Bulė Misericordiae Vultus

2015 m. kovo 13 d. popiežius Pranciškus paskelbė ypatingąją bulę „Misericordiae Vultus“ (liet. „Gailestingumo veidas“), kuria oficialiai paskelbė Ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų. Ši bula, parašyta paties popiežiaus Pranciškaus, siekė iš naujo atkreipti Bažnyčios ir viso pasaulio dėmesį į Dievo gailestingumą ir jo esminę reikšmę krikščionių tikėjimui bei gyvenimui.

Bulę „Misericordiae Vultus“ parašė Popiežius Pranciškus, save įvardijantis kaip „Romos Vyskupas, Dievo tarnų tarnas“. Lietuviškas bulės pavadinimas, kaip nurodyta ir jūsų pateiktoje ištraukoje, yra „Gailestingumo veidas“. Ji taip pat identifikuojama kaip „Bulė, skelbianti Ypatingąjį Gailestingumo Jubiliejų“.

Pagrindinis šios bulės ir paskelbto Jubiliejaus tikslas buvo sustiprinti ir aktualizuoti gailestingumo idėją Bažnyčioje ir visuomenėje. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas, ir kad „krikščionių tikėjimo paslaptis šioje sąvokoje randa savo apibendrinimą“.

Štai svarbiausi siekti ir pasiekti aspektai:

  • Gailestingumo kontempliacija ir patirtis: Popiežius kvietė nuolat kontempliuoti gailestingumo paslaptį, kuri yra „džiaugsmo, ramybės ir taikos šaltinis“ bei „mūsų išganymo sąlyga“. Jubiliejaus metais tikintieji buvo kviečiami giliau patirti Dievo meilę, kuri guodžia, atleidžia ir teikia viltį, ypač per Šventąsias Duris, kurios tapo „Gailestingumo Durimis“. Jos buvo atvertos Romoje ir vietinėse Bažnyčiose, simbolizuodamos atsivėrimą Dievo malonei.
  • Bažnyčios atsinaujinimas: Jubiliejus buvo suvokiamas kaip „palankus laikas Bažnyčiai, kad tikinčiųjų liudijimas taptų stipresnis ir veiksmingesnis“. Ypatingas dėmesys skirtas Vatikano II Susirinkimo pabaigos 50-mečiui, kuris įkvėpė Bažnyčią kalbėti apie Dievą žmonėms suprantamesniu būdu ir „imtis gailestingumo medicinos, o ne griežtumo ginklų“. Buvo siekiama, kad Bažnyčia taptų atviresnė ir prieinamesnė, išpildydama savo misiją būti „gyvu Tėvo meilės ženklu“.
  • Atleidimo sakramento atgaivinimas: Popiežius pabrėžė Sutaikinimo sakramento svarbą, vadindamas jį „tikros vidinės ramybės šaltiniu“. Buvo raginama, kad nuodėmklausiai būtų tikras Tėvo gailestingumo ženklas, priimdami atgailautojus su tėviška meile ir užuojauta. Specialiai Jubiliejui buvo siunčiami Gailestingumo Misionieriai, turintys įgaliojimus atleisti net Apaštalų Sostui rezervuotas nuodėmes, taip pabrėžiant Dievo atleidimo platumą.
  • Gailestingumo darbų praktika: Bulė kvietė krikščionių tautą apmąstyti ir praktikuoti kūniškus ir dvasinius gailestingumo darbus. Tai apėmė alkanųjų maitinimą, ligonių lankymą, įkalintųjų guodimą, nežinančiųjų mokymą, įžeidimų atleidimą ir kantrumą. Šiais darbais siekta pažadinti sąžinę prieš skurdo dramą ir atverti akis į „egzistencines periferijas“, kur žmonės kenčia.
  • Kvietimas atsiversti nusikaltėliams ir korupcijos veikėjams: Popiežius Pranciškus griežtai kreipėsi į nusikalstamų grupių narius ir korupcijos dalyvius, ragindamas juos „pakeisti gyvenimą“. Jis pabrėžė, kad nei pinigai, nei smurtas nesuteiks tikros laimės ar išvengs Dievo teismo. Šis kvietimas buvo siekis atverti gailestingumo duris ir tiems, kurie atrodo esantys toli nuo Dievo malonės.
  • Piligrimystė kaip atsivertimo ženklas: Piligrimystė buvo išskirta kaip ypatingas Šventųjų Metų ženklas, simbolizuojantis žmogaus gyvenimo kelionę. Ji turėjo būti „stimulas atsivertimui“, per kurį, perėjus Šventąsias Duris, būtų galima įsipareigoti būti gailestingiems kitiems.

Apibendrinant, bulė „Misericordiae Vultus“ ir jos paskelbtas Jubiliejus pasiekė tai, kad gailestingumas tapo centrine popiežiaus Pranciškaus pontifikato tema ir esminiu krikščionių gyvenimo principu. Ji paskatino gilesnį Dievo meilės suvokimą, atgaivino Atleidimo sakramento praktiką ir mobilizavo tikinčiuosius praktikuoti gailestingumo darbus, siekiant sukurti gailestingesnę ir empatiškesnę visuomenę. Bulė tapo galingu kvietimu gyventi „Gailestingi kaip Tėvas“ ir atverti širdį.

Misericordiae Vultus

BULĖ, SKELBIANTI YPATINGĄJĮ GAILESTINGUMO JUBILIEJŲ

PRANCIŠKUS, ROMOS VYSKUPAS, DIEVO TARNŲ TARNAS

VISIEMS, KURIE SKAITYS ŠĮ LAIŠKĄ
MALONĖ, GAILESTINGUMAS IR RAMYBĖ

  1. Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas. Atrodo, kad krikščionių tikėjimo paslaptis šioje sąvokoje randa savo apibendrinimą. Ji tapo gyva, regima ir pasiekė kulminaciją Jėzuje iš Nazareto. Tėvas, „turtingas gailestingumu“ (Ef 2, 4), Mozei atskleidęs savo vardą kaip „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6), įvairiais būdais ir daugeliu istorijos akimirkų nuolat rodė savo dieviškąją prigimtį. „Laiko pilnatvėje“ (Gal 4, 4), kai viskas buvo paruošta pagal jo išganymo planą, Jis atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš Mergelės Marijos, kad galutinai apreikštų mums savo meilę. Kas mato Jį, mato Tėvą (plg. Jn 14, 9). Jėzus iš Nazareto savo žodžiais, darbais ir visa savo esybe atskleidžia Dievo gailestingumą.
  2. Mums nuolat reikia kontempliuoti gailestingumo paslaptį. Tai džiaugsmo, ramybės ir taikos šaltinis. Tai mūsų išganymo sąlyga. Gailestingumas – tai žodis, atskleidžiantis Švenčiausiosios Trejybės paslaptį. Gailestingumas – tai galutinis ir aukščiausias veiksmas, kuriuo Dievas ateina mūsų pasitikti. Gailestingumas – tai pamatinis dėsnis, gyvenantis kiekvieno žmogaus širdyje, kai jis nuoširdžiai žvelgia į brolį, sutiktą gyvenimo kelyje. Gailestingumas – tai kelias, jungiantis Dievą ir žmogų, nes jis atveria širdį vilčiai būti mylimam amžinai, nepaisant mūsų nuodėmių ribotumo.
  3. Yra akimirkų, kai esame dar stipriau kviečiami nukreipti žvilgsnį į gailestingumą, kad patys taptume veiksmingu Tėvo veikimo ženklu. Todėl paskelbiau Ypatingąjį Gailestingumo Jubiliejų kaip palankų laiką Bažnyčiai, kad tikinčiųjų liudijimas taptų stipresnis ir veiksmingesnis.

