Šioje bulėje (Ad extirpanda – liet. Kad būtų išnaikinti) popiežius Inocentas IV įteisino kankinimų naudojimą inkvizicijos metu, siekiant išgauti prisipažinimus iš įtariamų eretikų. Nors bulė nesmerkė konkretaus asmens, ji turėjo didelę įtaką inkvizicijos veiklai ir jos metodams. Bulė taip pat numatė, kad pasaulietinė valdžia privalo padėti Bažnyčiai kovoti su erezijomis – jei kas atsisakytų talkinti, būtų laikomas erezijos gynėju. Kankinimai turėjo būti taikomi tik tuomet, kai buvo surinkta pakankamai įrodymų apie kaltinimus, o metodai negalėjo sukelti negrįžtamų kūno sužalojimų ar mirties (nors realybėje šios ribos dažnai buvo viršijamos).
Įdomu, kad Ad extirpanda taip pat turėjo socialinių pasekmių: leido konfiskuoti eretikų turtą, o dalis šio turto buvo skiriama inkvizitorių ir valdžios pareigūnų išlaikymui. Tokiu būdu kovą su erezija skatino ir finansiniai motyvai.
Kai kurie istorikai atkreipia dėmesį, kad praktikoje tai sudarė pagrindą piktnaudžiavimui: kartais erezijos kaltinimai būdavo keliami ne tiek dėl tikėjimo, kiek dėl galimybės perimti turtingų kaltinamųjų turtą.
Vėliau kai kurie teologai ir kanonų teisės specialistai net svarstė, ar varguoliams leidžiama vogti maistą ar būtiniausius daiktus iš išgyvenimo būtinybės, remdamiesi mintimi, kad Dievo įstatymas aukštesnis už žmogaus įstatymus. Tačiau ši nuostata nebuvo tiesiogiai susijusi su Ad extirpanda, o plėtojosi vėlesnėse diskusijose apie natūralios teisės ribas.
Ad extirpanda buvo viena iš griežčiausių bulių savo turiniu. Ji ne tik leido kankinti įtariamuosius, bet ir:
- įpareigojo pasaulietinę valdžią persekioti eretikus,
- leido sunaikinti jų namus,
- konfiskuoti turtą,
- o tuos, kurie slėpė eretikus, laikė bendrininkais.
Ten tiesiai rašoma, kad valdžia turi „išrauti“ (pašalinti su šaknimis) eretikus kaip blogą piktžolę. Šis piktžolės vaizdinys vėliau dar dažnai vartotas inkvizicijos dokumentuose.
Iš esmės bulė sujungė Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios pastangas į bendrą represinę sistemą. Nuo šiol inkvizitoriai ne tik aiškinosi mokymus, bet ir galėjo pasitelkti kankinimus, o pasauliečiai privalėjo dalyvauti areštuose ir bausmėse.
Šventojo Rašto vardu buvo grindžiami itin griežti veiksmai, pvz. citata iš Evangelijos pagal Matą (13,30):
„Leiskite abiem augti iki pjūties… bet pjaunant surinkite piktžoles ir suriškite jas sudeginti.“
Tiesa, ne visur praktikoje įsakymų griežtumas būdavo vienodas. Kai kur valdovai juos švelnino, ypač vėlyvaisiais viduramžiais.
Popiežius Inocentas IV, „Ad Extirpanda“ (1252 m. gegužės 15 d.)
Inocentas, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, savo mylimiems sūnums, valstybės vadovams ar valdovams, pareigūnams ir piliečiams, įsikūrusiems Lombardijos, Romanjolos Rivjeros ir Trevizo Markos valstybėse bei rajonuose, siunčia išganymą ir apaštališkąjį palaiminimą.
