Deklaracija apie tariamą ir suklastotą Konstantino dovaną (De falso credita et ementita Constantini Donatione declamatio) yra vienas pamatinių Renesanso epochos tekstų, kurį 1440 metais parašė italų humanistas Lorencas Vala. Šis veikalas tapo pirmąja moksliškai pagrįsta istorine kritika, sugriovusia tūkstantmetį gyvavusį mitą apie imperatoriaus Konstantino Didžiojo popiežiui Silvestrui I suteiktas žemes bei politinę valdžią. Autorius pasitelkė filologinius, istorinius ir loginius argumentus, kad įrodytų, jog dokumentas, kuriuo rėmėsi Katalikų bažnyčia siekdama pagrįsti savo pasaulietinę galią Europoje, yra vėlyvesnių laikų klastotė. Tai nebuvo tiesiog teologinis ginčas, o radikalus mokslo triumfas prieš dogmą, pakeitęs požiūrį į rašytinių šaltinių patikimumą ir davęs pradžią moderniai istoriografijai.
Dokumentas, žinomas kaip Konstantino dovana, teigė, kad ketvirtajame amžiuje imperatorius, dėkodamas už išgydymą nuo rapsų, perdavė popiežiui valdžią Romoje, Italijoje ir visose vakarinėse provincijose. Šiuo raštu Bažnyčia daugybę amžių grindė savo teisę valdyti teritorijas, rinkti mokesčius bei daryti įtaką karalių bei imperatorių rinkimams visoje Europoje. Nors viduramžiais kai kurie mąstytojai abejojo šio dokumento teisingumu, Lorencas Vala buvo pirmasis, kuris pateikė nenuginčijamus įrodymus naudodamas naujus humanitarinių mokslų metodus. Jis pastebėjo, kad tekste naudojama lotynų kalba visiškai neatitinka ketvirtojo amžiaus stilistikos ar gramatikos, o labiau primena aštuntojo ar devintojo amžiaus raštininkų manieras.
Lorencas Vala savo darbe veikė kaip aštrus oratorius ir bebaimis tiesos ieškotojas, nes tuo metu toks išpuolis prieš Bažnyčios autoritetą galėjo baigtis kalėjimu ar mirties bausme. Tačiau jis dirbo Aragono karaliaus Alfonso V dvare, kuris tuo metu konfliktavo su popiežiumi Eugenijumi IV, todėl turėjo tam tikrą politinį užnugarį savo tyrimams. Autorius negailestingai pašiepė klastotojų neraštingumą bei logines klaidas, kurios buvo akivaizdos bet kuriam gerai išsilavinusiam humanistui. Jo tekstas yra mokslinė analizė ir kartu politinis manifestas, reikalaujantis grįžti prie tikrųjų krikščionybės šaknų bei atsisakyti pasaulietinių ambicijų, kurios gadino dvasininkijos moralę.
Filologinė analizė ir kalbiniai anachronizmai
Pagrindinis Lorenzo Vallos ginklas buvo jo genialus lotynų kalbos išmanymas, leidęs jam pastebėti žodžius, kurie Konstantino laikais paprasčiausiai nebuvo vartojami. Pavyzdžiui, jis nurodė, kad dokumente naudojamas žodis „feudas“ arba tam tikri administraciniai terminai atsirado kur kas vėliau nei ketvirtajame amžiuje. Autorius pabrėžė, kad imperatorius, rašydamas oficialų dokumentą, niekada nenaudotų tokios primityvios ir barbariškos lotynų kalbos, kokia parašyta Konstantino dovana. Šis metodas, kai tekstas lyginamas su jo tariamo atsiradimo laiko kalbine aplinka, šiandien yra standartinis istorinės analizės įrankis, tačiau XV amžiuje tai buvo revoliucingas atradimas.
Lorencas Vala taip pat atkreipė dėmesį į stiliaus nenuoseklumą bei keistas formuluotes, kurios būdingos viduramžių klastotojams, bandantiems pamėgdžioti senovę. Jis teigė, kad klastotojas buvo melagis, taip pat menkai išsilavinęs žmogus, nesugebėjęs suprasti, kaip skyrėsi klasikinė lotynų kalba nuo jo laikų tarmės. Tokia analizė parodė, kad tekstas negalėjo būti parašytas ketvirtame amžiuje, nes jo kalbinė struktūra yra tiesioginis aštuntojo amžiaus produktas. Tai leido autoriui daryti išvadą, kad visas dokumentas yra fikcija, sukurta siekiant apgauti krikščioniškąjį pasaulį ir įtvirtinti neteisėtą popiežių valdžią.
Istorinės klaidos ir logikos trūkumas
Be kalbinių įrodymų, Lorencas Vala pateikė daugybę istorinių prieštaravimų, kurie darė dokumentą visiškai neįtikimą. Jis pastebėjo, kad dokumente minimas Konstantinopolio perdavimas popiežiui tuo metu, kai miestas dar net nebuvo oficialiai įkurtas kaip imperijos sostinė. Taip pat autorius kėlė klausimą, kodėl jokie kiti tų laikų istorikai, pavyzdžiui, Euzebijus Cezarietis, nieko nemini apie tokį milžinišką imperijos perdavimą Bažnyčiai. Pasak Lorenzo Vallos, būtų buvę neįmanoma nuslėpti tokio masto politinio akto, jei jis iš tikrųjų būtų įvykęs, tačiau to meto šaltiniai apie tai tyli.
Loginiu požiūriu autorius klausė, koks imperatorius savo noru atiduotų pusę savo imperijos kitam asmeniui ir pats pasitrauktų į provinciją. Jis įrodinėjo, kad toks elgesys prieštarauja bet kokiai sveikai nuovokai ir politinei logikai, ypač tokiam valdovui kaip Konstantinas Didysis. Lorencas Vala analizavo ir materialius įrodymus, pavyzdžiui, monetas bei antspaudus, kurie taip pat nepatvirtino dokumento autentiškumo. Kiekviena teksto detalė buvo kruopščiai patikrinta ir atmesta kaip nelogiška arba istoriškai neįmanoma, taip nepaliekant Bažnyčiai jokių argumentų gynybai.
Svarbiausi klastotės demaskavimo punktai
Lorencas Vala savo veikale suformulavo keletą esminių punktų, kurie tapo pagrindu klastotės atmetimui:
- Kalbiniai anachronizmai, įrodantys, kad lotynų kalba dokumente priklauso vėlyvesniems viduramžiams, o ne antikai.
- Istoriniai prieštaravimai, susiję su Konstantinopolio įkūrimu ir to meto geografinėmis realijomis.
- Tylėjimas kituose to laikotarpio patikimuose šaltiniuose, kurie būtinai būtų užfiksavę tokį svarbų įvykį.
- Loginis nepagrįstumas imperatoriaus elgesiui, kuris atiduoda valdžią popiežiui be jokio politinio būtinumo.
- Klastotojo nesugebėjimas išlaikyti vientiso stiliaus bei taisyklių, būdingų IV amžiaus kanceliarijai.
Šie punktai parodė, kad dokumentas buvo sukurtas ne Konstantino aplinkoje, o greičiausiai aštuntame amžiuje frankų karalių ir popiežių derybų fone. Lorencas Vala įrodė, kad klastotė buvo skirta įteisinti Pipino Trumpojo bei Karolio Didžiojo dovanas Bažnyčiai, suteikiant joms senovinį autoritetą. Tokiu būdu demaskavimas palietė pačias viduramžių politinės sistemos šaknis, atskleisdamas, kad ji laikosi ant sugalvotų teisinių pamatų. Tai buvo milžiniškas sukrėtimas, privertęs intelektualus iš naujo vertinti visą turimą istorinį paveldą.
Kūrinio įtaka moderniai kritikai ir tiesai
Nors Lorenzo Vallos darbas iš karto nepakeitė Bažnyčios politikos, jis padarė milžinišką įtaką vėlesniems mąstytojams, ypač Erazmui Roterdamiečiui bei Martynui Liuteriui. Reformacijos laikais šis demaskavimas tapo vienu pagrindinių ginklų prieš popiežiaus instituciją, nes įrodė, kad jos galia nėra dieviška ar prigimtinė, o pagrįsta sukčiavimu. Katalikų bažnyčia oficialiai pripažino dokumentą esant klastote tik po kelių šimtmečių, tačiau Lorenzo Vallos dėka intelektualinis mūšis buvo laimėtas kur kas anksčiau. Jis įrodė, kad mokslinis metodas gali būti galingesnis už bet kokį politinį autoritetą.
Deklaracija apie tariamą ir suklastotą Konstantino dovaną (ištrauka)
XII. 38. Beprotis žmogus šį popiergalį vadina „privilegijos puslapiu“. Ar tu – norisi tave pulti, tarsi stovėtum čia pat – privilegija vadini viso pasaulio padovanojimą ir nori, kad tai būtų užrašyta viename puslapyje bei kad Konstantinas būtų vartojęs tokį kalbos stilių? Jei jau pavadinimas toks absurdiškas, ką turėtume manyti apie visa kita?
„Imperatorius Konstantinas ketvirtąją savo krikšto dieną suteikė privilegiją Romos bažnyčios pontifikui, kad visame Romos pasaulyje kunigai laikytų jį savo galva, kaip teisėjai karalių.“
Tai yra įtraukta į pačią Silvestro istoriją. Todėl nekyla abejonių, kur nurodyta ši parašyta privilegija. Tačiau, kaip įprasta tiems, kurie kurpia melą, jis pradėjo nuo tiesos, kad laimėtų pasitikėjimą tuo, kas seka vėliau ir yra melaginga. Kaip Sinonas pas Vergilijų: „Aš tau, karaliau, atskleisiu visą tiesą, kas benutiktų – tarė jis, – ir neneigsiu esąs iš graikų giminės“; iš pradžių pasakė tai, o po to pridūrė melą. Taip ir šioje vietoje daro mūsų Sinonas: pradėjęs nuo tiesos, jis pridūrė melą. Toje privilegijoje, be kitų dalykų, skaitome taip:
„Nusprendėme esant naudinga, kartu su visais mūsų satrapais ir visu senatu, taip pat didžiūnais ir visa tauta, pavaldžia Romos bažnyčios imperijai, kad kaip palaimintasis Petras žemėje atrodo esąs paskirtas Dievo vietininku, taip ir to paties apaštalų kunigaikščio vietininkai gautų iš mūsų ir mūsų imperijos jiems suteiktą vietininko ir kunigaikštystės valdžią, didesnę, nei atrodo turinti mūsų žemiškosios imperatoriškosios šviesybės malonybė.“
39. Ak tu, piktadari ir nusikaltėli, ta pati istorija, kurią pateiki kaip liudijimą, pasakoja, kad ilgą laiką nė vienas senatorių luomo atstovas nenorėjo priimti krikščionių religijos, ir kad Konstantinas viliojo vargšus krikštytis pinigais. O tu sakai, kad jau pačiomis pirmosiomis dienomis senatas, didžiūnai, satrapai, lyg jau būdami krikščionys, kartu su Cezariu priėmė dekretą dėl Romos bažnyčios pagerbimo!
O kaip dėl to, kad nori, jog ten dalyvautų „satrapai“? O tu kelme, akmenie! Argi taip kalba cezariai? Ar taip paprastai formuluojami romėnų dekretai? Kas kada nors girdėjo, kad romėnų tarybose būtų minimi satrapai? Nepamenu, kad kada nors būčiau skaitęs, jog koks nors satrapas būtų minimas ne tik pačioje Romoje, bet net ir romėnų provincijose. O šitas vadina juos imperatoriaus satrapais ir dar iškelia juos aukščiau senato, nors visa garbė, net ir ta, kuri suteikiama pačiam valdovui, nusprendžiama tik senato arba kartu su Romos tauta. Todėl ant senovinių akmenų, bronzinių lentelių ar monetų matome užrašytas dvi raides S. C., tai yra senato nutarimu (senatus consulto), arba keturias S. P. Q. R., tai yra Romos senatas ir tauta (senatus populusque Romanus). Ir, kaip prisimena Tertulijonas, kai Poncijus Pilotas apie nuostabius Kristaus darbus parašė Tiberijui Cezariui, o ne senatui – nors magistratai apie svarbius reikalus buvo pratę rašyti senatui, – senatas dėl to pasipiktino ir pasipriešino Tiberijui, kuris siūlė privilegiją Jėzų garbinti kaip dievą, ir visa tai vien dėl nebylaus pasipiktinimo įžeistu senato orumu. Ir kad žinotumėte, kokia didelė yra senato valdžia: jis pasiekė, kad Jėzus nebūtų garbinamas kaip dievas.
40. O kaip dėl to, kad sakai „didžiūnai“ (optimates)? Jais mes suprantame arba pirmuosius respublikos vyrus (bet kodėl jie minimi, kai apie kitus magistratus nutylima?), arba tuos, kurie nėra „populiarai“ (nesivaiko liaudies palankumo), bet yra geriausiųjų ir gerųjų partijų rėmėjai bei gynėjai, kaip vienoje kalboje įrodo Ciceronas. Todėl sakome, kad Cezaris prieš respublikos žlugimą buvo populiaras, o Katonas – iš optimatų (jų skirtumą paaiškino Saliustijus). Bet šie optimatai į tarybą buvo kviečiami ne dažniau nei populiarai ar kiti geri vyrai.
Bet kas čia keisto, kad kviečiami optimatai, kai, jei tikėsime šiuo žmogumi, kartu su senatu ir Cezariu sprendė ir „visa tauta“? Ir dar – „pavaldžia Romos bažnyčiai“? Kokia gi tai tauta? Romėnų? Bet kodėl nesakoma „Romos tauta“, o „pavaldžioji tauta“? Kas tai per naujas įžeidimas kviritams, kuriems geriausias poetas skyrė šį šlovinimą: „Atsimink, romėnai, kad tu turi valdyti tautas imperija“? Ta, kuri valdo kitas tautas, pati vadinama pavaldžia tauta – tai negirdėta! Juk, kaip daugelyje laiškų liudija Grigalius, Romos valdovas tuo ir skiriasi nuo kitų, kad jis vienintelis yra laisvos tautos valdovas.
Bet tebūnie taip, kaip nori. Argi kitos tautos nėra pavaldžios? O gal turi omenyje kitas tautas? Kaipgi galėjo per tris dienas įvykti taip, kad visos tautos, pavaldžios Romos bažnyčios imperijai, dalyvautų priimant tą dekretą? Ir ar tikrai sprendė visos visuomenės padugnės? O kodėl Konstantinas, dar prieš pajungdamas tautą Romos pontifikui, ją vadintų pavaldžia? Kaip dėl to, kad tie, kurie vadinami pavaldžiais, sakoma, neva patys dalyvavo kuriant šį dekretą? Kaip dėl to, kad jie patys nusprendė būti pavaldūs, idant tas, kuriam jie dabar pavaldūs, turėtų juos kaip pavaldinius? Ką gi tu darai, nelaimėli, jei ne tai, kad parodai turįs noro apgauti, bet neturįs tam jokių gabumų?
XIII. 41. „Pasirinkdami patį apaštalų kunigaikštį arba jo vietininkus būti mūsų tvirtais globėjais pas Dievą. Ir kadangi mūsų yra žemiškoji imperatoriška valdžia, taip nusprendėme pagarbiai gerbti jo švenčiausiąją Romos bažnyčią ir palaimintojo Petro švenčiausiąjį sostą šlovingai iškelti aukščiau už mūsų imperiją ir žemiškąjį sostą, suteikdami jam galią, šlovę, orumą, jėgą ir imperatorišką pagarbą.“
Atgyk trumpam, Firmianai Laktancijau, ir pasipriešink šiam asilui, taip baisiai ir laukiniai bliaunančiam! Jis taip mėgaujasi išpūstų žodžių triukšmu, kad nuolat kartoja ir bruka tą patį, ką ką tik pasakė. Argi taip tavo laikais kalbėdavo cezarių raštininkai, jau nekalbant apie arklidžių bernus? Konstantinas pasirinko juos ne globėjais, bet būti globėjais (esse patronos). Jis įterpė tą būti, kad ritmas skambėtų harmoningiau. Puiki priežastis kalbėti barbariškai – kad tik kalba tekėtų grakščiau; jei tik tokiame šiurkštume gali būti kas nors grakštaus! „Pasirinkdami apaštalų kunigaikštį arba (vel) jo vietininkus.“ Tu nepasirenki Petro ir jo būsimų vietininkų, o pasirenki arba vieną, atmetęs kitus, arba kitus, atmetęs jį! O Romos pontifikus jis vadina Petro vietininkais, lyg Petras dar būtų gyvas arba lyg kiti būtų mažesnio orumo, nei buvo Petras.
