Portugalijos ir Kastilijos karalystės daugiau nei šimtmetį varžėsi dėl įtakos ir kolonijinių teritorijų palei Afrikos pakrantę, dar prieš Kolumbo „atradimą“ vakarų jūrose. Abi šalys siekė praplėsti savo valdžią ne tik politiniu, bet ir religiniu pagrindu. Remdamosi prielaida, kad popiežius yra Dievo įgaliotas arbitras tarp tautų, jos įvairiais laikais kreipėsi į popiežių dėl teisinių ir moralinių pagrindų savo veiklai naujose žemėse.

Popiežiai išdavė kelias bulių serijas, kurios sustiprino šių karalysčių pretenzijas, motyvuodamos tuo, kad jų ekspedicijos ir užkariavimai tarnauja krikščionybės plėtrai bei pagonių atsivertimui. Šios bulės tapo ne tik religiniais dokumentais, bet ir politiniais įrankiais.

Bulė Romanus Pontifex (1455 m.), kurią paskelbė popiežius Mikalojus V, yra svarbus pavyzdys, kaip popiežystė teigė savo dvasinę viešpatystę visame pasaulyje. Joje buvo suteikta Portugalijai teisė plėsti savo užkariavimus palei Afrikos krantus, prekybą ir netgi pavergti pagonis bei musulmonus. Šis dokumentas ne tik reguliavo santykius tarp krikščionių valdovų, bet ir apibrėžė jų santykius su „netikinčiaisiais“ – pagonimis ir musulmonais. Bulėje Portugalijos karaliui buvo suteiktos privilegijos užimti naujas žemes, vykdyti prekybą, užtikrinti saugią jūrų navigaciją ir skleisti krikščionybę.

Romanus Pontifex (liet. Romos popiežius) tapo pagrindu Portugalijos pretenzijoms į žemes Afrikoje ir vėliau – į kai kurias Naujojo pasaulio teritorijas. Šios pretenzijos buvo ginčijamos Kastilijos, kuri po Kristupo Kolumbo kelionės savo teises grindė 1493 m. popiežiaus Aleksandro VI bule Inter caetera. Šie dokumentai prisidėjo prie vėlesnio Tordesiljo sutarties (1494 m.), kuri oficialiai padalijo naujai atrastus pasaulio regionus tarp Ispanijos ir Portugalijos.

Romanus Pontifex ir kitos panašios bulės vėliau tapo vadinamosios atradimo doktrinos pamatu, suteikusiu teisines ir moralines prielaidas kolonializmui, vergovei ir vietinių tautų pavergimui. Nors šios bulės buvo motyvuotos religijos sklaida, jų praktinės pasekmės palietė milijonus žmonių ir daro poveikį iki šių dienų.

Popiežiaus bulė Romanus Pontifex

Nikolajus V

1455 m. sausio 8 d.

Nikolajus, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, amžinam atminimui.

Romos popiežius, dangaus karalystės raktų paveldėtojas ir Jėzaus Kristaus vietininkas, su tėvišku rūpesčiu žvelgdamas į visus pasaulio kraštus ir visų juose gyvenančių tautų ypatumus, siekdamas ir trokšdamas visų išganymo, po kruopštaus svarstymo tinkamai nustato ir tvarko tai, kas, jo manymu, bus priimtina Dieviškajai Didenybei ir leis Dievo jam patikėtas avis suvesti į vieną dieviškąją avidę, užtikrinant joms amžinosios laimės atlygį ir sielų atleidimą. Tikime, kad tai labiau išsipildys, Viešpačiui padedant, jei suteiksime tinkamas malones ir ypatingas dovanas tiems katalikų karaliams ir kunigaikščiams, kurie, kaip atletai ir narsūs krikščionių tikėjimo gynėjai, kaip žinome iš faktų, ne tik tramdo laukinius saracėnų ir kitų netikinčiųjų, krikščionių vardo priešų, išpuolius, bet ir, gindami bei plėsdami tikėjimą, nugali juos, jų karalystes ir gyvenamas vietas, net jei jos yra tolimiausiuose, mums nežinomuose kraštuose, ir pajungia juos savo žemiškajai valdžiai, negailėdami nei pastangų, nei išlaidų, kad šie karaliai ir kunigaikščiai, atsikratę visų kliūčių, būtų dar labiau paskatinti tęsti šį naudingą ir pagirtiną darbą.