    Šventieji Metai prasidės 2015 m. gruodžio 8 d., per Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę. Ši liturginė šventė atskleidžia Dievo veikimo būdą nuo mūsų istorijos pradžios. Po Adomo ir Ievos nuodėmės Dievas nenorėjo palikti žmonijos vienos ir blogio valioje. Todėl Jis sumanė ir išrinko Mariją šventą ir nekaltai pradėtą meilėje (plg. Ef 1, 4), kad ji taptų žmogaus Atpirkėjo Motina. Atsižvelgdamas į nuodėmės sunkumą, Dievas atsako gailestingumo pilnatve. Gailestingumas visada bus didesnis už bet kokią nuodėmę, ir niekas negali apriboti Dievo meilės, kuri atleidžia. Per Nekaltojo Prasidėjimo šventę turėsiu džiaugsmo atverti Šventąsias Duris. Šia proga jos taps Gailestingumo Durimis, pro kurias kiekvienas, įeidamas, galės patirti Dievo meilę, kuri guodžia, atleidžia ir teikia viltį.

    Kitą sekmadienį, trečiąjį Advento sekmadienį, Šventosios Durys bus atvertos Romos katedroje, Šv. Jono Laterano bazilikoje. Vėliau Šventosios Durys bus atvertos kitose Popiežiškosiose bazilikose. Tą patį sekmadienį nustatau, kad kiekvienoje vietinėje Bažnyčioje – katedroje, kuri yra Motina Bažnyčia visiems tikintiesiems, arba konkatedroje, ar kitoje ypatingos reikšmės bažnyčioje – visiems Šventiesiems Metams būtų atvertos tokios pat Gailestingumo Durys. Vyskupo sprendimu jos gali būti atvertos ir šventovėse, kurios yra daugelio piligrimų tikslas ir kur dažnai žmonės būna paliesti malonės bei randa atsivertimo kelią. Taigi kiekviena vietinė Bažnyčia bus tiesiogiai įtraukta į šių Šventųjų Metų gyvenimą kaip nepaprastą malonės ir dvasinio atsinaujinimo laiką. Jubiliejus bus švenčiamas Romoje ir vietinėse Bažnyčiose kaip regimas visos Bažnyčios bendrystės ženklas.
  4. Gruodžio 8-ąją pasirinkau dėl jos reikšmės neseniai Bažnyčios istorijai. Šventąsias Duris atversiu minėdamas penkiasdešimtąsias Vatikano II Susirinkimo pabaigos metines. Bažnyčia jaučia poreikį išlaikyti gyvą šį įvykį. Jai tai buvo naujas jos istorijos kelio etapas. Susirinkime dalyvavę Tėvai stipriai pajuto, tarsi tikrą Šventosios Dvasios dvelksmą, būtinybę kalbėti apie Dievą savo laikmečio žmonėms suprantamesniu būdu. Sugriovus sienas, kurios per ilgai laikė Bažnyčią uždarytą privilegijuotoje tvirtovėje, atėjo laikas skelbti Evangeliją nauju būdu. Tai buvo naujas nuolatinės evangelizacijos etapas. Naujas įsipareigojimas visiems krikščionims liudyti savo tikėjimą su didesniu entuziazmu ir įsitikinimu. Bažnyčia jautė atsakomybę būti pasaulyje gyvu Tėvo meilės ženklu.

    Prisimenu reikšmingus šventojo Jono XXIII žodžius, ištartus Susirinkimo atidarymo metu, nurodančius kelią: „Dabar Kristaus Sužadėtinė renkasi gailestingumo mediciną, o ne griežtumo ginklus… Katalikų Bažnyčia, šiuo Ekumeniniu Susirinkimu keldama katalikiškos tiesos deglą, nori parodyti save kaip mylinčią visų motiną, geranorišką, kantrią, kupiną gailestingumo ir gerumo savo atskirtiems vaikams.“ Tame pačiame horizonte stovėjo ir palaimintasis Paulius VI, kuris Susirinkimo pabaigoje išsakė: „Norime pabrėžti, kad mūsų Susirinkimo religija pirmiausia buvo meilė… Senoji Samariečio istorija tapo Susirinkimo dvasingumo pavyzdžiu… Iš Susirinkimo į šiuolaikinį žmonijos pasaulį plūdo meilės ir susižavėjimo srovė. Klaidų buvo pasmerkta, taip, nes to reikalauja meilė ne mažiau nei tiesa; tačiau žmonėms – tik kvietimas, pagarba ir meilė. Vietoj slegiančių diagnozių – skatinantys vaistai; vietoj niūrių pranašysčių – pasitikėjimo kupini laiškai, nukreipti iš Susirinkimo į šiuolaikinį pasaulį: jo vertybės buvo ne tik gerbiamos, bet ir išaukštintos, jo pastangos palaikytos, jo siekiai išgryninti ir palaiminti… Dar vienas dalykas, kurį turime paminėti: visa ši doktrinos turtingumas yra nukreipta viena kryptimi – tarnauti žmogui. Žmogui, sakome, bet kokioje jo būsenoje, bet kokioje silpnybėje, bet kokiame poreikyje.“

    Su šiais dėkingumo jausmais už tai, ką Bažnyčia gavo, ir atsakomybe už prieš mus esančią užduotį, žengsime pro Šventąsias Duris, visiškai pasitikėdami, kad mus lydi Prisikėlusio Viešpaties jėga, kuris toliau remia mūsų piligrimystę. Šventoji Dvasia, vedanti tikinčiųjų žingsnius, bendradarbiaujant Kristaus atliktame išganymo darbe, tebūna Dievo tautos vadovas ir ramstis, padedantis kontempliuoti gailestingumo veidą.
  5. Jubiliejaus metai baigsis 2016 m. lapkričio 20 d., per liturginę Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmę. Tą dieną, uždarydami Šventąsias Duris, pirmiausia jausime dėkingumą ir padėką Švenčiausiajai Trejybei už suteiktą nepaprastą malonės laiką. Patikėsime Bažnyčios gyvenimą, visą žmoniją ir didžiulį kosmosą Kristaus viešpatavimui, kad Jis išlietų savo gailestingumą kaip ryto rasa, padedančią kurti vaisingą istoriją visų pastangomis artimiausioje ateityje. Kaip trokštu, kad ateinantys metai būtų persmelkti gailestingumo, kad galėtume prieiti prie kiekvieno žmogaus, nešdami Dievo gerumą ir švelnumą! Tiek tikintiesiems, tiek toli esantiems tegu gailestingumo balzamas tampa Dievo Karalystės, jau esančios tarp mūsų, ženklu.
  6. „Dievo savybė yra naudoti gailestingumą, ir ypač tuo pasireiškia Jo visagalybė.“ Šventojo Tomo Akviniečio žodžiai rodo, kad Dievo gailestingumas nėra silpnumo ženklas, o veikiau Jo visagalybės savybė. Todėl vienoje seniausių liturginių maldų meldžiamės: „Dieve, kuris savo visagalybę labiausiai atskleidi gailestingumu ir atleidimu.“ Dievas amžinai bus žmonijos istorijoje kaip Tas, kuris yra arti, rūpestingas, šventas ir gailestingas.

    „Kantriai ir gailestingai“ – tai dažnai Senajame Testamente kartojamas derinys, apibūdinantis Dievo prigimtį. Jo gailestingumas konkrečiai atsispindi daugybėje išganymo istorijos veiksmų, kur Jo gerumas nugali bausmę ir sunaikinimą. Ypatingai psalmės iškelia šią dieviškojo veikimo didybę: „Jis atleidžia visas tavo kaltes, pagydo visas tavo ligas, išperka tavo gyvybę iš pražūties, apsupa tave gerumu ir gailestingumu“ (Ps 103, 3–4). Dar aiškiau kita psalmė liudija konkrečius gailestingumo ženklus: „Viešpats išlaisvina kalinius, Viešpats atveria akis akliesiems, Viešpats pakelia parpuolusius, Viešpats myli teisiuosius, Viešpats saugo ateivius, remia našlaitį ir našlę, bet sužlugdo nedorėlių kelius“ (Ps 146, 7–9). Ir galiausiai dar kiti psalmisto žodžiai: „[Viešpats] gydo sudaužytas širdis ir sutvarsto jų žaizdas… Viešpats remia vargdienius, bet pažemina nedorėlius iki žemės“ (Ps 147, 3.6). Trumpai tariant, Dievo gailestingumas nėra abstrakti idėja, o konkreti tikrovė, kuria Jis atskleidžia savo meilę, panašią į tėvo ar motinos, giliai sujaudintų savo vaiko. Tikrai galima sakyti, kad tai „vidurius verčianti“ meilė. Ji kyla iš vidaus kaip gilus, natūralus jausmas, kupinas švelnumo, užuojautos, atlaidumo ir atleidimo.
  7. „Jo gailestingumas amžinas“ – tai refrenas, kartojamas kiekviename 136 psalmės eilutėje, pasakojant Dievo apreiškimo istoriją. Dėl gailestingumo visi Senojo Testamento įvykiai yra kupini gilios išganingosios vertės. Gailestingumas paverčia Dievo ir Izraelio istoriją išganymo istorija. Nuolat kartoti „Jo gailestingumas amžinas“, kaip daro psalmė, tarsi siekiama peržengti erdvės ir laiko ribas, įtraukiant viską į amžinosios meilės paslaptį. Tarsi norėtume pasakyti, kad ne tik istorijoje, bet ir per amžinybę žmogus visada bus po gailestingu Tėvo žvilgsniu. Neatsitiktinai Izraelio tauta šią psalmę, vadinamą „Didžiuoju hallelu“, įtraukė į svarbiausias liturgines šventes.