42. Argi ne barbariška ir tai: „iš mūsų ir mūsų imperijos“? Lyg imperija turėtų valią ir galią kažką suteikti? Nepakako jam pasakyti „gautų“, nepridėjus „suteiktą“, nors būtų pakakę vieno iš jų. O tas „tvirtais globėjais“ yra be galo „elegantiška“. Matyt, jis nori tvirtų globėjų, kad jie nebūtų papirkti pinigais ar nesusvyruotų iš baimės. O tas „žemiška imperatoriška valdžia“ – du būdvardžiai be jungtuko, ir tas „pagarbiai gerbti“, ir ta „mūsų imperatoriškos šviesybės malonybė“! Kvepia Laktancijaus iškalba, kai kalbant apie imperijos galią minimas giedrumas (šviesybė) ir malonybė, o ne didybė ir didžiadvasiškumas. Visa tai išpūsta tokia tuščia puikybe, taip pat ir aname „šlovingai iškelti per šlovę, galią, orumą, jėgą ir imperatorišką pagarbą“, kas, regis, tiesiog paimta iš Apokalipsės, kur sakoma: „Vertas yra Avinėlis, kuris buvo užmuštas, priimti jėgą, orumą, išmintį, stiprybę, garbę ir palaiminimą.“ Dažnai, kaip paaiškės vėliau, Konstantinas vaizduojamas prisiskiriantis sau Dievo titulus ir norintis pamėgdžioti Šventojo Rašto (kurio jis niekada nebuvo skaitęs!) kalbą.
XIV. 43. „Be to, nuspręsdami patvirtiname, kad jis turėtų viršenybę tiek virš keturių sostų – Aleksandrijos, Antiochijos, Jeruzalės ir Konstantinopolio, – tiek virš visų Dievo bažnyčių visame pasaulyje. Taip pat, kad pontifikas, kuris tuo metu bus tos švenčiausios Romos bažnyčios galva, būtų aukštesnis ir valdovas visiems kunigams ir visam pasauliui, ir kad jo sprendimu būtų tvarkoma tai, kas skirta Dievo garbinimui, krikščionių tikėjimui ar stabilumui užtikrinti.“
Praleidžiu čia kalbos barbariškumus – tai, kad jis pasakė „valdovas kunigams“ (princeps sacerdotibus) vietoj „kunigų“ (sacerdotum), kad toje pačioje vietoje pavartojo „bus buvęs“ (exstiterit) ir „būtų“ (exsistat), ir, nors jau pasakė „visame pasaulio rate“, vėl prideda „viso pasaulio“, tarsi norėdamas apimti kažką kito ar net patį dangų, kuris yra pasaulio dalis (nors didžioji dalis žemės net nebuvo pavaldi Romai). Ir tai, kad jis atskyrė krikščionių tikėjimą nuo stabilumo užtikrinimo, lyg jie negalėtų egzistuoti kartu; ir kad suplakė „nuspręsti“ ir „sankcionuoti“, ir, tarytum Konstantinas anksčiau nebūtų sprendęs kartu su kitais, dabar priverčia jį ir spręsti, ir – lyg siūlytų bausmę – sankcionuoti, ir dar sankcionuoti kartu su tauta!
Koks krikščionis galėtų tai pakęsti ir griežtai bei rūsčiai nenubausti popiežiaus (kuris tai pakenčia, noriai klausosi ir skaito)? Juk Romos sostas primatą gavo iš Kristaus (ką, liudijant Gracianui ir daugeliui graikų, paskelbė aštuntasis sinodas), o čia sakoma, kad jį gavo iš Konstantino, vos tapusio krikščioniu, lyg iš paties Kristaus! Ar tas kukliausias valdovas būtų norėjęs taip sakyti? Ar tas pamaldžiausias pontifikas būtų norėjęs tai girdėti? Tebūnie toli nuo jų abiejų tokia baisi nedorybė.
44. O kas dar labiau absurdiška – ar sveikas protas leidžia kam nors kalbėti apie Konstantinopolį kaip apie vieną iš patriarchų sostų, kai jis dar nebuvo nei patriarchatas, nei sostas, nei krikščioniškas miestas, nei taip vadinosi, nei apskritai buvo įkurtas ar numatytas įkurti? Juk privilegija buvo suteikta praėjus vos trims dienoms po to, kai Konstantinas tapo krikščioniu, o tada dar buvo Bizantijus, o ne Konstantinopolis. Aš melagiu būsiu, jei šis kvailys ir to neprisipažins. Nes privilegijos pabaigoje jis rašo:
„Todėl manėme esant tinkama perkelti mūsų imperiją ir karališkąją valdžią į Rytų regionus ir geriausioje Bizantijos provincijos vietoje pastatyti mūsų vardo miestą bei ten įkurti mūsų imperiją.“
Jei jis tik norėjo perkelti imperiją kitur, vadinasi, dar nebuvo perkėlęs. Jei norėjo ten įkurti imperiją, dar nebuvo įkūręs. Lygiai taip pat, jei norėjo pastatyti miestą, jis jo dar nebuvo pastatęs. Vadinasi, jis jokiu būdu negalėjo užsiminti nei apie patriarchatą, nei apie vieną iš keturių sostų, nei apie krikščionišką miestą, nei taip pavadintą, nei pastatytą, apie kurio įkūrimą (kaip teigia istorija, kurią Palėja pateikia kaip liudijimą) jis net nebuvo pagalvojęs. Šis žvėris (nesvarbu, ar tai būtų Palėja, ar kažkas, kuriuo Palėja seka) nemato, kad jis pats sau prieštarauja! Ten pasakojama, kad Konstantinas ne savo noru, bet miego metu gavęs Dievo perspėjimą, ne Romoje, o Bizantijuje, ne per kelias dienas, bet po kelerių metų nusprendė įkurti miestą ir suteikė jam vardą, kurį sužinojo sapne.
Kas gi tuomet nemato, kad tas, kuris surašė šią privilegiją, gyveno gerokai po Konstantino laikų? Ir kad norėdamas padailinti melą, jis pamiršo tai, ką buvo pasakęs anksčiau – kad šie dalykai vyko Romoje trečiąją dieną po jo krikšto. Jam kuo puikiausiai tinka sena nuvalkiota patarlė: melagiams reikia geros atminties.
O kaip dėl to, kad jis vadina Bizantiją provincija, nors tai buvo miestas, vardu Bizantijus – vieta jokiu būdu ne tokia didelė, kad joje būtų galima įkurti tokį miestą? Juk Konstantinopolis savo sienomis apgaubė senąjį Bizantijų, o šis sako, kad miestas turi būti pastatytas „geriausioje jos vietoje“. O kaip dėl to, kad Trakiją, kurioje buvo įsikūręs Bizantijus, jis priskiria Rytams, nors ji krypsta į Šiaurę? Manau, Konstantinas visiškai nenutuokė apie vietą, kurią išsirinko miesto statybai – po kokiu dangumi ji buvo, ar tai miestas, ar provincija, ir koks jos dydis.
XIV. 45. (tekste klaidingai nurodyta 35) „Palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioms žibintų palaikymui suteikėme valdų dvarus ir praturtinome jas įvairiais daiktais, ir mūsų imperatorišku šventu įsakymu taip pat tiek Rytuose, tiek Vakaruose, o taip pat iš šiaurinės bei pietinės pusės, būtent Judėjoje, Graikijoje, Azijoje, Trakijoje, Afrikoje ir Italijoje ar įvairiose salose mūsų dosnumu jas perdavėme su viena sąlyga: kad viskas būtų tvarkoma mūsų palaimintojo tėvo, vyriausiojo pontifiko Silvestro ir jo įpėdinių rankomis.“
Ak tu, nenaudėli, ar Romoje buvo bažnyčių (tai yra šventyklų), skirtų Petrui ir Pauliui? Kas jas pastatė? Kas būtų išdrįsęs jas statyti, kai krikščionims, kaip sako istorija, niekur nebuvo vietos, išskyrus slaptavietes ir urvus? O jei Romoje ir būtų buvę kokių nors šventyklų šiems apaštalams, jos nebūtų buvusios vertos uždegti tokius didžiulius žibintus – tai tebuvo mažos koplytėlės, o ne šventovės, oratorijos privačiose sienose, o ne viešos šventyklos! Tad pirmiausia reikėjo rūpintis pačiomis šventyklomis, o ne jų žibintais. Ką gi tu kalbi, versdamas Konstantiną vadinti Petrą ir Paulių „palaimintaisiais“, o Silvestrą, kuris dar gyvas, „švenčiausiuoju“, ir savo įsakymą (nors prieš pat tai jis buvo pagonis) vadinti „šventu“? Argi žibintų palaikymui reikia suaukoti tiek, kad būtų nuvargintas visas pasaulis?
46. Bet kas tie dvarai, juolab „valdų dvarai“ (possessionum praedia)? Paprastai mes sakome „dvarų valdos“, o ne „valdų dvarai“. Duodi dvarus, bet nepaaiškini kokius. Praturtinai įvairiais daiktais, bet neparodai, nei kada, nei kokiais. Nori, kad pasaulio sritis tvarkytų Silvestras, bet nepaaiškini, kokiu tvarkymo būdu. Suteikei visa tai anksčiau – kodėl tada nurodai, kad Romos bažnyčią gerbti ir privilegiją jai teikti pradėjai tik šiandien? Šiandien suteiki? Šiandien praturtini? Kodėl tada sakai „suteikėme“ ir „praturtinome“? Ką tu šneki ar ką tu galvoji, tu gyvuly?
Aš kalbuosi su pasakos kūrėju, o ne su geriausiuoju valdovu Konstantinu. Bet kodėl aš iš tavęs reikalauju kokios nors išminties ar mokslo, jei tu neturi jokio proto, jokio išsilavinimo? Tu, kuris sakai luminariorum vietoj luminarium, ir orientalibus transferri regionibus vietoj teisingo ad orientales transferri regiones!
47. Ką toliau? Ar tai tos keturios pasaulio šalys? Ką priskiri Rytams? Trakiją? Bet ji, kaip sakiau, krypsta į Šiaurę. Ar Judėją? Bet ji labiau žiūri į Pietus, būdama kaimynystėje su Egiptu. Ką gi priskiri Vakarams? Italiją? Bet visa tai juk vyko Italijoje, kurios joks ten gyvenantis nevadiname vakarine (nes sakome, kad Ispanija yra Vakaruose), o pati Italija iš vienos pusės krypsta į Pietus, iš kitos – į Šiaurę, o ne į Vakarus. Ką vadini Šiaure? Trakiją? Bet pats nori, kad ji būtų Rytuose. Ar Aziją? Bet ji viena apima visus Rytus, o Šiaure dalijasi su Europa. Ką priskiri Pietums? Tikriausiai Afriką. Bet kodėl nenurodei kokios nors konkrečios provincijos? Nebent etiopai būtų buvę pavaldūs Romos imperijai! Ir nepaisant to, Azijai ir Afrikai čia visai ne vieta, nes kai pasaulį dalijame į keturias dalis, mes vardijame atskiras jų vietas, o kai dalijame į tris – Aziją, Afriką, Europą. Nebent Azija vadintum Azijos provinciją, o Afrika – provinciją netoli getulų. Bet nematau priežasties, kodėl jos turėtų būti taip ypatingai išskiriamos.
Argi taip būtų kalbėjęs Konstantinas išvardindamas keturias pasaulio puses – paminėdamas šiuos regionus, bet praleisdamas kitus, ir pradėdamas nuo Judėjos, kuri laikoma Sirijos dalimi ir kuri jau seniai nebebuvo Judėja po Jeruzalės sugriovimo, žydų išvarymo bei beveik visiško išnaikinimo? Aš manau, kad ten vos vienas kitas tebuvo likęs, o apsigyveno kitos tautos. Kur apskritai buvo Judėja, kuri net nebesivadino Judėja, taip pat kaip ir šiandien matome, jog tas žemės pavadinimas išnykęs? Kaip išnaikinus kanaaniečius, Kanaano regionas nustojo taip vadintis ir naujųjų gyventojų buvo pervadintas į Judėją, lygiai taip pat išnaikinus žydus ir svetimšaliams apsigyvenus toje žemėje, ji nustojo vadintis Judėja. Tu vardini Judėją, Trakiją, salas, tačiau nemanai, kad reikėtų paminėti ispanus, galus, germanus! Ir kalbėdamas apie kitas kalbas – hebrajų, graikų, barbarų – tu neužsimeni nė apie vieną provinciją, naudojančią lotynų kalbą. Aš matau: tu jas praleidai tam, kad vėliau įtrauktum į dovaną. O ką, argi Vakarų provincijos nebuvo pakankamai turtingos, kad padengtų žibintų išlaikymo išlaidas, ir reikėjo, kad prisidėtų likęs pasaulis? Praleidžiu ir tai, kad, pasak tavęs, visa tai suteikta iš dosnumo, vadinasi, ne dėl išgydymo nuo raupsų, kaip tvirtina kiti. Šiaip ar taip, tas, kuris atlygį vadina dovanomis, elgiasi akiplėšiškai.
XV. 48. „Palaimintajam Silvestrui, jo vietininkui, nedelsdami perduodame mūsų imperijos Laterano rūmus, toliau diademą, būtent mūsų galvos karūną, taip pat frygiją bei antpetinę, būtent diržą (lorum), kuris paprastai apjuosia imperatorišką kaklą, taip pat purpurinę chlamidą bei skaisčiai raudoną tuniką, ir visus imperatoriškus apdarus, arba netgi imperatoriškųjų vadovaujančių raitelių orumą, suteikdami jam taip pat imperatoriškus skeptrus, visus ženklus bei vėliavas (banna) ir įvairius imperatoriškus papuošalus bei visą imperatoriškos viršūnės procesiją ir mūsų galios šlovę. Taip pat nustatome, kad įvairių luomų garbinguosius vyrus kunigus, tarnaujančius Šventajai Romos bažnyčiai, turėtų pasiekti ta išskirtinės galios ir pranašumo viršūnė, kurios šlove, atrodo, yra papuoštas mūsų kilniausiasis senatas, tai yra – tapti patricijais ir konsulais. Mes taip pat paskelbėme, kad jie turi būti papuošti kitomis imperatoriškomis pareigybėmis. Ir kaip švyti išpuošta imperatoriška kariuomenė, taip mes nusprendėme papuošti Šventosios Romos bažnyčios dvasininkiją. Ir kaip imperatoriškoji valdžia puošiama įvairiomis kamerdinerių, durininkų ir visų asmens sargybinių (concubitorum) pareigomis, taip norime papuošti ir Šventąją Romos bažnyčią. Ir kad popiežiaus orumas švytėtų kuo plačiausiai, mes nusprendėme, kad ir tos pačios Šventos Romos bažnyčios šventi kunigai jodinėtų žirgais, papuoštais gūniomis ir drobulėmis, tai yra sniego baltumo spalva, ir kaip mūsų senatas dėvi batus, taip jie tegul būna apšviesti puskojinių (udonibus), tai yra balto lino audinio, ir taip dangiški dalykai, kaip ir žemiški, tebūnie papuošti Dievo šlovei.“
49. O šventasis Jėzau, ar iš audros neatsakysi šiam nemokšiškais žodžiais vartaliojančiam sakinius? Ar nesugriaudėsi? Ar į tokią didelę šventvagystę nepaleisi kerštingų žaibų? Ar gali pakęsti tokią gėdą savo namuose? Ar gali visa tai girdėti, matyti ir taip ilgai protingai prisimerkęs praleisti negirdomis? Tačiau Tu esi kantrus ir gailestingas. Vis dėlto aš bijau, kad ši Tavo kantrybė nebūtų veikiau pyktis ir pasmerkimas, koks ištiko tuos, apie kuriuos sakei: „Ir atidaviau juos jų širdžių troškimams, ir jie eis savais išsigalvojimais.“ Ir kitoje vietoje: „Atidaviau juos ydingam protui, kad darytų, kas nedera, nes jie nepasirūpino pažinti manęs.“
Meldžiu Tave, Viešpatie, liepk man sušukti prieš juos, galbūt jie atsivers. O Romos pontifikai, visų nusikaltimų pavyzdy kitiems pontifikams, o nedorėliai rašto aiškintojai ir fariziejai, kurie sėdite Mozės krasėje, bet darote Datano ir Abiramo darbus – ar išties cezario drabužiai, įranga, iškilmės, kavalerija ir visas gyvenimo būdas dera Kristaus vietininkui? Koks kunigo ryšys su Cezariu? Argi Silvestras vilkosi šiuos drabužius? Ar žengė su šia palyda? Ar gyveno ir viešpatavo namuose supamas tokios minios tarnų? Nedorėliai žmonės! Jie nesupranta, kad Silvestras veikiau turėjo imti Aarono, kuris buvo vyriausiasis Dievo kunigas, o ne pagonių valdovo drabužius.