Neseniai su dideliu džiaugsmu ir pasitenkinimu sužinojome, kaip mūsų mylimas sūnus, kilmingasis Portugalijos infantas Henrikas, mūsų brangiausio sūnaus Kristuje, šlovingojo Alfonso, Portugalijos ir Algarvės karalysčių karaliaus, dėdė, sekdamas žymios atminties Jono, minėtų karalysčių karaliaus, savo tėvo, pėdomis ir labai užsidegęs sielų išganymo bei tikėjimo karštumu, kaip katalikas ir tikras Kristaus, visko Kūrėjo, kareivis, nuo ankstyvos jaunystės visa savo jėga siekė, kad šlovingiausias minėto Kūrėjo vardas būtų skelbiamas, garbinamas ir gerbiamas visame pasaulyje, net tolimiausiuose ir neatrastuose kraštuose, taip pat į savo tikėjimo prieglobstį atvesti klastingus jo ir gyvybę teikiančio Kryžiaus, kuriuo esame išpirkti, priešus, būtent saracėnus ir visus kitus netikinčiuosius. Po to, kai Afrikoje esantis Ceutos miestas buvo pajungtas minėto karaliaus Jono valdžiai, ir po daugelio karų, kartais asmeniškai vadovaujamų minėto infanto, nors ir minėto karaliaus Jono vardu, prieš minėtus priešus ir netikinčiuosius, patiriant didžiausias pastangas ir išlaidas, pavojus, gyvybių ir turto netektis bei daugelio jų pavaldinių žūtį, infantas, neišsekintas ir neišgąsdintas šių didelių darbų, pavojų ir nuostolių, bet kasdien vis labiau užsidegęs šio pagirtino ir pamaldaus tikslo siekimu, apgyvendino ortodoksais krikščionimis tam tikras vienišas salas vandenyno jūroje ir pasirūpino, kad ten būtų įkurtos ir pastatytos bažnyčios bei kitos pamaldžios vietos, kuriose vyksta dieviškosios apeigos. Taip pat dėl pagirtinų infanto pastangų ir darbštumo daugybė įvairių salų, esančių minėtoje jūroje, gyventojų, pažinę tikrąjį Dievą, priėmė šventąjį krikštą, Dievo garbei ir šlovei, daugelio sielų išganymui, ortodoksinio tikėjimo plėtrai ir dieviškojo kulto augimui.

Be to, kadangi prieš kurį laiką infantui tapo žinoma, kad niekada, arba bent jau žmonių atmintyje, nebuvo įprasta plaukioti šia vandenyno jūra į pietų ir rytų krantus, ir kad tai buvo taip nežinoma mums, vakariečiams, kad neturėjome tikslių žinių apie tų kraštų tautas, tikėdamas, kad geriausiai atliks savo pareigą Dievui šiuo klausimu, jei savo pastangomis ir darbštumu ta jūra taptų plaukiojama iki indų, kurie, kaip sakoma, garbina Kristaus vardą, ir kad taip jis galėtų užmegzti su jais ryšius ir paskatinti juos padėti krikščionims prieš saracėnus ir kitus tikėjimo priešus, taip pat nedelsiant pajungti tam tikras pagoniškas tautas, gyvenančias tarp jų, kurios visiškai nėra užkrėstos pačia nešvenčiausia Mahometo sekta, ir skelbti bei liepti skelbti joms nežinomą, bet švenčiausią Kristaus vardą, visada remiamas karališkosios valdžios, jis per pastaruosius dvidešimt penkerius metus beveik kasmet siuntė minėtų karalysčių tautų kariuomenę su didžiausiomis pastangomis, pavojais ir išlaidomis, labai greituose laivuose, vadinamuose karavelėmis, tyrinėti jūros ir pakrančių žemių į pietus ir Antarktidos polių. Taip atsitiko, kad, kai keletas tokio tipo laivų ištyrė ir užėmė daugybę uostų, salų ir jūrų, jie galiausiai pasiekė Gvinėjos provinciją ir, užėmę kai kurias salas, uostus ir prie tos provincijos esančią jūrą, plaukdami toliau, jie atvyko prie tam tikros didelės upės žiočių, paprastai laikomos Nilu, ir kelerius metus kovojo su tų kraštų tautomis minėto karaliaus Alfonso ir infanto vardu, per kuriuos buvo pajungtos ir taikiai užimtos daugybė toje kaimynystėje esančių salų, kaip jos yra užimtos iki šiol kartu su gretima jūra. Taip pat iš ten daugybė gvinėjiečių ir kitų negrų, paimtų jėga, kai kurie mainais už neleistinus daiktus arba kitais teisėtais pirkimo sandoriais, buvo nusiųsti į minėtas karalystes. Daugelis jų buvo atversti į katalikų tikėjimą, ir tikimasi, kad, dieviškojo gailestingumo padedami, jei toks progresas su jais bus tęsiamas, arba šios tautos bus atvertos į tikėjimą, arba bent jau daugelio jų sielos bus laimėtos Kristui.

