Kabalistiniai posakiai kyla iš senosios žydų mistikos – Kabalos, kurios tikslas yra suvokti Dievo ir pasaulio ryšį ne per išorinius ritualus, o per vidinį pažinimą. Pats žodis „kabalistinis“ reiškia „gavimą“ arba „priėmimą“, nes kabalistas priima slaptą žinojimą, perduodamą iš mokytojo mokiniui. Kabalos šaknys siekia ankstyvąją judaizmo teologiją, bet pilnai ji išsiskleidė XII–XIII amžiuje Ispanijoje ir Palestinoje, kur buvo parašytas garsusis veikalas „Zohar“ – vienas pagrindinių šaltinių, kalbančių apie dieviškąsias emanacijas, vadinamas sefirotomis.
Dešimt kabalistinių posakių, arba 10 sefirotų, yra tarsi laiptai, kuriais dieviškoji šviesa leidžiasi į pasaulį. Jie vaizduoja ne tiek fizines būtybes, kiek dvasines jėgas, per kurias Dievas kuria, palaiko ir pažįsta kūriniją. Šie posakiai nebuvo „sukurti“ žmogaus – kabalistai teigia, kad jie yra pačios kūrinijos struktūra, atspindinti dvasinę visatos anatomiją. Žmogui jie reikalingi tam, kad suvoktų, kaip aukštesnioji valia pasireiškia kasdienybėje, kaip vienas ir tas pats Dievo šaltinis tampa įvairių jėgų, reiškinių ir būsenų priežastimi.
Žodis „sefira“ (hebrajiškai ספירה, daugiskaita – sefirot) kilęs iš šaknies s-f-r (ס-פ-ר), kuri reiškia „skaičiuoti“, „pasakoti“ arba „šviesti“ – todėl sefirota gali būti suprantama kaip „šviesos spindesys“, „skaičiuojama pakopa“ ar „dieviškos išraiškos pasakojimas“.
Dešimt sefirotų
Pirmasis posakis vadinamas Keter, tai yra Karūna. Ji simbolizuoja pradžią, dar neapibrėžtą dieviškosios valios blyksnį, kuris vėliau virsta viskuo, kas egzistuoja. Karūna – tai tylus sumanymas, pirmasis kvėpavimas, iš kurio kyla visa kūryba.
Antrasis posakis – Chochma, arba Išmintis. Ji yra pirmasis suvokimas, žaibo blyksnis sąmonėje, kuriame pasirodo idėja. Tai neanalizuojanti, gryna įžvalga, tarsi kibirkštis iš neapčiuopiamos šviesos.
Trečiasis – Bina, Suvokimas arba Įžvalga. Ji paverčia Išminties kibirkštį struktūra, sukuria formą ir prasmę. Jei Chochma yra minties gimimas, tai Bina yra jos išskleidimas, supratimas, kad iš vienos sėklos gali išaugti medis.
Ketvirtasis – Chesed, Gailestingumas. Tai šviesa, kuri liejasi be ribų, nes Dievas nori duoti. Chesed reiškia dosnumą, meilę, kuri nežiūri, ar gavėjas vertas, ji tiesiog teka, kaip saulės šviesa.
Penktasis – Gevura, Griežtumas arba Teisingumas. Ši jėga riboja, kad meilė netaptų chaotiška. Gevura nustato ribas, suteikia formą, atskiria gėrį nuo blogio, tvarką nuo betvarkės.
Šeštasis – Tiferet, Grožis. Tai pusiausvyra tarp Gailestingumo ir Griežtumo. Tiferet jungia šviesą ir ribą, meilę ir teisingumą, sukurdamas harmoniją, kurioje atsiskleidžia pasaulio grožis.
Septintasis – Nezach, Tvirtumas arba Pergalė. Tai jėga, kuri išlaiko kryptį, kai kyla kliūtys. Nezach reiškia atkaklumą ir pasitikėjimą, kad dieviškasis planas vis tiek įgyvendinamas, net kai kelias atrodo tamsus.
Aštuntasis – Hod, Spindesys arba Nuolankumas. Ši jėga atspindi šviesą, priima ją ir atiduoda toliau. Hod moko žmogų dėkingumo ir gebėjimo pripažinti aukštesnę valią.
Devintasis – Yesod, Pagrindas. Tai jungtis tarp dvasinio ir materialaus pasaulio. Yesod yra kanalas, per kurį dieviškoji energija pasiekia realybę. Jis primena šaknį, kuri maitina visą augalą, nors pati lieka nematoma.
Dešimtasis – Malkhut, Karalystė. Tai pasaulio sfera, kurioje viskas įgauna pavidalą. Malkhut – tai mūsų tikrovė, žemė, kurioje atsispindi visos aukštesnės pakopos. Ji priima viską iš viršaus ir paverčia kūnu, žodžiu, veiksmais.
Šie dešimt kabalistinių posakių sudaro vientisą grandinę – nuo tylios Karūnos iki garsiai kalbančios Karalystės. Jie tarsi nematomi pasaulio stuburai, jungiantys begalybę su žmogaus širdimi. Suvokdamas juos, žmogus ima matyti, kad kiekvienas jo veiksmas, mintis ar žodis yra vienos didelės dvasinės struktūros dalis, kurioje viskas turi vietą ir prasmę.