50. Tačiau visa tai vėliau reikės išpeikti griežčiau. O dabar pakalbėkime apie šio apgaviko barbarizmus; iš jo paties paistalų savaime paaiškėja bešėdiškiausias jo melas. „Perduodame, – sako jis, – mūsų imperijos Laterano rūmus“; tarytum prastai būtų įterpęs rūmų dovaną tarp papuošalų, ir vėliau vėl tai pakartoja kalbėdamas apie dovanas. „Toliau diadema“, ir, tarsi tie, kurie ten yra, nematytų, jis paaiškina: „būtent karūną“. Nors čia jis nepridėjo: „iš aukso“, bet vėliau, kaldamas į galvą tuos pačius dalykus, sako: „iš gryniausio aukso ir brangakmenių“. Nemokša žmogus nežinojo, kad diadema yra iš audinio, o galbūt iš šilko! Todėl dažnai minimas tas išmintingas vieno karaliaus posakis, kuriam, kaip sakoma, įteikė diademą, o jis prieš užsidėdamas ant galvos ilgai ją laikė, svarstė ir tarė: „O audekle, labiau kilmingas nei laimingas! Jei kas iš tiesų žinotų, kiek daug rūpesčių, pavojų ir vargų esi pripildytas, nenorėtų tavęs pakelti net numesto ant žemės.“
O šitas mano, kad diadema tėra iš aukso, prie kurio karaliai dabar paprastai prideda auksinį lanką su brangakmeniais. Tačiau Konstantinas nebuvo karalius ir nebūtų drįsęs savęs vadinti karaliumi ar puoštis karališkomis apeigomis. Jis buvo romėnų imperatorius, o ne karalius. Kur yra karalius, ten nėra respublikos. Bet respublikoje vienu metu buvo net ir daugybė imperatorių (karvedžių). Juk Ciceronas dažnai rašo taip: „Markas Ciceronas imperatorius tam ir tam imperatoriui siunčia sveikinimus.“ Tik vėliau ypatingu vardu „Romėnų valdovas“ (Romanus princeps) pradedamas vadinti aukščiausiasis iš visų imperatorius.
51. „Taip pat frygiją bei antpetinę, būtent diržą, kuris paprastai apjuosia imperatorišką kaklą.“
Kas kada nors girdėjo, kad lotyniškai būtų sakoma „frygija“ (phrygium)? Kol kalbi barbariškai, dar nori man pasirodyti esąs Konstantinas ar Laktancijus? Plautas „Menechmuose“ drabužių siuvinėtoją pavadino phrygio. Plinijus išsiuvinėtus drabužius vadina phrygiones, nes juos išrado frygai. Tačiau ką reiškia pati frygija (phrygium), tu nepaaiškini; kas tamsu – nepaaiškini, o kas aišku – tą aiškini. Antpetinę vadini „lorum“ (diržu) ir net nenutuoki, kas yra „lorum“. Juk nesitiki, kad Cezariui aplink kaklą kaip papuošalas būtų apvyniojamas iš odos pagamintas diržas, kuris vadinamas „lorum“. Dėl to mes vadžias ir botagus vadiname lora. O jei kartais kalbama apie auksinius lora, tai negali reikšti nieko kito, kaip tik auksines vadžias, kurios apvyniojamos aplink arklio ar kito gyvulio kaklą. Būtent tai, mano nuomone, tave apgavo, ir kai tu nori apjuosti Cezario ir Silvestro kaklą „lorum“, iš žmogaus, iš imperatoriaus, iš vyriausiojo pontifiko tu padarai žirgą ar asilą.
XVI. 52. „Taip pat ir purpurinę chlamidą bei skaisčiai raudoną tuniką.“
Kadangi evangelistas Matas mini „skaisčiai raudoną chlamidą“, o Jonas – „purpurinį drabužį“, jis norėjo sujungti abu į vieną vietą. Bet jei tai ta pati spalva, kaip nurodo evangelistai, kodėl tau nepakako paminėti tik vienos iš jų, kaip pakako jiems? Nebent tu „purpuru“ vadini balto šilko audinio rūšį, kaip dabar kalba nemokšos. O juk purpuras yra moliuskas, kurio krauju dažoma vilna. Iš šių dažų ir kilo pavadinimas audiniui, kurio spalvą galima laikyti raudona, nors ji yra labiau juosva, artimesnė sukrešėjusio kraujo spalvai ir tarsi violetinė. Todėl Homeras ir Vergilijus „purpuriniu“ vadina kraują ir porfyro marmurą, kurio spalva labai panaši į ametisto (juk graikai purpurą vadina porphyra). Galbūt tu ir žinai, kad skaisčiai raudonas (coccineus) reiškia raudoną, bet kodėl padarai „coccineum“, kai mes sakome coccum, ir kokios rūšies drabužis yra chlamida, prisiekčiau, kad tu visiškai nenutuoki.
O idant ilgiau vardindamas atskirus drabužius neišsiduotų meluojąs, jis viską apėmė vienu žodžiu sakydamas: „visus imperatoriškus apdarus“. Ką? Net ir tuos, kuriais imperatorius rengiasi kare, medžioklėje, puotose ar žaidynėse? Kas gali būti kvailiau, kaip sakyti, kad visi Cezario apdarai tinka pontifikui?
Bet kaip grakščiai jis prideda: „arba netgi imperatoriškųjų vadovaujančių raitelių orumą“. „Arba“ (seu), sako jis! Norėjo atskirti šiuos du dalykus, lyg jie turėtų daug panašumų, ir nuo imperatoriško apdaro nuslysta prie raitelių orumo, pats nesuprasdamas, ką kalba. Nori ištarti kažkokius stebuklus, bet bijo būti sugautas meluojant, todėl išpūtęs žandus ir išpampusia gerkle be prasmės skleidžia garsus.
53. „Suteikdami jam taip pat imperatoriškus skeptrus.“
Kokia čia sakinio struktūra? Koks blizgesys? Kokia tvarka? Kas tie imperatoriški spektrai? Skeptras yra vienas, ne keli. Jeigu jau imperatorius nešiojosi skeptrą, negi ir pontifikas rankoje nešiosis skeptrą? Kodėl neduodame jam dar ir kardo, šalmo bei ieties?
„Kartu ir visus ženklus bei vėliavas (banna).“
Kaip tu supranti signa (ženklus)? Ženklai yra arba statulos – todėl mes dažnai skaitome „ženklai ir lentos“ (signa et tabulas) turint omenyje skulptūras ir paveikslus, nes senovės žmonės tapydavo ne ant sienų, o ant medinių lentų, – arba vėliavos, iš kur ir posakis: „Ženklai atitinka erelius.“ Iš pirmosios reikšmės kilęs žodis sigilla – mažos statulos ar skulptūrėlės. Nejaugi Konstantinas Silvestrui dalijo savo statulas ar legionų erelius? Kas gali būti absurdiškiau? O ką reiškia banna (vėliavos), aš išvis nerandu. Tegul sunaikina tave Dievas, nedoriausias iš mirtingųjų, kuris eruditų amžiui priskiri barbarišką kalbą.
„Ir įvairius imperatoriškus papuošalus.“
Paminėjęs banna, jis pamanė, kad pasakė pakankamai, todėl visa kita pabaigė bendriniu žodžiu. Ir kaip dažnai jis kala žodį „imperatoriškas“, tarsi imperatorius turėtų kokius nors specifinius papuošalus, skirtingus nei konsulo, diktatoriaus ar cezario!
54. „…bei visą imperatoriškos viršūnės procesiją ir mūsų galios šlovę.“
Svaidosi išpūstais burbulais ir pusantro pėdos ilgio žodžiais, kaip koks karalių karalius ir dievų giminaitis Darijus, niekad nekalbantis kitaip nei daugiskaita! Kas per daiktas yra ta „imperatoriškos viršūnės procesija“? Agurkas, susiraitęs žolėje ir auginantis pilvą? Gal manai, kad Cezaris švęsdavo triumfą kaskart, kai išeidavo iš namų, kaip dabar daro popiežius, kuriam iš priekio veda baltus žirgus, apdengtus ir papuoštus, kuriuos už pavadžio laiko tarnai? Nežinau kito tuštesnio dalyko ar labiau svetimo Romos pontifikui (jau nekalbant apie kitas nesąmones). Ir kas dar ta „šlovė“? Negi lotyniškai kalbantis žmogus būtų pavadinęs puikybę, procesiją ir tą blizgesį „šlove“, kaip įprasta hebrajų kalboje? Ir taip pat tas žodis militia vietoje karių (milites), kurį pasiskolinome iš hebrajų, o jų knygų Konstantinas ir jo raštininkai niekada net nebuvo matę!
(54. tęsinys) Koks gi tavo dosnumas, imperatoriau, kuriam neužtenka papuošti pontifiką, jei nepapuoši ir viso kliero! Sakai, kad „išskirtinės galios ir pranašumo viršūnė, kurios šlove, atrodo, yra papuoštas mūsų kilniausiasis senatas, tai yra – tapti patricijais ir konsulais.“ Kas yra girdėjęs, kad senatoriai ar kiti žmonės būtų padaromi patricijais? Tampi konsulu – ne patricijumi – būdamas kilęs iš patricijų šeimos (kuri taip pat vadinama senatoriška, mat senatoriai yra patres conscripti), arba iš raitelių, arba iš plebėjų, ir būti senatoriumi reiškia daugiau nei būti patricijumi. Mat senatorius yra vienas iš išrinktųjų respublikos patarėjų, o patricijus – tas, kuris tiesiog kilęs iš senatoriškos šeimos. Taigi, kas yra senatorius, tas nebūtinai yra ir patricijus. Kad ir kaip juokingai dabar elgiasi mano romėnai, savo pretoriumą vadindami senatoriumi, nors senatas negali susidėti iš vieno žmogaus ir senatoriui būtina turėti kolegų, o tas, kuris dabar vadinamas senatoriumi, ten atlieka pretoriaus pareigas.
„Bet patricijato orumas randamas daugelyje knygų“, pasakysi. Girdžiu, bet tik tose, kurios kalba apie laikus po Konstantino. Vadinasi, ši privilegija buvo sukurta po Konstantino laikų. Bet ar kunigai apskritai gali tapti konsulais? Lotynų dvasininkai uždraudė sau santuoką, o dabar taps konsulais? Atlikę karių šaukimą, su legionais ir pagalbiniais būriais vyks į provincijas, kurias bus išsitraukę burtų keliu? Argi tarnai ir vergai taps konsulais, ir net ne po du, kaip buvo įprasta, o šimtais ir tūkstančiais? Tarnai, kurie patarnauja Romos bažnyčiai, bus apdovanoti imperatoriškuoju orumu? O aš, kvailys, stebėjausi tuo, kas buvo sakoma apie popiežių. Tarnai bus imperatoriais, o dvasininkai – kariais. Ar dvasininkai taps kariais ir nešios karinius papuošalus? Nebent imperatoriškais papuošalais apdovanosi absoliučiai visus kunigus. Nes aš jau nebesuprantu, ką tu kalbi. Ir kas nemato, kad šią pasaką sugalvojo tie, kurie norėjo sau visiškos laisvės rengtis taip, kaip patinka? Manau, kad jei demonai, gyvenantys ore, žaidžia kokius nors žaidimus, tai jie tai daro imituodami ir išjuokdami dvasininkų apdarus, išdidumą bei prabangą, ir labiausiai mėgaujasi būtent šia teatro forma.
XVII 55. Ką labiau pulti – prasmių ar žodžių kvailumą? Apie prasmių kvailumą jau girdėjote, o žodžių kvailumas pasireiškia tuo, kad jis sako „atrodo esąs papuoštas senatas“, lyg jis iš tiesų toks nebūtų, ir dar „papuoštas šlove“; o tai, kas daroma dabar, jis paverčia padarytu praeityje, naudodamas „mes paskelbėme“ (promulgavimus) vietoj „mes skelbiame“ (promulgamus). Juk jam kalba skamba maloniau, kai tą patį dalyką jis išreiškia ir esamuoju, ir būtuoju laiku, pavyzdžiui, „mes nusprendžiame“ ir „mes nusprendėme“. Ir visur prikaišiota tokių žodžių: nusprendžiame, puošiame, imperatoriškas, imperijos, galia, šlovė… Be to, „exstat“ padeda vietoje „est“ (yra), nors „exstare“ reiškia iškilti arba išlikti; taip pat vartoja „nempe“ vietoj „scilicet“ (žinoma, būtent) ir „concubitores“ vietoj „contubernales“ (asmens sargybiniai). „Concubitores“ (sugulovai) yra tie, kurie kartu miega ir mylisi, tad, be abejonės, taip reikia suprasti paleistuvius. Jis prideda tuos, su kuriais popiežius miegotų (turbūt idant šis nebijotų naktinių vaiduoklių), taip pat prideda kamerdinerius, prideda durininkus. Ne be reikalo jis taip smulkmeniškai viską išvardina: jis juk kuria ne seną, o tarytum mažametį globotinį ar paauglį sūnų, kuriam jis pats, kaip mylintis tėvas, ruošia viską, ko reikia jaunam amžiui, kaip Dovydas darė dėl Saliamono.
56. Ir tam, kad pasaka visais atžvilgiais būtų išpildyta, kunigams duodami žirgai, kad jie nejodinėtų asiliukais kaip Kristus, ir jie duodami ne užkloti ar apdengti baltos spalvos apdangalais, bet „papuošti balta spalva“. O kokiais apdangalais? Ne gūniomis, ne Babilono audiniais ar kažkuo panašiu, bet „mappulis“ ir „linteaminibus“ (servetėlėmis ir paklodėmis). „Mappae“ priklauso stalui, „linteamina“ – lovai, ir, lyg dar būtų abejonių dėl jų spalvos, jis paaiškina: „tai yra sniego baltumo spalva“. Tikrai Konstantino verta kalba, Laktancijaus verta iškalba tiek kitose vietose, tiek ypač šioje: „žirgais jodinėtų“ (equos equitent).
Ir nors nieko nepasakė apie senatorių drabužius – nei apie lanką (laticlavus), nei apie purpurą, nei apie kitus dalykus – jis nusprendė, kad privalo pakalbėti apie batus! Bet jis pavadino juos ne „lunulomis“ (puošniomis sagtimis), o „udonėmis“ (puskojinėmis) arba sakė „su udonėmis“, kuriuos šis stuobrys pagal savo įprotį paaiškina „tai yra balto lino audinio“, lyg „udonės“ būtų lino audinys. Dabar man neateina į galvą kita vieta, kur būčiau radęs žodį udones, išskyrus Marcialį Valerijų, kurio dvieilis, pavadintas „Ciliciečių udonės“, skamba taip: „Ne vilna juos davė, o smirdančio ožio barzda, pėda galės pasislėpti Kinifijo užantyje.“ Vadinasi, „udonės“ jokiu būdu nėra lininės ir nėra baltos, ir šis dvikojis asilas sako, kad jomis bus ne senatorių kojos apautos, bet patys senatoriai „apšviesti“!
