Bulę Quo Primum 1570 m. liepos 14 d. paskelbė popiežius šventasis Pijus V.

Po Tridento Susirinkimo (1545–1563), kuris siekė atsakyti į Reformacijos keliamus iššūkius ir sustiprinti Katalikų Bažnyčios vienybę, buvo nuspręsta, kad reikalingas vieningas Mišiolas (Mišių apeigų knyga). Iki tol skirtingos vyskupijos ir vienuolynai naudojo įvairias Mišių formas, kurios skyrėsi maldomis ir ritualais. Buvo bijoma, kad tokie skirtumai galėtų skatinti klaidingus mokymus ar net schizmas.

Bulėje Quo Primum paskelbta:

• Visoje Lotynų Bažnyčioje įvedamas vieningas Tridentinis Mišiolas (lot. Missale Romanum), kuris buvo laikomas „gryniausia ir teisingiausia“ Mišių forma.
• Visoms parapijoms, vyskupijoms ir vienuolynams, kurių Mišiolas buvo mažiau nei 200 metų senumo, buvo įsakyta naudoti tik šį naująjį Mišiolą.
• Popiežius Pijus V pareiškė, kad Quo Primum galioja „per amžius“ ir kad niekas neturi teisės keisti šio Mišiolo.

Kokios buvo pasekmės?

• Liturginė vienybė: visoje Katalikų Bažnyčioje nuo 1570 m. iki pat XX a. vidurio Mišios buvo laikomos Tridentine forma.
• Tridentinės Mišios tapo Bažnyčios simboliu kovos prieš Reformaciją ir siekio išsaugoti tradicinę liturgiją.
• Vatikano II Susirinkimas (1962–1965) po kelių šimtmečių leido naujas liturgijos reformas (vadinamą Novus Ordo), tačiau tradicinės Tridentinės Mišios daug kur išliko ir tebėra švenčiamos iki šiol.

Quo Primum nustatė liturgijos vienybę, siekiant apginti tikėjimo tyrumą ir užkirsti kelią klaidoms.

Popiežius Pijus V

Nuo pat pradžių (Quo Primum)

Tridento liturgijos paskelbimas
1570 m.
APAŠTALIŠKOJI KONSTITUCIJA

Nuo pat pradžių, kai buvome pakeltas į vyriausiojo apaštalo pareigas, su džiaugsmu nukreipėme savo mintis ir jėgas bei visas pastangas į tuos dalykus, kurie susiję su grynos liturgijos išsaugojimu, ir, Dievo padedami, visomis įmanomomis priemonėmis stengėmės šį tikslą įgyvendinti. Be kitų šventojo Tridento susirinkimo nutarimų, mums buvo pavesta peržiūrėti ir iš naujo išleisti šventąsias knygas: Katekizmą, Mišiolą ir Brevijorių. Dievo padedami, Katekizmas jau paskelbtas tikinčiųjų mokymui, o Brevijorius kruopščiai peržiūrėtas, kad tinkamai šlovintume Dievą. Kad Mišiolas ir Brevijorius būtų visiškai suderinti, kaip dera ir tinkama – nes Bažnyčioje turi būti tik vienas tinkamas psalmių giedojimo būdas ir tik vienas Mišių šventimo ritualas – laikėme būtinu nedelsiant skirti dėmesį tam, kas dar liko nepadaryta, būtent Mišiolo peržiūrai ir išleidimui kuo greičiau.

Todėl nusprendėme šį darbą patikėti mūsų atrinktiems mokytiems vyrams. Jie labai kruopščiai sulygino savo darbą su senovės kodeksais, esančiais mūsų Vatikano bibliotekoje, ir su patikimais, išsaugotais ar pataisytais kodeksais iš kitur. Be to, šie vyrai konsultavosi su senovės ir patvirtintų autorių darbais, susijusiais su tais pačiais šventaisiais ritualais, ir taip atstatė patį Mišiolą į pradinę šventųjų Tėvų formą ir ritualą. Kai šis darbas buvo daug kartų peržiūrėtas ir toliau taisomas, po rimto tyrimo ir apmąstymų, įsakėme, kad baigtas produktas būtų kuo greičiau atspausdintas ir paskelbtas, kad visi galėtų naudotis šio darbo vaisiais; taip kunigai žinotų, kokias maldas naudoti ir kokius ritualus bei ceremonijas nuo šiol privalo laikytis švęsdami Mišias.

