Bendruoju požiūriu, Derliaus dievybės rodo žmogaus pastangas suvokti ir valdyti gamtos ciklus. Seniausiose bendruomenėse žmonės priklausė nuo žemės malonės, todėl kreipėsi į tam tikras antgamtines būtybes, tikėdamiesi derliaus gausos, vaisių subrendimo ir bendros gerovės. Pagrindinė mintis, kuri lydėjo tokias apeigas, rėmėsi pagarba gamtai ir siekiu palaikyti pusiausvyrą tarp dangaus ir žemės. Kiekvienas ritualas atspindėjo gilesnį suvokimą, kad be gamtos palaikymo negali būti klestinčios žmonijos. Ritualinių praktikų pobūdis kito priklausomai nuo regiono, tačiau daug kur vyko apeiginiai šokiai, aukojimai bei padėkos šventės.
Skirtingos tautos pabrėždavo unikalų Derliaus dievų vaidmenį. Pavyzdžiui, senovės graikai meldėsi Demetrai – deivei, valdančiai augmeniją ir gyvybės ciklus. Egipto kultūroje išaukštintas Osiris, siejamas su Nilą supančiais potvyniais ir augančiais javais. Šiaurės kraštuose galima aptikti akcentą skiriant Freirai, dangaus ir žemės deivei, dovanojančiai vaisingumą. Romėnai puoselėjo Ceres kultą, kurio iškilmingos ceremonijos buvo laikomos itin reikšmingomis visai visuomenei. Būtent per bendrą susitelkimą ir maldas žmonės suvienydavo kolektyvines jėgas, taip išreikšdami pagarbą žemei bei atsidėkodami už jos teikiamas dovanas.
Baltų kraštuose egzistavo savitas ryšys su derliaus globėjais. Liaudyje išliko padavimai apie Žemyną – žemės ir gyvybės deivę, kuri puoselėjo visą augaliją. Atliekant apeigas, skirtas Žemynai, buvo deginamos ugnys, barstomi grūdai ir sakomos senos maldos, pabrėžiančios glaudžią žmogaus ir žemės bendrystę. Gamtos ciklų gerbimas padėjo išlaikyti darnų ritmą tarp metų laikų pokyčių ir žmogaus gyvenimo. Susitelkimas ties sėjos, dygimo ir brandos etapais įkvėpdavo žmones ugdyti atsakomybės jausmą už savo veiksmus ir suvokti, kad bendras rezultatas priklauso nuo kiekvieno bendruomenės nario.
Per amžius Dievų, užtikrinančių derlių, kultas kito, tačiau išliko esminis troškimas užmegzti ryšį su nematomomis jėgomis. Atsiradus naujoms religijoms, senieji ritualai dažnai persipynė su naujomis tradicijomis, todėl dalis senovės papročių liko prisimenami iki šių dienų. Kai kur jie įgavo krikščionišką prasmę per specialias padėkos pamaldas ar nuimto derliaus paminėjimą bažnyčiose. Tikintieji stengėsi išsaugoti gilų dėkingumą žemei bei suvokti dvasinį ryšį, kuris supa žmogaus darbo vaisius. Šitaip Derliaus dievų tema išlaikė pagarbų įvaizdį, turintį universalų pritaikymą skirtinguose tikėjimuose.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame technologijos palengvina mūsų kasdienybę, ryšys su senosiomis Derliaus dievybėmis neretai užsimiršta. Vis dėlto gamta išlieka pagrindine žmogaus maitintoja, o jos ritmai turi reikšmės ne vien žemdirbiams. Miestų gyventojai neretai atranda pagarbą žemei per bendruomeninius sodus ar ekologines iniciatyvas, o daugelyje vietovių vyksta šventės, skirtos skirtingiems metų laikų lūžio taškams. Nors šių dienų ritualai kitokie, dėkingumo esmė nesikeičia. Ji primena, kad nuo mūsų santykio su supančiu pasauliu priklauso ne vien fizinė gerovė, bet ir dvasinis tobulėjimas. Pažvelgus į praeitį, aiškėja, kad Derliaus dievybių idėja jungė bendruomenes ir saugojo nuo užmaršties ryšį su prigimtine aplinka. Tokios tradicijos, net ir prisitaikydamos prie naujų laikų, išlaiko gyvą atmintį apie gamtos stebuklą, kuris glūdi kiekviename grūde ar sėklelėje.
• Inari (Japonija)
Inari siejama su ryžių auginimu ir bendrąja ūkio sėkme. Tradiciškai garbinama per apeigas, kuriose reiškiamas dėkingumas už ryžių gausą.
• Chicomecōātl (Actekai)
Chicomecōātl laikoma kukurūzų derliaus globėja. Ji įkūnijo gyvybės ir maisto klestėjimą, užtikrindama bendruomenių išlikimą.
• Renenutet (Senovės Egiptas)
Renenutet dažnai vaizduojama kaip kobros deivė, sauganti javų augimą. Žmonės kreipdavosi į ją, siekdami apsaugoti pasėlius bei jų kokybę.
• Asase Yaa (Akan kultūra)
Asase Yaa asocijuojama su Motina Žeme ir dirvos vaisingumu. Ji palaiko glaudų ryšį tarp žmonių ir gamtos, primindama, kad žemė yra maitintoja.
• Sif (Skandinavų mitologija)
Sif simbolizuoja žemdirbystės ir derliaus vertę. Jos auksinės garbanos siejamos su prinokusiais javais, o santuoka su Toru pabrėžė žemės ir dangaus sąveiką.