    Prieš Kančią Jėzus meldėsi šia gailestingumo psalme. Evangelistas Matas liudija, kad „giedoję himną“ (Mt 26, 30), Jėzus su mokiniais išėjo į Alyvų kalną. Įsteigdamas Eucharistiją kaip amžiną savo ir savo Velykų atminimą, Jis simboliškai įrėmino šį aukščiausią Apreiškimo veiksmą gailestingumo šviesoje. Toje pačioje gailestingumo perspektyvoje Jėzus išgyveno savo kančią ir mirtį, suvokdamas didžiąją meilės paslaptį, kuri išsipildys ant kryžiaus. Žinojimas, kad Jėzus pats meldėsi šia psalme, daro ją dar svarbesne mums, krikščionims, ir skatina perimti šį refreną į mūsų kasdienę šlovinimo maldą: „Jo gailestingumas amžinas“.
  8. Žvelgdami į Jėzų ir Jo gailestingą veidą, galime suvokti Švenčiausiosios Trejybės meilę. Jėzaus misija, gauta iš Tėvo, buvo apreikšti dieviškosios meilės paslaptį visa jos pilnatve. „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8.16), – vienintelį kartą visame Šventajame Rašte teigia evangelistas Jonas. Ši meilė tapo regima ir apčiuopiama visame Jėzaus gyvenime. Jo asmuo yra tik meilė, meilė, kuri dovanojama neatlygintinai. Jo santykiai su žmonėmis, kurie prie Jo artinasi, atskleidžia kažką unikalaus ir nepakartojamo. Jo atliekami ženklai, ypač nusidėjėlių, vargšų, atstumtųjų, ligonių ir kenčiančiųjų atžvilgiu, yra pažymėti gailestingumu. Viskas Jame kalba apie gailestingumą. Nieko Jame nėra be užuojautos.

    Jėzus, matydamas minias, kurios Jį sekė, pavargusias, išsekusias, pasimetusias ir be vedlio, giliai širdyje pajuto joms stiprią užuojautą (plg. Mt 9, 36). Dėl šios užjaučiančios meilės Jis gydė ligonius, kurie Jam buvo atvedami (plg. Mt 14, 14), ir su keliais duonos kepalais bei žuvimis pasotino dideles minias (plg. Mt 15, 37). Jėzų visose situacijose skatino tik gailestingumas, kuriuo Jis skaitė savo pašnekovų širdis ir atsakė į jų tikruosius poreikius. Kai Jis sutiko Naumo našlę, lydinčią vienintelį sūnų į kapus, pajuto didelę užuojautą šios verkiančios motinos skausmui ir prikėlė jos sūnų iš mirties (plg. Lk 7, 15). Išlaisvinęs Gerazos apsėstąjį, Jis pavedė jam misiją: „Skelbk, ką Viešpats tau padarė ir kaip Jis tau buvo gailestingas“ (Mk 5, 19). Taip pat ir Mato pašaukimas yra įrėmintas gailestingumo horizonte. Eidamas pro mokesčių rinkėjo stalą, Jėzaus akys susitiko su Mato akimis. Tai buvo gailestingumo kupinas žvilgsnis, atleidžiantis to žmogaus nuodėmes, ir, įveikęs kitų mokinių pasipriešinimą, Jis pasirinko jį, nusidėjėlį ir muitininką, tapti vienu iš Dvylikos. Šventasis Beda Garbingasis, komentuodamas šią Evangelijos sceną, rašė, kad Jėzus pažvelgė į Matą su gailestinga meile ir jį pasirinko: miserando atque eligendo. Ši išraiška mane visada žavėjo, todėl pasirinkau ją savo moto.
  9. Palyginimuose apie gailestingumą Jėzus atskleidžia Dievo prigimtį kaip Tėvo, kuris niekada nepasiduoda, kol neištirpdo nuodėmės ir neįveikia atmetimo su užuojauta ir gailestingumu. Žinome šiuos palyginimus, ypač tris: apie paklydusią avelę, pamestą drachmą ir apie tėvą bei du sūnus (plg. Lk 15, 1–32). Šiuose palyginimuose Dievas visada vaizduojamas kaip kupinas džiaugsmo, ypač kai atleidžia. Juose randame Evangelijos ir mūsų tikėjimo šerdį, nes gailestingumas pateikiamas kaip jėga, kuri viską nugali, užpildo širdį meile ir guodžia atleidimu.

    Kitas palyginimas moko mus krikščioniško gyvenimo būdo. Atsakydamas į Petro klausimą, kiek kartų reikia atleisti, Jėzus tarė: „Sakau tau: ne septynis kartus, bet septyniasdešimt septynis kartus“ (Mt 18, 22) ir papasakojo palyginimą apie „negailestingą tarną“. Šis tarnas, pašauktas savo šeimininko grąžinti didelę sumą, atsiklaupęs maldauja, ir šeimininkas jam dovanoja skolą. Tačiau netrukus jis sutinka kitą tarną, kuris jam skolingas kelis centus, ir, nors šis atsiklaupęs prašo pasigailėti, jis atsisako ir įmeta jį į kalėjimą. Sužinojęs apie tai, šeimininkas labai supyksta ir, pašaukęs tarną, sako: „Argi neturėjai pagailėti savo draugo, kaip aš pagailėjau tavęs?“ (Mt 18, 33). Jėzus užbaigė: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jei kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 35).

    Šis palyginimas turi gilų mokymą kiekvienam iš mūsų. Jėzus teigia, kad gailestingumas nėra tik Tėvo veiksmas, bet ir kriterijus, padedantis suprasti, kas yra Jo tikrieji vaikai. Esame kviečiami gyventi gailestingumu, nes mums pirmiausia buvo parodytas gailestingumas. Atleidimas už įžeidimus tampa akivaizdžiausiu gailestingos meilės išraiška, ir mums, krikščionims, tai yra neišvengiamas įpareigojimas. Kaip dažnai atrodo sunku atleisti! Tačiau atleidimas yra įrankis, padėtas į mūsų trapias rankas, kad pasiektume širdies ramybę. Atsikratyti pagiežos, pykčio, smurto ir keršto yra būtinos sąlygos laimingam gyvenimui. Tad priimkime apaštalo raginimą: „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų pykčio“ (Ef 4, 26). Ir ypač klausykime Jėzaus žodžių, kurie gailestingumą paskelbė gyvenimo idealu ir mūsų tikėjimo patikimumo kriterijumi: „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7) – tai palaiminimas, kuriuo turime ypač vadovautis šiais Šventaisiais Metais.