Ir pagaliau per tai: „taip dangiški dalykai, kaip ir žemiški, tebūnie papuošti Dievo šlovei.“ Ką tu vadini dangiškais dalykais? Ką žemiškais? Kaip papuošiami dangiški dalykai? Kokia čia Dievo šlovė, žiūrėk pats. Aš gi, jei mano žodis ką nors reiškia, manau, kad nei Dievui, nei kitiems žmonėms nėra nieko labiau nekenčiamo nei tokia didžiulė kunigų savivalė pasaulietiškuose reikaluose. Bet kam aš puolu kiekvieną smulkmeną? Man pritrūktų dienos, jei norėčiau visa tai ne tai kad plačiai aprašyti, bet vien tik paliesti.
XVIII. 57. „O labiausiai, mūsų įsakymu, suteikiame leidimą palaimintajam Silvestrui ir jo įpėdiniams, kad jei jis, būdamas ramus savo paties sprendimu, ką nors norės įšventinti ir priskirti prie religingų kunigų religingo skaičiaus, niekas iš visų teneišdrįsta elgtis išdidžiai.“
Kas tas Melchizedekas, kuris laimina patriarchą Abraomą? Argi Konstantinas, vos tapęs krikščioniu, tam žmogui, kuris jį pakrikštijo ir kurį jis vadina palaimintuoju, suteikia teisę įšventinti kunigus, lyg Silvestras to nebūtų daręs anksčiau ar nebūtų galėjęs daryti? Ir kokiu grasinimu jis uždraudė kam nors trukdyti? „Niekas iš visų teneišdrįsta elgtis išdidžiai.“ Ir dar kokia elegancija! „Priskirti prie religingų religingo skaičiaus“ (connumerare in numero religioso religiosorum), „įšventinti kunigus“ (clericare clericorum), „įsakymu“ (indictu) ir „ramus“ (placatus)… Ir vėl jis grįžta prie diademos!
58. „Taip pat nusprendėme ir tai: kad jis ir jo įpėdiniai diademą, būtent karūną, kurią jam perleidome nuo savo galvos, iš gryniausio aukso ir brangakmenių, privalėtų naudoti palaimintojo Petro garbei.“
Jis vėl paaiškina, kas yra diadema – nes, matyt, kalbėjo su barbarais ir užuomaršomis – ir prideda: „iš gryniausio aukso“, kad kartais nepagalvotumėte, jog ten įmaišyta vario ar šlako. Ir pasakęs „brangakmenių“, prideda „brangiųjų“ iš tos pačios baimės, kad tik neįtartumėte, jog jie pigūs. Bet kodėl gi ne „brangiausiųjų“, jei jau auksas „gryniausias“? Juk skirtumas tarp vieno brangakmenio ir kito brangakmenio yra kur kas didesnis nei tarp aukso ir aukso. Ir nors turėjo sakyti „išpuošta brangakmeniais“ (distinctum gemmis), jis pasakė „iš brangakmenių“ (ex gemmis). Kas gi nemato, kad tai paimta iš tos vietos, kurios pagonių valdovas nebuvo skaitęs: „Tu uždėjai jam ant galvos karūną iš brangiųjų akmenų“? Taip kalbėjo Cezaris iš kažkokios tuštybės girdamasis savo karūna (jei tik cezariai apskritai buvo karūnuojami) ir įžeisdamas pats save, lyg bijotų, kad žmonės pagalvos, jog jis nenešioja karūnos iš gryniausio aukso ir brangiųjų akmenų, jeigu to nepasakys?
Išgirsk priežastį, kodėl jis taip kalba: „palaimintojo Petro garbei“, tarsi Kristus nebūtų vyriausiasis kertinis akmuo, ant kurio pastatyta bažnyčios šventykla, o Petras (ką jis vėliau vėl pakartoja). Jei jis norėjo jį taip smarkiai garbinti, kodėl jis Romoje nepašventino vyskupijos šventyklos (Laterano bazilikos) jam, o ne Jonui Krikštytojui? Ką gi? Argi tas kalbos barbariškumas neliudija, kad ši giesmelė buvo sukurta ne Konstantino amžiuje, o gerokai vėliau? „Nusprendėme, kad privalėtų naudoti“ (decrevimus quod uti debeant) vietoje teisingo „nusprendžiame, kad naudotų“ (decernimus ut utantur). Taip dabar barbarai žmonės prastuomenėje kalba ir rašo: „įsakiau, kad privalėtum ateiti“ (iussi quod deberes venire) vietoje „įsakiau tau ateiti“ (iussi ut venires). Ir tas „nusprendėme“ bei „perleidome“, lyg tie dalykai vyktų ne tuomet, o būtų buvę padaryti kažkokiu kitu laiku.
59. „Tačiau pats palaimintasis popiežius ant dvasininkijos karūnos (tonzūros), kurią nešioja palaimintojo Petro šlovei, tos karūnos iš aukso nenorėjo nešioti.“
O tavo išskirtinis kvailume, Konstantinai! Ką tik sakei, kad karūna ant popiežiaus galvos teikia garbę palaimintajam Petrui, o dabar sakai, kad neteikia, nes Silvestras jos atsisako! Ir nors tu pritari jo atsisakymui, vis dėlto įsakai jam nešioti auksinę karūną, ir tai, ko jis pats mano neturįs daryti, tu sakai, kad privalo daryti jo įpėdiniai! Praleidžiu tai, kad nuskustą viršugalvį (tonzūrą) vadini karūna, o Romos pontifiką – popiežiumi, nors jis dar nebuvo pradėtas taip specifiškai vadinti.
60. „O frygiją, spindinčią sniego baltumo blizgesiu ir žyminčią Viešpaties prisikėlimą, mes savomis rankomis uždėjome ant jo švenčiausiojo viršugalvio ir, laikydami žirgo kamanas iš pagarbos palaimintajam Petrui, atlikome jam ginklanešio (dextratoris) pareigą, nustatydami, kad ta pačia frygija visi jo įpėdiniai išskirtinai naudotųsi procesijose, imituodami mūsų imperiją.“
Argi neatrodo, kad šios pasakos autorius ne iš neapdairumo, bet tyčia ir specialiai išsidirbinėja, visur palikdamas kabliukus, už kurių būtų galima jį patį pagauti ir pasmerkti? Toje pačioje vietoje jis sako, kad frygija ir reprezentuoja Viešpaties prisikėlimą, ir yra Cezario imperijos imitacija – du dalykai, kurie tarpusavyje be galo smarkiai skiriasi! Šaukiuosi Dievo liudytoju: nerandu, kuo, kokiu žodžių žiaurumu turėčiau perdurti šį beviltišką nenaudėlį, taip jis išvemia visus beprotybės pilnus žodžius. Jis ne tik padaro Konstantiną panašų pareigomis į Mozę, kuris Dievo įsakymu papuošė vyriausiąjį kunigą, bet ir vaizduoja jį aiškinantį slaptas paslaptis, kas yra labai sunku net tiems, kurie ilgai studijuoja Šventąjį Raštą. Kodėl gi nepadarei Konstantino dar ir vyriausiuoju pontifiku (Pontifex Maximus), kokiais buvo daugelis imperatorių, kad jo papuošalai būtų dar patogiau perduoti kitam vyriausiajam pontifikui? Bet tu juk nežinojai istorijų. Todėl dėkoju Dievui dar ir už tai, kad jis neleido tokiam baisiam kėslui kilti niekam kitam, o tik pačiam kvailiausiam iš žmonių. Tai patvirtina ir tolesni dalykai. Juk jis vaizduoja, kad Mozė (Konstantinas) atliko ginklanešio pareigą Aaronui (Silvestrui), sėdinčiam ant žirgo, ir tai darė ne vidury Izraelio, o tarp kanaaniečių ir egiptiečių, tai yra per netikėlių miestą, kur buvo ne tiek pasaulio imperija, kiek demonų ir demonus garbinančių tautų valdžia.
XIX. 61. „Todėl, idant pontifiko viršūnė nenuvertėtų, bet būtų papuošta orumu, šlove ir galia labiau už žemiškąją imperiją, štai mes tiek savo rūmus, tiek Romos miestą bei visas Italijos ar Vakarų regionų provincijas, vietas, miestus perduodame ir paliekame palaimintajam pontifikui ir visuotiniam popiežiui Silvestrui, ir pragmatine konstitucija nusprendėme, kad jas tvarkys jis ir jo įpėdiniai bei kad jos pasiliks Šventosios Romos bažnyčios teisėje.“
Apie tai mes daug kalbėjome romėnų ir Silvestro kalbose. Šioje vietoje dera pasakyti, kad niekas nebūtų padaręs taip, jog visas tautas apimtų vienu dovanojimo žodžiu; ir tas, kuris anksčiau išvardijo menkiausias smulkmenas – diržą, batus, žirgų gūnias – nepraleistų išvardinti provincijų, kurių kiekviena dabar turi atskirus karalius arba karaliams prilygstančius valdovus. Bet šis klastotojas akivaizdžiai nežinojo, kokios provincijos buvo pavaldžios Konstantinui, o kokios – ne. Nes tikrai toli gražu ne visos jam buvo pavaldžios. Matome, kad po Aleksandro mirties atskiri regionai buvo išvardinti padalijant juos karvedžiams; Ksenofontas išvardijo žemes ir valdovus, kurie ar savo noru, ar ginklų priversti atsidūrė Kyro valdžioje; Homeras kataloge surašė graikų ir barbarų karalių vardus, kilmę, tėvynę, papročius, galybę, grožį, laivų skaičių ir beveik net karių skaičių – jo pavyzdžiu sekė daug graikų, o taip pat ir mūsų lotynai Enijus, Vergilijus, Lukanas, Statijus ir kai kurie kiti; Jozuė ir Mozė dalydami Pažadėtąją žemę aprašė net visus atskirus kaimelius. O tu tingi net provincijas išvardinti? Vadini jas tik „vakarinėmis provincijomis“. Kokios yra Vakarų ribos? Kur jos prasideda? Kur baigiasi? Ar Vakarų, Rytų, Pietų ir Šiaurės ribos yra tokios pat aiškios ir nustatytos kaip Azijos, Afrikos, Europos? Būtinus žodžius praleidi, o bruki nereikalingus. Sakai „provincijas, vietas, miestus“. Argi ir provincijos, ir miestai nėra vietos? O pasakęs „provincijas“, pridedi „miestus“, tarsi pastarieji nebūtų suprantami kaip įeinantys į pirmuosius. Bet nenuostabu, kad tas, kuris perleidžia tokią didelę pasaulio dalį, praleidžia miestų ir provincijų pavadinimus, ir, tarsi apimtas letargo, visiškai nesuvokia, ką kalba. „Italijos ar Vakarų regionų provincijas.“ Lyg tai būtų arba vienas, arba kitas, nors iš tiesų turi omenyje abu; provincijas vadina „regionų“, nors tai regionai veikiau yra provincijų, ir sako permanendam (turi išlikti) vietoj permansuram (išliks).
62. „Todėl manėme esant tinkama perkelti mūsų imperiją ir karališkąją valdžią į Rytų regionus ir geriausioje Bizantijos provincijos vietoje pastatyti mūsų vardo miestą bei ten įkurti mūsų imperiją.“
Nutyliu tai, kad jis pasakė statyti civitates (piliečių bendruomenes), nors statomi yra urbes (miestai), ir pavadino „Bizantijos provincija“. Jei tu esi Konstantinas, paaiškink priežastį, kodėl miesto įkūrimui pasirinkai būtent šią vietą? Tai, kad tu persikeli kitur po to, kai atidavei Romą, yra ne tiek „tinkama“, kiek „būtina“; ir tu neturėtum savęs vadinti nei imperatoriumi, kai praradai Romą ir taip baisiai nusikaltai romėnų vardui, kurį draskai į gabalus, nei karaliumi, ko prieš tave nedarė niekas kitas – nebent todėl vadiniesi karaliumi, kad nustojai būti romėnu!
63. Bet tu pateiki išties „padorią“ priežastį. „Nes kur dangiškasis imperatorius įkūrė kunigų valdovą ir krikščionių religijos galvą, nėra teisinga, kad ten valdžią turėtų žemiškasis imperatorius.“
O kvaily Dovydai, kvaily Saliamonai, kvaily Ezekijau ir Jozijau, bei kiti kvaili ir menkai pamaldūs karaliai, kurie iškentė gyventi Jeruzalės mieste kartu su vyriausiaisiais kunigais ir neužleido jiems viso miesto! Konstantinas per tris dienas įgijo daugiau išminties, nei anie sugebėjo įgyti per visą gyvenimą! Ir tu vadini „dangiškuoju imperatoriumi“ (popiežių), nes jis priėmė žemišką imperiją? Nebent turi omenyje Dievą (nes kalbi dviprasmiškai), iš kurio esą buvo įkurtas žemiškasis kunigų principatas virš Romos miesto ir kitų vietų, ką tu, beje, meluoji.
XX. 63 (64). „O visa tai, ką per šį imperatorišką šventą raštą ir kitus dieviškus dekretus nustatome ir patvirtiname, nusprendėme išliksiant nepaliesta ir nesugriauta iki pasaulio pabaigos.“
Ką tik, Konstantinai, vadinaisi žemišku, o dabar save vadini dievišku ir šventu – grįžti prie pagonybės ir netgi į kažką blogiau nei pagonybė. Darai save Dievu, o savo žodžius – šventais, dekretus – nemirtingais, nes įsakinėji pasauliui, kad tavo įsakymai būtų išsaugoti nepaliesti ir nesugriauti. Negalvoji, kas tu toks esi, ką tik nuplautas ir vos perplautas nuo pačio nešvariausio bedievystės purvo. Kodėl gi nepridėjai: „nė viena jota, nė vienas brūkšnelis iš šios privilegijos nepražus, lygiai kaip nepražus dangus ir žemė“? Dievo išrinktojo Sauliaus karalystė neperėjo jo sūnums, Dovydo karalystė prie jo anūko buvo padalinta ir vėliau išnyko. O tu savo paties autoritetu nusprendi, kad karalystė, kurią tu perduodi be Dievo (įsikišimo), išliks iki pat pasaulio pabaigos! Kas gi tave taip greitai išmokė, kad pasaulis pražus? Nes juk poetais, kurie taip pat tai liudija, nemanau, kad tu šiuo metu tikėtum. Taigi, tu to nebūtum pasakęs, bet kažkas kitas tau tai prirašė. Be to, tas, kuris ką tik kalbėjo taip didingai ir išdidžiai, dabar pradeda bijoti ir nepasitikėti savimi, todėl griebiasi maldavimų. „Todėl prieš gyvojo Dievo, kuris įsakė mums valdyti, veidą ir prieš baisųjį jo teismą, mes maldaujame visus savo įpėdinius imperatorius arba visus didžiūnus, satrapus, taip pat kilniausiąjį senatą ir visą tautą visame pasaulyje, ir tiems, kurie bus po jų, kad niekam iš jų jokiu būdu nebūtų valia to laužyti ar kaip nors kėsintis.“
Koks teisingas, koks religingas prisiekdinimas! Ne kitaip, tarsi vilkas vardan nekaltumo ir ištikimybės maldautų kitus vilkus ir piemenis, kad avių, kurias jis pagrobė ir padalino savo sūnums bei draugams, nei vieni nebandytų atimti, nei kiti susigrąžinti. Ko tu taip smarkiai bijai, Konstantinai? Jei tavo kūrinys nėra iš Dievo, jis bus sugriautas; jei iš Dievo – sugriauti jo nebus įmanoma. Bet aš matau: tu norėjai pamėgdžioti Apokalipsę, kur sakoma: „Aš liudiju kiekvienam, kuris girdi šios knygos pranašystės žodžius: jeigu kas prie jų ką pridės, Dievas jam pridės aprašytųjų šioje knygoje negandų, ir jeigu kas atims ką nuo šios pranašystės knygos žodžių, Dievas atims jo dalį iš gyvenimo knygos ir iš šventojo miesto.“ Bet tu niekada nebuvai skaitęs Apokalipsės, vadinasi, tai ne tavo žodžiai!
