Cum universi – tai popiežiaus Inocento III dokumentas, išleistas 1198 metais, laikomas vienu svarbiausių viduramžių Bažnyčios tekstų, inicijavusių kryžiaus žygį prieš albigiečius (katarus) Pietų Prancūzijoje, ypač Langedoko regione. Šis dokumentas, adresuotas „visiems Kristaus tikintiesiems“ (cum universi Christi fideles), ne tik paskelbė karinę kampaniją prieš katarų ereziją, bet ir atspindėjo Bažnyčios siekį stiprinti religinį ir politinį autoritetą XII–XIII a. sandūroje.
XII a. pabaigoje katalikų Bažnyčia susidūrė su augančia katarų, arba albigiečių, erezija, kuri ypač paplito Pietų Prancūzijoje. Katarai, pavadinti pagal Albi miestą, kuriame jų mokymas buvo itin stiprus, išpažino dualistinę pasaulėžiūrą, teigdami, kad egzistuoja du dievai: gerasis, atsakingas už dvasinį pasaulį, ir blogasis, valdantis materialųjį. Jie atmetė katalikų sakramentus, Bažnyčios hierarchiją, turtą, santuoką ir net fizinį pasaulį laikė blogio kūriniu. Šis mokymas kėlė grėsmę ne tik religinei katalikų vienybei, bet ir feodalinei visuomenės struktūrai, nes katarai skatino asketizmą ir atsisakymą materialių gėrybių, kas prieštaravo Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios interesams.
Popiežius Inocentas III, užėmęs Šventojo Sosto sostą 1198 m., buvo ryžtingas reformatorius, siekęs sustiprinti Bažnyčios autoritetą. Jo pontifikato metu buvo inicijuoti keli kryžiaus žygiai, įskaitant Ketvirtąjį kryžiaus žygį (1202–1204) ir kampanijas prieš erezijas Europoje. Cum universi tapo pirmuoju žingsniu kovoje su katarais, padėdamas pagrindą Albigiečių kryžiaus žygiams (1209–1229).
Cum universi buvo kreipimasis, kuriuo Inocentas III siekė mobilizuoti krikščionių bendruomenę kovai su katarų erezija. Dokumentas atspindėjo Bažnyčios susirūpinimą dėl erezijos plitimo ir jos keliamos grėsmės tikėjimui bei visuomenės stabilumui. Pagrindiniai dokumento tikslai ir turinys:
- Erezijos grėsmės pabrėžimas: Inocentas III katarų mokymą vaizdavo kaip „piktžoles“, kurios užkrėtė „Dievo lauką“ – katalikų Bažnyčią. Katarai buvo kaltinami klaidingu mokymu, vedančiu tikinčiuosius į dvasinę pražūtį. Jų dualistinė teologija, neigusi materialaus pasaulio teisėtumą, buvo laikoma ypač pavojinga, nes griovė Bažnyčios autoritetą ir krikščioniškąją pasaulėžiūrą.
- Kryžiaus žygio paskelbimas: Popiežius paskelbė kryžiaus žygį prieš katarus, pažadėdamas dalyviams tokius pačius atlaidus, kokie buvo siūlomi kryžiaus žygių į Šventąją Žemę dalyviams. Šie atlaidai žadėjo nuodėmių atleidimą tiems, kurie prisidės prie kampanijos, taip motyvuodami tiek dvasininkus, tiek pasauliečius.
- Teisinis ir politinis pagrindas: Inocentas III nustatė, kad valdovai ir didikai, kurie atsisakys kovoti su katarais savo teritorijose, gali būti atimti iš jų valdų. Šios valdos būtų perduotos tiems, kurie aktyviai rems Bažnyčios pastangas. Šis sprendimas suteikė teisinį pagrindą konfiskuoti turtą ir žemes iš katarus remiančių feodalų, ypač Langedoko regione, kur vietiniai valdovai, tokie kaip Tulūzos grafas, dažnai toleravo ar net rėmė katarus.