    Kaip matyti, Šventajame Rašte gailestingumas yra raktinis žodis, apibūdinantis Dievo veikimą mūsų atžvilgiu. Jis neapsiriboja savo meilės skelbimu, bet daro ją regimą ir apčiuopiamą. Meilė niekada negali būti abstraktus žodis. Pagal savo prigimtį ji yra konkretus gyvenimas: ketinimai, nuostatos, elgesys, kurie atsispindi kasdieniame veikime. Dievo gailestingumas yra Jo atsakomybė už mus. Jis jaučiasi atsakingas, tai yra trokšta mūsų gerovės ir nori matyti mus laimingus, kupinus džiaugsmo ir ramybės. Tuo pačiu keliu turi eiti ir krikščionių gailestinga meilė. Kaip myli Tėvas, taip myli ir Jo vaikai. Kaip Jis yra gailestingas, taip ir mes esame kviečiami būti gailestingi vieni kitiems.
  10. Gailestingumas yra Bažnyčios gyvenimo atrama. Visa jos pastoracinė veikla turėtų būti apgaubta švelnumu, kuriuo ji kreipiasi į tikinčiuosius; niekas jos skelbime ir liudijime pasauliui negali būti be gailestingumo. Bažnyčios patikimumas eina per gailestingos ir užjaučiančios meilės kelią. Bažnyčia „jaučia neišsenkamą troškimą siūlyti gailestingumą“. Galbūt ilgą laiką pamiršome, kaip parodyti ir gyventi gailestingumo keliu. Viena vertus, pagunda reikalauti tik teisingumo privertė pamiršti, kad tai tik pirmas, būtinas žingsnis, tačiau Bažnyčiai reikia žengti toliau, kad pasiektų aukštesnį ir reikšmingesnį tikslą. Kita vertus, liūdna matyti, kaip mūsų kultūroje atleidimo patirtis vis labiau nyksta. Kai kuriais momentais pats žodis atrodo išbėgantis. Tačiau be atleidimo liudijimo lieka tik nevaisingas ir sterilus gyvenimas, tarsi gyventume dykumoje. Bažnyčiai vėl atėjo laikas prisiimti džiugų atleidimo skelbimą. Laikas grįžti prie esminių dalykų, prisiimant savo brolių silpnybes ir sunkumus. Atleidimas yra jėga, kuri prikelia naujam gyvenimui ir suteikia drąsos žvelgti į ateitį su viltimi.
  11. Negalime pamiršti didžiojo šventojo Jono Pauliaus II mokymo, pateikto jo antrojoje enciklikoje Dives in misericordia, kuri tuo metu buvo netikėta ir nustebino daugelį savo tema. Ypač noriu priminti dvi išraiškas. Pirmiausia šventasis Popiežius pabrėžė gailestingumo temos užmiršimą mūsų dienų kultūroje: „Šiuolaikinis mąstymas, galbūt labiau nei praeities žmogaus, atrodo priešinasi gailestingumo Dievui ir linkęs išstumti pačią gailestingumo idėją iš gyvenimo ir žmogaus širdies. Žodis ir gailestingumo sąvoka kelia žmogui nepatogumą, kuris, dėl milžiniško mokslo ir technikos progreso, kaip niekada anksčiau istorijoje, tapo šeimininku ir pavergė bei užvaldė žemę (plg. Pr 1, 28). Toks žemės valdymas, kartais suprantamas vienašališkai ir paviršutiniškai, atrodo nepalieka vietos gailestingumui… Todėl dabartinėje Bažnyčios ir pasaulio situacijoje daugelis žmonių ir aplinkų, vedami gyvo tikėjimo jausmo, tarsi spontaniškai kreipiasi į Dievo gailestingumą.“

    Be to, šventasis Jonas Paulius II taip pagrindė būtinybę skelbti ir liudyti gailestingumą šiuolaikiniame pasaulyje: „Tai kyla iš meilės žmogui, viskam, kas yra žmogiška ir, daugelio šiuolaikinių žmonių nuojauta, yra veikiama didžiulio pavojaus. Kristaus paslaptis… įpareigoja mane skelbti gailestingumą kaip Dievo gailestingąją meilę, apreikštą toje pačioje Kristaus paslaptyje. Tai taip pat įpareigoja mane kreiptis į šį gailestingumą ir jo prašyti šioje sudėtingoje, kritinėje Bažnyčios ir pasaulio istorijos fazėje.“ Šis mokymas yra aktualesnis nei bet kada ir vertas būti atgaivintas šiais Šventaisiais Metais. Vėl priimkime jo žodžius: „Bažnyčia gyvena autentišką gyvenimą, kai išpažįsta ir skelbia gailestingumą – nuostabiausią Kūrėjo ir Atpirkėjo savybę – ir kai priartina žmones prie Gelbėtojo gailestingumo šaltinių, kurių ji yra saugotoja ir dalintoja.“
  12. Bažnyčios misija yra skelbti Dievo gailestingumą, Evangelijos širdį, kuris per ją turi pasiekti kiekvieno žmogaus širdį ir protą. Kristaus Sužadėtinė perima Dievo Sūnaus elgesį, kuris eina pasitikti visų, nieko neišskirdamas. Mūsų laikais, kai Bažnyčia įsipareigojusi naujai evangelizacijai, gailestingumo tema reikalauja būti iš naujo pasiūlyta su nauju entuziazmu ir atnaujinta pastoracine veikla. Bažnyčiai ir jos skelbimo patikimumui lemiama, kad ji pati gyventų ir liudytų gailestingumą. Jos kalba ir gestai turi perduoti gailestingumą, kad įsiskverbtų į žmonių širdis ir paskatintų juos rasti kelią atgal pas Tėvą.

    Pirmoji Bažnyčios tiesa yra Kristaus meilė. Šios meilės, kuri siekia atleidimo ir savęs dovanojimo, Bažnyčia tampa tarnaite ir tarpininke žmonėms. Todėl ten, kur yra Bažnyčia, turi būti akivaizdus Tėvo gailestingumas. Mūsų parapijose, bendruomenėse, asociacijose ir judėjimuose – trumpai tariant, visur, kur yra krikščionių, – kiekvienas turėtų rasti gailestingumo oazę.
  13. Norime šiuos Jubiliejaus metus gyventi Viešpaties žodžių šviesoje: Gailestingi kaip Tėvas. Evangelistas perteikia Jėzaus mokymą: „Būkite gailestingi, kaip jūsų Tėvas yra gailestingas“ (Lk 6, 36). Tai gyvenimo programa, tokia pat reikli, kaip ir kupina džiaugsmo bei ramybės. Jėzaus įsakymas skirtas tiems, kurie klausosi Jo balso (plg. Lk 6, 27). Kad būtume pajėgūs gailestingumui, pirmiausia turime įsiklausyti į Dievo Žodį. Tai reiškia atgauti tylos vertę, kad galėtume medituoti mums skirtą Žodį. Taip galime kontempliuoti Dievo gailestingumą ir priimti jį kaip savo gyvenimo būdą.
  14. Piligrimystė yra ypatingas Šventųjų Metų ženklas, nes ji yra kiekvieno žmogaus gyvenimo kelionės ikona. Gyvenimas yra piligrimystė, o žmogus – viator, piligrimas, einantis keliu link trokštamo tikslo. Norint pasiekti Šventąsias Duris Romoje ar kitur, kiekvienas pagal savo jėgas turės atlikti piligrimystę. Tai bus ženklas, kad ir gailestingumas yra tikslas, kurį reikia pasiekti, reikalaujantis atsidavimo ir aukos. Tegul piligrimystė būna stimulas atsivertimui: žengdami pro Šventąsias Duris, leisime Dievo gailestingumui mus apkabinti ir įsipareigosime būti gailestingi kitiems, kaip Tėvas yra gailestingas mums.

    Viešpats Jėzus nurodo piligrimystės etapus, per kuriuos galima pasiekti šį tikslą: „Neteiskite, ir nebūsite teisiami; nesmerkite, ir nebūsite smerkiami; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota: pilną, sukauptą, kratomą, su kaupu atseikėta bus į jūsų drabužio skreitą, nes kokiu saiku seikėjate, tokiu ir jums bus atseikėta“ (Lk 6, 37–38). Pirmiausia Jis sako neteisti ir nesmerkti. Jei nenorime užsitraukti Dievo teismo, niekas negali tapti savo brolio teisėju. Žmonės savo teismu dažnai sustoja ties paviršiumi, o Tėvas žvelgia į vidų. Kiek žalos daro žodžiai, kuriuos skatina pavydas ar pagieža! Kalbėti blogai apie brolį jo nebuvime reiškia parodyti jį blogoje šviesoje, pakenkti jo reputacijai ir palikti jį paskalų valiai. Neteisti ir nesmerkti reiškia, pozityviai, mokėti pastebėti, kas gero yra kiekviename žmoguje, ir neleisti, kad jis kentėtų dėl mūsų dalinio teismo ar išankstinio nusistatymo, jog viską žinome. Tačiau to dar nepakanka gailestingumui išreikšti. Jėzus prašo taip pat atleisti ir duoti. Būti atleidimo įrankiais, nes mes patys pirmiausia gavome atleidimą iš Dievo. Būti dosniems visiems, žinant, kad Dievas savo gerumą mums teikia su dideliu kilnumu.

