrasis Dievas.
Biblijos požiūriu, Dievas pirmą kartą paminėtas Pradžios knygos pradžioje kaip kūrėjas, egzistavęs amžinai. Istoriniai šaltiniai YHWH vardą fiksuoja nuo IX–VIII a. pr. Kr., bet pagal tradiciją Dievas buvo žinomas nuo žmonijos pradžios.
2. Kas bendravo su Dievu?
Pagal Bibliją, Dievas bendravo su daugeliu žmonių nuo pasaulio sukūrimo iki Mozės ir vėliau. Štai pagrindiniai asmenys iki Mozės laikų:
- Adomas ir Ieva (Pradžios 2–3): Dievas kalbėjo su pirmaisiais žmonėmis Edeno sode, nustatydamas jų pareigas ir draudimus. Po nuopuolio Jis paskelbė jiems pasekmes.
- Kainas ir Abelis (Pradžios 4): Dievas bendravo su Kainu, įspėdamas jį apie nuodėmę, ir priėmė Abelio auką.
- Nojus (Pradžios 6–9): Dievas įsakė Nojui statyti arką, perspėjo apie tvaną ir sudarė sandorą, pažymėtą vaivorykšte.
- Abraomas (Pradžios 12–22): Dievas pašaukė Abraomą palikti savo žemę, pažadėjo jam palikuonių ir sudarė Sandorą, įtvirtintą apipjaustymu. Abraomas bendravo su Dievu per regėjimus ir tiesioginį pokalbį, pvz., derėdamasis dėl Sodomos (Pradžios 18).
- Izaokas ir Jokūbas (Pradžios 26–35): Dievas patvirtino Abraomo sandorą Izaokui ir Jokūbui, pastarajam pasirodydamas sapne su „Jokūbo kopėčiomis“ (Pradžios 28).
- Juozapas (Pradžios 37–50): Nors tiesioginio pokalbio su Dievu nėra, Juozapas gavo Dievo įkvėptus sapnus, padėjusius jam tapti Egipto valdytoju.
Mozės laikais (apie XIII a. pr. Kr.): Mozė buvo vienas artimiausių Dievo pašnekovų. Dievas pasirodė jam degančiame krūme (Iš 3), atskleidė savo vardą YHWH ir pavedė išvesti izraelitus iš Egipto. Mozė bendravo su Dievu „veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo draugu“ (Iš 33:11), gaudamas Dešimt įsakymų Sinajaus kalne (Iš 20). Kiti to laikotarpio veikėjai, bendravę su Dievu per Mozę, buvo Aaronas ir Mirjama.
Po Mozės: Dievas kalbėjo per pranašus (pvz., Samuelį, Elijo, Izaiją), teisėjus (pvz., Gideoną, Deborą) ir karalius (pvz., Dovydą, Saliamoną). Judaizmo tradicijoje Dievas bendravo per Torą, o krikščionybėje – per Jėzų Kristų, laikomą Dievo Žodžiu (Jn 1:1).
Islamo perspektyva: Korane Dievas (Allah) bendravo su pranašais, tokiais kaip Adomas, Nojus, Abraomas ir Mozė, per apreiškimus. Mozė gavo Torą (Tawrat), o vėliau Dievas kalbėjo per kitus pranašus, įskaitant Jėzų (Isa) ir Mahometą.
Dievas bendravo su Adomu, Nojumi, Abraomu, Moze ir daugeliu kitų per regėjimus, tiesioginį kalbėjimą ar įkvėptus sapnus. Mozė buvo išskirtinis dėl tiesioginio ir artimo bendravimo.
3. Kur buvo Jėzus Mozės laikais?
Pagal krikščionybės mokymą, Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo (Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia). Nors Jėzus kaip žmogus gimė apie 4–6 m. pr. Kr. Betliejuje, krikščionys tiki, kad Jis, kaip Dievo Žodis (Logos), egzistavo amžinai, dar prieš pasaulio sukūrimą (Jn 1:1–3: „Pradžioje buvo Žodis… Viskas per Jį atsirado“). Taigi Mozės laikais (apie 1300 m. pr. Kr.) Jėzus kaip žmogus dar nebuvo gimęs, bet kaip dieviškasis Žodis buvo šalia Dievo Tėvo.
Kai kurie krikščionių teologai (pvz., Augustinas, Tomas Akvinietis) teigia, kad Senojo Testamento Dievo pasirodymai (vadinami teofanijomis) galėjo būti Kristaus, kaip Žodžio, apraiškos. Pavyzdžiui:
- Degančio krūmo epizode (Iš 3) ar „Dievo angelo“ pasirodymuose Abraomui (Pradžios 18) kai kurie mato Kristaus prefigūraciją.