Norėdami išrauti iš krikščionių tautos vidurio erezijų piktžoles, kurios labiau nei anksčiau užkrečia sveikus augalus, skleisdamos palaidumą per žmonių priešo tarnystę šiais laikais, kuo uoliau (kai kreipiamės į mums paskirtos užduoties prakaituotą darbą), tuo pavojingiau nepastebime, kaip šios piktžolės siautėja tarp katalikiškų augalų. Todėl, trokšdami, kad Bažnyčios sūnūs ir karšti ortodoksinio tikėjimo šalininkai pakiltų ir stotų prieš šio blogio kūrėjus, mes pateikiame jums, kaip ištikimiems tikėjimo gynėjams, tiksliai laikytis šių taisyklių, išdėstytų nuosekliai sekančiame dokumente, skirtame erezijų maro išrauti.
- Tai, ką mes jūsų bendruomenei suteikėme apaštališkuose raštuose, sudarančiuose taisykles, kurias įrašėme į jūsų teisės kodeksus, niekada neatšaukiamas, kariaudami pagal šias taisykles prieš visas erezijas, kurios kelia galvą prieš šventąją Bažnyčią, jūs žengėte į priekį be sustojimo. Tačiau aš išsiunčiau laišką savo mylimiems sūnums, dominikonų priorams, provincijolams ir inkvizitoriams į erezijų piktadarybes Lombardijoje, Trevizo Markoje ir Romanjolos Rivjeroje, įsakydamas kiekvienam iš jūsų, kad priverstumėte nepaklusnius individus savo ekskomunika, o šalis – interdiktu, paklusti (t. y. naujoms taisyklėms).
Įstatymai ir taisyklės yra šios:
1 įstatymas.
Mes nutariame, kad valstybės vadovas, nesvarbu jo rangas ar titulas, kiekvienoje valdoje, ar jis šiuo metu yra toks, ar bus toks ateityje, Lombardijoje, Romanjolos Rivjeroje ar Trevizo Markoje, turi nedviprasmiškai ir be dvejonių prisiekti, kad jis nepažeis šių taisyklių ir per visą savo kadenciją užtikrins, kad kiekvienas, tiek jo diecezijoje ar administracinėje valdoje, tiek jam pavaldžiose žemėse, laikysis tiek čia išdėstytų, tiek kitų bažnytinių ir pasaulietinių įstatymų, paskelbtų prieš erezijų piktadarybes. Priesaikas dėl šių tiksliai laikomų taisyklių ir įstatymų turi priimti kiekvienas, kuris paveldi monarcho ar valdytojo garbę. Kas nesilaiko šio reikalavimo, netenka valstybės vadovo ar valdytojo titulo. Taip veikiantys valstybės vadovai ir valdytojai visiškai netenka visų kitų vyriausybių nepuolimo garantijų. Niekas nėra įpareigotas tokiems asmenims išreikšti ištikimybę ar to daryti, net jei jie vėliau paklustų prisiekdami priesaiką. Jei kuris valstybės vadovas ar valdytojas atsisako paklusti, visiškai ar iš dalies, šiems statutams ar juos ignoruoja, be melagingos priesaikos stigmos ir amžinos gėdos nelaimės, jis patirs bausmę, matydamas, kaip jo šalis netenka savo sienų, kuri bus jam neatšaukiamai uždėta; šalis bus paversta bendro naudojimo teritorija, nes, konkrečiai, melagingai prisiekęs ir pagarsėjęs žmogus, faktiškai eretikų gynėjas, kurio tikėjimas pažeistas, uzurpavo valdymo galios orumą ir garbę; joks kitas valstybės vadovas ar valdytojas iš bet kur jo nepakeis ar jokiu būdu, jokiomis priemonėmis neperims atsilaisvinusios garbės ar viešosios pareigos.
2 įstatymas.
Kadencijos pradžioje, sušaukus piliečių susirinkimą, kaip įprasta, pagal miesto ar feodalinės valdos autoritetą, valstybės vadovas ar miesto ar feodalinės valdos valdytojas turi apkaltinti nusikalstamu elgesiu visus abiejų lyčių eretikus, nesvarbu, kokiu vardu jie yra įrašyti piliečių sąrašuose. Taip jis patvirtins savo teisę į paveldėtą pareigą. Be to, joks eretikas vyras ar moteris negali gyventi, apsistoti ar vos išgyventi šalyje ar bet kokioje jai priklausančioje jurisdikcijoje ar rajone; kas aptiks eretiką vyrą ar moterį, drąsiai, be bausmės, užgrobs visą jo ar jų turtą ir laisvai jį išsineš, turtas priklausys pašalinusiam asmeniui su visiška teise, nebent toks pašalinimas yra ribojamas įstatymų paskirtų asmenų.