    Gailestingi kaip Tėvas – tai Šventųjų Metų „devizas“. Gailestingume turime įrodymą, kaip Dievas myli. Jis atiduoda visą save, amžinai, neatlygintinai, nieko neprašydamas mainais. Jis ateina mums į pagalbą, kai Jo šaukiamės. Gražu, kad kasdienė Bažnyčios malda prasideda žodžiais: „Dieve, ateik man į pagalbą, Viešpatie, skubėk man padėti“ (Ps 70, 2). Pagalba, kurios prašome, jau yra pirmas Dievo gailestingumo žingsnis mūsų link. Jis ateina mus išgelbėti iš silpnumo būklės, kurioje gyvename. Jo pagalba yra Jo buvimo ir artumo patirtis. Dieną po dienos, paliesti Jo užuojautos, mes taip pat galime tapti užjaučiantys visiems.
  1. Šiais Šventaisiais Metais galėsime patirti širdies atvėrimą tiems, kurie gyvena įvairiausiose egzistencinėse periferijose, kurias šiuolaikinis pasaulis dažnai kuria dramatiškai. Kiek daug netikrumo ir kančios situacijų yra pasaulyje! Kiek žaizdų įspausta į tiek daug žmonių, kurie nebeturi balso, nes jų šauksmas nusilpo ir užgeso dėl turtingų tautų abejingumo. Per šį Jubiliejų Bažnyčia dar labiau bus pašaukta gydyti šias žaizdas, jas švelninti paguodos aliejumi, tvarstyti gailestingumu ir gydyti solidarumu bei deramu dėmesiu. Neįklimpkime į abejingumą, kuris žemina, į įpročius, kurie užmigdo sielą ir trukdo atrasti naujumą, į cinizmą, kuris naikina. Atverkime akis, kad pamatytume pasaulio vargus, daugelio brolių ir seserų, netekusių orumo, žaizdas, ir jauskime iššūkį išgirsti jų pagalbos šauksmą. Tegul mūsų rankos spaudžia jų rankas, pritraukia juos prie mūsų, kad jie pajustų mūsų buvimo šilumą, draugystę ir brolybę. Tegul jų šauksmas tampa mūsų šauksmu, ir kartu galėsime sulaužyti abejingumo barjerą, kuris dažnai viešpatauja, slėpdamas veidmainystę ir egoizmą.

    Karštai trokštu, kad krikščionių tauta per Jubiliejų apmąstytų kūniškus ir dvasinius gailestingumo darbus. Tai bus būdas pažadinti mūsų dažnai užmigusią sąžinę prieš skurdo dramą ir vis labiau įžengti į Evangelijos širdį, kur vargšai yra Dievo gailestingumo išrinktieji. Jėzaus pamokslai pateikia šiuos gailestingumo darbus, kad galėtume suprasti, ar gyvename kaip Jo mokiniai. Iš naujo atraskime kūniškus gailestingumo darbus: pamaitinti alkanus, pagirdyti ištroškusius, aprengti nuogus, priimti keliautojus, slaugyti ligonius, lankyti kalinius, laidoti mirusius. Taip pat nepamirškime dvasinių gailestingumo darbų: patarti abejojantiems, mokyti nežinančius, įspėti nusidėjėlius, guosti liūdinčius, atleisti įžeidimus, kantriai pakęsti įkyrius žmones, melstis už gyvus ir mirusius.

    Negalime išvengti Viešpaties žodžių, pagal kuriuos būsime teisiami: ar davėme valgyti alkanam ir gerti ištroškusiam, ar priėmėme keliautoją ir aprengėme nuogą, ar radome laiko būti su ligoniu ir kaliniu (plg. Mt 25, 31–45). Taip pat bus klausiama, ar padėjome išeiti iš abejonių, kurios sukelia baimę ir dažnai yra vienatvės šaltinis; ar sugebėjome įveikti nežinojimą, kuriame gyvena milijonai žmonių, ypač vaikai, neturintys būtinos pagalbos išsivaduoti iš skurdo; ar buvome arti vienišų ir kenčiančių; ar atleidome tiems, kurie mus įžeidė, ir atmetėme bet kokią pagiežą ar neapykantą, vedančią į smurtą; ar buvome kantrūs, sekdami Dievo, kuris yra toks kantrus su mumis, pavyzdžiu; ir galiausiai, ar maldoje pavedėme Viešpačiui savo brolius ir seseris. Kiekviename iš šių „mažiausiųjų“ yra pats Kristus. Jo kūnas vėl tampa regimas kaip kankinamas, sužeistas, nuplaktas, išbadėjęs, bėgantis… kad mes jį atpažintume, paliestume ir rūpestingai juo pasirūpintume. Nepamirškime šventojo Jono Kryžiaus žodžių: „Gyvenimo vakare būsime teisiami pagal meilę.“
  1. Luko Evangelijoje randame dar vieną svarbų aspektą, kaip išgyventi Jubiliejų su tikėjimu. Evangelistas pasakoja, kad Jėzus vieną šabą grįžo į Nazaretą ir, kaip buvo įpratęs, įėjo į sinagogą. Jį pakvietė skaityti Raštą ir jį komentuoti. Skaitinys buvo iš pranašo Izaijo: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane skelbti gerąją naujieną vargdieniams. Jis siuntė mane skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo, skelbti Viešpaties malonės metų“ (Iz 61, 1–2). „Malonės metai“ – tai, ką Viešpats skelbia ir ką mes norime išgyventi. Šie Šventieji Metai atneša Jėzaus misijos turtus, kurie atliepia pranašo žodžius: nešti paguodos žodį ir gestą vargšams, skelbti laisvę tiems, kurie yra naujų šiuolaikinės visuomenės vergijų belaisviai, grąžinti regėjimą tiems, kurie nebemato, nes yra susitelkę į save, ir sugrąžinti orumą tiems, iš kurių jis buvo atimtas. Jėzaus skelbimas vėl tampa regimas per tikėjimo atsakymus, kuriuos krikščionių liudijimas yra pašauktas siūlyti. Tegul mus lydi apaštalo žodžiai: „Kas daro gailestingumo darbus, tegul juos daro su džiaugsmu“ (Rom 12, 8).
  2. Šių Jubiliejaus metų Gavėnia tegul būna išgyventa intensyviau kaip stiprus laikas švęsti ir patirti Dievo gailestingumą. Kiek daug Šventojo Rašto puslapių galima medituoti per Gavėnios savaites, kad iš naujo atrastume gailestingą Tėvo veidą! Pranašo Michėjo žodžiais galime ir mes kartoti: Tu, Viešpatie, esi Dievas, kuris pašalini kaltę ir atleidi nuodėmę, kuris nelaikai amžinai savo pykčio, bet džiaugiesi rodydamas gailestingumą. Tu, Viešpatie, sugrįši pas mus ir pagailėsi savo tautos. Sutrypsi mūsų kaltes ir sumesi į jūros gelmes visus mūsų nuodėmes (plg. Mich 7, 18–19).

    Pranašo Izaijo puslapiai gali būti konkrečiai medituojami šiuo maldos, pasninko ir artimo meilės laiku: „Argi ne toks pasninkas man patinka: nutraukti neteisėtus pančius, atrišti jungo virves, paleisti laisvėn prispaustuosius ir sulaužyti kiekvieną jungą? Argi ne dalytis savo duona su alkanu, priglobti vargšą benamį, aprengti matomą nuogą, neatsukti nugaros savo artimiesiems? Tada tavo šviesa sušvis kaip aušra, ir tavo žaizda greitai užgis. Tavo teisumas eis pirma tavęs, o Viešpaties šlovė tave lydės. Tada šauksi, ir Viešpats atsakys, šauksies pagalbos, ir Jis tars: „Štai aš!“ Jei pašalinsi iš savęs priespaudą, pirštų rodymą ir piktą kalbėjimą, jei atversi savo širdį alkanam, jei pasotinsi kenčiantį, tada tavo šviesa suspindės tamsoje, ir tavo tamsa bus kaip vidurdienis. Viešpats visada tave ves, pasotins sausringose žemėse, sustiprins tavo kaulus; būsi kaip laistomas sodas ir kaip šaltinis, kurio vandenys neišsenka“ (Iz 58, 6–11).