- Raudonosios jūros perskyrime (Iš 14), apie kurį klausei anksčiau, izraelitų išgelbėjimas laikomas Kristaus išganymo simboliu (1 Kor 10:2).
Mozės laikais Jėzus fiziškai neegzistavo kaip žmogus, bet krikščionys tiki, kad Jis, kaip dieviškasis asmuo, buvo amžinas ir dalyvavo Dievo plane.
Judaizmo perspektyva
Judaizmas neturi Trejybės koncepcijos ir nelaiko Jėzaus dieviška būtybe. Mozės laikais Dievas (YHWH) buvo vienintelis garbinimo objektas, o Jėzus, kaip istorinė figūra, atsirado tik I a. pr. Kr. Judaizmo požiūriu, Mozės bendravimas buvo tik su Dievu, be jokių tarpininkų, kaip Kristus.
Islamo perspektyva
Korane Jėzus (Isa) yra pranašas, gimęs Mergelei Marijai, bet ne Dievo Sūnus ar amžinas asmuo. Mozės laikais Jėzaus nebuvo, nes jis gimė daug vėliau, apie 4–6 m. pr. Kr. Islamas pabrėžia, kad Dievas (Allah) yra vienas ir bendravo su Moze tiesiogiai.
Mozės laikais Jėzus kaip žmogus dar nebuvo gimęs, bet krikščionys tiki, kad Jis, kaip amžinas Dievo Žodis, egzistavo šalia Dievo Tėvo. Judaizmas ir islamas Jėzaus dieviškumą neigia, todėl Mozės laikais jis nefigūruoja.
4. Kas vyko per 1300 metų tarp Mozės ir Jėzaus? Ar tai buvo „bedievis laikotarpis“?
Mozės gyvenimas tradiciškai datuojamas apie XIII a. pr. Kr., remiantis Išėjimo knyga ir archeologiniais spėjimais (pvz., susiejant su Ramziu II valdymu). Jėzus gimė apie 4–6 m. pr. Kr. Šis maždaug 1300 metų laikotarpis yra gerai dokumentuotas Biblijoje, ypač Senajame Testamente, ir jokiu būdu nebuvo „bedievis“. Priešingai, tai buvo intensyvus religinio, politinio ir kultūrinio vystymosi laikotarpis, ypač izraelitų istorijoje. Štai pagrindiniai įvykiai:
Mozės palikimas ir izraelitų įsikūrimas Kanaane (apie 1300–1200 m. pr. Kr.)
Po Raudonosios jūros stebuklo, apie kurį klausei, Mozė vedė izraelitus per dykumą 40 metų, kol jie pasiekė Pažadėtąją žemę. Sinajaus kalne Dievas sudarė Sandorą, duodamas Dešimt įsakymų ir Torą (Iš 20). Mozė mirė apie 1250 m. pr. Kr., neįžengęs į Kanaaną (Įst 34). Jo įpėdinis Jozua vadovavo izraelitams užkariaujant Kanaaną, įkuriant dvylikos genčių konfederaciją (Joz 1–24).
Teisėjų laikotarpis (apie 1200–1020 m. pr. Kr.)
Po Jozua izraelitai gyveno be centralizuotos valdžios, vadovaujami teisėjų – charizmatiškų lyderių, tokių kaip Gideonas, Debora ir Samsonas (Teisėjų knyga). Dievas bendravo per teisėjus, gelbėdamas tautą nuo kaimynų (filistinų, kanaanitų). Šis laikotarpis buvo pilnas ciklų: izraelitai nusigręždavo nuo Dievo, patekdavo į priespaudą, atgailaudavo ir būdavo išgelbėti.
Monarchijos įkūrimas (apie 1020–922 m. pr. Kr.)
Apie 1020 m. pr. Kr. izraelitai paprašė karaliaus, ir pranašas Samuelis patepė Saulių (1 Sam 10). Vėliau Dovydas (apie 1000–961 m. pr. Kr.) suvienijo izraelitus, įkūrė Jeruzalę kaip sostinę ir planavo statyti Šventyklą. Jo sūnus Saliamonas (961–922 m. pr. Kr.) pastatė Pirmąją Šventyklą, kuri tapo Dievo garbinimo centru (1 Kar 6). Saliamono laikais Izraelis pasiekė politinę ir ekonominę viršūnę, tačiau jo politeistinės praktikos sukėlė Dievo rūstybę.
Susiskaldžiusios karalystės (922–587 m. pr. Kr.)
