1653 m. gegužės 31 d. popiežius Inocentas X paskelbė bulę „Cum occasione“, kuri pasmerkė penkias jansenizmo doktrinos tezes, priskirtas flamandų teologui Kornelijui Jansenui. Šis dokumentas, pavadintas lotyniškai „Cum occasione“ („Tam tikra proga“), tapo svarbiu katalikų Bažnyčios žingsniu XVII a. teologinėse kovose, siekiant apginti ortodoksinę doktriną nuo jansenizmo – griežtos malonės ir predestinacijos sampratos, kuri kėlė įtampą Bažnyčios viduje. Bulė atspindėjo Bažnyčios pastangas išlaikyti teologinę vienybę kontrreformacijos laikotarpiu, kai katalikybė jau buvo susidūrusi su protestantizmo iššūkiais.
XVII a. katalikų Bažnyčia, įtvirtindama Tridento susirinkimo (1545–1563) reformas, susidūrė su naujais vidiniais iššūkiais. Jansenizmas, pavadintas pagal Kornelijų Janseną (1585–1638), Leuveno universiteto profesorių ir Osma vyskupą, buvo teologinis judėjimas, pabrėžiantis griežtą Augustinui priskiriamą malonės doktriną. Jansenius savo veikale „Augustinus“, paskelbtame po jo mirties 1640 m., teigė, kad žmogaus išganymas priklauso tik nuo Dievo malonės, o laisva valia yra ribota. Jo idėjos, artimos kalvinizmo predestinacijos doktrinai, sukėlė įtarimų, kad jansenizmas yra „kriptoprotestantizmas“.
Jansenizmo centru tapo Prancūzija, ypač Port-Royal vienuolynas netoli Paryžiaus, kuriame rinkosi intelektualai, tokie kaip Antoine’as Arnauld ir Blaise’as Pascalis. Šie veikėjai gynė jansenizmo idėjas, kritikuodami jėzuitų moralinę teologiją, vadinamą „laksizmu“, kuri, jų manymu, buvo pernelyg atlaidi nuodėmėms. Jėzuitai, savo ruožtu, laikė jansenizmą pavojinga erezija, kuri griauna Bažnyčios autoritetą ir katalikų tikėjimo pagrindus.
Popiežius Inocentas X (1644–1655), reaguodamas į Prancūzijos vyskupų ir jėzuitų skundus, nusprendė imtis veiksmų. „Cum occasione“ buvo atsakas į augančią jansenizmo įtaką, ypač po to, kai 1649 m. Paryžiaus Sorbonos teologai pasmerkė kelias Jansenijaus tezes, o 1651 m. Prancūzijos vyskupai kreipėsi į Romą, prašydami popiežiaus įsikišimo.
„Cum occasione“ buvo glaustas dokumentas, kuriame popiežius Inocentas X pasmerkė penkias tezes, tariamai paimtas iš Jansenijaus „Augustinus“. Šios tezos buvo laikomos ereziškomis arba artimomis erezijai. Pagrindiniai bulės punktai:
- Penkių tezių pasmerkimas: Dokumente išvardytos šios tezės, laisvai perfrazuotos pagal Jansenijaus idėjas:
- Kai kurie Dievo įsakymai yra neįvykdomi net teisiųjų, nes jiems trūksta būtinos malonės.
- Malonės būsenoje žmogus negali atsispirti vidinei Dievo malonei.
- Norint pelnyti ar prarasti malonę, laisvos valios veiksmai nėra būtini; užtenka malonės.
- Kristus mirė tik už išrinktuosius, o ne už visus žmones.
- Dievas iš anksto nulemia, kas bus išganytas, nepriklausomai nuo žmogaus veiksmų.
- Bažnyčios autoritetas: Bulė pabrėžė popiežiaus teisę spręsti doktrinos klausimus ir ragino katalikus paklusti šiam sprendimui. Tai buvo atsakas į jansenistų teiginius, kad jų idėjos atitinka šv. Augustino mokymą.
