Popiežiaus Pijaus V bulė, paskelbta 1570 m. vasario 25 d.
liet. Viešpataujantis Aukštybėse
Anglijos karalienės Elžbietos I ekskomunikacija
Pijus, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, šio reikalo amžinam atminimui.
Tas, kuris viešpatauja aukštybėse, kuriam duota visa galia danguje ir žemėje, pavedė vieną šventą katalikų ir apaštalų Bažnyčią, už kurios ribų nėra išganymo, vienam asmeniui žemėje, būtent Petrui, pirmajam apaštalui, ir Petro įpėdiniui, Romos popiežiui, kad šis ją valdytų visa galia. Jį vienintelį Jis paskyrė viešpatauti visoms tautoms ir karalystėms, kad išrautų, griautų, sklaidytų, naikintų, sodintų ir statytų, idant išlaikytų savo tikinčiuosius, sujungtus meilės saitu, Dvasios vienybėje ir pristatytų juos saugius bei nekalptus jų Išganytojui.
- Paklusdami šiai pareigai, mes, kurie Dievo malone esame pašaukti vadovauti minėtai Bažnyčiai, negailime jokių pastangų ir triūso, kad vienybė ir katalikų tikėjimas, kurį jų Kūrėjas, norėdamas išbandyti savo vaikų tikėjimą ir mūsų pataisymui, leido kamuoti tokiomis didelėmis bėdomis, būtų išsaugoti nepažeisti. Tačiau bedievių skaičius taip išaugo galioje, kad neliko vietos pasaulyje, kurios jie nebūtų bandę sugadinti savo ydingiausiais mokymais. Tarp jų – Elžbieta, tariamoji Anglijos karalienė ir nusikaltimų tarnaitė, kuri padėjo šioje veikloje ir kurios prieglobstyje, tarsi šventovėje, rado užuovėją patys kenksmingiausi iš visų. Ši pati moteris, uzurpavusi karūną ir siaubingai pasisavinusi aukščiausios Bažnyčios vadovės vietą visoje Anglijoje kartu su pagrindine valdžia ir jurisdikcija, priklausančia šiai vietai, dar kartą nuvedė šią karalystę, jau grąžintą į katalikų tikėjimą ir davusią gerų vaisių, į apgailėtiną griūtį.
- Stipria ranka uždraudusi tikrojo tikėjimo praktikavimą, kurį po jo ankstesnio sunaikinimo Henriko VIII, atsimetusio nuo tikėjimo, Marija, teisėta karalienė, garsios atminties, su šio Sosto pagalba atkūrė, ji pasekė ir priėmė eretikų klaidas. Ji pašalino karališkąją tarybą, sudarytą iš Anglijos kilmingųjų, ir užpildė ją nežinomais žmonėmis, esančiais eretikais; slopino katalikų tikėjimo sekėjus; paskyrė klaidingus pamokslininkus ir nedorybės tarnus; panaikino Mišių auką, maldas, pasninkus, mėsos pasirinkimą, celibatą ir katalikų apeigas; įsakė, kad visoje karalystėje būtų skelbiamos akivaizdžiai eretiško turinio knygos ir kad nedoros apeigos bei institucijos, pagal Kalvino taisykles, kurias ji pati priėmė ir laikėsi, būtų taip pat laikomasi jos pavaldinių. Ji drįso išvaryti vyskupus, bažnyčių rektorius ir kitus katalikų kunigus iš jų bažnyčių ir beneficijų, šias ir kitas bažnytines pareigas atiduodama eretikams ir spręsdama dvasinius reikalus; uždraudė prelatams, dvasininkams ir žmonėms pripažinti Romos Bažnyčią ar paklusti jos įsakymams ir kanoninėms sankcijoms; privertė daugumą jų susitaikyti su jos nedorais įstatymais, atsižadėti Romos popiežiaus autoriteto ir paklusnumo jam bei prisiekti jai kaip vienintelei valdovei tiek pasaulietiniuose, tiek dvasiniuose reikaluose; nustatė bausmes ir nuobaudas tiems, kurie su tuo nesutiko, ir jas įvykdė tiems, kurie išliko ištikimi tikėjimo vienybei ir minėtam paklusnumui; įkalino katalikų prelatą ir kunigus, kur daugelis, išsekę nuo ilgo kalinimo ir sielvarto, apgailėtinai baigė savo gyvenimą. Visi šie dalykai yra akivaizdūs ir pagarsėję tarp visų tautų; jie taip gerai įrodyti daugelio žmonių svariu liudijimu, kad nelieka vietos jokiam pasiteisinimui, gynybai ar išsisukinėjimui.
- Mes, matydami, kaip nedorybės ir nusikaltimai dauginasi vienas po kito, kaip tikinčiųjų persekiojimas ir tikėjimo kančios kasdien darosi vis sunkesnės vadovaujant ir veikiant minėtai Elžbietai, ir suvokdami, kad jos protas taip tvirtai nusistatęs, jog ji ne tik paniekino pamaldžias katalikų valdovų maldas ir įspėjimus, kuriais buvo bandoma ją išgydyti ir atversti, bet net neleido šio Sosto siųstiems nuncijams šiuo klausimu atvykti į Angliją, esame priversti būtinybės imtis prieš ją teisingumo ginklų, nors negalime nesigailėti, kad esame priversti atsigręžti prieš tą, kurios protėviai taip nusipelnė krikščionių bendruomenei. Todėl, remdamiesi To, kurio valia mus, nors ir nevertus tokio naštos, paskyrė šioje aukščiausioje teisingumo soste, autoritetu, mes, iš visos savo apaštališkosios galios, skelbiame minėtą Elžbietą esant eretike ir eretikų rėmėja, o jos pasekėjus šiuose reikaluose – patyrus ekskomunikos bausmę ir atskirtus nuo Kristaus kūno vienybės.
- Ir dar daugiau, (skelbiame), kad ji netenka savo tariamo titulo į minėtą karūną ir visos valdžios, orumo bei privilegijų.
- Taip pat (skelbiame), kad kilmingieji, pavaldiniai ir minėtos karalystės žmonės bei visi kiti, bet kokiu būdu prisiekę jai, yra amžiams atleidžiami nuo tokios priesaikos ir bet kokių pareigų, kylančių iš valdžios, ištikimybės ir paklusnumo; ir mes, šių raštų autoritetu, taip juos atleidžiame ir atimame iš minėtos Elžbietos tariamą titulą į karūną bei visas kitas anksčiau minėtas teises. Mes įsakome ir liepiame visiems ir kiekvienam kilmingajam, pavaldiniui, tautoms ir kitiems anksčiau minėtiems, kad jie nedrįstų paklusti jos įsakymams, pavedimams ir įstatymams. Tuos, kurie elgsis priešingai, priskiriame tai pačiai ekskomunikos bausmei.
- Kadangi iš tiesų gali būti pernelyg sunku pristatyti šiuos raštus visur, kur tai bus būtina, mes leidžiame, kad kopijos, padarytos viešojo notaro ranka ir užantspauduotos Bažnyčios prelato ar jo teismo antspaudu, turėtų tokią pat galią ir patikimumą tiek teismuose, tiek už jų ribų, visose tautose, kaip šie raštai turėtų, jei jie būtų parodyti ar pateikti.
Duota Romoje, Šv. Petro bazilikoje, 1570 m. vasario 25 d., Įsikūnijimo metais, penktaisiais mūsų pontifikato metais.
Pijus PP.