Kadangi, kaip esame informuoti, nors minėti karalius ir infantas (kurie, patirdami tiek daug ir tokių didelių pavojų, darbų ir išlaidų, taip pat netekdami daugybės savo karalysčių vietinių gyventojų, iš kurių labai daug žuvo tose ekspedicijose, pasikliaudami tik tų gyventojų pagalba, pasirūpino, kad tos provincijos būtų ištirtos, ir įgijo bei užvaldė tokius uostus, salas ir jūras, kaip minėta, kaip tikrieji jų valdovai), baimindamiesi, kad svetimšaliai, paskatinti godumo, plauktų į tuos kraštus ir siektų pasisavinti šio darbo tobulumą, vaisius ir pagyras arba bent jau trukdytų jam, todėl, siekdami pelno ar iš piktos valios, gabentų ar perduotų geležį, ginklus, statybai naudojamą medieną ir kitus daiktus bei prekes, draudžiamas vežti netikinčiajam, arba mokytų tuos netikinčiuosius navigacijos meno, dėl ko jie taptų galingesni ir atkaklesni minėto karaliaus ir infanto priešai, ir šio sumanymo vykdymas būtų arba sutrukdytas, arba galbūt visiškai žlugtų, ne be didelio įžeidimo Dievui ir didelės gėdos visai krikščionybei, siekdami to išvengti ir išsaugoti savo teisę bei valdymą, [minėti karalius ir infantas] su tam tikromis itin griežtomis tuo metu išreikštomis baudomis uždraudė ir bendrai nustatė, kad niekas, išskyrus jų jūreivius ir laivus bei sumokėjęs tam tikrą duoklę ir gavęs aiškų leidimą iš minėto karaliaus ar infanto, nedrįstų plaukti į minėtas provincijas, prekiauti jų uostuose ar žvejoti jūroje. [Nors karalius ir infantas ėmėsi šių veiksmų, laikui bėgant gali atsitikti, kad kitų karalysčių ar tautų asmenys, vedami pavydo, piktos valios ar godumo, drįstų, nepaisydami minėto draudimo, be leidimo ir duoklės mokėjimo, vykti į minėtas provincijas, ir tose provincijose, uostuose, salose ir jūroje, taip įgytose, plaukioti, prekiauti ir žvejoti; dėl to tarp karaliaus Alfonso ir infanto, kurie jokiu būdu neleistų, kad su jais būtų taip lengvabūdiškai elgiamasi šiais klausimais, ir minėtų drįstančių asmenų gali ir tikriausiai kiltų labai daug neapykantų, pykčių, nesutarimų, karų ir skandalų, labai įžeidžiančių Dievą ir keliančių pavojų sieloms.] Mes, atidžiai apsvarstę visus ir kiekvieną iš šių dalykų, atkreipdami dėmesį, kad anksčiau savo laiškais buvome suteikę minėtam karaliui Alfonsui, be kita ko, laisvą ir plačią teisę įsiveržti, ieškoti, gaudyti, nugalėti ir pajungti visus saracėnus, pagonis ir kitus Kristaus priešus, kad ir kur jie būtų, taip pat jų karalystes, kunigaikštystes, valdijas, turtus ir visus kilnojamus bei nekilnojamus daiktus, kuriuos jie turi ir valdo, ir paversti jų asmenis amžinais vergais, taip pat pritaikyti ir pasisavinti sau ir savo įpėdiniams karalystes, kunigaikštystes, grafystes, valdijas, turtus ir daiktus bei paversti juos savo ir jų naudai bei pelnui – gavęs šią teisę, minėtas karalius Alfonsas arba jo įgaliotas minėtas infantas teisėtai ir teisėtai įgijo ir valdo, ir valdo šias salas, žemes, uostus ir jūras, ir jos teisėtai priklauso ir yra pavaldžios