Ši bulė institucionalizavo žydų segregaciją popiežiaus valstybėje ir tapo pavyzdžiu kitoms Europos šalims, įtvirtindama socialinę, ekonominę ir religinę diskriminaciją. Ji žymėjo oficialų perėjimą nuo religinės tolerancijos prie sistemingos priespaudos.
Popiežius Paulius IV nusprendė įvesti žydų segregaciją getuose ir griežtus apribojimus, nes viduramžių Bažnyčios mokyme žydai buvo laikomi atsakingais už Kristaus nukryžiavimą, todėl jų socialinė padėtis turėjo liudyti jų „klaidą“ ir „amžiną vergystę“. Be to, Bažnyčia baiminosi, kad laisvas žydų ir krikščionių bendravimas gali daryti neigiamą įtaką krikščionių tikėjimui. Socialiniai ir ekonominiai veiksniai taip pat prisidėjo: žydai, dažnai užsiimantys pinigų skolinimu ir prekyba, sulaukė pavydžios ir priešiškos reakcijos tiek iš vargingų miestiečių, tiek iš kilmingųjų. Stereotipai bei prietarai, tokie kaip kaltinimai vaikų žudymu ar šulinių nuodijimu, dar labiau skatino nepakantumą. Todėl buvo siekiama juos izoliuoti, apriboti jų veiklą ir aiškiai pažymėti jų atskirtį nuo krikščionių bendruomenės tiek iš religinės, tiek iš socialinės tvarkos palaikymo sumetimų.
1. Teologinis pagrindimas:
Bulė teigia, kad žydai dėl savo „kaltės“ yra pasmerkti amžinai vergystei, todėl neturi būti laikomi lygiais krikščionims. Buvo pasmerkta jų „nedėkingumas“ už krikščionių „gailestingumą“, leidžiantį jiems gyventi tarp krikščionių.
2. Žydų getų įsteigimas:
Visi žydai buvo priversti gyventi atskiruose kvartaluose (getuose), su vienu įėjimu ir vienu išėjimu. Tai buvo pirmasis oficialus žydų getų įteisinimas popiežiaus dokumentu.
3. Sinagogų apribojimai:
Leista turėti tik vieną sinagogą kiekviename mieste. Kitos turėjo būti nugriautos. Žydams uždrausta statyti naujas maldos vietas.
4. Viešas žymėjimas:
Žydų vyrai turėjo nešioti specialų žalią biretą, moterys – kitą aiškiai matomą žalią ženklą, kad būtų lengvai atpažįstami.
5. Socialiniai draudimai:
- Draudžiama turėti krikščionių tarnus ar aukles.
- Draudžiama dirbti sekmadieniais ir šventėmis.
- Draudžiama bendrauti su krikščionimis (žaisti, valgyti kartu).
- Draudžiama verstis prekyba būtiniausiomis prekėmis (grūdais ir kt.).
- Gydytojams žydams uždrausta gydyti krikščionis.
6. Finansiniai suvaržymai:
- Verslo apskaitoje galėjo naudoti tik lotynų raides ir italų kalbą.
- Skolų apskaita buvo griežtai reguliuota.
- Įkeitimus buvo leidžiama parduoti tik po 18 mėnesių.
7. Baudos už nusižengimus:
Už bet kokius šių taisyklių pažeidimus žydai galėjo būti laikomi maištininkais ir valstybės išdavikais, su galimybe taikyti sunkią bausmę.
8. Visų ankstesnių privilegijų atšaukimas:
Visi ankstesni popiežių suteikti leidimai ar privilegijos žydams buvo oficialiai panaikinti.
1555-07-14 – Popiežius Paulius IV – Bulė Cum Nimis Absurdum
Įstatymai ir tvarkos, kurių privalo laikytis žydai gyvenantys Bažnyčios valstybėje
Paulius, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, atminčiai ateičiai.