65. „Jeigu kas nors – kuo mes netikime – išdrįs tai pažeisti, tebus jis pasmerktas ir pavergtas amžinų pasmerkimų, ir tegul Dievo šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių pajunta esant jam priešiškus tiek šiame, tiek būsimajame gyvenime. Ir giliausiame pragare sudegintas tegu pražūva su velniu ir visais bedieviais.“
Šis teroras ir šis grasinimas paprastai būdingas ne pasaulietiniam valdovui, bet senovės kunigams bei flaminams, o dabar – dvasininkams. Taigi, tai ne Konstantino kalba, o kažkokio kvailo klerkeliūkščio, nežinančio, ką ar kaip jis sako, nutukusio ir riebaus, kuris tarp pagirių ir įkaitęs nuo vyno atsirūgsta šiomis frazėmis ir šiais žodžiais. Ir jie ne pereina kitam, o atsisuka prieš patį autorių. Pirmiausia jis sako: „tebus pavergtas amžinų pasmerkimų“, o tada, tarsi dar būtų galima pridėti kažką daugiau, nori pridėti kitų dalykų ir po bausmių amžinybės prideda šio gyvenimo bausmes. Ir, nors gąsdina mus Dievo pasmerkimu, prie to, tarytum tai būtų kažkas dar baisesnio, jis gąsdina mus Petro neapykanta (prie kurio – nežinau kodėl – prideda Paulių). Ir vėl, apimtas jam įprasto letargo, jis grįžta prie amžinų bausmių, tarsi prieš tai to nebūtų sakęs. Jei šie grasinimai ir prakeiksmai būtų Konstantino, aš savo ruožtu prakeikčiau jį kaip savo respublikos tironą ir griovėją, ir jam, su tikra romėniška dvasia, grasinčiau esąs jo keršytojas. Bet dabar – kas gi bijos paties godžiausio žmogaus prakeiksmo, kuris tarsi aktorius simuliuoja žodžius ir po Konstantino kauke gąsdina kitus? Būtent tai ir reiškia būti hipokritu (jei ieškome graikiško žodžio) – po svetima kauke slėpti savąją.
XXI. 66. „Šio imperatoriško dekreto puslapį, patvirtindami savomis rankomis, padėjome ant garbingojo palaimintojo Petro kūno.“
Ar popierius, ar pergamentas buvo tas puslapis, kuriame visa tai užrašyta? Nors mes „puslapiu“ vadiname vieną, kaip sakoma, lapo pusę, lygiai kaip penkialapis sąsiuvinis turi dešimt lapų, o puslapių dvidešimt. O negirdėtas ir neįtikėtinas dalykas! Pamenu, kai buvau dar jaunuolis, vieno žmogaus paklausiau, kas parašė Jobo knygą. Kai jis atsakė „Pats Jobas“, aš tuomet pridūriau: tai kaipgi jis tada užsimena apie savo paties mirtį? Tą patį galima pasakyti ir apie daugelį kitų knygų, kurių aptarimas čia netinka. Nes kaip gali būti teisingai papasakota tai, kas dar nebuvo atlikta, ir dokumentuose užfiksuota tai, kas, kaip jis pats prisipažįsta, įvyko tik po dokumentų, taip sakant, „palaidojimo“? Tai reiškia ne ką kita, kaip tik tai, kad privilegijos puslapis buvo anksčiau miręs ir palaidotas nei gimęs, bet vis tiek niekada negrįžęs iš mirties ir kapo – ir ypač prieš jį užrašant, patvirtintas, ir ne tik viena, bet abiem Cezario rankomis! O kas per dalykas yra „patvirtinti jį“? Cezario parašu ar antspaudo žiedu? „Didžiulis“ tvirtumas, tiesiog nepalyginti didesnis, nei jei jis būtų įrašytas bronzinėse lentelėse! Bet kam ta bronzinė rašliava, kai popierius padedamas ant palaimintojo Petro kūno! Kodėl čia nutyli Paulių, kuris guli kartu su Petru – juk abu galėtų geriau saugoti, nei būnant tik vieno kūnui?
67. Matote pikčiausio Sinono meną ir klastą. Kadangi Konstantino donacijos parodyti neįmanoma, jis pasakė, kad privilegija yra ne bronzinėse lentelėse, o popieriuje, ir kad ji slepiasi kartu su švenčiausiojo apaštalo kūnu – idant mes nei drįstume iš garbingojo kapo jos ieškoti, nei (jei ieškotume) atradę nesugalvotume, jog ji visiškai sunykusi nuo puvėsio. Bet kur tuomet buvo palaimintojo Petro kūnas? Tikrai dar ne toje šventykloje, kurioje jis yra dabar, o vietoje, kuri nebuvo nei gerai apsaugota, nei saugi. Tad Cezaris ten jokio puslapio nebūtų padėjęs. O gal jis nepatikėjo puslapio palaimintajam Silvestrui, lyg šis būtų per mažai šventas, per mažai atsargus, per mažai stropus? O Petrai, o Silvestrai, o Šventosios Romos bažnyčios pontifikai, kuriems patikėtos Viešpaties avys, kodėl nesaugojote jums patikėto puslapio? Kodėl leidote kandims jį sugraužti, o pūvėsiui jį sunaikinti? Manau todėl, kad ir jūsų pačių kūnai supuvo. Taigi, Konstantinas pasielgė kvailai. Štai – puslapiui pavirtus į dulkes, kartu į dulkes išėjo ir privilegijos teisė!
68. Tačiau, kaip matome, yra rodoma puslapio kopija. Kas gi tas akiplėša, kuris paėmė ją iš švenčiausiojo apaštalo užančio? Niekas, manau, to nepadarė. Tad iš kur ta kopija? Tikriausiai turėtų būti pateiktas koks nors senovės rašytojas, ir ne vėlesnis nei Konstantino laikai. Bet toks nepateikiamas joks – pateikiamas galbūt koks nors visai nesenas. Iš kur šis ją gavo? Juk bet kas, rašantis apie ankstesnių laikų istoriją, kalba arba Šventajai Dvasiai diktuojant, arba remiasi autoritetu senųjų rašytojų, kurie rašė apie savo laikus. Todėl tas, kuris nesiremia senaisiais rašytojais, bus iš tų, kuriems pati senovė suteikia įžūlumo meluoti. Jei kokioje nors vietoje ir skaitomas šis dalykas, jis su senove sutampa ne labiau, nei glosuotojo Akursijaus daugiau nei kvailas pasakojimas apie romėnų ambasadorius, išsiųstus į Graikiją priimti įstatymų, dera su Titu Livijumi ir kitais pačiais geriausiais rašytojais!
XXII. 69. „Duota Romoje, trečiąją dieną prieš balandžio kalendas (kovo 30 d.), konsulu ketvirtą kartą esant Konstantinui Augustui ir konsulu ketvirtą kartą esant Galikanui.“
Jis nurodė priešpaskutinę kovo dieną tam, kad pagalvotume, jog tai įvyko šventųjų dienų (Velykų) laikotarpiu, kurios paprastai būna tuo metu. „Ir konsulu ketvirtą kartą esant Konstantinui, ir konsulu ketvirtą kartą esant Galikanui.“ Būtų nuostabu, jei abu jau būtų buvę konsulais po tris kartus ir ketvirtajame konsulate taptų kolegomis. Bet dar labiau nuostabu, kad Augustas, sergantis drambliškaisiais raupsais (liga, kuri tarp kitų ligų išsiskiria kaip dramblys tarp žvėrių), išvis norėtų prisiimti konsulato pareigas, kai karalius Azarijas, vos tik užsikrėtęs raupsais, atsiskyrė gyventi privačiai, karalystės valdymą perdavęs savo sūnui Jotamui, kaip darė beveik visi raupsuotieji. Vien šio argumento pakanka, kad visa privilegija būtų visiškai paneigta, sutriuškinta ir apversta aukštyn kojomis! O kad niekas neabejotų, jog jis privalėjo tapti raupsuotu prieš tapdamas konsulu, tegu žino: iš medicinos – kad ši liga vystosi palaipsniui; o iš senovės žinių – kad konsulatas prasidėdavo sausio mėnesį ir tai būdavo metinis magistratas. O šie įvykiai priskiriami po to ėjusiam kovo mėnesiui!
Šioje vietoje negaliu nutylėti ir to, kad žodis „duota“ (datum) paprastai rašomas laiškuose, o kituose dokumentuose – ne, nebent rašytų neišmanėliai. Juk laiškai yra „duodami“ arba atiduodami „tam“ (kuris jį atneša, pavyzdžiui, kurjeriui), kad atiduotų ir įteiktų į rankas žmogui, kuriam jis siunčiamas; o „tam“ (adresatui), kad jam būtų perduota to asmens, kuris atnešė – tai yra tas, kuriam siunčiama. O Konstantino (kaip jie sako) privilegija niekam neturėjo būti atiduota, todėl neturėjo būti sakoma, kad ji „duota“ (dari); todėl akivaizdu, kad tas, kuris taip pasakė, sumelavo ir nemokėjo sukurti nieko tokio, ką Konstantinas, tikėtina, būtų sakęs ar daręs.
70. Šios kvailystės ir beprotybės bendrininkais bei sąjungininkais tampa visi tie, kurie mano ir gina, jog jis sakė tiesą, nors nebeturi nieko, kuo galėtų savo nuomonę ne tai kad apginti, bet bent jau garbingai pateisinti. Argi garbingas klaidos pateisinimas yra tai, kai, matydamas atskleistą tiesą, nenori jai nusileisti vien todėl, kad kai kurie didūs vyrai manė kitaip? Didūs, sakau, savo padėtimi, o ne išmintimi ar dorybe. Ir iš kur, galų gale, tu žinai, ar tie, kuriais tu seki, jei būtų girdėję tai, ką tu, būtų pasilikę prie savo nuomonės, ar būtų jos atsisakę? Nepaisant to, yra be galo gėdinga norėti priskirti daugiau žmogui nei tiesai – tai yra Dievui. Juk kai kurie, praradę visus argumentus, paprastai man taip atsako: „Kodėl tiek daug vyriausiųjų pontifikų tikėjo, kad ši donacija tikra?“ Aš šaukiuosi jus liudytojais: jūs kviečiate mane ten, kur aš nenoriu eiti, ir verčiate mane prieš mano valią keikti vyriausiuosius pontifikus, kurių nusižengimus aš labiau norėčiau uždengti. Bet tęskime kalbėdami atvirai, kadangi kitaip šios bylos išspręsti neįmanoma.
XXIII. 71. Net jei ir pripažinčiau, kad jie taip tikėjo ir darė tai ne iš piktos valios – kas čia keisto, kad jie tikėjo tuo, kur vilioja toks didžiulis pelnas, kai jie iš baisaus neišmanymo tiki daugybe dalykų, kur jokio pelno nesimato? Argi Aracoeli šventykloje (Ara Coeli), tokioje iškilioje bažnyčioje ir pačioje garbingiausioje vietoje, mes nematome tapyto Sibylės ir Oktaviano paveikslo, kuris, kaip teigiama, yra autorizuotas Inocento III-ojo, parašiusio tuos dalykus? Kuris taip pat paliko užrašytą, kad Taikos šventykla sugriuvo per Išganytojo gimimą, tai yra Mergelei gimdant; šie dalykai greičiau griauna tikėjimą (nes yra melagingi), nei jį stiprina (nes turėtų kelti nuostabą). Ar tiesos vietininkas drįsta meluoti prisidengęs pamaldumu ir sąmoningai užtraukti sau tokią nuodėmę? O gal jis nemeluoja? Greičiau jis tiesiog nemato, kad dėl to prieštarauja patiems švenčiausiems vyrams! Nutylėsiu kitus. Jeronimas remiasi Varono liudijimu, kad buvo dešimt Sibylių, o šį kūrinį Varonas parašė dar prieš Augustą. Tas pats (Jeronimas) apie Taikos šventyklą rašo taip: Vespasianas ir Titas, pastatę Taikos šventyklą Romoje, išsaugojo šventyklos indus ir visas dovanas jos viduje, ką pasakoja graikų ir romėnų istorija. O šis vienas neišmanėlis nori, kad jo knygele, kuri dar ir parašyta barbariškai, būtų tikima labiau, nei patikimiausiomis pačių išmintingiausių senovės vyrų istorijomis!
72. Kadangi jau užsiminiau apie Jeronimą, aš neleisiu, kad jo įžeidimas būtų praeitas tylomis. Romoje su popiežiaus autoritetu yra rodomas Biblijos kodeksas lyg kokios šventųjų relikvijos, visada uždegus žvakes, ir sakoma, kad jis parašytas paties Jeronimo ranka. Klausiate, koks argumentas? Nes ten daug (kaip sako Vergilijus) „tapyto audinio ir aukso“! O pats dalykas dar labiau rodo, kad tai nebuvo parašyta Jeronimo ranka. Aš, atidžiau jį ištyręs, atradau, kad jis buvo parašytas, manau, karaliaus Roberto įsakymu kažkokio neišmanėlio ranka. Panašiai yra (nors tokių dalykų Romoje tūkstančių tūkstančiai), kai tarp religinių relikvijų mažame paveikslėlyje rodomas Petro ir Pauliaus atvaizdas, kurį esą Silvestras parodė Konstantinui (po to, kai tą miegantį įspėjo tie patys apaštalai), kaip jo vizijos patvirtinimą. Aš tai sakau ne todėl, kad neigčiau, jog tai apaštalų atvaizdai (o kad taip patikimas būtų ir Lentulo vardu siųstas laiškas apie Kristaus išvaizdą, kuris yra suklastotas ne mažiau įžūliai, nei ta privilegija, kurią mes paneigėme!), bet todėl, kad to paveikslėlio Silvestras tikrai nerodė Konstantinui! Ir čia aš nebegaliu suvaldyti savo dvasios nuostabos. Padiskutuosiu šiek tiek apie Silvestro pasaką.
73. Kadangi ir visas klausimas sukasi apie tai, ir kadangi aš kalbuosi su Romos pontifikais, labiausiai derės kalbėti apie patį Romos pontifiką, kad iš vieno pavyzdžio būtų lengva padaryti išvadą apie kitus. Iš daugybės nesąmonių, kurios ten pasakojamos, aš paliesiu tik vieną – apie drakoną, idant įrodyčiau, kad Konstantinas nebuvo raupsuotas. Juk Silvestro darbus, kaip liudija vertėjas, surašė kažkoks graikas Euzebijus, o ta tauta visada yra pati linkusiausia meluoti; kaip satyriniame pasmerkime sako Juvenalis: „Ką tik melagė Graikija drįsta istorijoje“. Iš kur atsirado tas drakonas? Romoje drakonai nesigimdo. Ir iš kur pas jį nuodai? Sakoma, kad tik Afrikoje drakonai yra mirtinai nuodingi dėl to regiono karščio. Be to, iš kur tiek nuodų, kad numarintų tokį didžiulį miestą, ypač kai jis buvo nuleistas į tokį gilų urvą, į kurį leidžiamasi šimtu penkiasdešimt laiptelių? Gyvatės (išskyrus galbūt baziliską) nuodus įleidžia ir žudo ne alsavimu, o įkandimu! Ir Katonas, bėgdamas nuo Cezario su tokia daugybe vyrų, keliaudamas ir miegodamas vidury Afrikos smėlynų, nematė, kad nė vienas jo bendražygis būtų žuvęs nuo gyvatės alsavimo. Ir tų tautų žmonės dėl to nejaučia, kad oras būtų užkrėstas; ir (jei apskritai tikime pasakomis) net Chimera, Hidra ar Cerberis būdavo matomi ir liečiami žmonių be jokios žalos. Maža to, kodėl gi romėnai jo tiesiog nenužudė? „Negalėjo“, pasakysi. Bet gerokai didesnę gyvatę Afrikoje prie Bagrados upės nužudė Regulas! O šitą būtų buvę labai lengva numarinti bent jau užvertus urvo angą. Ar jie nenorėjo? Matyt taip: garbino jį kaip dievą, lygiai kaip darė babiloniečiai. Kodėl gi tuomet Silvestras jo tiesiog nenužudė, kaip, sakoma, Danielius nužudė aną? Vietoj to jis jį „surišo kanapiniu siūlu ir pražudė tuos namus amžiams“. Todėl pasakos išradėjas ir nenorėjo, kad drakonas būtų nužudytas – kad neatrodytų, jog čia akivaizdžiai atkartojamas pasakojimas apie Danielių!