Po Saliamono mirties karalystė suskilo į šiaurinę (Izraelis) ir pietinę (Judėja). Šiaurėje karaliai, tokie kaip Achabas, garbino Baalo dievus, todėl Dievas siuntė pranašus, pvz., Eliją ir Eliziejų, raginti atgailauti (1 Kar 17–19). Pietinėje Judėjoje karaliai, tokie kaip Ezekijas ir Jozijas, vykdė religines reformas, stiprindami YHWH kultą (2 Kar 18, 23). Pranašai, tokie kaip Izaijas, Jeremijas ir Ezechielis, skelbė Dievo žodį, įspėdami apie bausmę už nuodėmes.
587 m. pr. Kr. Babilonijos karalius Nebukadnecaras II sunaikino Jeruzalę ir Šventyklą, ištremdamas žydus į Babiloną (2 Kar 25). Šis įvykis, vadinamas Babilonijos tremtimi, buvo lūžis, tačiau žydai išlaikė tikėjimą, rinkdami Torą ir sinagogose garbindami Dievą.
Po tremties (538–4 m. pr. Kr.)
538 m. pr. Kr. Persijos karalius Kyras leido žydams grįžti į Jeruzalę (Ezros 1). Jie atstatė Antrąją Šventyklą (apie 516 m. pr. Kr.), vadovaujami Zerubabelio ir pranašų Hagajo bei Zacharijo. Šiuo laikotarpiu, vadinamu Antruoju Šventyklos laikotarpiu, žydų tikėjimas tapo labiau struktūrizuotas, pabrėžiant Toros studijas ir monoteizmą. Pranašai, tokie kaip Malachijas, skelbė Mesijo atėjimo viltį.
IV–II a. pr. Kr. Judėja pateko į graikų (Aleksandro Makedoniečio ir Seleukidų), o vėliau romėnų įtaką. 167 m. pr. Kr. Makabėjų sukilimas atkūrė religinę laisvę po Seleukidų persekiojimų (1 Mak 4). I a. pr. Kr. Judėja tapo Romos provincija, o mesianistiniai lūkesčiai sustiprėjo, ruošiant dirvą Jėzaus atėjimui.
Ar tai buvo „bedievis laikotarpis“?
Ne, šis 1300 metų laikotarpis buvo toli gražu ne „bedievis“. Izraelitų istorijoje tai buvo intensyvus Dievo ir tautos santykių laikotarpis:
- Dievo buvimas: Dievas bendravo per teisėjus, karalius, pranašus ir Torą, vesdamas izraelitus per pakilimus ir nuosmukius.
- Religinės institucijos: Šventykla, kunigystė ir sinagogos stiprino tikėjimą. Net tremtyje žydai išlaikė Dievo garbinimą.
- Pranašystės: Pranašai skelbė Dievo planą, įskaitant Mesijo, kuris krikščionims yra Jėzus, atėjimą.
- Kultūrinė raida: Tora buvo surinkta, psalmių knyga sudaryta, o monoteizmas tapo izraelitų tapatybės pagrindu.
Kitos Artimųjų Rytų tautos garbino savo dievus (pvz., Baalas, Ašera), bet izraelitų tikėjimas YHWH išliko unikalus ir gyvybingas, paveikdamas krikščionybę ir islamą.
Per 1300 metų tarp Mozės ir Jėzaus izraelitai išgyveno teisėjų, monarchijos, tremties ir atkūrimo laikotarpius, nuolat bendraudami su Dievu per pranašus ir Torą. Tai nebuvo „bedievis“, o giliai religinis laikotarpis, paruošęs kelią Jėzaus atėjimui.
5. Kodėl Dievas buvo žinomas prieš Mozę ir Jėzų?
Biblijos ir kitų monoteistinių tradicijų požiūriu:
- Amžinybė: Dievas egzistavo prieš laiką ir erdvę, būdamas visko kūrėjas (Pradžios 1:1, Jn 1:1, Sura 112). Mozė ar Jėzus yra tik Dievo plano dalis, o ne Jo egzistencijos pradžia.
- Apreiškimas: Dievas atsiskleidė žmonėms per skirtingus žmones ir laikotarpius – Adomą, Abraomą, Mozę, Jėzų – kad atitiktų jų supratimą. Mozės laikais Dievas atskleidė savo vardą YHWH ir Sandorą, o Jėzaus laikais – naująją Sandorą per Kristų.
- Istorinis vystymasis: Archeologija rodo, kad monoteizmas izraelitų tarpe išsivystė laipsniškai, tačiau Biblija pabrėžia, kad Dievas buvo tas pats nuo pradžių.