Kadangi yra pernelyg absurdiška ir netinkama, kad žydai, kuriuos dėl jų pačių kaltės Dievas pasmerkė amžinai vergystei, pasinaudodami pretekstu, kad krikščioniškoji gailestingumo dorybė juos priima ir leidžia jiems gyventi kartu, būtų tiek nedėkingi krikščionims, kad, vietoje dėkingumo už parodytą malonę, atsilygintų įžeidimais, o vietoje tarnystės, kurią jie skolingi krikščionims, siektų įgyti valdžią prieš juos; mes, kuriuos neseniai pasiekė žinia, jog tie patys žydai mūsų Šventajame Mieste bei kai kuriuose Šventosios Romos Bažnyčios miesteliuose, žemėse ir vietose buvo tapę tokie įžūlūs, kad ne tik gyveno kartu su krikščionimis ir netoli jų bažnyčių be jokio drabužių skirtumo, bet taip pat nuomavosi namus garbingiausiose miestų, žemių ir vietų, kur jie gyveno, gatvėse ir aikštėse, įsigijo ir valdė nekilnojamąjį turtą, turėjo krikščionių aukles, tarnus ir kitus samdomus darbuotojus, ir vykdė įvairius kitus veiksmus, kurie žeidė ir niekino krikščionių vardą; atsižvelgdami į tai, kad Romos Bažnyčia leidžia žydams gyventi kaip tikėjimo liudijimą ir tam, kad jie, patraukti Apaštališkojo Sosto gailestingumo ir gerumo, galų gale pripažintų savo klaidas ir stengtųsi pasiekti tikrosios katalikų tikėjimo šviesos, ir kad dėl šios priežasties derėtų, kol jie lieka savo klaidose, savo elgesiu pripažinti, kad jie yra tarnai, o krikščionys yra laisvieji, padaryti tokiais per Jėzų Kristų, mūsų Dievą ir Viešpatį, ir netinkama būtų, kad laisvosios dukros tarnai tarnautų vergės vaikams.
§ 1. Norėdami, kiek tik su Dievo pagalba galime, išmintingai pasirūpinti aukščiau minėtais reikalais, šiuo savo nuolat galioti turinčiu nutarimu nustatome, kad nuo šiol ir visiems būsimiems laikams tiek mūsų Mieste (Romoje), tiek bet kuriuose kituose Romos Bažnyčiai priklausančiuose miestuose, žemėse ir vietose visi žydai privalo gyventi viename ir tame pačiame kvartale, o jei tas kvartalas būtų per mažas, tai dviejuose ar trijuose arba tiek, kiek jų reikėtų, esančiuose šalia vienas kito ir visiškai atskirtuose nuo krikščionių gyvenamųjų vietų, mūsų paskirtuose kvartaluose Mieste ir mūsų magistratų paskirtuose kvartaluose kituose miestuose, žemėse ir vietose, į kuriuos būtų tik vienas įėjimas ir vienas išėjimas, ir jie privalo gyventi tik ten.
§ 2. Kiekviename mieste, žemėje ir vietoje, kur jie gyvens, jie gali turėti tik vieną sinagogą įprastoje vietoje; jiems draudžiama statyti naujas sinagogas arba turėti nekilnojamąjį turtą. Priešingai – visos jų sinagogos, išskyrus vieną, turi būti nugriautos ir sunaikintos. Nekilnojamasis turtas, kurį šiuo metu jie turi, per magistratų nustatytą laikotarpį turi būti parduotas krikščionims.
§ 3. Kad žydai būtų visur atpažįstami, vyrai privalo viešai nešioti bireto kepurėlį, o moterys kitą aiškiai matomą ženklą – abu žalsvos spalvos, kad niekaip negalėtų būti paslėpti ar nuslėpti; jie privalo juos nešioti viešai ir jiems neleidžiama šiuo klausimu teisintis dėl savo luomo, padėties ar tariamos tolerancijos. Taip pat nei Romos Bažnyčios iždininkas (kamerarijus), nei Apaštališkosios kameros dvasininkai, nei kiti vadovaujantys asmenys, nei Apaštalų Sosto legatai ar jų pavaduotojai neturi jokios teisės suteikti jiems išimtį ar atleidimą nuo šio reikalavimo.