74. Bet jei Jeronimas, paties mokslingiausias vyras ir patikimiausias vertėjas, taip pat Apolinaras, Origenas, Euzebijus ir keli kiti tvirtina, kad pasakojimas apie Belą yra pramanytas; jei žydai jo nepripažįsta Senojo Testamento originale; tai yra, jei visi išsimokslinę lotynai, daugelis graikų ir visi iki vieno hebrajai jį pasmerkia kaip pasaką, ar aš nepasmerksiu šios jos kopijos, kuri nesiremia jokio rašytojo autoritetu ir kvailumu toli pranoksta savo „mokytoją“? Juk kas tam žvėriui pastatė požeminį namą? Kas jį ten patalpino ir uždraudė jam išlįsti ir išskristi (nes drakonai juk skraido, kaip kai kurie sako, nors kiti neigia)? Kas sugalvojo tokį maisto racioną? Kas įsakė, kad leistųsi moterys, ir dar ne bet kokios, o mergelės bei vienuolės, ir tik per kalendas (pirmąją mėnesio dieną)? Ar drakonas išmanė, kuri diena yra kalendos? Ir ar jam užteko tokio skurdaus ir reto maisto? Ar mergelėms nebuvo baisu tokio gilaus urvo, tokio pabaisiško ir alkstančio žvėries? Matyt, drakonas joms meilindavosi – kaip moterims, kaip mergelėms, kaip atnešančioms maisto. Matyt, jis su jomis net šnekučiuodavosi! O kodėl gi ne? Su visa pagarba sakant, gal net mylėdavosi? Juk pasakojama, kad ir Aleksandras, ir Scipionas gimė drakonui ar gyvatei sugulus su jų motinomis. O kas nutiko, kai maistas vėliau buvo atimtas? Argi jis nebūtų greičiau arba išlindęs į paviršių, arba pastipęs? O nuostabioji žmonių beprotybe, tikinčia tokiais senų bobų paistalais! Ir kiek ilgai tai vyko? Kada pradėta? Prieš ateinant Išganytojui ar po to? Niekas to nežino. Tegul būna mums gėda; tebūna gėda dėl tokių nesąmonių ir lengvabūdiškumo, kuris prastesnis net už mimų pasirodymus. Tegul krikščionis, vadinantis save tiesos ir šviesos sūnumi, raudonuoja iš gėdos pasakodamas dalykus, kurie ne tik nėra teisingi, bet net neatrodo panašūs į tiesą.
XXIV. 75. Bet, sako jie: demonai turėjo tokią valdžią pagonims ir juokdavosi iš tų, kurie tarnavo dievams! Tylėkite, patys neišmaniausi žmonės, kad nepavadinčiau jūsų pačiais nedoriausiais, kurie visada savo pasakoms ieškote tokio priedangos šydo. Krikščioniškam nuoširdumui nereikia melo apsaugos. Jis pakankamai ir su kaupu apsigina pats per savo šviesą ir tiesą, be jūsų tų pramanų ir magiškų pasakaičių, kurios be galo įžeidžiančios Dievą, Kristų ir Šventąją Dvasią. Negi Dievas taip perdavė žmonių giminę demonų savivalei, kad ją klaidintų tokiais akivaizdžiais ir galingais stebuklais? Taip, kad būtų galima jį patį kone apkaltinti neteisybe – kad paliko avis vilkams, o žmonės turėtų didžiulį pasiteisinimą dėl savo klaidų! O jei demonams tiek buvo leidžiama anksčiau, tai ir dabar tarp netikinčiųjų jiems turėtų būti leidžiama dar daugiau, tačiau to mes visiškai nematome. Ir jie nepateikia jokių panašių pasakų. Patylėsiu apie kitas tautas, kalbėsiu apie romėnus, pas kuriuos pranešama apie labai mažai stebuklų, ir tie patys – seni bei neaiškūs. Valerijus Maksimas sako, kad anas žemės plyšys vidury forumo – kai į jį įšoko Kurcijus, pasipuošęs ir spurguodamas žirgu, – vėl susijungė ir tuoj pat grįžo į pirmykštę formą. Taip pat – kad Junona Moneta, kai romėnų karys, užėmus Vejų miestą, juokaudamas jos paklausė, ar ji nori persikelti į Romą, atsakiusi, jog nori. Tačiau nei vieno iš šių dalykų nepalaiko Titas Livijus, kuris yra ir ankstesnis, ir solidesnis autorius. Mat jis tvirtina, kad plyšys išliko, ir kad jis nebuvo staigus, o labai senas, net prieš įkuriant miestą, ir buvo pavadintas Kurcijaus ežeru, nes jame slėpėsi sabinas Kurcijus Metijus, bėgdamas nuo romėnų puolimo. O Junona, jo teigimu, linktelėjusi, o ne atsakiusi žodžiais; o tai, kad ji neva atsakė, buvo pridėta prie pasakos tik vėliau. Bet ir dėl to linktelėjimo akivaizdu, kad jie sumelavo: arba todėl, kad statulos judesį – juk jie ją rovė lauk – interpretavo kaip padarytą jos pačios noru, arba – su kokiu įžūlumu jie klausė priešo, nugalėtos, akmeninės deivės, su tokiu pat įžūlumu ir išsigalvojo, kad ji linktelėjo. Nors pats Livijus sako, kad ji nelinktelėjo, o tik kareiviai ėmė rėkti, esą ji linktelėjusi.
76. Tačiau geri rašytojai negina šių dalykų kaip faktų, bet teisina tai kaip tiesiog sakmes. Nes, kaip sako tas pats Livijus: senovei suteikiamas toks atleidimas – kad maišant žmogiškus dalykus su dieviškais, miestų pradžia atrodytų didingesnė; ir kitoje vietoje: bet tokioje senovėje, jei kas nors tik panašu į tiesą, tegul tai ir būna priimta kaip tiesa. Man to pakanka; šie dalykai yra labiau tinkami teatro, besidžiaugiančio stebuklais, pasirodymui nei tikėjimui, ir nėra prasmės nei jų patvirtinti, nei neigti. Terencijus Varonas – autorius ankstesnis už abu šiuos, mokslingesnis ir, mano nuomone, solidesnis – sako, kad apie Kurcijaus ežerą yra perduotos trys istorijos nuo tiek pat skirtingų autorių: pirma nuo Prokulo, kad tas ežeras taip pavadintas nuo Kurcijaus, kuris į jį įšoko; antra nuo Pizono, kad jis taip pavadintas nuo sabino Metijaus; trečia nuo Kornelijaus (ir jo pagalbininku prideda Lutacijų), kad taip pavadintas nuo konsulo Kurcijaus, kurio kolega buvo M. Genucijus.
77. Be to, neturiu nuslėpti, kad ir Valerijaus negalima visiškai smerkti dėl to, kad jis taip kalba, nes kiek vėliau jis rimtai ir griežtai prideda: „Neabejoju, kad žmogaus akimis ir ausimis suvokiamas nemirtingųjų dievų judesys ar balsas vertinamas labai dviprasmiškai. Tačiau kadangi kalbama ne apie naujus dalykus, o kartojama tai, kas perduota, tegul autorystės patikimumą prisiima autoriai.“ Apie dievų balsą jis pasakė dėl Junonos Monetos ir dėl Fortūnos statulos, kuri neva dukart prabilo šiais žodžiais: „Teisingai mane, matronos, matėte, teisingai mane pašventinote.“
78. Tačiau mūsiškiai pasakų kūrėjai visur prikaišo kalbančių stabų – dalykų, kurių patys pagonys ir stabų garbintojai nesako, ir atviriau tai neigia, nei krikščionys teigia! Pas anuos tie patys nedaugelis stebuklų remiasi ne autorių patikimumu, bet tarytum tam tikra šventa ir religinga senovės rekomendacija. Pas šiuos – nupasakojami kažkokie visai nauji stebuklai, apie kuriuos tų laikų žmonės nė girdėti nebuvo girdėję. Aš nei mažinu pagarbą šventiesiems, nei neigiu pačius jų dieviškus darbus, juk žinau, kad turint tikėjimo kaip garstyčios grūdą, galima net kalnus perkelti. Priešingai – aš juos ginu ir saugau, bet neleidžiu jų maišyti su pasakomis. Ir manęs niekas neįtikins, kad tie rašytojai buvo kažkas kito, nei arba netikėliai (kurie tai darė norėdami išjuokti krikščionis, jei tokie pramanai gudrių žmonių padedami patektų į neišmanėlių rankas ir būtų priimti už gryną pinigą), arba tikintieji – turintys Dievo uolumo, bet ne pagal žinojimą – kurie nebijojo rašyti ne tik apie šventųjų darbus, bet net ir apie Dievo Motiną ir patį Kristų kažkokias begėdiškas knygas bei pseudoevangelijas. O vyriausiasis pontifikas tokias knygas vadina apokrifinėmis, lyg vienintelis trūkumas būtų tas, kad jų autorius nežinomas! Lyg tai, kas ten pasakojama, būtų tikėtina, lyg tai būtų šventa ir skirtina religijos stiprinimui! Taip, kad kaltės tenka ne ką mažiau tam, kuris pateisina blogus dalykus, nei tam, kuris juos sugalvojo. Padirbtas monetas mes atskiriame, atidedame, išmetame, o padirbtos (neteisingos) doktrinos neatskirsime? Ją pasiliksime? Sumaišysime su gera? Ginsime kaip gerą?
79. Tiesą pasakius, atvirai išreiškiant mano nuomonę, aš neigiu, kad Silvestro darbai yra „apokrifiniai“ (kadangi, kaip minėjau, jų autoriumi laikomas kažkoks Euzebijus), bet laikau juos klaidingais ir nevertais būti skaitomais – ypač tuos pasakojimus apie drakoną, jautį ar raupsus (dėl kurių paneigimo ir buvo tiek visko pakartota!). Nes net jei Naamanas buvo raupsuotas, tai nereiškia, kad mes iškart sakysime, jog ir Konstantinas buvo raupsuotas. Apie pirmąjį (Naamaną) mini daugybė autorių, o apie šį pasaulio valdovą neparašė nė vienas jo bendrapilietis, išskyrus nežinia kokį svetimšalį, kuriuo reikia tikėti ne daugiau nei anuo pasakojimu apie širšes, susisukusias lizdą Vespasiano šnervėse, arba apie Neroną, pagimdžiusį varlę (nuo kurios, kaip jie sako, kilo pavadinimas Lateranas, nes esą varlė ten slepiasi kape). Ko nebūtų pasakiusios nei pačios širšės, nei varlės, net jei mokėtų kalbėti; nebent jie tai priskiria Kapitolijaus dievams, lyg anie būtų pratę kalbėti ir įsakę tam nutikti. Bet ko man stebėtis, kad pontifikai to nesupranta, kai jie nežino net savo pačių vardo prasmės! Juk jie sako, kad Petras vadinamas Kefa, nes esąs apaštalų galva, tarsi šis žodis būtų graikiškas – nuo kephalē (galva) – ir lyg tai nebūtų hebrajų ar greičiau sirų kalbos žodis, kurį graikai rašo kēphas ir kuris reiškia „Petras“ (akmuo), o ne „galva“! Juk ir Petrus, ir petra (uola) yra graikiški žodžiai, ir kvaila juos aiškinti pasitelkiant lotynišką etimologiją, esą petra reiškia „pėdomis trinta“ (pede trita). Ir metropolitą jie atskiria nuo arkivyskupo, ir nori, kad jis būtų taip vadinamas pagal miesto dydį (metr-), nors graikiškai tai yra ne metropolis, o mētrópolis, tai yra „motina valstybė“ arba „miestas-motina“. Patriarchą aiškina esą „tėvų tėvas“; „popiežių“ (papa) – kilusį iš ištiktuko pape! (oho!); stačiatikių (ortodoksų) tikėjimą – esą „teisingos šlovės“; Simoną taria sutrumpindami vidurinį skiemenį, nors reikia skaityti jį ilgai, kaip ir Platoną ar Katoną; ir daug kitų panašių dalykų, kuriuos aš praleidžiu, kad dėl kai kurių asmenų kaltės neatrodytų, jog aš puolu visus vyriausiuosius pontifikus iš eilės. Visa tai tebūna pasakyta tam, kad niekas nesistebėtų, jei daugelis popiežių nesugebėjo suvokti, kad Konstantino donacija buvo pramanyta (nors aš asmeniškai manau, kad ši klastotė ir kilo iš kurio nors jų).
XXV. 80. Bet, jūs sakote, kodėl gi imperatoriai, kuriems šis dalykas atnešė žalos, neneigia Konstantino donacijos, bet ją pripažįsta, patvirtina ir saugo? Didžiulis argumentas! Nuostabi gynyba! Apie kurį imperatorių tu kalbi? Jei apie graikų (Bizantijos), kuris buvo tikrasis imperatorius, aš neigsiu, kad jie kada nors tai pripažino. O jei apie lotynų (Šventosios Romos) imperatorių – tai aš net labai noriai su tuo sutiksiu. Juk kas nežino, kad lotynų imperatorius buvo padarytas dovanai (sukurtas) vyriausiojo pontifiko (manau, Stepono), kuris, kadangi graikų imperatorius neteikė pagalbos Italijai, atėmė iš jo titulą ir sukūrė lotynų imperatorių – taip, kad imperatorius iš popiežiaus gavo kur kas daugiau, nei popiežius iš imperatoriaus! Taip pat, kaip Achilas ir Patroklas tam tikrais susitarimais vieni patys tarpusavyje pasidalino Trojos turtus! Būtent tai man, regis, rodo Liudviko žodžiai, kai jis sako: „Aš, Liudvikas, Romos imperatorius Augustas, nustatau ir leidžiu per šią mūsų patvirtinimo sutartį tau, palaimintajam Petrui, apaštalų kunigaikščiui, ir per tave tavo vietininkui viešpačiui Paskaliui, vyriausiajam pontifikui, bei jo įpėdiniams amžiams, kaip jau nuo mūsų pirmtakų iki dabar jūs laikėte savo valdžioje ir kontrolėje – Romos miestą su jo hercogyste ir priemiesčiais, su visais kaimeliais ir kalnų bei pajūrio teritorijomis, uostais, taip pat visais miestais, pilimis, tvirtovėmis ir vilomis Toskanos kraštuose…“ ir t.t.