Tegul visi visur priima ir laikosi to, ką perdavė šventoji Romos Bažnyčia, kitų bažnyčių Motina ir Mokytoja, ir tegul Mišios nebūna giedamos ar skaitomos pagal jokią kitą formulę, išskyrus šį mūsų paskelbtą Mišiolą. Šis nutarimas nuo šiol, dabar ir amžinai, taikomas visoms krikščionių pasaulio provincijoms, visiems patriarchams, katedrų bažnyčioms, kolegialiosioms ir parapinėms bažnyčioms, nesvarbu, ar jos pasaulietinės, ar vienuolinės, tiek vyrų, tiek moterų – net kariniams ordinams – ir bažnyčioms ar koplyčioms be specifinės kongregacijos, kuriose konventinės Mišios giedamos garsiai chore arba skaitomos privačiai pagal Romos Bažnyčios ritualus ir papročius. Šis Mišiolas turi būti naudojamas visose bažnyčiose, net tose, kurios pagal savo įgaliojimus yra atleistos nuo šių taisyklių, nesvarbu, ar per apaštališkąjį leidimą, paprotį, privilegiją, ar net jei jų teisės ir galios yra patvirtintos priesaika ar Šventojo Sosto oficialiu patvirtinimu, ar užtikrintos bet kokiu kitu būdu.

Šis naujas ritualas turi būti naudojamas vienintelis, nebent skirtingo Mišių šventimo praktikos patvirtinimas buvo suteiktas pačios bažnyčios įsteigimo ir patvirtinimo metu Apaštališkojo Sosto bent prieš 200 metų, arba jei egzistavo panašus paprotys, kuris buvo nepertraukiamai laikomas ne trumpiau kaip 200 metų; šiais atvejais mes jokiu būdu neatšaukiame jų aukščiau minėtų privilegijų ar papročių. Tačiau, jei šis mūsų paskelbtas Mišiolas šiems pastariesiems yra priimtinesnis, mes leidžiame jiems švęsti Mišias pagal jo ritualą, jei jie turi savo vyskupo, prelato ar viso kapitulos sutikimą, nepaisant visko, kas prieštarautų.

Tačiau visos kitos aukščiau minėtos bažnyčios netenka teisės naudoti kitus mišiolus, kurie turi būti visiškai ir absoliučiai panaikinti; o šia dabartine Konstitucija, kuri galios nuo šiol, dabar ir amžinai, mes įsakome ir nurodome, kad prie mūsų neseniai paskelbto Mišiolo nieko negalima pridėti, nieko iš jo pašalinti ir nieko jame keisti, grasinant mūsų nepasitenkinimu.

Mes konkrečiai įsakome kiekvienam patriarchui, administratoriui ir visiems kitiems asmenims, kokia bebūtų jų bažnytinė padėtis, net jei jie būtų Šventosios Romos Bažnyčios kardinolai ar turėtų bet kokį kitą rangą ar išskirtinumą, ir įpareigojame juos šventosios paklusnumo dorybe giedoti arba skaityti Mišias pagal mūsų nustatytą ritualą, būdą ir normą ir nuo šiol visiškai atsisakyti bei panaikinti visas kitas rubrikas ir ritualus, kad ir kokie senoviniai jie būtų, kuriuos jie paprastai laikėsi; jie neturi drįsti švęsdami Mišias įvesti jokių ceremonijų ar sakyti jokių maldų, išskyrus tas, kurios yra šio Mišiolo dalis.

