Palaiminti vargdieniai dvasia,
nes jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys,
nes jie bus paguosti.
Palaiminti romieji,
nes jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo,
nes jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji,
nes jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai,
nes jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai,
nes jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo,
nes jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs būsite, kai jus dėl manęs keiks, persekios ir meluodami visaip šmeiš jus.
Džiaukitės ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Taip persekiojo ir pranašus, kurie gyveno anksčiau už jus.
Palaiminimas čia reiškia ne sėkmę ar turtą, o gilią, vidinę Dievo dovaną – ramybę, artumą, tikrą laimę. Kiekvienas palaiminimas nurodo žmones, kurie, pasaulio akimis, atrodo silpni ar nelaimingi – bet Dievo akyse jie yra arčiausiai Jo širdies.
- Vargdieniai dvasia – tai tie, kurie supranta, kad viskas, ką turi, priklauso Dievui. Jie nuolankūs ir nepasitiki vien savo jėgomis.
- Liūdintys – tai žmonės, kurie sielvartauja dėl blogio pasaulyje ar savo nuodėmių. Jų liūdesys tampa durimis į Dievo paguodą.
- Romieji – tie, kurie ne kovoja, o išlieka tylūs, taikūs, švelnūs. Jie gauna tai, ko nesiekia per prievartą – žemę, ramybę, gyvenimą.
- Teisumo alkstantys – žmonės, kurie ilgisi tiesos, teisingumo, šventumo. Dievas pažada juos pasotinti.
- Gailestingieji – tie, kurie atleidžia, užjaučia, padeda. Jiems bus parodytas gailestingumas iš Dievo.
- Tyraširdžiai – žmonės, kurie nemeluoja, neapsimeta, gyvena švariai. Jie regės Dievą, nes jų vidus nesuterštas.
- Taikdariai – ne tik tie, kurie nesipyksta, bet kurie kuria taiką tarp kitų. Jie vadinami Dievo vaikais, nes daro tai, ką daro Tėvas.
- Persekiojami dėl teisumo – žmonės, kurie kenčia dėl to, kad laikosi tiesos, gėrio, tikėjimo. Dievas sako – jie jau priklauso Jo Karalystei.
- Paskutinis palaiminimas – kreipiamas tiesiogiai į klausytojus. Jei dėl tikėjimo patiriame išbandymų, šmeižto – esame tokioje pačioje vietoje, kaip ir pranašai.
Devyni palaiminimai, užrašyti Mato evangelijoje (5, 3-12), yra ne tik moralinis kodeksas, bet ir kvietimas į dvasinį atgimimą. Šie palaiminimai apverčia pasaulio vertybes: vargdieniai dvasia, liūdintys, romieji – tie, kuriuos pasaulis laiko silpnais, – yra palaiminti, nes jie atviri Dievo malonei. Alkstantieji ir trokštantys teisumo pripažįsta savo dvasinį badą ir troškulį, todėl yra pasiruošę priimti Dievo dovaną. Gailestingieji, tyraširdžiai ir taikdariai atspindi Dievo charakterį, o persekiojami dėl teisumo išgyvena Kristaus kančias, tapdami jo pasekėjais.Šie palaiminimai nėra pasyvus nuolankumas, bet aktyvus siekimas gyventi pagal Dievo valią, net susiduriant su priešprieša. Kaip rašė Augustinas: „Mylėk, ir daryk, ką nori.“ Palaiminimai reikalauja vidinės transformacijos, kuri veda prie tikros laisvės ir džiaugsmo, netgi persekiojimų akivaizdoje. Jėzus pabrėžia, kad persekiojimai dėl tikėjimo yra neišvengiami, tačiau jie yra ženklas, kad einame teisingu keliu. „Džiaukitės ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“, – teigia Jėzus, žadėdamas dangišką atpildą už ištikimybę. Šie žodžiai skatina išlikti tvirtiems savo tikėjime, netgi susidūrus su sunkiausiais išbandymais. Devyni palaiminimai yra ne tik pažadas, bet ir kvietimas gyventi gyvenimą, kupiną meilės, gailestingumo ir taikos, žvelgiant į amžinąją perspektyvą. Tai yra kelias į tikrovišką laimę, kurią siūlo Dievas.