81. Ar tu, Liudvikai, sudarai sutartis su Paskaliu? Jei tie dalykai yra tavo, tai yra priklauso Romos imperijai, kodėl tu juos perleidi kitam? Jei jie yra jo ir jo valdomi, kokia prasmė tau juos tvirtinti? Kiek nedaug tau beliks iš Romos imperijos, jei praradai pačią imperijos galvą! Juk Romos imperatoriumi vadinamasi nuo Romos. O kaip kiti tavo turimi dalykai – jie tavo ar Paskalio? Tikiuosi, sakysi, kad tavo. Vadinasi, Konstantino donacija neturi jokios galios, jei tu valdai tai, ką jis buvo padovanojęs pontifikui? O jei turi galią, kokia teise Paskalis tau grąžina visus kitus dalykus, pasilikęs sau tik tai, ką pats valdo? Ką gi reiškia tas didžiulis tavo dosnumas jam arba jo dosnumas tau kalbant apie Romos imperiją? Pagrįstai tuomet tai vadini sutartimi (pactum), nes tai panašu į tam tikrą slaptą susimokymą! Bet „ką man daryti?“ pasakysi. „Ginklais atsiimti tai, ką paėmęs popiežius? Juk jis jau tapo už mane galingesnis. Teisėmis atsiimti? Bet mano teisės tėra tokios, kokias jis pats norėjo, kad jos būtų. Juk prie imperijos valdžios priėjau ne paveldėjimo keliu, o per sutartį – kad, jei noriu būti imperatorius, privalau popiežiui mainais prižadėti tą ir tą. Ar turėčiau sakyti, kad Konstantinas iš imperijos nieko nepadovanojo? Tačiau tokiu būdu aš ginčiau graikų imperatoriaus bylą ir atimčiau iš savęs visą imperatoriškąjį orumą! Būtent šiuo pagrindu popiežius tvirtina galįs daryti mane imperatoriumi tarsi kokiu nors savo vietininku, ir jeigu neprižadėsiu – nepadarys, o jei nepaklusiu – privers atsistatydinti. Kol jis man tai duoda, aš prisipažinsiu prie bet ko, sudarysiu bet kokias sutartis! Patikėkit manimi – jei aš išties valdyčiau Romą ir Toskaną, tikrai nedaryčiau to, ką darau, ir Paskalis galėtų tuščiai man giedoti savo – manau, melagingos – donacijos giesmę. Dabar aš atiduodu jam tai, ko pats nelaikau ir nesitikiu kada nors turėti. Tirinėti popiežiaus teises – ne mano, o to Konstantinopolio Augusto reikalas.“ Tokiu atveju aš tave pateisinu, Liudvikai, ir bet kokį kitą valdovą, panašų į Liudviką.
82. O ką turėtume įtarti apie kitų imperatorių sutartis su vyriausiaisiais pontifikais, kai žinome, ką padarė Zigmantas? Valdovas, šiaip jau buvęs pats geriausias ir stipriausias, bet dėl senatvės tapęs jau mažiau galingas. Juk matėme jį keliaujantį po Italiją, apsuptą vos keleto asmens sargybinių, gyvenantį šia diena ir Romoje turbūt būtų mirusį iš bado, jei jo – nors ne veltui (nes išpešė dovaną) – nebūtų pamaitinęs Eugenijus. Kai šis atvyko į Romą, kad būtų karūnuotas romėnų imperatoriumi, jis negalėjo būti kitaip karūnuotas popiežiaus, kaip tik patvirtindamas Konstantino donaciją ir viską padovanodamas iš naujo. Kas gi gali būti prieštaringiau, nei būti karūnuotam romėnų imperatoriumi žmogui, kuris atsisakė pačios Romos? Ir būti karūnuotam to, kurį tu pripažįsti (kiek tai nuo tavęs priklauso) Romos imperijos valdovu? Ir patvirtinti donaciją, kuriai, jei ji tikra, apskritai neliktų jokios vietos pačiam imperatoriui?! Manau, to nebūtų padarę net vaikai.
83. Tuomet mažiau nuostabu, kad popiežius pasisavina sau cezario karūnavimą, kuris turėtų priklausyti Romos tautai. Jei tu, popiežiau, gali atimti iš graikų imperatoriaus Italiją bei Vakarų provincijas ir padaryti lotynų imperatorių, kam gi dar naudoji sutartis? Kodėl dalijiesi cezario turtą? Kodėl imperiją perduodi sau? Todėl tegul žino kiekvienas, kuris vadinamas romėnų imperatoriumi: mano nuomone, jis nėra nei augustas, nei cezaris, nei imperatorius, nebent turėtų imperijos valdžią Romoje, ir, jei nedės pastangų atgauti Romos miestą, jis yra tikras priesaikos laužytojas. Juk tie ankstesnieji cezariai, iš kurių pirmasis buvo Konstantinas, nebuvo verčiami duoti tokios priesaikos, kokia dabar surišami cezariai, bet veikiau prisiekdavo – kiek žmogaus jėgos leidžia – nieko nesumažinti iš Romos imperijos didybės ir ją nuoširdžiai padidinti. Tačiau augustais (Augusti) jie buvo vadinami ne todėl, kad turėjo padidinti (augere) imperiją, kaip mano kai kurie lotynų kalbos nemokšos! Žodis Augustus reiškia tarytum „šventas“, kilęs nuo paukščių lesimo, kuris būdavo naudojamas auspicijose (pranašaujant). Tai liudija ir graikų kalba, kurioje Augustus vadinamas Σεβαστὸς, iš ko kilo ir miesto Sebastos pavadinimas. Vyriausiajam pontifikui geriau tiktų vadintis Augustu nuo „padidinimo“ (augendo), išskyrus tai, kad, kol jis didina pasaulietinius turtus, mažina dvasinius. Taigi, galite pamatyti: kuo vyriausiasis pontifikas yra blogesnis, tuo smarkiau jis stengiasi apginti šią donaciją. Toks buvo Bonifacas VIII, kuris per sienoje paslėptus vamzdžius apgavo Celestiną. Jis rašo apie Konstantino donaciją ir iš Prancūzijos karaliaus atėmė valdžią, ir netgi pačią Prancūzijos karalystę, tarytum norėdamas vykdyti Konstantino donaciją, nusprendė buvus ir esant pavaldžią Romos bažnyčiai! Šį sprendimą jo įpėdiniai Benediktas ir Klemensas iš karto atšaukė kaip blogą ir neteisingą. Tačiau ką reiškia šis jūsų – Romos pontifikų – nerimas, kad iš kiekvieno atskiro imperatoriaus reikalaujate patvirtinti Konstantino donaciją, jei ne tai, kad jūs visiškai nepasitikite savo pačių teise? Bet, kaip sakoma, plaunate plytą. Juk ji (donacija) niekada neegzistavo; o to, ko nėra, neįmanoma ir patvirtinti. Ir ką bapadovanotų cezariai – jie tai daro apgauti Konstantino pavyzdžio, o imperijos padovanoti jie išvis negali.
XXVI. 84. Tiek to, tarkime, kad Konstantinas padovanojo, o Silvestras kurį laiką valdė, bet vėliau arba jis pats, arba kuris nors iš jo įpėdinių buvo išmestas iš to valdymo. Dabar aš kalbu apie tuos dalykus, kurių popiežius nevaldo; vėliau pakalbėsiu apie tuos, kuriuos valdo. Ką gi daugiau aš dar galiu jums duoti, nei sutikti, jog tai, ko nebuvo ir net negalėjo būti, visgi buvo? Aš tik sakau, kad nei pagal Dievo, nei pagal žmonių teisę jūs negalite reikalauti tų dalykų susigrąžinimo. Senajame Įstatyme buvo draudžiama, kad hebrajas tarnautų hebrajui ilgiau nei šešerius metus, ir kas penkiasdešimtus metus viskas grįždavo pradiniam šeimininkui. Malonės laikais krikščionis bus verčiamas į amžiną vergiją Kristaus – mūsų išvaduotojo iš vergijos – vietininko?! Ką aš kalbu – argi jis bus pašauktas atgal į vergiją po to, kai tapo laisvas ir ilgą laiką džiaugėsi laisve?
85. Patylėsiu apie tai, koks žiaurus, koks smurtinis, koks barbariškas dažnai būna kunigų dominavimas. Ir jei anksčiau to nežinojote, visai neseniai tai tapo aišku iš tos pabaisos ir išsigimėlio Jono Viteleskio, kardinolo ir patriarcho, kuris Petro kardą – kuriuo šis nukirto Malkui ausį – nuvargino krikščionių kraujyje, ir nuo to paties kardo galiausiai pats žuvo. Argi, jei Izraelio tautoms buvo leista atsimesti nuo Dovydo ir Saliamono namų (kuriuos patepė paties Dievo atsiųsti pranašai) dėl per sunkių naštų, ir jų poelgį Dievas patvirtino – nejaugi mums dėl tokios baisios tironijos nebus leista nuo jų atsimesti? Ypač nuo tų, kurie nei yra karaliai, nei gali jais būti, ir kurie iš avių, tai yra sielų, ganytojų tapo vagimis ir plėšikais!
XXVII. 86. Ir pereinant prie žmogiškosios teisės, kas gi nežino, kad karuose nėra jokios teisės? Arba, jei kokia nors ir yra, ji galioja tik tol, kol valdai tai, ką įsigijai ginklu. Nes praradęs valdymą, prarandi ir teisę. Todėl pabėgusių belaisvių niekas paprastai nereikalauja grąžinti per teisėją; taip pat ir karo grobio, jei buvę šeimininkai jį atsiima. Bitės ir kai kurios kitos paukščių rūšys, jei iš mano privačios valdos nuskrenda toliau ir nutupia svetimoje, negali būti reikalaujamos atgal. O tu žmones – ne tik laisvus gyvūnus, bet ir visų kitų šeimininkus – jei jie jėga ir ginklais išsikovoja sau laisvę, bandysi susigrąžinti ne jėga ir ginklais, o pasitelkdamas teisę, tarytum tu būtum žmogus, o jie – galvijai?
Ir nereikia sakyti: „Romėnai teisingai kariavo su tautomis ir teisingai atėmė iš jų laisvę.“ Neįtrauk manęs į šį klausimą, kad nebūčiau priverstas pasakyti ką nors prieš savo romėnus. Nors joks nusikaltimas negalėjo būti toks sunkus, kad tautos nusipelnytų amžinos vergijos, juolab kad dažnai jos kariavo dėl kokio nors valdovo ar įtakingo valstybės piliečio kaltės, o pralaimėjusios buvo nubaustos nepelnyta vergijos bausme. Tokių pavyzdžių visur apstu. Ir išties, prigimties įstatyme nenumatyta, kad viena tauta pavergtų kitą tautą. Mes galime kitiems patarti ir juos raginti, bet negalime jiems įsakinėti ar naudoti prievartos, nebent, atsisakę žmogiškumo, norėtume pamėgdžioti plėšriausius žvėris, kurie kruvinai valdo silpnesniuosius, kaip liūtas – keturkojus, erelis – paukščius, delfinas – žuvis. Tačiau net ir šie žvėrys nesisavina teisių į savo pačių rūšį, bet tik į žemesnę. Kiek juo labiau tai privalu daryti mums, ir žmogus žmogų turi laikyti šventu? Juk, kaip sako M. Fabijus (Kvintilianas), žemėje nėra tokio pasiutusio žvėries, kuriam jo paties atvaizdas nebūtų šventas.
87. Taigi yra maždaug keturios priežastys, dėl kurių pradedami karai: arba norint atkeršyti už skriaudą ir apginti draugus, arba iš baimės, kad vėliau teks patirti nelaimę, jei bus leista išaugti kitų galybei, arba tikintis grobio, arba iš šlovės troškimo. Pirmoji iš jų yra šiek tiek garbinga, antroji – mažai garbinga, o dvi paskutinės – visiškai negarbingos. Prieš romėnus karai išties buvo pradedami dažnai, bet po to, kai jie apsigindavo, jie patys užpuldavo ir tuos, ir kitus, ir nėra jokios tautos, kuri būtų pasidavusi jų valdžiai kitaip, kaip tik nugalėta ir palaužta kare; o ar tai buvo teisinga ir dėl kokios priežasties – tegul sprendžia jie patys. Aš nenorėčiau nei jų smerkti, tarytum jie būtų kariavę neteisingai, nei išteisinti, tarytum – teisingai. Pasakysiu tik tiek: romėnai su kitais kariavo lygiai dėl to paties, dėl ko ir kitos tautos bei karaliai; o tiems, kurie buvo išprovokuoti karui ir nugalėti, buvo lygiai taip pat valia atsimesti nuo romėnų, kaip jie atsimetė nuo kitų šeimininkų. Kad kartais – ko niekas nesakytų – visos imperijos nebūtų priskirtos patiems seniausiems valdovams, kurie buvo pirmieji šeimininkai, tai yra tie, kurie pirmieji pagrobė svetimą turtą.
Ir vis dėlto, Romos tauta kare nugalėtų tautų atžvilgiu turi geresnę teisę nei cezariai, gniuždantys respubliką. Todėl, jei tautoms buvo valia atsimesti nuo Konstantino ir, kas kur kas svarbiau, nuo Romos tautos, be abejo, bus teisėta atsimesti ir nuo to, kuriam jis perleido savo teisę. Ir kalbant dar drąsiau: jei romėnams buvo valia išvaryti Konstantiną kaip Tarkvinijų arba jį nužudyti kaip Julijų Cezarį, tai tuo labiau romėnams ar provincijoms bus valia nužudyti tą, kuris bet kokiu būdu užėmė Konstantino vietą. Nors tai ir tiesa, tai peržengia mano bylos ribas, todėl noriu susilaikyti ir iš to, ką pasakiau, nepadaryti jokios kitos išvados, išskyrus šią: yra kvaila ten, kur viešpatauja ginklų jėga, kam nors remtis žodžių teise, nes kas įgyjama ginklais, lygiai taip pat ginklais ir prarandama. Tuo labiau, kad kitos, naujos tautos – kaip žinome apie gotus – kurios niekada nebuvo pavaldžios Romos imperijai, išvariusios senuosius gyventojus, užėmė Italiją ir daugelį provincijų. Kokia gi čia teisybė šaukti jas į vergiją, kurioje jos niekada nebuvo – ypač kai jos yra nugalėtojos, ir šaukti galbūt turėtų patys nugalėtieji?
88. Tuo metu, jei kokie nors miestai ir tautos (kaip žinome, kad tikrai įvyko), palikti imperatoriaus artėjant barbarams, buvo priversti išsirinkti sau karalių, kurio vadovaujami jie pasiekė pergalę, argi vėliau jie turėtų jį nušalinti nuo valdžios? Arba jo sūnums, kurie buvo gerbiami dėl tėvo nuopelnų ir savo pačių dorybių, lieptų tapti paprastais piliečiais vien tam, kad vėl galėtų atsidurti po romėnų valdovu, ypač kai jiems nuolat reikėjo jų pagalbos, o iš kitur jokios paramos nesitikėjo? Jei pats Cezaris ar į gyvenimą grįžęs Konstantinas, ar net Romos senatas ir tauta, pašauktų tai į bendrą teismą (kokia Graikijoje buvo amfiktionų taryba), jau pačiame pirmajame posėdyje toks reikalavimas būtų atmestas. Juk jis reikalautų grąžinti į tarnystę ir vergiją žmones, kuriuos pats, kaip jų sargas, kadaise paliko likimo valiai, kurie taip ilgai gyveno po kito valdovo sparnu, kurie niekada nebuvo pavaldūs svetimšaliui karaliui, ir kurie, galiausiai, gimė laisvei ir ją išsaugojo savo dvasios bei kūno stiprybe! Taigi akivaizdu: jei Cezariui ir Romos tautai atimta teisė reikalauti grąžinimo, tai popiežiui ji atimta dar griežčiau. Ir jei kitoms tautoms, kurios buvo pavaldžios Romai, leidžiama arba išsirinkti karalių, arba išlaikyti respubliką, tai kur kas labiau tai leidžiama pačiai Romos tautai – ypač prieš naująją popiežiaus tironiją.
XXVIII. 89. Praradę galimybę ginti donaciją (nes ji niekada neegzistavo, o jei ir būtų egzistavusi, per tokį laiko tarpą būtų nustojusi galioti), mūsų priešininkai griebiasi kitos gynybos taktikos: tartum palikę miestą, jie atsitraukia į tvirtovę, kurią, pasibaigus maisto atsargoms, netrukus bus priversti atiduoti. „Romos bažnyčia, – sako jie, – įgijo senaties teisę (praescripsit) į tai, ką ji valdo.“ Kodėl tuomet ji reikalauja grąžinti didesnę dalį tų teritorijų, į kurias ji senaties teisės neįgijo, o kiti – įgijo? Nebent kitiems bažnyčios atžvilgiu neleidžiama tai, kas bažnyčiai leidžiama kitų atžvilgiu! Romos bažnyčia įgijo senaties teisę. Kodėl tada ji taip dažnai rūpinasi, kad imperatoriai patvirtintų jos teisę? Kodėl ji giriasi cezarių donacija ir patvirtinimais, jei pakanka vien šios teisės? Darai jai skriaudą, jei nenutyli ir apie aną teisę. Tai kodėl apie ją nenutyli? Žinoma todėl, kad šios (senaties) jai nepakanka.