minėtam karaliui Alfonsui ir jo įpėdiniams, ir be specialaus leidimo iš paties karaliaus Alfonso ir jo įpėdinių niekas, net Kristaus tikintysis, iki šiol neturėjo teisės ir dabar jokiu būdu neturi teisės teisėtai kištis į tai – kad karalius Alfonsas pats ir jo įpėdiniai bei infantas galėtų uoliau vykdyti ir vykdytų šį labai pamaldų ir kilnų darbą, labai vertą amžino atminimo (kurį, kadangi per jį gali būti pasiektas sielų išganymas, tikėjimo augimas ir jo priešų nuvertimas, laikome darbu, kuriame dalyvauja Dievo šlovė, tikėjimas Juo ir Jo bendruomenė, Visuotinė Bažnyčia), proporcingai tam, kaip jie, atsikratę visų didesnių kliūčių, ras save mūsų ir Apaštalų Sosto remiamus malonėmis ir dovanomis – mes, būdami labai išsamiai informuoti apie visus ir kiekvieną iš šių dalykų, savo iniciatyva, ne karaliaus Alfonso ar infanto prašymu ar kieno nors kito jų vardu mūsų pateiktu prašymu šiuo klausimu, ir po brandžių svarstymų, apaštalų autoritetu ir turėdami tikrą žinojimą, visa apaštalų galia, šių raštų turiniu skelbiame ir pareiškiame, kad minėti teisės laiškai (kurių turinį norime laikyti įterptu žodis į žodį šiuose raštuose, kartu su visais ir kiekvienu jame esančiu punktu) yra išplėsti iki Ceutos ir minėtų bei visų kitų įgytų teritorijų, net tų, kurios buvo įgytos prieš minėtų teisės laiškų datą, ir visų tų provincijų, salų, uostų ir jūrų, kurios ateityje minėto karaliaus Alfonso, jo įpėdinių ir infanto vardu tose ir gretimose dalyse bei tolimiausiuose ir atokiausiuose kraštuose gali būti įgytos iš netikinčiųjų ar pagonių rankų, ir kad jos yra įtrauktos į minėtus teisės laiškus. Ir šių bei dabartinių teisės laiškų galia jau padaryti įsigijimai ir tai, kas ateityje bus įgyta, po to, kai bus įgyta, šių raštų turiniu skelbiame ir pareiškiame, kad priklausė ir amžinai teisėtai priklauso ir yra pavaldūs minėtam karaliui, jo įpėdiniams ir infantui, ir kad užkariavimo teisė, kurią šiuose raštuose skelbiame išplėsta nuo Bojadoro ir Não kyšulių per visą Gvinėją ir toliau iki pietinio kranto, priklausė ir yra pavaldi, ir amžinai teisėtai priklauso ir yra pavaldi minėtam karaliui Alfonsui, jo įpėdiniams ir infantui, o ne kam kitam. Mes taip pat šių raštų turiniu skelbiame ir pareiškiame, kad minėtas karalius Alfonsas, jo įpėdiniai ir infantas gali ir dabar, ir ateityje laisvai ir teisėtai šiuose [įsigijimuose] ir dėl jų nustatyti bet kokius draudimus, įstatymus ir dekretus, net baudžiamuosius, ir su bet kokios duoklės įvedimu, ir disponuoti bei tvarkyti juos kaip savo nuosavybę ir kitas savo valdijas. Ir siekdami suteikti veiksmingesnę teisę ir užtikrinimą, šiais raštais amžinai duodame, suteikiame ir priskiriame minėtam karaliui Alfonsui ir jo įpėdiniams, minėtų karalysčių karaliams, bei infantui visas provincijas, salas, uostus, vietas ir jūras, kad ir kiek jų būtų ir kokios jos būtų, kurios jau buvo įgytos ir kurios ateityje bus įgytos, taip pat užkariavimo teisę nuo minėtų Bojadoro ir Não kyšulių.