    Iniciatyva „24 valandos Viešpačiui“, švenčiama penktadienį ir šeštadienį prieš IV Gavėnios sekmadienį, turėtų būti skatinama vyskupijose. Daug žmonių, įskaitant daug jaunimo, vėl artėja prie Sutaikinimo sakramento, per šią patirtį dažnai atranda kelią grįžti pas Viešpatį, išgyventi intensyvios maldos akimirką ir iš naujo atrasti savo gyvenimo prasmę. Vėl tvirtai statykime Sutaikinimo sakramentą į centrą, nes jis leidžia rankomis paliesti gailestingumo didybę. Kiekvienam atgailautojui tai bus tikros vidinės ramybės šaltinis.

    Niekada nepavargsiu raginti, kad nuodėmklausiai būtų tikras Tėvo gailestingumo ženklas. Nuodėmklausiu netampama improvizuojant. Tampama tada, kai pirmiausia patys tampame atgailautojais, ieškančiais atleidimo. Niekada nepamirškime, kad būti nuodėmklausiu reiškia dalyvauti toje pačioje Jėzaus misijoje ir būti konkrečiu dieviškosios meilės, kuri atleidžia ir gelbsti, ženklu. Kiekvienas iš mūsų gavome Šventosios Dvasios dovaną nuodėmėms atleisti, už tai esame atsakingi. Niekas iš mūsų nėra Sakramento šeimininkas, bet ištikimas Dievo atleidimo tarnas. Kiekvienas nuodėmklausys turi priimti tikinčiuosius kaip tėvas palyginime apie sūnų palaidūną: tėvas, kuris bėga pasitikti sūnaus, nors šis iššvaistė jo turtus. Nuodėmklausiai yra pašaukti apkabinti tą atgailaujantį sūnų, grįžtantį namo, ir išreikšti džiaugsmą jį radus. Jie nepavargs eiti ir pas kitą sūnų, likusį lauke ir nesugebantį džiaugtis, kad paaiškintų, jog jo griežtas teismas yra neteisingas ir beprasmiškas prieš Tėvo gailestingumą, kuris neturi ribų. Jie neklausinės netinkamų klausimų, bet, kaip palyginime tėvas, nutrauks išmokštą sūnaus palaidūno kalbą, nes sugebės kiekvieno atgailautojo širdyje išgirsti pagalbos šauksmą ir atleidimo prašymą. Trumpai tariant, nuodėmklausiai yra pašaukti visada, visur, bet kokioje situacijoje ir nepaisant visko būti gailestingumo pirmenybės ženklu.
  1. Per šių Šventųjų Metų Gavėnią ketinu siųsti Gailestingumo Misionierius. Jie bus Bažnyčios motiniško rūpesčio Dievo tauta ženklas, kad ji giliai įžengtų į šią tikėjimui itin svarbią paslaptį. Tai bus kunigai, kuriems suteiksiu įgaliojimus atleisti net tas nuodėmes, kurios yra rezervuotos Apaštalų Sostui, kad būtų akivaizdus jų mandato platumas. Visų pirma jie bus gyvas ženklas, kaip Tėvas priima tuos, kurie ieško Jo atleidimo. Jie bus gailestingumo misionieriai, nes taps visų susitikimo, kupino žmogiškumo, laisvės šaltinio, pilno atsakomybės, kad įveiktų kliūtis ir atgautų naują krikšto gyvenimą, kūrėjais. Savo misijoje jie vadovausis apaštalo žodžiais: „Dievas visus uždarė neklusnume, kad visiems būtų gailestingas“ (Rom 11, 32). Visi, be išimties, yra kviečiami priimti gailestingumo kvietimą. Tegul misionieriai gyvena šiuo kvietimu, žinodami, kad gali nukreipti žvilgsnį į Jėzų, „gailestingą ir ištikimą vyriausiąjį kunigą“ (Žyd 2, 17).

    Prašau savo brolių vyskupų kviesti ir priimti šiuos Misionierius, kad jie pirmiausia būtų įtikinami gailestingumo pamokslininkai. Tegul vyskupijose organizuojamos „misijos tautai“, kad šie Misionieriai taptų atleidimo džiaugsmo skelbėjais. Prašykime jų švęsti Sutaikinimo sakramentą tautai, kad Jubiliejaus metais suteiktas malonės laikas leistų daugeliui nutolusių vaikų rasti kelią atgal į Tėvo namus. Ganytojai, ypač stipriu Gavėnios laiku, tegul uoliai kviečia tikinčiuosius artintis „prie malonės sosto, kad gautume gailestingumo ir rastume malonę“ (Žyd 4, 16).
  1. Tegul atleidimo žodis pasiekia visus, ir tegul kvietimas patirti gailestingumą nepalieka abejingų. Mano kvietimas atsiversti dar stipriau kreipiasi į tuos, kurie savo gyvenimo būdu yra toli nuo Dievo malonės. Ypatingai galvoju apie vyrus ir moteris, priklausančius bet kokiai nusikalstamai grupei. Jūsų labui prašau pakeisti gyvenimą. Prašau to Dievo Sūnaus vardu, kuris, nors ir kovojo su nuodėme, niekada neatmetė jokio nusidėjėlio. Neįklimpkite į baisius spąstus manydami, kad gyvenimas priklauso nuo pinigų ir kad prieš juos visa kita netenka vertės ir orumo. Tai tik iliuzija. Pinigų nenusinešime į anapus. Pinigai nesuteikia tikros laimės. Smurtas, naudojamas kaupti krauju permirkusius pinigus, nedaro galingų ar nemirtingų. Visiems, anksčiau ar vėliau, ateis Dievo teismas, kurio niekas negalės išvengti.

    Tą patį kvietimą siunčiu ir tiems, kurie yra korupcijos skatintojai ar bendrininkai. Ši supuvusi visuomenės žaizda yra sunkus nuodėmės šauksmas į dangų, nes ji griauna asmeninio ir visuomeninio gyvenimo pamatus. Korupcija trukdo žvelgti į ateitį su viltimi, nes savo arogancija ir godumu ji naikina silpnųjų planus ir traiško vargšus. Tai blogis, kuris įsiskverbia į kasdienius veiksmus ir išplinta į viešus skandalus. Korupcija yra užsispyręs nuodėmės laikymasis, siekiantis pakeisti Dievą pinigų iliuzija kaip galios forma. Tai tamsos darbas, remiamas įtarimų ir intrigų. Corruptio optimi pessima, teisingai sakė šventasis Grigalius Didysis, pabrėždamas, kad niekas nėra apsaugotas nuo šios pagundos. Norint ją išgyvendinti iš asmeninio ir visuomeninio gyvenimo, reikalingas apdairumas, budrumas, sąžiningumas, skaidrumas ir drąsa viešai pasmerkti. Jei su ja nekovojama atvirai, anksčiau ar vėliau ji padaro bendrininkais ir sunaikina gyvenimą.