3 įstatymas.
Valstybės vadovas ar valdytojas, per pirmąsias tris savo kadencijos dienas, privalo paskirti dvylika dorų ir katalikiškų vyrų, du notarus ir du tarnus, arba tiek, kiek reikia, parinktus diecezijos vyskupo, jei toks yra ir nori dalyvauti; ir du dominikonus bei du pranciškonus, šiam darbui parinktus jų priorų, jei regione yra šių ordinų religiniai namai.
4 įstatymas.
Taip paskirti asmenys gali ir turi suimti eretikus vyrus ir moteris, konfiskuoti jų turtą ir pasirūpinti, kad jis būtų konfiskuotas kitų, bei paimti eretikus arba pasirūpinti, kad jie būtų paimti į diecezijos vyskupo ar jo įgaliotinių globą, ir užtikrinti, kad šie dalykai būtų visiškai įvykdyti tiek diecezijoje, tiek visoje jos jurisdikcijoje ir rajone.
5 įstatymas.
Valstybės vadovas ar bet kuris viešai gerbiamas valdytojas privalo pasirūpinti, kad taip suimti eretikai būtų nugabenti į bet kurią jurisdikciją, kurioje yra diecezijos vyskupas ar jo įgaliotinis, arba į bet kurį rajoną, miestą ar vietą, kur vyskupas nori juos nuvežti.
6 įstatymas.
Minėtų pareigūnų teiginiai turi būti ištikimai priimami visais klausimais, susijusiais su jų pareigomis, ypač minėtoje priesaikoje; argumentai, prieštaraujantys tam, neleidžiami, kai du, trys ar daugiau dalyvaujančių yra tokie pareigūnai.
7 įstatymas.
Be to, kai šie pareigūnai bus pasirinkti, jie prisieks sąžiningai vykdyti visas šias taisykles ir, pagal savo geriausias galimybes, sakyti tik tiesą visuose įsipareigojimuose, kurie, kaip priklauso jų pareigoms, yra visiškai įvykdomi.
8 įstatymas.
Ir minėti dvylika vyrų, jų tarnai bei notarai, veikdami kaip grupė ar atskirai, visais klausimais, susijusiais su jų pareigomis, turės visišką įgaliojimą, paremtą valstybės vykdomąja ir baudžiamąja galia.
9 įstatymas.
Valstybės vadovas ar valdytojas privalo laikyti fiksuotais ir neatšaukiamais visus įsakymus, kuriuos jų pareigos reikalauja paskelbti, ir bausti tuos, kurie nesilaiko šių įsakymų.
10 įstatymas.
Jei minėti pareigūnai kada nors patirs žalą savo asmens ar turto atžvilgiu dėl savo pareigų vykdymo, jie turi būti visiškai atlyginti.
11 įstatymas.
Nei šie pareigūnai, nei jų įpėdiniai negali bet kada susitarti dėl to, ką jie daro ar iš ko susideda jų pareigos, nebent šis susitarimas yra diktuojamas minėto vyskupo ir religinių ordinų.
12 įstatymas.
Šių pareigūnų kadencija trunka tik šešis mėnesius, o kai jie ją baigia, valstybės vadovas privalo pagal nustatytą formą paskirti tokį patį pareigūnų skaičių, kurie tarnaus tą pačią formą kitą šešių mėnesių laikotarpį.
13 įstatymas.
Šie pareigūnai, išvykdami vykdyti šių pareigų, gaus iš valstybės iždo arba rajono iždo kiekvienas po 18 auksinių monetų, kurias valstybės vadovas arba valdytojas privalo jiems duoti arba pasirūpinti, kad būtų duota; jei ne iš karto, tai per pirmas tris dienas po jų grįžimo į tą patį miestą ar rajoną.