- Mobilizacija ir organizacija: Dokumente buvo raginama suburti karines pajėgas, įtraukiant tiek Bažnyčios, tiek pasaulietinės valdžios atstovus. Inocentas III pavedė vietos vyskupams ir legatams prižiūrėti kryžiaus žygio organizavimą, užtikrinant, kad jis būtų vykdomas pagal Bažnyčios nurodymus.
Citata (rekonstruota pagal analogiškus šaltinius):
„Kadangi šie eretikai užteršė Dievo lauką ir daugelį nuvedė į pražūtį, mes, kaip apaštalo Petro įpėdiniai, skelbiame visiems tikintiesiems, kad jie imtų ginklą prieš juos, o už šią pastangą teikiame atlaidus jų nuodėmėms.“
Nors tiksli frazė neišlikusi, panašios formuluotės randamos Inocento III bulėse, pvz., Vergentis in senium (1199), kur aptariama erezijų naikinimo būtinybė.
Kas vykdė šią bulę?
Cum universi įgyvendinimas prasidėjo iškart po jos paskelbimo, tačiau pilnaviduriai Albigiečių kryžiaus žygiai įgavo pagreitį 1209 m., kai buvo surengta pirmoji karinė kampanija. Pagrindiniai vykdytojai buvo:
- Simonas de Montfortas: Šiaurės Prancūzijos didikas, tapęs pagrindiniu kryžiaus žygio vadu. Jo vadovaujamos pajėgos užėmė daugelį Langedoko miestų, įskaitant Bezjė (1209) ir Karkasoną. De Montfortas buvo žinomas dėl savo negailestingumo ir ryžto, tačiau jo veiksmai taip pat sukėlė prieštaringų vertinimų dėl civilių gyventojų žudynių.
- Prancūzijos šiaurės didikai: Daugelis šiaurės Prancūzijos feodalų prisijungė prie kryžiaus žygio, motyvuoti tiek religinių atlaidų, tiek galimybės užgrobti Langedoko žemes. Jie veikė su Prancūzijos karaliaus Pilypo Augusto palaiminimu, nors karalius tiesiogiai nedalyvavo ankstyvosiose kampanijose.
- Bažnyčios legatai: Popiežiaus įgaliotiniai, tokie kaip Arnaud Amaury, Karkasono arkivyskupas, buvo atsakingi už kryžiaus žygio organizavimą ir ideologinį pagrindimą. Amaury liūdnai pagarsėjo savo tariamu posakiu per Bezjė žudynes 1209 m.: „Žudykite visus, Dievas atpažins savuosius“ (nors šios citatos autentiškumas diskutuotinas).
- Vietos valdovai ir spaudimas: Pietų Prancūzijos valdovai, tokie kaip Tulūzos grafas Raimondas VI, buvo priversti arba prisijungti prie kryžiaus žygio, arba rizikuoti prarasti savo žemes. Raimondas VI iš pradžių bandė laviruoti tarp Bažnyčios ir katarų, tačiau galiausiai buvo ekskomunikuotas ir prarado dalį savo valdų.
Kodėl buvo paskelbta Cum universi?