§ 4. Jiems draudžiama turėti krikščionių aukles, tarnus ar kitus abiejų lyčių tarnus, taip pat neleidžiama, kad jų kūdikius žindytų ar augintų krikščionės moterys.
§ 5. Sekmadieniais ir kitomis Bažnyčios nustatytomis šventėmis jiems draudžiama dirbti viešai ar samdyti kitus darbui.
§ 6. Jiems draudžiama bet kokiu būdu apsunkinti krikščionis ar sudarinėti fiktyvius ar tariamus sandorius.
§ 7. Jiems draudžiama žaisti, valgyti ar turėti bet kokią artimą draugystę ar bendravimą su krikščionimis.
§ 8. Taip pat, sąskaitų ir apskaitos knygose, kurias jie laikinai tvarkys su krikščionimis, jie neturi teisės naudoti kitų nei lotynų raidžių ir kitų nei įprasta italų kalba; o jei naudos, tokios knygos neturės jokios galios prieš krikščionis.
§ 9. Minėtieji žydai privalo apsiriboti vien tik skudurų (naudotų drabužių) prekyba (kaip liaudyje sakoma), ir negali verstis jokia prekyba kviečiais, miežiais ar kitomis žmonių kasdien reikalingomis prekėmis.
§ 10. Tie iš jų, kurie yra gydytojai, net ir pakviesti bei prašomi, negali teikti medicininės pagalbos krikščionims ar dalyvauti jų gydyme.
§ 11. Jie negalės leisti, kad juos vadintų krikščionių vargšų šeimininkais.
§ 12. O mėnesiai jų sąskaitose ir apskaitoje privalo būti sudaryti iš tiksliai trisdešimties dienų, o dienos, kurios nesudaro pilnų trisdešimties, negali būti laikomos pilnais mėnesiais, bet skaičiuojamos tik pagal faktines dienas, ir pagal šių dienų skaičių, o ne pagal pilną mėnesį, jie gali reikalauti savo skolų grąžinimo. Įkeitimus, perduotus jiems kaip užstatas už pinigus, jie negali parduoti anksčiau nei praėjus aštuoniolikai pilnų mėnesių nuo jų gavimo; kai šie mėnesiai praeis, jei žydai parduos tokius įkeitimus, jie privalo visus pinigus, viršijančius jų skolą, grąžinti įkaito savininkui.
§ 13. Taip pat jie privalo besąlygiškai laikytis visų miestų, žemių ir vietų, kuriose jie laikinai gyvens, įstatymų, saugančių krikščionių interesus.
§ 14. Jei jie pažeistų bet kurį iš aukščiau išvardytų nurodymų, pagal nusižengimo pobūdį jie gali būti nubausti mūsų ar mūsų vikaro, arba mūsų paskirtų asmenų, o kituose miestuose ir vietose – tų pačių magistratų, netgi kaip maištininkai ir valstybės išdavikai, bei atmesti visos krikščionių tautos, pagal mūsų, mūsų vikaro ir paskirtųjų asmenų bei magistratų sprendimą.
§ 15. Nepaisant visų apaštalinių konstitucijų ir nutarimų bei bet kokių tolerancijų, privilegijų ar apaštalinių indultų, suteiktų žydams bet kurių mūsų pirmtakų Romos Popiežių, Apaštalų Sosto, jo legatų, Romos Bažnyčios kamerarijų, Apaštališkosios kameros dvasininkų ar kitų vadovaujančių asmenų, nepaisant jų bet kokios formos, net jei jos buvo specialiai, aiškiai ir žodis į žodį pakartotos ar patvirtintos, visos jos laikomos pakankamai išreikštomis šiame dokumente, ir šiuo atveju mes aiškiai ir specialiai panaikiname visus šiuos leidimus, palikdami juos galioti tik šiuo atveju ir tik tiek, kiek nurodyta, nepriklausomai nuo visų priešingų nuostatų.
Duota Romoje, Šv. Morkaus rūmuose, mūsų Viešpaties Įsikūnijimo metais 1555, liepos 14 dieną, mūsų pontifikato pirmaisiais metais.