    Tai palankus metas keisti gyvenimą! Tai laikas leistis paliečiamam širdžiai. Susidūrus su padarytu blogiu, net sunkiomis nusikalstamomis veika, tai laikas išgirsti nekaltų žmonių, apiplėštų turto, orumo, meilės ar net gyvybės, verksmą. Likti blogio kelyje yra tik iliuzijos ir liūdesio šaltinis. Tikras gyvenimas yra visai kitoks. Dievas niekada nepavargsta tiesdamas ranką. Jis visada pasiruošęs išklausyti, kaip ir aš, kartu su savo broliais vyskupais ir kunigais. Pakanka priimti kvietimą atsiversti ir paklusti teisingumui, o Bažnyčia siūlo gailestingumą.
  1. Šiame kontekste naudinga priminti teisingumo ir gailestingumo santykį. Tai nėra du vienas kitam prieštaraujantys aspektai, o dvi vienos tikrovės dimensijos, kurios pamažu vystosi, kol pasiekia kulminaciją meilės pilnatvėje. Teisingumas yra pamatinė pilietinės visuomenės sąvoka, paprastai siejama su teisine tvarka, kuria taikomas įstatymas. Teisingumas taip pat reiškia, kad kiekvienam turi būti duodama tai, kas jam priklauso. Biblijoje dažnai kalbama apie dieviškąjį teisingumą ir Dievą kaip teisėją. Paprastai tai suprantama kaip visiškas Įstatymo laikymasis ir kiekvieno gero izraelito elgesys pagal Dievo duotus įsakymus. Tačiau tokia vizija ne kartą atvedė į legalizmą, iškreipdama pirminę prasmę ir užtemdydama gilią teisingumo vertę. Norint įveikti legalistinę perspektyvą, reikia prisiminti, kad Šventajame Rašte teisingumas iš esmės suprantamas kaip pasitikintis atsidavimas Dievo valiai.

    Jėzus ne kartą kalba apie tikėjimo svarbą, o ne Įstatymo laikymąsi. Šia prasme turime suprasti Jo žodžius, kai, sėdėdamas prie stalo su Matu ir kitais muitininkais bei nusidėjėliais, Jis sako fariziejams, kurie Jį kritikavo: „Eikite ir išmokite, ką reiškia: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos.’ Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9, 13). Prieš viziją, kad teisingumas yra tik Įstatymo laikymasis, kuris skirsto žmones į teisius ir nusidėjėlius, Jėzus siekia parodyti didžiąją gailestingumo dovaną, kuri ieško nusidėjėlių, kad pasiūlytų jiems atleidimą ir išganymą. Suprantama, kodėl dėl šios išlaisvinančios ir atnaujinančios vizijos fariziejai ir Įstatymo mokytojai Jėzų atmetė. Norėdami būti ištikimi Įstatymui, jie krovė naštas ant žmonių pečių, tačiau panaikino Tėvo gailestingumą. Įsakymo laikymosi kvietimas negali trukdyti rūpintis poreikiais, susijusiais su žmonių orumu.

    Jėzaus nuoroda į pranašo Ozėjo tekstą – „Noriu meilės, o ne aukos“ (Oz 6, 6) – yra labai reikšminga. Jėzus tvirtina, kad nuo šiol Jo mokinių gyvenimo taisyklė turi būti ta, kuri numato gailestingumo pirmenybę, kaip Jis pats liudija, dalindamasis maistu su nusidėjėliais. Gailestingumas dar kartą atsiskleidžia kaip esminė Jėzaus misijos dimensija. Tai tikras iššūkis Jo pašnekovams, kurie sustodavo ties formaliu Įstatymo laikymusi. Jėzus peržengia Įstatymą; Jo bendrystė su tais, kuriuos Įstatymas laikė nusidėjėliais, leidžia suprasti, kaip toli siekia Jo gailestingumas.

    Apaštalas Paulius nuėjo panašiu keliu. Prieš sutikdamas Kristų Damasko kelyje, jo gyvenimas buvo skirtas nepriekaištingai vykdyti Įstatymo teisingumą (plg. Fil 3, 6). Atsivertimas į Kristų privertė jį visiškai pakeisti savo požiūrį, todėl Laiške galatams jis sako: „Mes taip pat įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti tikėjimu Kristumi, o ne Įstatymo darbais“ (Gal 2, 16). Jo teisingumo supratimas radikaliai pasikeitė. Paulius dabar pirmenybę teikia tikėjimui, o ne Įstatymui. Ne Įstatymo laikymasis gelbsti, bet tikėjimas Jėzumi Kristumi, kuris savo mirtimi ir prisikėlimu atneša išganymą su gailestingumu, kuris nuteisina. Dievo teisingumas dabar tampa išlaisvinimu tiems, kurie yra pavergti nuodėmės ir jos pasekmių. Dievo teisingumas yra Jo atleidimas (plg. Ps 51, 11–16).
  1. Gailestingumas nėra priešingas teisingumui, bet išreiškia Dievo elgesį su nusidėjėliu, suteikdamas jam dar vieną galimybę atgailauti, atsiversti ir tikėti. Pranašo Ozėjo patirtis padeda mums suprasti teisingumo peržengimą gailestingumo link. Jo epocha buvo viena dramatiškiausių Izraelio tautos istorijoje. Karalystė buvo arti sunaikinimo; tauta neišliko ištikima sandorai, nutolo nuo Dievo ir prarado Tėvų tikėjimą. Žmogiška logika sako, kad Dievas teisingai galėtų atmesti neištikimą tautą: ji nesilaikė sudarytos sandoros, todėl nusipelno bausmės – tremties. Pranašo žodžiai tai patvirtina: „Jie negrįš į Egipto žemę, bet Asirija bus jų karalius, nes jie atsisakė atsiversti“ (Oz 11, 5). Tačiau po šios teisingumu grįstos reakcijos pranašas radikaliai keičia savo kalbą ir atskleidžia tikrąjį Dievo veidą: „Mano širdis verčiasi manyje, mano viduriai virpa iš gailesčio. Neišliesiu savo rūstybės įkarščio, nesugrįšiu naikinti Efraimo, nes esu Dievas, o ne žmogus; esu Šventasis tarp jūsų ir neatėjau jūsų naikinti“ (Oz 11, 8–9). Šventasis Augustinas, tarsi komentuodamas pranašo žodžius, sako: „Dievui lengviau sulaikyti pyktį nei gailestingumą.“ Taip ir yra. Dievo pyktis trunka akimirką, o Jo gailestingumas yra amžinas.

    Jei Dievas sustotų prie teisingumo, Jis liautųsi būti Dievu ir taptų kaip žmonės, reikalaujantys Įstatymo laikymosi. Teisingumo vieno nepakanka, ir patirtis moko, kad vien tik juo remiantis rizikuojama jį sunaikinti. Todėl Dievas peržengia teisingumą gailestingumu ir atleidimu. Tai nereiškia teisingumo nuvertinimo ar jo padarymo nereikalingu, priešingai. Kas klysta, turės atlikti bausmę. Tačiau tai nėra tikslas, o atsivertimo pradžia, nes patiriama atleidimo švelnumas. Dievas neatmeta teisingumo. Jis jį apima ir peržengia aukštesniame įvykyje, kuriame patiriama meilė, kuri yra tikrojo teisingumo pagrindas. Turime atkreipti dėmesį į tai, ką rašo Paulius, kad nepadarytume tos pačios klaidos, kurią jis priekaištavo savo laikų žydams: „Nepažindami Dievo teisingumo ir siekdami įtvirtinti savo teisingumą, jie nepakluso Dievo teisingumui. Juk Įstatymo pabaiga yra Kristus, kad teisingumas būtų suteiktas kiekvienam, kuris tiki“ (Rom 10, 3–4). Šis Dievo teisingumas yra gailestingumas, suteiktas visiems kaip malonė per Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Taigi Kristaus kryžius yra Dievo teismas mums visiems ir pasauliui, nes jis suteikia mums meilės ir naujo gyvenimo tikrumą.
  1. Jubiliejus taip pat susijęs su atlaidais. Gailestingumo Šventaisiais Metais atlaidai įgauna ypatingą reikšmę. Dievo atleidimas mūsų nuodėmėms neturi ribų. Jėzaus Kristaus mirtyje ir prisikėlime Dievas aiškiai parodo savo meilę, kuri sunaikina žmonių nuodėmes. Susitaikyti su Dievu įmanoma per Velykų paslaptį ir Bažnyčios tarpininkavimą. Dievas visada pasirengęs atleisti ir niekada nepavargsta siūlyti atleidimą vis naujais ir netikėtais būdais. Mes visi patiriame nuodėmę. Žinome, kad esame pašaukti į tobulumą (plg. Mt 5, 48), bet stipriai jaučiame nuodėmės svorį. Nors jaučiame mus keičiančios malonės jėgą, taip pat patiriame nuodėmės, kuri mus sąlygoja, jėgą. Nepaisant atleidimo, mūsų gyvenime lieka prieštaravimų, kurie yra mūsų nuodėmių pasekmės. Sutaikinimo sakramente Dievas atleidžia nuodėmes, kurios iš tiesų ištrinamos; tačiau neigiama nuodėmių įtaka mūsų elgesiui ir mintims išlieka. Vis dėlto Dievo gailestingumas yra stipresnis už tai. Jis tampa Tėvo atlaidais, kurie per Kristaus Sužadėtinę pasiekia atleistą nusidėjėlį ir išlaisvina jį iš bet kokių nuodėmės pasekmių likučių, įgalindamas veikti su meile, augti meilėje, o ne vėl pulti į nuodėmę.