Kadangi tai daugeliu atžvilgių yra tinkama šio pobūdžio darbo tobulinimui, mes leidžiame, kad minėtas karalius Alfonsas, jo įpėdiniai ir infantas, taip pat asmenys, kuriems jie arba bet kuris iš jų manys, kad šis darbas turėtų būti patikėtas, galėtų (remiantis leidimu, kurį minėtam karaliui Jonui suteikė laimingos atminties Martynas V., ir kitu leidimu, suteiktu taip pat šlovingos atminties karaliui Edvardui, minėtų karalysčių karaliui, minėto karaliaus Alfonso tėvui, piojo atminties Romos popiežiaus Eugenijaus IV., mūsų pirmtakų) pirkti ir parduoti bet kokius daiktus, prekes ir maistą, kaip jiems atrodys tinkama, su bet kuriais saracėnais ir netikinčiaisiais minėtuose regionuose; taip pat sudaryti bet kokias sutartis, vykdyti verslą, derėtis, pirkti ir vesti derybas, gabenti bet kokias prekes į tų saracėnų ir netikinčiųjų vietas, su sąlyga, kad tai nebūtų geležiniai įrankiai, statybai naudojama mediena, virvės, laivai ar bet kokie šarvai, ir parduoti juos minėtiems saracėnams ir netikinčiams; taip pat vykdyti, atlikti ar tęsti visus kitus ir atskirus dalykus, [minėtus] anksčiau, ir dalykus, tinkamus ar būtinus šiems; ir kad tas pats karalius Alfonsas, jo įpėdiniai ir infantas jau įgytose ir dar įgytinose provincijose, salose ir vietose galėtų steigti ir [rūpintis, kad būtų] steigiamos ir statomos bet kokios bažnyčios, vienuolynai ar kitos pamaldžios vietos; taip pat siųsti į jas bet kokius dvasinius asmenis, savanorius, tiek pasauliečius, tiek reguliariuosius bet kurio elgetaujančių ordinų narius (tačiau su jų vyresniųjų leidimu), ir kad tie asmenys galėtų ten gyventi, kol bus gyvi, išklausyti išpažintis visų, gyvenančių minėtuose kraštuose ar ten atvykstančių, ir, išklausę išpažintis, suteikti tinkamą atleidimą visais atvejais, išskyrus tuos, kurie rezervuoti minėtam sostui, skirti naudingą atgailą, taip pat laisvai ir teisėtai administruoti bažnytinius sakramentus, ir tai mes leidžiame ir suteikiame pačiam Alfonsui, jo įpėdiniams, Portugalijos karaliams, kurie ateis vėliau, ir minėtam infantui. Be to, Viešpaties vardu prašome, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus krauju, kurį, kaip buvo pasakyta, tai liečia, raginame ir, tikėdamiesi jų nuodėmių atleidimo, įsakome, taip pat šiuo amžinu draudimo ediktu griežčiau draudžiame visiems ir kiekvienam Kristaus tikinčiajam, dvasininkams, pasauliečiams ir reguliariesiems, bet kokio ordino nariams, kad ir kur pasaulyje jie gyventų, ir kad ir kokio statuso, laipsnio, ordino, būklės ar iškilumo jie būtų, net jei turėtų arkivyskupo, vyskupo, imperatorišką, karališką, karalienės, kunigaikščio ar bet kokį kitą aukštesnį bažnytinį ar pasaulietinį titulą, kad jie jokiu būdu nedrįstų gabenti ginklų, geležies, statybai skirtos medienos ir kitų įstatymais draudžiamų daiktų į saracėnus, į bet kokias provincijas, salas, uostus, jūras ir vietas, įgytas ar valdomas karaliaus Alfonso vardu, ar esančias šioje užkariavimo teritorijoje ar kitur, saracėnams, netikinčiams ar pagonims; ar net be specialaus leidimo iš minėto karaliaus Alfonso, jo įpėdinių ir infanto gabenti ar pasirūpinti, kad būtų gabenamos prekės ir kiti įstatymais leidžiami daiktai, plaukioti ar pasirūpinti, kad būtų plaukiojama tomis jūromis, žvejoti jose, kištis į provincijas, salas, uostus, jūras ir vietas ar bet kurią iš jų, ar į šį užkariavimą, ar daryti ką nors patys ar per kitą ar kitus, tiesiogiai ar netiesiogiai, veiksmais ar patarimais, ar kelti bet kokią kliūtį, dėl kurios minėtas karalius Alfonsas, jo įpėdiniai ir infantas būtų trukdomi ramiai naudotis savo įsigijimais ir valdomis bei vykdyti ir tęsti šį užkariavimą.

