„Consueverunt Romani Pontifices“ (liet. „Romos Popiežiai paprastai darydavo“) yra 1569 m. rugsėjo 17 d. popiežiaus Pijaus V išleista popiežiaus bulė. Šiuo dokumentu popiežius Pijus V oficialiai patvirtino Šventojo Rožinio maldą ir jai suteiktas indulgencijas, skatindamas tikinčiuosius ją melstis. Ši bulė yra svarbi tiek Rožinio istorijoje, tiek platesniame Bažnyčios kontekste po Tridento Susirinkimo.
Bulę „Consueverunt Romani Pontifices“ parašė Popiežius Pijus V. Nors dokumentas dažnai minimas jo lotynišku pavadinimu, jo esmę atspindi anglų kalba pateiktas paaiškinimas „Call to Prayer“ (liet. „Kvietimas maldai“), o turinį – Rožinio maldos aprašymas. „Consueverunt Romani Pontifices“ yra lotyniškas posakis, kuris pažodžiui reiškia „Romos Popiežiai paprastai darydavo“ arba „Romos Popiežiai yra įpratę daryti“.
Pagrindinis popiežiaus Pijaus V bulės „Consueverunt Romani Pontifices“ tikslas buvo atnaujinti ir paskatinti Rožinio maldos praktiką visoje Katalikų Bažnyčioje, atsižvelgiant į tuo metu vyravusias religines ir socialines problemas.
Štai svarbiausi siekti ir pasiekti aspektai, detalizuoti bulėje:
- Priešistorė ir Rožinio kilmė: Bulė prasideda, primindama, kad Romos Popiežiai ir Šventieji Tėvai, susidūrę su iššūkiais (karai, erezijos, bandymai), visuomet kreipdavosi į Dievą ir šventuosius, siekdami pagalbos ir ramybės. Pijus V pabrėžia, kad Šventosios Dvasios įkvėptas šv. Dominykas, pamokslininkų ordino steigėjas (kurio taisyklę pats Pijus V išpažino būdamas mažesnių šventimų), neramiais Albigenų erezijos laikais atsigręžė į Švč. Mergelę Mariją, „kuri savo sėkla sutraiškė žalčio galvą ir viena sunaikino visas erezijas“.
- Rožinio apibrėžimas ir sklaida: Bulėje Rožinis apibūdinamas kaip „paprastas maldos ir Dievo maldavimo būdas, prieinamas visiems ir visiškai pamaldus“. Jame Švč. Mergelė Marija garbinama „angelišku pasveikinimu, pakartotu šimtą penkiasdešimt kartų, tai yra, pagal Dovydo Psalmių skaičių, ir Tėve mūsų malda su kiekvienu dešimtuku“. Tarp šių maldų įterpiamos „tam tikros meditacijos, atspindinčios visą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimą“. Šv. Dominykas išplatino šį maldos būdą, o jo ordino broliai, įsteigę rožinio brolijas, toliau jį platino.
- Rožinio teologinė ir dvasinė reikšmė: Popiežius pabrėžia, kad Rožinis padėjo tikintiesiems „nedelsiant pasikeisti į naujus žmones“, išsklaidyti erezijos tamsą ir atskleisti Katalikų tikėjimo šviesą. Tai buvo dvasinis ginklas, padedantis kovoti su piktuoju ir išsaugoti tikėjimą.
- Šiuolaikinės Bažnyčios problemos: Pijus V konstatuoja, kad jo laikais Bažnyčia „išmėginama daugybės erezijų, sunkiai varginama ir kenčia nuo daugybės karų ir iškreiptų žmonių papročių“. Todėl, sekdamas savo pirmtakų pavyzdžiu, jis pakelia akis į „tą patį kalną, iš kurio ateina visa pagalba“ (t. y. Mariją) ir skatina bei perspėja kiekvieną Kristaus tikintįjį daryti tą patį.
- Indulgencijų patvirtinimas: Pijus V patvirtina ir paaiškina indulgencijas, kurias jo pirmtakai buvo suteikę tiems, kurie meldžiasi Rožinį. Tai buvo svarbi priemonė skatinti Rožinio pamaldumą, nes indulgencijos suteikdavo atleidimą nuo laikinosios bausmės už nuodėmes.
- Rožinio, kaip ginklo prieš erezijas ir karus, svarba: Bulė aiškiai parodo, kad Rožinis buvo suvokiamas kaip veiksminga priemonė kovoti ne tik su dvasiniais priešais (erezijomis), bet ir su pasaulietinėmis grėsmėmis (karais). Šis dokumentas atspindi Tridento Susirinkimo (1545–1563) dvasią, kai Bažnyčia siekė atsinaujinti ir sustiprinti katalikų tikėjimą, reaguodama į Protestantų reformaciją.