    Bažnyčia gyvena šventųjų bendrystę. Eucharistijoje ši bendrystė, kuri yra Dievo dovana, įgyvendinama kaip dvasinė vienybė, jungianti mus, tikinčiuosius, su šventaisiais ir palaimintaisiais, kurių skaičius yra nesuskaičiuojamas (plg. Apr 7, 4). Jų šventumas ateina į pagalbą mūsų silpnumui, todėl Motina Bažnyčia savo malda ir gyvenimu sugeba atsiliepti į vienų silpnumą kitų šventumu. Taigi gyventi atlaidais Šventaisiais Metais reiškia artintis prie Tėvo gailestingumo su tikrumu, kad Jo atleidimas apima visą tikinčiojo gyvenimą. Atlaidai yra Bažnyčios šventumo patirtis, kuri dalijasi visais Kristaus atpirkimo vaisiais, kad atleidimas pasiektų toliausias ribas, kurias gali pasiekti Dievo meilė. Intensyviai išgyvenkime Jubiliejų, prašydami Tėvo atleidimo už nuodėmes ir Jo gailestingų atlaidų išplėtimo.
  1. Gailestingumas turi vertę, kuri peržengia Bažnyčios ribas. Jis sieja mus su judaizmu ir islamu, kurie laiko jį viena iš labiausiai išskirtinių Dievo savybių. Izraelis pirmasis gavo šį apreiškimą, kuris išlieka istorijoje kaip neaprėpiamų turtų, skirtų visai žmonijai, pradžia. Kaip matėme, Senojo Testamento puslapiai persmelkti gailestingumo, nes jie pasakoja apie Viešpaties darbus savo tautos labui sunkiausiais jos istorijos momentais. Islamas savo ruožtu tarp Kūrėjui priskiriamų vardų iškelia Gailestingąjį ir Maloningąjį. Šis kreipinys dažnai skamba musulmonų tikinčiųjų lūpose, kurie jaučiasi lydimi ir palaikomi gailestingumo savo kasdienėje silpnybėje. Jie taip pat tiki, kad niekas negali apriboti dieviškojo gailestingumo, nes jo durys visada atviros.

    Tegul šie Gailestingumo Jubiliejaus metai skatina susitikimus su šiom religijomis ir kitomis kilnčiomis religinėmis tradicijomis; tegul daro mus atviresnius dialogui, kad geriau pažintume ir suprastume vieni kitus; pašalina bet kokį uždarumą ir panieką, išstumia bet kokias smurto ir diskriminacijos formas.
  1. Dabar mintys krypsta į Gailestingumo Motiną. Tegul jos švelnus žvilgsnis lydi mus šiais Šventaisiais Metais, kad visi galėtume iš naujo atrasti Dievo švelnumo džiaugsmą. Niekas kaip Marija nepažino Dievo, tapusio žmogumi, paslapties gilumos. Viskas jos gyvenime buvo suformuota gailestingumo, tapusio kūnu, buvimo. Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo Motina įžengė į dieviškojo gailestingumo šventovę, nes intymiai dalyvavo Jo meilės paslaptyje.

    Išrinkta būti Dievo Sūnaus Motina, Marija nuo amžių buvo Tėvo meilės paruošta tapti Sandoros Skrynia tarp Dievo ir žmonių. Ji saugojo savo širdyje dieviškąjį gailestingumą tobulai derindama su savo Sūnumi Jėzumi. Jos šlovinimo giesmė, ištarta prie Elzbietos namų slenksčio, buvo skirta gailestingumui, kuris tęsiasi „per kartų kartas“ (Lk 1, 50). Mes taip pat buvome įtraukti į šiuos pranašiškus Mergelės Marijos žodžius. Tai bus mums paguoda ir parama, kai žengsime pro Šventąsias Duris, kad patirtume dieviškojo gailestingumo vaisius.

    Prie kryžiaus Marija kartu su Jonu, meilės mokiniu, liudijo atleidimo žodžius, sklindančius iš Jėzaus lūpų. Aukščiausias atleidimas, pasiūlytas tiems, kurie Jį nukryžiavo, rodo, kaip toli gali siekti Dievo gailestingumas. Marija liudija, kad Dievo Sūnaus gailestingumas neturi ribų ir pasiekia visus, nieko neišskirdamas. Kreipkimės į ją senovine, bet visada nauja Salve Regina malda, kad ji niekada nepavargtų nukreipti į mus savo gailestingų akių ir padarytų mus vertus kontempliuoti gailestingumo veidą – savo Sūnų Jėzų.

    Mūsų malda taip pat apima daugybę šventųjų ir palaimintųjų, kurie savo gyvenimo misija pasirinko gailestingumą. Ypatingai mintys krypsta į didžiąją gailestingumo apaštalę šventąją Faustiną Kowalską. Ji, pašaukta įžengti į dieviškojo gailestingumo gelmes, teužtaria mus ir tepadeda mums gyventi bei eiti Dievo atleidimo ir nepalaužiamo pasitikėjimo Jo meile keliu.
  1. Taigi šie Šventieji Metai yra nepaprastas laikas gyventi kasdienį gyvenimą gailestingumu, kurį Tėvas nuo amžių mums teikia. Per šį Jubiliejų leiskime Dievui mus nustebinti. Jis niekada nepavargsta atverti savo širdies durų, kartodamas, kad mus myli ir nori dalintis su mumis savo gyvenimu. Bažnyčia stipriai jaučia būtinybę skelbti Dievo gailestingumą. Jos gyvenimas yra autentiškas ir patikimas, kai ji gailestingumą daro savo įtikinamu skelbimu. Ji žino, kad jos pirmoji užduotis, ypač šiais laikais, kupinais didelių vilčių ir stiprių prieštaravimų, yra įvesti visus į didžiąją Dievo gailestingumo paslaptį, kontempliuojant Kristaus veidą. Bažnyčia pirmiausia yra pašaukta būti tikra gailestingumo liudytoja, išpažindama ir gyvendama jį kaip Jėzaus Kristaus Apreiškimo centrą. Iš Trejybės širdies, iš giliausios Dievo paslapties gelmės, trykšta ir nenutrūkstamai teka didžioji gailestingumo upė. Šis šaltinis niekada neišseks, kad ir kiek žmonių prie jo artėtų. Kiekvieną kartą, kai kam nors jo prireiks, jis galės prieiti, nes Dievo gailestingumas yra begalinis. Tokia neišmatuojama yra paslapties, kurią jis slepia, gelmė, toks neišsemiamas yra turtas, kuris iš jo kyla.

    Šiais Jubiliejaus metais tegul Bažnyčia tampa Dievo Žodžio aidu, kuris skamba stipriai ir įtikinamai kaip atleidimo, paramos, pagalbos ir meilės žodis bei gestas. Tegul ji niekada nepavargsta siūlyti gailestingumą ir visada būna kantri guosdama ir atleisdama. Tegul Bažnyčia tampa kiekvieno vyro ir moters balsu, su pasitikėjimu ir be paliovos kartodama: „Prisimink, Viešpatie, savo gailestingumą ir meilę, kurie yra nuo amžių“ (Ps 25, 6).

Duota Romoje, prie Šv. Petro, 2015 m. balandžio 11 d., II Velykų sekmadienio arba Dievo Gailestingumo vigilijoje, trečiaisiais pontifikato metais.

Pranciškus

Gal būt jums bus įdomu: