Kūrinį De Natura Deorum parašė Markas Tulijus Ciceronas (lot. Marcus Tullius Cicero), vienas žymiausių Romos oratorių, filosofų ir politikų. Gyvenęs 106–43 m. pr. Kr., Ciceronas buvo ne tik teisininkas, bet ir žmogus, siekęs sujungti graikų filosofiją su romėniška pasaulėžiūra.
Pavadinimai
- Lietuviškas: „Apie dievų prigimtį“
- Originalus (lotynų): De Natura Deorum
- Angliškas: „On the Nature of the Gods“
Ciceronas De Natura Deorum parašė apie 45 m. pr. Kr., vėlyvuoju savo gyvenimo laikotarpiu, kai Romos respublika buvo įklimpusi į politines krizes, o pats Ciceronas, atsitraukęs nuo aktyvios politikos, daugiausia dėmesio skyrė filosofiniams veikalams. Šis kūrinys priklauso jo filosofinių dialogų ciklui, kuriame taip pat yra De Officiis ir De Divinatione.
De Natura Deorum yra filosofinis dialogas, kuriame aptariami dievų prigimties, jų egzistencijos ir santykio su pasauliu klausimai. Kūrinys susideda iš trijų knygų, kuriose trys veikėjai – epikūrininkas Gajus Velejus, stoikas Kvintas Lucilijus Balbas ir akademikas Gajus Kotas – pateikia savo mokyklų požiūrius į dievus. Ciceronas pats dalyvauja kaip klausytojas, leisdamas skaitytojui pačiam spręsti, kuris požiūris įtikinamiausias.
Pagrindinės temos:
- Epikūro mokykla: Dievai egzistuoja, bet yra abejingi žmonių pasauliui, gyvena tobulos ramybės būsenoje.
- Stoicizmas: Dievai valdo pasaulį, jų buvimas matomas per gamtos tvarką ir kosmoso harmoniją.
- Akademinė mokykla: Svarstoma skeptiškai, abejojama tiek dievų egzistencija, tiek jų prigimtimi, akcentuojamas kritinis mąstymas.
Kūrinys nėra vien teologinis traktatas – jis taip pat parodo Romos visuomenės diskusijas apie religiją, mokslą ir filosofiją. Ciceronas naudoja dialogą kaip įrankį, kad parodytų skirtingų požiūrių stiprybes ir silpnybes, nesiekdamas primesti vienos tiesos.
De Natura Deorum yra unikalus kūrinys, nes jis ne tik supažindina su graikų filosofijos mokyklomis, bet ir atspindi Romos intelektualinį gyvenimą. Ciceronas, būdamas puikus stilistas, lotynų kalbą pavertė filosofinių diskusijų įrankiu, prilygstančiu graikų kalbai. Kūrinys turėjo didžiulę įtaką vėlesniems mąstytojams, ypač Renesanso ir Apšvietos laikais, kai buvo atgaivintas susidomėjimas antikos tekstais. Be to, šis veikalas svarbus kaip ankstyvas religinės tolerancijos ir kritinio mąstymo pavyzdys – Ciceronas skatina svarstyti, o ne aklai tikėti.
Įdomus faktas: Ciceronas rašė šį kūrinį savo viloje Tusculume, kur, kaip jis pats užsimena laiškuose, mėgo leisti laiką apsuptas knygų ir gamtos. Tuo metu jis išgyveno asmeninę tragediją – dukters Tulijos mirtį, todėl kai kurie tyrinėtojai mano, kad filosofiniai dialogai buvo jo būdas ieškoti paguodos ir prasmės.
Citatos
Apie dievų egzistenciją (I knyga, Velejus, epikūrininkas):
„Visos tautos tiki, kad dievai yra, nes šis įsitikinimas įdiegtas mūsų prigimtyje. Bet kokie tie dievai? Jie – tobulos būtybės, gyvenančios amžinoje palaimoje, toli nuo mūsų rūpesčių.“
Šioje citatoje epikūrininkas pabrėžia, kad dievai, anot jų mokyklos, nesikiša į žmonių gyvenimą, o tai buvo radikali mintis Romos visuomenei, kur dievai buvo laikomi aktyviais pasaulio dalyviais.
Stoikų požiūris (II knyga, Balbas):
„Pažvelk į dangų, į žvaigždes, į žemės derlingumą – ar gali būti, kad visa tai atsirado be protingos priežasties? Gamta šaukia, kad ją valdo dieviška jėga.“
Stoikai naudojo kosmoso harmoniją kaip argumentą dievų buvimui. Ši mintis atspindi jų tikėjimą, kad pasaulis yra protingai sutvarkytas.
Skeptiškas požiūris (III knyga, Kotas):
„Jei dievai viską valdo, kodėl pasaulyje tiek neteisybės? O jei jie nieko nedaro, kam juos garbinti? Aš klausiu, nes tiesa randama tik abejojant.“
Akademikas Kotas iškelia klausimus, kurie aktualūs ir šiandien – kaip suderinti dievų buvimą su blogiu pasaulyje? Ši citata rodo Cicerono polinkį į skeptišką filosofiją.
Cicerono refleksija (III knygos pabaiga):
„Klausydamasis šių vyrų, aš pats nežinau, ką galvoti. Bet žinau, kad tiesos ieškojimas yra kilnesnis už apsimetinėjimą, kad ją radai.“
Ši mintis atspindi Cicerono požiūrį – jis nesiekia pateikti galutinio atsakymo, o skatina skaitytoją mąstyti savarankiškai.
Cicerono De Natura Deorum nėra tik sausas filosofinis tekstas. Tai gyvas dialogas, kuriame jaučiamas Romos gyvenimo pulsas – nuo šventyklų aukurų dūmų iki intelektualų ginčų viloje. Įdomu, kad Ciceronas, būdamas skeptikas, vis dėlto gerbė romėnų religines tradicijas. Anot istoriko Plutarcho, Ciceronas kartą viešai atliko aukojimo apeigas, nors privačiai abejojo dievų įsikišimu. Šis dvilypumas daro jį intriguojančia asmenybe – žmogumi, balansuojančiu tarp tikėjimo ir proto.
Kūrinys taip pat atskleidžia, kaip romėnai bandė suvokti savo vietą pasaulyje. Pavyzdžiui, stoikų argumentai apie gamtos tvarką atspindi romėnų meilę disciplinai ir struktūrai, o epikūrininkų idėjos apie dievų abejingumą galėjo būti savotiškas maištas prieš griežtas religines taisykles.