14 įstatymas.
Be to, jie konfiskuos trečdalį eretikų turto; trečdalis baudų, kurioms eretikai bus nuteisti, atiteks žemesniems pareigūnams, kurie turi tenkintis šiuo atlygiu.
15 įstatymas.
Jie jokiu būdu neprivalo atlikti jokių kitų pareigų ar darbų, kurie trukdytų arba galėtų trukdyti šiai pareigai.
16 įstatymas.
Jokia priimta ar dar bus priimta teisės norma neturės galios trukdyti bet kuriai iš šių pareigų funkcijų.
17 įstatymas.
Jei vienas iš šių pareigūnų dėl nekompetencijos, tingumo, užsiėmimo kita užduotimi ar savo įgaliojimų viršijimo bus pašalintas iš pareigų minėto diecezijos vyskupo ir religinių ordinų, valstybės vadovas arba valdytojas privalo jį pašalinti pagal jų įsakymą ar žodį ir, pagal nustatytą formą, paskirti kitą.
18 įstatymas.
Jei vienas iš šių pareigūnų, neištikimai ir melagingai viršydamas savo įgaliojimus, teiks pagalbą ar paguodą asmenims, laikomiems dėl erezijos kaltinimų, be amžinos gėdos, kurią jis, kaip eretikų gynėjas, patirs, jis bus baudžiamas valstybės vadovo arba valdytojo pagal minėto diecezijos vyskupo ir vietos vienuolynų ordinų nuosprendį.
19 įstatymas.
Kai diecezijos vyskupas, jo įgaliotinis ar Apaštališkojo Sosto įgalioti inkvizitoriai atvyks vykdyti savo misijų, valstybės vadovas, jo vasalai ir kiti pagalbininkai teiks pagalbą ir ištikimai atliks savo pareigas kartu su jais. Be to, kiekvienas, esantis šalyje ar pakviestas ten padėti, ar tai būtų valstybėje, jos jurisdikcijoje, ar bet kuriame rajone, privalo teikti minėtiems pareigūnams ir jų pagalbininkams patarimus ir pagalbą, kai jie bando suimti eretiką vyrą ar moterį, konfiskuoti tokio asmens turtą, rinkti įrodymus, įeiti į namą, dvarą ar slėptuvę, kad suimtų eretikus, su 25 imperatoriškųjų svarų bauda už ankstesnės ištikimybės pažeidimą, bet kokiu būdu virstantį aplaidumu; miesto valdžia mokės šimtą svarų, dvaras – penkiasdešimt imperatoriškųjų monetų.
20 įstatymas.
Kas drįs organizuoti eretiko vyro ar moters pabėgimą iš globos, bandys užkirsti kelią tokio asmens suėmimui, trukdys pareigūnui patekti į namą, bokštą ar bet kurią vietą, kad būtų užkirstas kelias suėmimui, ar trukdys rinkti įrodymus apie tokius asmenis, pagal Paduvos įstatymą, kai ten valdė imperatorius Frydrichas, visą jo turtą amžiams atiduos valstybei, o namas, kuris buvo užtvertas pareigūnui, bus sulygintas su žeme, draudžiant jį atstatyti, o jame rasti daiktai bus atiduoti suėmimą atliekantiems pareigūnams; jei eretikai randami dėl šio draudimo ar specialios prevencinės priemonės, borough mokės valstybei du šimtus svarų; borough ir valstybės vietovės – penkiasdešimt imperatoriškųjų monetų, nebent per tris dienas potencialus eretikų išlaisvintojas ar išlaisvintojai bus atvesti pas valstybės vadovą asmeniniam pokalbiui.
21 įstatymas.
Visų pirma, valstybės vadovas arba valdytojas privalo laikyti visus nuo šios datos suimtus eretikus vyrus ir moteris, paskirtų katalikų vyrų, paskirtų diecezijos vyskupo, jei toks yra, ir minėtų vienuolynų ordinų, globoje, saugiame ir atskirtame kalėjime, skirtame tik jiems, atskirai nuo vagių ir pasaulietinio baudžiamojo kodekso pažeidėjų, kol bus išnagrinėtos jų bylos; išlaidas apmoka valstybė arba administracinis rajonas.