Bulė „Consueverunt Romani Pontifices“ buvo itin reikšminga Rožinio maldos istorijoje. Ji užtikrino Rožinio statusą kaip oficialios ir Bažnyčios patvirtintos maldos formos, suteikė jai teologinį pagrindą ir paskatino jos plačią sklaidą. Šis dokumentas padėjo Rožiniui tapti viena populiariausių katalikų pamaldumo formų, kokia ji išlieka iki šių dienų. Be to, bulė padėjo pamatus vėlesniems Pijaus V veiksmams, pavyzdžiui, per Lepanto mūšį (1571 m.), kai katalikų pajėgos, atribojamos Rožinio maldos globai, pasiekė pergalę prieš Osmanų imperijos laivyną. Šios pergalės garbei Pijus V įvedė Rožinio Švč. Mergelės Marijos šventę, kuri vėliau tapo Rožinio Karalienės švente.
CONSUEVERUNT ROMANI
PIUS V
KVIETIMAS Į MALDĄ
1569 M.
Romos Popiežiai ir kiti Šventieji Tėvai, mūsų pirmtakai, kai juos spaudė laikini ar dvasiniai karai ar kamavo kitos negandos, kad lengviau iš jų ištrūktų ir, pasiekę ramybę, galėtų ramiai ir karštai atsidėti Dievui, buvo įpratę šauktis dieviškosios pagalbos per maldavimus ar litanijas, kviesdami šventųjų paramą, ir, kaip Dovydas, pakelti akis į kalnus, tvirtai vildamiesi, kad iš ten ateis pagalba.
- Sekdami jų pavyzdžiu ir, kaip tikima, įkvėpti Šventosios Dvasios, palaimintasis Pamokslininkų Brolių Ordino įkūrėjas (kurio nuostatus ir taisykles mes patys išpažinome, būdami žemesniuose ordinuose), panašiomis aplinkybėmis, kokios yra dabar, kai Prancūzijos ir Italijos dalys buvo nelaimingai varginamos albigensų erezijos, kuri taip apakino daugelį pasauliečių, kad jie žiauriai siautėjo prieš Viešpaties kunigus ir dvasininkus, pakėlė akis į dangų, į tą šlovingosios Mergelės Marijos, mylinčios Dievo Motinos, kalną. Mat ji savo sėkla sutraiškė vingiuotosios gyvatės galvą, viena sunaikino visas erezijas ir per palaimintą savo įsčių vaisių išgelbėjo pasaulį, pasmerktą mūsų pirmojo tėvo nuopuolio. Iš jos, be žmogaus rankos, buvo iškaltas tas akmuo, kuris, medžiu smogtas, išliejo gausiai tekančius malonių vandenis. Todėl Domininkas žvelgė į tą paprastą maldos ir Dievo maldavimo būdą, prieinamą visiems ir visiškai pamaldų, vadinamą Rožiniu arba Švenčiausiosios Mergelės Marijos Psalteriu, kuriame Švenčiausioji Mergelė garbinama angeliškuoju sveikinimu, kartojamu šimtą penkiasdešimt kartų, pagal Dovydo Psalterio skaičių, ir „Tėve mūsų“ malda kiekviename dešimtuke. Tarp šių maldų įterpiamos meditacijos, atskleidžiančios visą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimą, taip užbaigdamos maldos metodą, sukurtą Šventosios Romos Bažnyčios Tėvų. Šį metodą šventasis Domininkas platino, jį skleidė palaimintojo Domininko broliai, tai yra minėto Ordino nariai, ir jis buvo priimtas ne vieno žmogaus. Kristaus tikintieji, įkvėpti šių maldų, tuoj pat pradėjo keistis į naujus žmones. Erezijos tamsa ėmė sklaidytis, o katalikų tikėjimo šviesa – atsiskleisti. Daugelyje vietų šio Ordino broliai, teisėtai paskirti šiam darbui savo vyresniųjų, pradėjo steigti šios maldos brolijas, ir nariai ėmė burtis kartu.
- Sekdami savo pirmtakų pavyzdžiu, matydami, kad kariaujanti Bažnyčia, kurią Dievas patikėjo mūsų rankoms, šiais laikais blaškoma tiek daug erezijų, varginama ir kankinama tiek daug karų bei žmonių sugedusių papročių, mes taip pat, verkdami, bet kupini vilties, pakeliame akis į tą patį kalną, iš kurio ateina visa pagalba, ir raginame bei skatiname kiekvieną Kristaus tikintįjį Viešpatyje daryti tą patį.
[Pijus toliau patvirtina savo pirmtakų suteiktus atlaidus, indulgencijas ir kt. tiems, kurie meldžiasi Rožinį, ir išsamiai aprašo keletą šių indulgencijų.]
Duota Romoje, prie Šv. Petro, po Žvejo žiedu, 1569 m. rugsėjo 17 d., ketvirtaisiais mūsų pontifikato metais.