Mes skelbiame, kad tie, kurie pažeis šiuos įsakymus, [patirs šias bausmes], be įstatymų nustatytų bausmių tiems, kurie gabena ginklus ir kitus draudžiamus daiktus saracėnams, kurias mes norime, kad jie patirtų taip elgdamiesi; jei tai pavieniai asmenys, jie bus ekskomunikuoti; jei tai bendruomenė ar miesto, pilies, kaimo ar vietos korporacija, tas miestas, pilis, kaimas ar vieta bus paveikti interdiktu; ir mes taip pat skelbiame, kad pažeidėjai, kolektyviai ar individualiai, negalės būti atleisti nuo ekskomunikos bausmės ar gauti interdikto panaikinimo nei apaštalų, nei jokios kitos valdžios, kol pirmiausia nebus tinkamai atlyginę už savo pažeidimus Alfonsui, jo įpėdiniams ir infantui arba su jais taikiai nesusitarę. Šiais apaštalų raštais įsakome mūsų gerbiamiems broliams, Lisabonos arkivyskupui, Silveso ir Ceutos vyskupams, kad jie, arba du, arba vienas iš jų, patys ar per kitą ar kitus, taip dažnai, kaip to reikalaus minėtas karalius Alfonsas, jo įpėdiniai ar infantas ar bet kuris iš jų, sekmadieniais ir kitomis šventinėmis dienomis bažnyčiose, kai didelė žmonių minia susirinks dieviškosioms apeigoms, apaštalų autoritetu paskelbtų ir pasmerktų tuos asmenis, kurie, kaip įrodyta, patyrė tokias ekskomunikos ir interdikto bausmes, kad jie yra ekskomunikuoti ir interdiktuoti, ir patyrė bei patiria kitas minėtas bausmes. Mes taip pat skelbiame, kad jie pasirūpintų, jog kiti juos pasmerktų, ir kad visi jų griežtai vengtų, kol jie nebus atlyginę ar taikiai nesusitarę dėl savo pažeidimų, kaip minėta. Pažeidėjai turi būti tramdomi bažnytinėmis sankcijomis, nepaisant apelacijos, nepaisant apaštalų konstitucijų ir įsakymų bei visų kitų priešingų dalykų. Kad šie mūsų laiškai, kurie buvo išleisti mūsų tikru žinojimu ir po brandžių svarstymų, kaip minėta, ateityje nebūtų ginčijami kaip apgaulingi, slapti ar negaliojantys, mes norime ir minėta autoriteto, žinojimo ir galios pagrindu taip pat šiais laiškais skelbiame ir pareiškiame, kad minėti laiškai ir juose esantis turinys jokiu būdu negali būti ginčijami, jų poveikis trukdomas ar blokuojamas dėl bet kokio apgaulės, slaptumo ar negaliojimo trūkumo, net dėl įprastos ar bet kokios kitos valdžios trūkumo ar bet kokio kito trūkumo, bet jie bus galiojantys amžinai ir turės visišką autoritetą. Ir jei kas nors, kokia bebūtų valdžia, sąmoningai ar nesąmoningai bandys ką nors, kas prieštarauja šiems įsakymams, mes skelbiame, kad jo veiksmas bus niekinis ir negaliojantis. Be to, kadangi būtų sunku šiuos mūsų laiškus nunešti į visas vietas, mes norime ir minėta autoriteto pagrindu šiais laiškais skelbiame, kad kopijoms, patvirtintoms viešojo notaro ranka ir vyskupo ar bet kokio aukštesnio bažnytinio teismo antspaudu, būtų suteikiama tiek pat tikėjimo ir nuolatinio galiojimo, tarsi būtų parodyti ar pateikti originalūs laiškai; ir mes skelbiame, kad per du mėnesius nuo tos dienos, kai šie mūsų laiškai ar jų turinį turintis popierius ar pergamentas bus prikabintas prie Lisabonos bažnyčios durų, ekskomunikos bausmės ir kitos juose esančios bausmės visiškai saistys visus ir kiekvieną pažeidėją taip, tarsi šie laiškai būtų asmeniškai ir teisėtai jiems parodyti ir pateikti. Todėl tegul niekas nepažeidžia ar drąsiai nepaniekina šio mūsų pareiškimo, konstitucijos, dovanos, suteikimo, priskyrimo, dekreto, maldavimo, raginimo, įsakymo, draudimo, mandato ir valios. Bet jei kas nors drįstų tai padaryti, tegu žino, kad jis užsitrauks Visagalio Dievo ir palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus rūstybę.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt ketvirtųjų mūsų Viešpaties įsikūnijimo metų sausio aštuntąją, aštuntaisiais mūsų pontifikato metais.

P. de Noxeto.