Didysis ketvirtadienis – viena iš svarbiausių krikščioniškų švenčių, žyminti Velykų tridienio pradžią. Lietuvoje, kaip ir visame krikščioniškame pasaulyje, šią dieną tikintieji mini Jėzaus Kristaus Paskutinę vakarienę, Eucharistijos ir kunigystės sakramentų įsteigimą bei Jo kančios pradžią. Tai diena, kupina gilių liturginių apeigų, simbolikos ir liaudiškų tradicijų, kurios Lietuvoje persipina su krikščionišku tikėjimu.
Didysis ketvirtadienis yra paskutinė gavėnios diena, kai Bažnyčia prisimena Jėzaus Kristaus veiksmus ir žodžius prieš Jo nukryžiavimą. Šventės šerdis – Paskutinė vakarienė, per kurią Jėzus su mokiniais valgė Jeruzalėje. Pagal Naująjį Testamentą, šios vakarienės metu Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11, 23–26). Taip pat Jis įsteigė kunigystę, pavedęs apaštalams tęsti Jo misiją.
Be to, šią dieną prisimenamas Jėzaus kojų plovimo gestas, kai Jis nuplovė mokinių kojas, parodydamas nusižeminimo ir tarnystės pavyzdį. Šis veiksmas, aprašytas Evangelijoje pagal Joną, tapo vienu iš šventės simbolių, atspindinčių meilę ir rūpestį kitiems. Lietuvių liaudyje Didysis ketvirtadienis dar vadinamas „švariuoju ketvirtadieniu“, pabrėžiant apsivalymo – tiek fizinio, tiek dvasinio – svarbą.
Didysis ketvirtadienis Lietuvoje, kaip ir visame krikščioniškame pasaulyje, švenčiamas ketvirtadienį prieš Velykas, kuris patenka į Didžiąją savaitę. Velykų data yra kilnojamoji, priklausanti nuo mėnulio kalendoriaus: jos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties, einančios po pavasario lygiadienio (kovo 20–21 d.). Todėl Didysis ketvirtadienis Lietuvoje paprastai būna kovo pabaigoje arba balandžio mėnesį.
Nors Didysis ketvirtadienis nėra valstybinė šventė ar nedarbo diena Lietuvoje, katalikų bendruomenėse jis minimas itin iškilmingai, ypač per šv. Mišias bažnyčiose.
Didysis ketvirtadienis skirtas keliems esminiams krikščioniško tikėjimo aspektams paminėti:
- Eucharistijos įsteigimo šventė. Eucharistija – tai Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo sakramentas, kuris yra katalikų tikėjimo pagrindas. Šią dieną tikintieji raginami dalyvauti šv. Mišiose, vadinamose Viešpaties Vakarienės Mišiomis, kuriose prisimenama Paskutinė vakarienė ir Jėzaus auka už žmonijos išganymą.
- Kunigystės įsteigimas. Per Paskutinę vakarienę Jėzus pavedė apaštalams tęsti Jo misiją, taip įsteigdamas kunigystės sakramentą. Lietuvoje per Didįjį ketvirtadienį vyksta Krizmos Mišios, kurių metu vyskupai pašventina šventuosius aliejus (krizmą, katechumenų ir ligonių aliejus), naudojamus krikšto, sutvirtinimo ir ligonių patepimo sakramentams. Šios Mišios taip pat yra kunigų bendrystės su vyskupu išraiška.
- Meilės ir tarnystės pavyzdys. Jėzaus kojų plovimo gestas moko tikinčiuosius nusižeminimo ir tarnavimo vieni kitiems. Kai kuriose Lietuvos parapijose per Viešpaties Vakarienės Mišias kunigai simboliškai plauna tikinčiųjų kojas, primindami šį Jėzaus mokymą.
- Liaudiškos tradicijos ir apsivalymas. Lietuvoje Didysis ketvirtadienis siejamas su „švariojo ketvirtadienio“ papročiais. Senovėje šią dieną buvo įprasta tvarkyti namus, plauti langus, valyti šventuosius paveikslus ir net maudytis upėse ar ežeruose prieš saulėtekį, tikint, kad vanduo nuplauna nuodėmes. Kai kurie tikėjo, kad šią dieną nukirpti plaukai apsaugo nuo nelaimių ar blogos akies. Šie papročiai atspindi gilų lietuvių norą pasiruošti Velykoms švaria širdimi ir aplinka.