Romos bažnyčia įgijo senaties teisę… Bet kaipgi ji galėjo ją įgyti, kai čia nėra jokio teisėto nuosavybės dokumento, o akivaizdus tik nesąžiningas valdymas (malae fidei possessio)? O jei neigtum nesąžiningą valdymą, tai „kvailai sąžiningo“ tikrai negalėtum nuneigti. Argi tokiame dideliame ir akivaizdžiame dalyke turėtų būti atleistas ir teisės, ir faktų nežinojimas? Faktų – nes Konstantinas neatidavė Romos ir provincijų; to nežinoti tiktų nebent idiotui, o ne vyriausiajam pontifikui. O teisės – nes tų dalykų nebuvo galima nei dovanoti, nei priimti; to nežinoti sunkiai pritiktų net ir paprastam krikščioniui. Nejaugi kvailas patiklumas suteiks tau teisę į tai, kas niekada nebūtų buvę tavo, jei būtum buvęs išmintingesnis? Ką gi? Argi dabar bent jau po to, kai aš įrodžiau, kad viską valdai per nežinojimą ir kvailumą, neprarasi šios teisės (jei tokia ir buvo)? Ir to, ką neišmanymas tau neteisėtai suteikė, argi žinojimas teisėtai vėl neatims? Ir nuosavybė iš neteisingo šeimininko grįš pas teisingąjį, galbūt dar ir su visu gautu pelnu? Bet jei ir toliau tęsi valdymą, tavo neišmanymas jau virto piktavališkumu ir klasta, ir tu visiškai tapai nesąžiningu valdytoju.
90. Romos bažnyčia įgijo senaties teisę… O neišmanėliai, o dieviškosios teisės nemokšos! Joks, kad ir koks didelis, metų skaičius negali panaikinti tikrosios nuosavybės teisės. Jei mane paimtų į nelaisvę barbarai ir visi manytų, kad aš žuvau, argi po šimto metų nelaisvės, grįžęs atgal (postliminio teisės pagrindu) ir reikalaudamas tėvo palikimo, būsiu atmestas? Kas gali būti nehumaniškiau už tai? Ir kad pateikčiau kokį nors pavyzdį: ar Jeftė, Izraelio vadas, kai Amono sūnūs reikalavo grąžinti žemes nuo Arnono iki Jaboko ir Jordano, atsakė: „Izraelis čia įgijo senaties teisę jau prieš tris šimtus metų“? Anaiptol – jis įrodė, kad žemė, kurios jie reikalauja, niekada nepriklausė jiems, bet amorėjams! Ir kad geriausias įrodymas, jog ji amonitams nepriklauso, yra tai, kad per tiek metų jie nė karto jos nereikalavo grąžinti.
Romos bažnyčia įgijo senaties teisę… Tylėk, nedorėliškas liežuvi! Senaties teisę, kuri taikoma nebyliems ir neprotingiems daiktams, tu perkeli žmogui, kurio kuo ilgesnis laikymas vergijoje, tuo jis bjauresnis. Paukščiai ir laukiniai žvėrys nenori, kad jiems būtų taikoma senaties teisė – nesvarbu, kiek laiko jie buvo laikomi, kai tik užsinori ir pasitaiko proga, jie pasprunka. O žmogui, kurį valdo kitas žmogus, nebus valia išeiti?
91. Klausykis toliau, iš ko akivaizdžiau matyti Romos pontifikų klasta ir apgaulė, o ne vien neišmanymas – kai jie savo teisėju pasirenka karą, o ne teisę. Manau, kad kažką panašaus padarė ir ankstesnieji pontifikai, užimdami miestą ir kitas tvirtoves. Prieš pat man gimstant – šaukiuosi liudytojais prisiminimus tų, kurie ten dalyvavo – per negirdėto masto klastą Roma priėmė popiežiaus valdžią, ar greičiau tironiją, nors iki tol ilgą laiką buvo laisva. Tai buvo Bonifacas IX-asis, klasta ir vardu lygus Aštuntajam – jei išvis Bonifacais („darančiais gera“) galima vadinti tuos, kurie daro patį didžiausią blogį. Ir kai romėnai, supratę apgavystę, tarpusavyje piktinosi, gerasis popiežius, sekdamas Tarkvinijaus pavyzdžiu, lazda nukapojo aukščiausias aguonų galvas. Kai vėliau tai pabandė pamėgdžioti jo įpėdinis Inocentas, jis buvo išvytas iš miesto. Apie kitus pontifikus net nenoriu kalbėti – tuos, kurie Romą nuolat engė prievarta ir laikė užvaldę ginklais, nors ji maištavo kaskart, kai tik galėjo. Kaip ir prieš šešerius metus, kai nebegalėdama išgauti taikos iš Eugenijaus ir nebūdama pajėgi atsilaikyti prieš ją apgulusius priešus, ji pati apgulė popiežių jo rūmuose, ketindama neišleisti jo tol, kol jis arba sudarys taiką su priešais, arba miesto valdymą perduos miestiečiams. Tačiau jis verčiau pasirinko apleisti miestą persirengęs, turėdamas tik vieną bėgimo palydovą, nei nusileisti piliečiams, prašantiems teisingų ir sąžiningų dalykų. Jei duotum jiems pasirinkti, kas gi nežino, kad jie pasirinktų laisvę, o ne vergiją? Tą patį galima įtarti ir apie kitus miestus, kuriuos vyriausiasis pontifikas laiko vergijoje – tas, kuris turėjo juos iš vergijos išvaduoti.
92. Ilgai užtruktų išvardinti, kiek iš priešų atimtų miestų Romos tauta kadaise padarė laisvais – taip, kad T. Flamininas įsakė visai Graikijai, buvusiai pavaldžiai Antiochui, tapti laisvai ir gyventi pagal savo įstatymus. O popiežius, kaip matome, atkakliai kėsinasi į tautų laisvę. Todėl ir jos savo ruožtu kasdien maištauja, kai tik pasitaiko proga (užtenka pažvelgti į Boloniją). Ir jei jos kada nors savo noru (kas irgi gali nutikti), spaudžiamos kokio nors pavojaus iš išorės, sutiko pereiti į popiežiaus valdžią, tai negalima suprasti taip, neva jos sutiko paversti save vergais ir kad daugiau niekada negalės ištraukti kaklo iš jungo, ar kad vėliau gimę vaikai neturės teisės patys apsispręsti. Nes tai būtų pati didžiausia neteisybė.
93. Savo noru mes atėjome pas tave, vyriausiasis pontifike, kad mus valdytum; savo noru dabar vėl nuo tavęs pasitraukiame, kad daugiau nebevaldytum. Jei tau esame ką nors skolingi, suveskime duotų ir gautų dalykų sąskaitas! Bet tu nori valdyti mus per prievartą, lyg būtume kokie mažamečiai globotiniai, nors mes, ko gero, tave patį galėtume valdyti daug išmintingiau! Pridėk prie to skriaudas, kurias šiam miestui nuolat darai arba tu pats, arba tavo paskirti magistratai. Šaukiamės Dievą liudytoju: skriauda verčia mus maištauti, kaip kadaise padarė Izraelis prieš Roboamą. O ir kokia gi buvo ta jų skriauda, kokia dalis mūsų patiriamos nelaimės? Mokėti didesnius mokesčius? O kaip, jei tu išsekintum mūsų respubliką? Jau išsekinai! Jei apiplėštum šventyklas? Jau apiplėšei! Jei prievartautum mergeles ir šeimų motinas? Jau prievartavai! Jei užlietum miestą piliečių krauju? Jau užliejai! Argi mes privalome visa tai kęsti? Ar ne geriau, kai tu nustojai mums būti tėvu, ir mes pamiršime esą sūnūs? Tauta čia pasikvietė tave, vyriausiasis pontifike, kaip tėvą arba, jei tau taip labiau patinka, kaip šeimininką, o ne kaip priešą ir budelį! Bet tu nenori elgtis kaip tėvas ar šeimininkas – tu elgiesi kaip priešas ir budelis. Tavo žiaurumo ir bedievystės (nors dėl patirtos skriaudos turėtume tam teisę), mes, būdami krikščionys, nepamėgdžiosime ir netrauksime keršto kardo prieš tavo galvą; tačiau privertę tave atsisakyti sosto ir tave pašalinę, mes įsivaikinsime kitą tėvą ar šeimininką. Sūnums leidžiama pabėgti nuo blogų tėvų, kurie juos pagimdė. Tai argi mums nebus valia pabėgti nuo tavęs – net ne tikro, o įtėvio, kuris su mumis elgiasi pačiu bjauriausiu būdu? Geriau tu rūpinkis tuo, kas priklauso kunigystės darbams, ir nestatyk savo sosto Šiaurėje, iš ten griausmingai svaidydamas akinančius žaibus į šią ir kitas tautas! Bet kam dar daugiažodžiauti tokiame akivaizdžiame reikale?
XXIX. 94. Aš tvirtinu ne tik tai, kad Konstantinas tiek daug nepadovanojo; ne tik tai, kad Romos pontifikas negalėjo į tai įgyti senaties teisės; bet, net jei abu šie dalykai ir būtų tiesa, abi šios teisės vis tiek buvo panaikintos dėl pačių valdytojų nusikaltimų. Juk mes matome, kad visos Italijos ir daugelio provincijų žlugimas bei nusiaubimas ištekėjo iš šio vienintelio šaltinio! Jei šaltinis kartus, kartus ir upelis; jei šaknis netyra, netyros ir šakos; jei pirmiena nėra šventa, nešventa ir visa tešla. Ir atvirkščiai: jei upelis kartus, reikia užtvenkti šaltinį; jei šakos netyros – yda kyla iš šaknies; jei tešla nėra šventa, tai ir pirmiena yra atgrasi. Argi galime pateikti popiežiaus galybės pradžią kaip kažką teisėto, kai matome, kad ji yra tokių didžiulių nusikaltimų ir visokiausių blogybių priežastis?
95. Būtent todėl aš sakau ir garsiai šaukiu (nesikliaudamas žmonėmis, o pasitikėdamas Dievu – jų nebijosiu): mano amžiuje nebuvo nė vieno vyriausiojo pontifiko, kuris būtų ištikimas ar išmintingas Dievo ūkio tvarkytojas! Užuot davęs Dievo šeimynai maisto, jis pats ją prarijo tartum maistą ir duonos kąsnį. Pats popiežius neša karą taikioms tautoms, sėja nesantaiką tarp valstybių ir valdovų; popiežius ir trokšta svetimų turtų, ir išsiurbia savuosius. Kaip Achilas sakė Agamemnonui: demoboros basileus (δημοβόρος βασιλεύς), tai yra tautą ryjantis karalius! Popiežius pelnosi ne tik iš valstybės – ko neišdrįstų daryti joks Veris, Katilina ar koks kitas valstybės turto grobstytojas, – bet jis pelnosi ir iš bažnyčios turto bei Šventosios Dvasios! Tą pasmerktų net ir anas Simonas Magas. O kai jis dėl to yra perspėjamas ir gerų vyrų smerkiamas, jis to net neneigia, o atvirai prisipažįsta ir tuo didžiuojasi. Neva jam leidžiama bet kokiomis priemonėmis išplėšti iš uzurpatorių Konstantino dovanotą bažnyčios paveldą! Tarsi jį susigrąžinus, krikščionių religija iškart taptų palaiminta, o ne dar labiau slegiama visokiausių piktadarysčių, prabangos ir paleistuvysčių – jei tik įmanoma ją dar labiau slėgti ir jei išvis dar liko vietos kitiems nusikaltimams.
96. Taigi, tam, kad susigrąžintų kitas „donacijos“ dalis, pinigus, neteisėtai išplėštus iš gerų vyrų, jis dar neteisėčiau iššvaisto: jis maitina kariuomenės raitelių ir pėstininkų pulkus, kurie viską niokoja, tuo tarpu kai Kristus, tūkstančių tūkstančiuose vargšų, miršta iš bado ir nuogybės. Ir jis nesupranta – ak, piktiktinamas nusikaltime! – kad kai jis pats stengiasi atimti iš pasauliečių tai, kas priklauso jiems, anie savo ruožtu (arba vedami bjauriausio jo pavyzdžio, arba verčiami būtinybės – nors tai ir nėra tikra būtinybė) imasi atiminėti tai, kas priklauso dvasininkams.
XXX. 97. Taigi niekur nebėra jokios religijos, jokio šventumo, jokios Dievo baimės, ir (ką net sakydamas šiurpstu) patys bedieviškiausi žmonės savo nusikaltimams randa pasiteisinimą popiežiaus pavyzdyje! Jame ir jo palydovuose glūdi visų piktadarysčių pavyzdys, tad kartu su Izaiju ir Pauliumi galime pasakyti popiežiui ir jo artimiausiems: „Dėl jūsų piktžodžiaujama Dievo vardui tarp pagonių.“ Jūs, kurie mokote kitus, savęs pačių nepamokote; kurie pamokslaujate, kad negalima vogti – plėšikaujate; kurie bjauritės stabais – darote šventvagystes; kurie didžiuojatės įstatymu ir kunigyste – laužydami įstatymą darote gėdą Dievui, tikrajam Pontifikui! Jei Romos tauta dėl per didelių turtų prarado tą tikrąjį savo romėniškumą; jei Saliamonas dėl tos pačios priežasties, iš meilės moterims, nusirito į stabmeldystę – argi nemanome, kad tas pats nutinka vyriausiajam pontifikui ir kitiems dvasininkams?
98. Ir po viso to dar manome, kad Dievas būtų leidęs, jog Silvestras gautų tokią medžiagą (priežastį) nusidėti? Aš neleisiu, kad šiam švenčiausiajam vyrui būtų daroma tokia skriauda! Nepakęsiu šio geriausio pontifiko įžeidimo – kad būtų sakoma, jog jis priėmė imperijas, karalystes ir provincijas. Juk net ir tie, kurie šiandien nori tapti kunigais, įprastai viso to atsisako. Nedaug ką valdė Silvestras, nedaug – ir kiti šventieji pontifikai, kurių vien išvaizda net priešams atrodė neliečiama, kaip, pavyzdžiui, Leono, kuris įbaugino ir palaužė žiaurią barbarų karaliaus dvasią – to, kurio Romos pajėgos negalėjo nei paliesti, nei palaužti. O štai pastarųjų laikų vyriausieji pontifikai, tiesiog paskendę turtuose ir malonumuose, regis, tik dėl to ir stengiasi, kad kiek anie senieji buvo išmintingi ir šventi, tiek jie patys būtų ir bedieviai, ir kvaili, ir anų iškilią šlovę nustelbtų visokiomis gėdomis. Kas gi iš nešiojančių krikščionio vardą galėtų visa tai ramia širdimi pakęsti?
99. Tačiau aš šioje mūsų pirmojoje kalboje nenoriu raginti valdovų ir tautų, kad jie pažabotų nepažabotu greičiu lekiantį popiežių ir priverstų jį pasilikti savo ribose. Teprašau tik jį perspėti; galbūt jis, jau pažinęs tiesą, savo noru sugrįš iš svetimų namų į savuosius ir iš beprotiškų bangų bei rūsčių audrų pasislėps uoste. O jei atsisakys, tada mes susijuosime kitai, kur kas nuožmesnei kalbai!
O, kad, o kad bent kada nors pamatyčiau – o juk nėra nieko, ko laukčiau labiau, nei pamatyti štai ką, ir ypač pasiektą mano patarimo dėka: kad popiežius būtų tik Kristaus, o ne dar ir Cezario vietininkas! Kad daugiau nebesigirdėtų šis baisus balsas: „Bažnyčios partijos kovoja prieš bažnyčią“, „Bažnyčia kovoja prieš perudžiečius“, „prieš boloniečius“! Ne bažnyčia kovoja prieš krikščionis – tai popiežius. Bažnyčia kovoja prieš dvasines blogio jėgas dangaus aukštumose. Tuomet popiežius ir bus vadinamas, ir iš tiesų bus Šventasis Tėvas, visų tėvas, bažnyčios tėvas. Jis nebekurstys karų tarp krikščionių, o tuos, kuriuos sukėlė kiti, jis numalšins apaštališku pabarimu ir popiežiaus didybe.