22 įstatymas.
Jei kuris ne eretikas vyras ar moteris tvirtins, kad kalinami eretikai, jau prisipažinę, nėra eretikai, arba jei galbūt ne eretikai reikalauja, kad minėti apgaulingi asmenys būtų paleisti iš įkalinimo iki gyvos galvos, nors jie yra nuteisti eretikai ir turi būti tokiais pripažinti, asmenys, kuriantys šią pinklę, pagal minėtą įstatymą amžiams atiduos visą savo turtą valstybei.
23 įstatymas.
Valstybės vadovas ir bet kokios rūšies valdytojas ypač privalo per penkiolika dienų po jų suėmimo pateikti visus eretikus vyrus ir moteris, nesvarbu, kokiu vardu jie kaltinami, diecezijos vyskupui ar jo įgaliotiniui, arba erezijų inkvizitoriams, kad būtų atliktas jų ir jų erezijų tyrimas.
24 įstatymas.
Tie, kuriuos minėtas diecezijos vyskupas, įgaliotinis ar inkvizitoriai nuteis už ereziją, turi būti nedelsiant, arba bent per penkias dienas, grandinėmis nugabenti pas valstybės vadovą, valdytoją ar jo specialųjį įgaliotinį, o pastarasis taikys prieš tokius asmenis paskelbtas taisykles.
25 įstatymas.
Valstybės vadovas ar valdytojas privalo priversti visus jo globoje esančius eretikus, su sąlyga, kad tai daroma jų nežudant ar nelaužant rankų ar kojų, kaip tikrus sielų plėšikus ir žudikus bei Dievo sakramentų ir krikščioniško tikėjimo vagis, prisipažinti savo klaidas ir apkaltinti kitus eretikus, kuriuos jie žino, nurodyti jų motyvus, tuos, kuriuos jie sugundė, ir tuos, kurie juos priglaudė ir gynė, kaip vagys ir materialių gėrybių plėšikai priverčiami apkaltinti savo bendrininkus ir prisipažinti apie padarytus nusikaltimus.
26 įstatymas.
Namas, kuriame bus aptiktas eretikas vyras ar moteris, bus sulygintas su žeme, niekada neatstatomas; nebent namo šeimininkas būtų organizavęs eretikų aptikimą. Jei namo šeimininkas turi kitų namų toje pačioje kaimynystėje, visi kiti namai taip pat bus sunaikinti, o name ir kituose susijusiuose namuose rasti daiktai bus išdalinti žmonėms ir priklausys tiems, kas juos pasiims, nebent pašalinantieji būtų paskirti įstatymu. Visų pirma, namo šeimininkas, be amžinos gėdos, privalo sumokėti vyriausybei ar vietovei penkiasdešimt imperatoriškųjų svarų monetomis; jei negali sumokėti, jis patirs įkalinimą iki gyvos galvos. Borough, kuriame eretikai suimami ar aptinkami, mokės valstybės vyriausybei šimtą svarų; dvaras mokės penkiasdešimt, o prie dvarų ir valstybių besiribojančios sritys – penkiasdešimt.
27 įstatymas.
Kas bus pagautas teikdamas bet kokiam eretikui vyrui ar moteriai patarimą, pagalbą ar palankumą, be kitų bausmių, tinkamai paminėtų kitose šio dekreto vietose, taps pagarsėjęs pagal tą patį įstatymą ir nebus priimamas į viešąsias pareigas, viešuosius reikalus ar asmenų rinkimą į šias pareigas, taip pat negalės liudyti teisiniame procese; jo nesugebėjimas liudyti bus toks, kad jis nei paliks palikimą įpėdiniams, nei pats paveldės. Niekas nebus priverstas atsakyti į jo pradėtus verslo sandorius, bet jis bus priverstas atsakyti kitiems. Jei jis yra teisėjas, jo nuosprendis nieko neįrodys, ir jis negirdės jokios bylos. Jei jis yra advokatas, jo gynyba teisme niekada nebus leista laimėti. Jei jis yra notaras, jo sudaryti teisiniai dokumentai bus visiškai negaliojantys. Tie, kurie klauso klaidingų eretikų doktrinų, bus baudžiami kaip eretikai.