Dokumentas atspindėjo sudėtingą religinių, politinių ir socialinių motyvų derinį, kurie lėmė Albigiečių kryžiaus žygių pradžią:
- Religiniai motyvai:
Katarų mokymas buvo laikomas viena pavojingiausių viduramžių erezijų, nes jis atmetė pagrindines katalikų tikėjimo dogmas, įskaitant sakramentus, Bažnyčios hierarchiją ir net patį materialų pasaulį. Inocentas III matė katarus kaip grėsmę krikščionių vienybei ir siekė juos sunaikinti, kad apsaugotų tikėjimą. Be to, erezijos plitimas kėlė pavojų Bažnyčios moralei ir autoritetui, nes katarų asketizmas traukė dalį tikinčiųjų, kurie buvo nepatenkinti Bažnyčios turtu ir korupcija. - Politiniai motyvai:
Bažnyčia siekė sustiprinti savo įtaką Pietų Prancūzijoje, kur vietos valdovai dažnai veikė nepriklausomai nuo Šventojo Sosto ir Prancūzijos karaliaus. Kryžiaus žygis suteikė galimybę centralizuoti valdžią, ypač Prancūzijos karaliui, kuris norėjo įtvirtinti savo kontrolę Langedoke. Inocento III politika, leidusi konfiskuoti ereziją remiančių valdovų žemes, buvo strateginis žingsnis, stiprinantis karaliaus ir Bažnyčios aljansą. - Socialiniai motyvai:
Katarų mokymas, neigiantis turto nuosavybę, feodalinę hierarchiją ir net santuoką, kėlė grėsmę viduramžių visuomenės struktūrai. Jų idėjos buvo patrauklios vargingesniems sluoksniams ir moterims, nes katarai suteikdavo moterims daugiau dvasinių teisių nei katalikų Bažnyčia. Ši socialinė „revoliucija“ kėlė nerimą feodaliniams ponams ir Bažnyčiai, kuri siekė išlaikyti status quo. - Ideologiniai motyvai:
Inocentas III buvo įsitikinęs, kad Bažnyčia turi imtis ryžtingų veiksmų, kad išlaikytų krikščioniškąją vienybę. Cum universi buvo dalis platesnės jo reformų programos, kuri apėmė ne tik kryžiaus žygius, bet ir Bažnyčios teisės kodifikavimą, dvasininkų drausmės stiprinimą ir ketvirtojo Laterano susirinkimo (1215) šaukimą.
Cum universi padėjo pagrindą Albigiečių kryžiaus žygiams (1209–1229), kurie tapo vienu tragiškiausių viduramžių istorijos epizodų. Kryžiaus žygiai turėjo toli siekiančių pasekmių:
- Religinės pasekmės:
Katarų judėjimas buvo beveik visiškai sunaikintas iki XIII a. vidurio. Kryžiaus žygiai, kartu su vėlesne inkvizicija, užtikrino katalikų Bažnyčios dominavimą Pietų Prancūzijoje. Tačiau žiaurios represijos, tokios kaip Bezjė žudynės 1209 m., kai buvo nužudyta apie 20 000 žmonių, įskaitant katalikus, sukėlė pasipiktinimą ir ilgalaikį priešiškumą Bažnyčiai regione. - Politinės pasekmės:
Albigiečių kryžiaus žygiai sustiprino Prancūzijos karaliaus valdžią Langedoke. Po kryžiaus žygio Tulūzos grafystė buvo prijungta prie karaliaus domeno, o Pietų Prancūzija tapo labiau integruota į centralizuotą karalystę. Tai buvo svarbus žingsnis formuojant modernią Prancūzijos valstybę. - Socialinės pasekmės:
Kryžiaus žygiai sunaikino unikalią Langedoko kultūrą, kuri buvo žinoma dėl savo tolerancijos, trubadūrų poezijos ir santykinio religinio pliuralizmo. Tūkstančiai žmonių žuvo, buvo ištremti arba neteko turto, o regionas patyrė ekonominį nuosmukį. - Istorinė reikšmė:
Cum universi ir Albigiečių kryžiaus žygiai buvo pirmasis atvejis, kai kryžiaus žygio ideologija buvo nukreipta prieš krikščionių grupę, o ne prieš musulmonus ar pagonis. Tai atspindėjo Bažnyčios posūkį į vidaus „priešų“ – eretikų – naikinimą, padedant pagrindą vėlesnėms inkvizicijos kampanijoms. Dokumentas taip pat iliustruoja Inocento III gebėjimą sujungti religinius ir politinius tikslus, stiprinant Bažnyčios įtaką viduramžių Europoje.
Cum universi inicijavo Albigiečių kryžiaus žygius ir tapo svarbiu precedentu, kaip Bažnyčia gali naudoti karinę jėgą ir teisinius mechanizmus kovai su erezijomis. Inocento III dokumentas atspindi viduramžių Bažnyčios siekį kontroliuoti tiek dvasinį, tiek pasaulietinį gyvenimą, kartu parodydamas, kokios tragiškos gali būti tokio užmojo pasekmės. Albigiečių kryžiaus žygiai, pradėti šia bule, išlieka vienu prieštaringiausių viduramžių istorijos epizodų, keliant klausimų apie religinės tolerancijos, galios ir moralės ribas.