Lietuvoje Didysis ketvirtadienis išsiskiria savo dvilypumu: tai ir gili religinė šventė, ir liaudiškų papročių diena. Pavyzdžiui, senovėje buvo tikima, kad šią dieną negalima skolinti ar skolintis daiktų, nes tai gali atnešti nesėkmę. Kai kuriose vietovėse buvo atliekami ritualai, siekiant užtikrinti sėkmę visiems metams, pavyzdžiui, perbėgti kelią ar pakeisti bičių avilių dangčius.
Istorinis kontekstas taip pat praturtina šventės reikšmę. IV a. keliautoja Egerija savo dienoraštyje aprašė, kaip Jeruzalėje Didysis ketvirtadienis buvo minimas su dideliu iškilmingumu, lankant šventas vietas. Lietuvoje, kur krikščionybė įsitvirtino XIV a., šventės tradicijos per šimtmečius įgavo vietinį atspalvį, susipindamos su pagoniškais papročiais, tokiais kaip vandens ir ugnies reikšmė apsivalymo ritualuose.
Šiuolaikinėje Lietuvoje Didysis ketvirtadienis daugiausia minimas bažnyčiose. Rytą vyskupijose vyksta Krizmos Mišios, kuriose dalyvauja kunigai ir vyskupai. Vakare parapijose aukojamos Viešpaties Vakarienės Mišios, po kurių Švenčiausiasis Sakramentas pernešamas į garbinimo altorių, liaudiškai vadinamą „Kristaus kalėjimu“. Tikintieji kviečiami adoruoti Sakramentą iki vidurnakčio, prisimenant Jėzaus maldą Alyvų sode.
Liaudiškos tradicijos, tokios kaip namų tvarkymas ar ritualinis prausimasis, vis dar gyvos, ypač kaimo vietovėse. Pavyzdžiui, kai kurios šeimos šią dieną valo namus, vengia sunkių darbų ar kepimo, kad pasiruoštų Velykų šventei. Vaikai kartais mokomi apie šventės reikšmę per katechezę, o kai kuriose parapijose organizuojamos specialios apeigos, įtraukiančios jaunimą.
Didžiojo Ketvirtadienio šventės gilumą pabrėžia ne tik Paskutinės vakarienės prisiminimas, bet ir Jėzaus nuolankumo aktas – kojų plovimas. Šis gestas, aprašytas Evangelijose, simbolizuoja tarnystę ir meilę, raginimą sekti Kristaus pavyzdžiu ir tarnauti kitiems be jokio savanaudiškumo. Jėzaus žodžiai „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte taip, kaip Aš jums padariau“ (Jn 13, 15) skamba kaip amžinas kvietimas. Šią dieną taip pat įsteigtas Eucharistijos sakramentas – Jėzaus kūnas ir kraujas, duona ir vynas, tapę gyvosios bendrystės su Kristumi ženklu. Tai ne tik simbolinis prisiminimas, bet ir mistiška bendrystė, leidžianti patirti Kristaus buvimą čia ir dabar. Didysis Ketvirtadienis – tai ir kunigystės įsteigimo diena, kai Jėzus įsakė apaštalams: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19). Šiame sakramente tęsiasi Kristaus auka ir misija per amžius. Apie Eucharistijos svarbą šv. Augustinas rašė: „Priimk, kad gyventum“. Didžiojo Ketvirtadienio vakaro maldos metu Bažnyčia prisimena Jėzaus agonija Getsemanės sode, kur Jis meldėsi Tėvui ir parodė savo žmogišką silpnumą bei dievišką pasiaukojimą. Ši naktis kupina laukimo ir nerimo, artėjančios kančios šešėlio. Didysis Ketvirtadienis – tai ne tik prisiminimas, bet ir raginimas giliai apmąstyti Kristaus meilę ir pasiaukojimą, bei siekti gyventi pagal jo pavyzdį. Tai diena, skatinanti apmąstyti savo gyvenimą ir siekti dvasinio atsinaujinimo.