- Įpareigojimas vyskupams: Inocentas X nurodė vyskupams ir teologams užtikrinti, kad jansenizmo idėjos nebūtų platinamos, o jų šalininkai būtų drausminami.
Bulė buvo parašyta atsargiai, vengiant tiesiogiai uždrausti „Augustinus“ kaip knygą, nes jansenistai teigė, kad pasmerktos tezės nėra tiksliai cituojamos iš Jansenijaus teksto. Šis niuansas sukėlė vėlesnes diskusijas apie bulės interpretaciją.
Jansenizmo pasmerkimo poveikis
„Cum occasione“ turėjo reikšmingą poveikį Bažnyčios ir Prancūzijos religiniam gyvenimui, tačiau nesustabdė jansenizmo iš karto. Poveikis buvo įvairialypis:
- Prancūzijos reakcija: Nors bulė buvo priimta kaip autoritetingas dokumentas, jansenistai, ypač Antoine’as Arnauld, ginčijo, kad pasmerktos tezės neatspindi tikrojo Jansenijaus mokymo. Jie teigė, kad popiežius pasmerkė idėjas, kurių „Augustinus“ tiesiogiai neišsakė. Ši „faktų ir teisės“ diskusija (ar tezės yra Jansenijaus, ir ar jos ereziškos) sukėlė ilgalaikę polemiką.
- Blaise’o Pascalio „Provincijos laiškai“: Jansenizmo gynėjas Pascalis 1656–1657 m. paskelbė „Laiškus provincijolei“, kuriuose satyriškai kritikavo jėzuitų moralinę teologiją ir gynė jansenizmo pozicijas. Šie laiškai tapo literatūros šedevru, bet dar labiau paaštrino konfliktą.
- Port-Royal persekiojimas: Port-Royal vienuolynas, jansenizmo centras, susidūrė su griežtomis sankcijomis. 1661 m. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, remiamas popiežiaus, uždarė vienuolyną, o jansenistų lyderiai buvo ekskomunikuoti arba priversti atsižadėti savo idėjų.
- Ilgalaikė įtampa: Jansenizmas išliko įtakingas Prancūzijoje ir Nyderlanduose iki XVIII a. 1713 m. popiežius Klemensas XI bule „Unigenitus“ dar kartą pasmerkė jansenizmo idėjas, tačiau judėjimas paveikė katalikų teologiją, ypač akcentuodamas asmeninį pamaldumą ir moralinį griežtumą.
Įdomios istorijos ir faktai
- Jansenijaus „Augustinus“ ir slaptas spausdinimas: Kornelijus Jansenius mirė 1638 m., nebaigęs redaguoti „Augustinus“. Jo draugai slapta išspausdino rankraštį, bijodami, kad jis bus sunaikintas. Knyga sukėlė audrą, o jėzuitai ją pavadino „naujuoju kalvinizmu“.
- Port-Royal „stebuklas“: 1656 m. Port-Royal vienuolyne įvyko tariamas stebuklas, kai jauna mergaitė, laikoma jansenistų šalininke, buvo išgydyta nuo akių ligos. Jansenistai tai laikė Dievo palaiminimu, o jų priešininkai – apgaule. Šis įvykis dar labiau padidino judėjimo populiarumą.
- Inocento X politinės intrigos: Inocentas X buvo atsargus popiežius, vengiantis tiesioginių konfliktų su Prancūzijos karaliumi. Sakoma, kad jis delsė paskelbti „Cum occasione“, bijodamas Liudviko XIV reakcijos, nes Prancūzija buvo padalinta tarp jansenistų ir jų priešininkų.
- Jansenizmo palikimas Lietuvoje: Nors jansenizmas tiesiogiai nepaveikė Lietuvos, jo idėjos apie griežtą moralę ir asmeninį pamaldumą atsiliepė kontrreformacijos dvasioje. Pavyzdžiui, Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius, remdamasis Tridento dvasia, skatino panašų dvasinį atsinaujinimą, kuris galėjo būti netiesiogiai paveiktas jansenizmo diskusijų.