Be to, šiuo dokumentu, remdamiesi mūsų apaštališkuoju autoritetu, mes amžinai suteikiame ir leidžiame, kad bet kurioje bažnyčioje Mišių giedojimas ar skaitymas būtų vykdomas visiškai pagal šį Mišiolą, be jokios sąžinės graužaties ar baimės patirti kokią nors bausmę, nuosprendį ar papeikimą, ir jis gali būti laisvai bei teisėtai naudojamas. Taip pat skelbiame ir nustatome, kad jokie vyresnieji, administratoriai, kanauninkai, kapelionai ar kiti pasaulietiniai kunigai, ar vienuoliai, kokiu vardu jie bebūtų vadinami, nėra įpareigoti švęsti Mišias kitaip, nei mes nurodėme. Taip pat pareiškiame ir įsakome, kad niekas negali būti verčiamas ar prievarta keisti šio Mišiolo, ir šis dokumentas negali būti atšauktas ar pakeistas, bet išlieka visada galiojantis ir išlaiko savo pilną galią, nepaisant ankstesnių Šventojo Sosto konstitucijų ir dekretų, taip pat bet kokių bendrų ar specialių provincijų ar sinodų tarybų konstitucijų ar ediktų, taip pat nepaisant aukščiau minėtų bažnyčių praktikos ir papročių, nustatytų ilga ir senovine tradicija – išskyrus atvejus, kai tradicija tęsiasi ilgiau nei du šimtus metų.

Todėl mūsų valia, remiantis tuo pačiu autoritetu, mes įsakome, kad po šios konstitucijos ir Mišiolo leidimo paskelbimo Romos Kurijos kunigai po trisdešimties dienų privalo giedoti arba skaityti Mišias pagal jį; visi kiti, esantys į pietus nuo Alpių, po trijų mėnesių; o tie, esantys už Alpių, per šešis mėnesius arba kai tik Mišiolas bus prieinamas pardavimui. Kad Mišiolas būtų išsaugotas nepakeistas visame pasaulyje ir be klaidų, spausdintojams, tiesiogiai ar netiesiogiai pavaldiems mūsų ar Šventosios Romos Bažnyčios valdžiai, už šio nurodymo nesilaikymą bus skiriama bauda – jų knygų konfiskavimas ir šimto auksinių dukatų bauda, sumokama nedelsiant Apaštališkajam iždui. Be to, tiems, kurie yra kitose pasaulio dalyse, bausmė yra automatinė ekskomunika (latae sententiae) ir kitos bausmės, kurias mes galime skirti; mes įsakome šiuo įstatymu, kad jie nedrįstų nei spausdinti, nei skelbti, nei parduoti, nei jokiu būdu priimti tokio pobūdžio knygų be mūsų ar mūsų paskirtų Apaštališkųjų komisijų, esančių tose vietose, aiškaus sutikimo. Minėtas spausdintojas privalo gauti standartinį Mišiolą ir tiksliai jo laikytis, jokiu būdu nenukrypdamas nuo didelio formato Romos Mišiolo (secundum magnum impressionem).

Kadangi būtų sunku šį dabartinį nutarimą išsiųsti į visas krikščionių pasaulio dalis ir vienu metu paskelbti visur, nurodome, kad jis, kaip įprasta, būtų iškabintas ir paskelbtas ant Apaštalų Princo bazilikos durų, taip pat Apaštališkojoje kanceliarijoje ir Campo Flora gatvėje; be to, nurodome, kad šio edikto spausdintos kopijos, pasirašytos viešojo notaro ir patvirtintos bažnytinės pareigybės asmens, turėtų tą pačią neginčijamą galiojimą visur ir kiekvienoje šalyje, tarsi būtų parodytas mūsų rankraštis. Todėl niekam neleidžiama keisti šio mūsų leidimo, statuto, nutarimo, įsakymo, priesako, suteikimo, leidimo, deklaracijos, valios, dekreto ir draudimo pranešimo. Jei kas nors išdrįstų tai padaryti, tegu žino, kad užsitrauks Visagalio Dievo ir palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus rūstybę.

Duota Šv. Petro bazilikoje Viešpaties Įsikūnijimo metais 1570, liepos 14 dieną, mūsų pontifikato penktaisiais metais.