„Cum occasione“ buvo svarbus Bažnyčios bandymas išlaikyti teologinę kontrolę sudėtingu laikotarpiu. Nors bulė sustiprino ortodoksinę doktriną ir susilpnino jansenizmo įtaką Prancūzijoje, ji nesunaikino judėjimo visiškai. Jansenizmas paveikė katalikų mąstymą, ypač pabrėždamas asmens santykį su Dievu ir moralinį griežtumą, o tai atsispindėjo vėlesniuose religiniuose judėjimuose, tokiuose kaip kvietizmas ar net XVIII a. Apšvietos kritika Bažnyčiai.
Kontroversija dėl jansenizmo taip pat atskleidė Bažnyčios vidines įtampas tarp skirtingų teologinių mokyklų – jėzuitų, dominikonų, jansenistų – ir popiežiaus autoriteto ribas. Bulė sustiprino popiežiaus, kaip aukščiausio doktrinos arbitro, vaidmenį, tačiau jansenistų pasipriešinimas parodė, kad net popiežiaus sprendimai gali būti ginčijami.
„Cum occasione“ atspindėjo XVII a. katalikų Bažnyčios pastangas apginti tikėjimą nuo vidinių ir išorinių grėsmių. Pasmerkdama jansenizmą, Inocento X bulė siekė išlaikyti doktrininę vienybę, tačiau sukėlė ilgalaikes diskusijas, kurios paveikė ne tik teologiją, bet ir literatūrą bei politiką. Jansenizmo istorija, gimusi iš šios bulės, primena, kaip sudėtinga buvo suderinti griežtą tikėjimo kontrolę su intelektualine laisve audringame kontrreformacijos amžiuje.
Įdomūs aspektai apie „Cum occasione“ ir jansenizmo kontroversiją
Bulė „Cum occasione“ (1653), kuria popiežius Inocentas X pasmerkė penkias Kornelijaus Jansenijaus „Augustinus“ priskirtas tezes, slepia intriguojančią istoriją apie teologinius ginčus ir Bažnyčios autoriteto ribas. Vienas įdomiausių aspektų yra tai, kad pasmerktos tezės, nors ir laikytos ereziškomis, nebuvo tiksliai cituojamos iš Jansenijaus teksto, o veikiau interpretuotos kaip jo mokymo pasekmė. Tai sukėlė audringą polemiką, ypač kai jansenistai, tokie kaip Antoine’as Arnauld, teigė, kad popiežius pasmerkė idėjas, kurių Jansenius tiesiogiai neišsakė. Ši „faktų ir teisės“ diskusija atskleidžia subtilų konfliktą: Bažnyčia galėjo paskelbti doktrinas ereziškomis, tačiau priskirti jas konkrečiam autoriui buvo sudėtingiau. Ypatingai įdomus yra Utrechto arkivyskupo Johno van Santeno atvejis 1827 m., kai jis paprašė pateikti „Augustinus“ kopiją su pažymėtomis ereziškomis ištraukomis – tokio dokumento niekas negalėjo parengti, nes tezės buvo labiau teologų konstrukcija nei tiesioginės citatos. Be to, jėzuitų, remdamiesi šv. Ignaco Lojolos „Dvasinėmis pratybomis“, pozicija, kad reikia priimti net akivaizdžiai klaidingą autoriteto sprendimą („baltą laikyti juodu“), buvo kritikuojama kaip modernistinė tendencija, kai žodžiai tariamai keičia realybę. Ši istorija, papildyta popiežiaus nuncijaus Capaccini absurdišku teiginiu, kad net šeimos tėvas gali įsakyti vaikams laikyti žalią audinį raudonu, iliustruoja, kaip „Cum occasione“ tapo ne tik teologiniu, bet ir filosofiniu disputu apie tiesą, autoritetą ir sąžinę.