28 įstatymas.
Valstybės vadovas ar valdytojas privalo užtikrinti, kad visų vyrų, pagarsėjusių dėl erezijos ar pagal įstatymą paskelbtų už įstatymo ribų, vardai būtų užrašyti vienoda forma ir būdu keturiose knygose, iš kurių viena atiteks valstybės ar vietos vyriausybei, kita – diecezijos vyskupui, trečia – dominikonų broliams, o ketvirta – pranciškonams, ir šių asmenų vardai turi būti tris kartus per metus skaitomi garsiai iškilmingoje viešoje ceremonijoje.
29 įstatymas.
Valstybės vadovas ar valdytojas privalo kruopščiai ištirti eretikų sūnus ir anūkus bei tuos, kurie juos priglaudė, gynė ir teikė jiems pagalbą, ir ateityje neleisti jiems dalyvauti viešuosiuose reikaluose ar užimti viešųjų pareigų.
30 įstatymas.
Valstybės vadovas ar valdytojas privalo siųsti vieną savo pagalbininką, pasirinktą diecezijos vyskupo, jei toks yra, kartu su minėtais Apaštališkojo Sosto gautais inkvizitoriais, taip dažnai, kaip jie norės, į valstybės jurisdikciją ir rajoną. Šis pagalbininkas, kaip nuspręs minėti inkvizitoriai, privers tris vyrus ar daugiau, patikimus liudytojus, arba, jei jiems atrodys tinkama, visą kaimynystę, liudyti inkvizitoriams, jei jie aptiko kokius eretikus, ar nori atskleisti jų motyvus, ar eretikai švenčia apeigas slaptuose susirinkimuose, ar tyčiojasi iš bendro tikinčiųjų gyvenimo ir jų papročių; arba jei liudytojai nori atskleisti tuos, kuriuos eretikai sugundė, jų gynėjus, tuos, kurie juos priglaudė, ar tuos, kurie eretikams teikė pagalbą. Valstybės vadovas elgsis su kaltinamaisiais pagal imperatoriaus Frydricho įstatymus, kai jis valdė Paduvą.
31 įstatymas.
Valstybės vadovas ar valdytojas per dešimt dienų po kaltinimo turi užbaigti šias užduotis: namų sunaikinimą, baudų paskyrimą, rastų ar konfiskuotų vertybių paskirstymą, kaip jau aprašyta šiame dekrete. Visas baudas monetomis jis privalo surinkti per tris mėnesius ir paskirstyti, kaip bus nurodyta toliau, o tuos, kurie negali sumokėti, nuteisti už nusikaltimą ir laikyti kalėjime, kol jie galės. Tačiau jis bus tiriamas dėl visų šių dalykų, kaip bus aprašyta toliau, ir be to, jis privalo paskirti vieną iš pagalbininkų, pasirinktą diecezijos vyskupo ar jo įgaliotinio ir minėtų inkvizitorių, kad kruopščiai užbaigtų visas šias užduotis; kitas pagalbininkas bus paskirtas, jei jie taip nuspręs.
32 įstatymas.
Nė viena iš šių bausmių ar nuobaudų, paskirtų dėl erezijos, nei viešų susirinkimų iniciatyva, nei patarėjų patarimu, nei bet kokiu liaudies šurmuliu, nei valdžios atstovų įgimtu žmogiškumu, jokiu būdu negali būti atšaukta ar atleista.
33 įstatymas.
Valstybės vadovas ar valdytojas privalo paskirstyti visą eretikų turtą, kurį konfiskavo ar aptiko minėti pareigūnai, ir baudas, išreikalautas iš šių eretikų, pagal šią formą ir būdą: trečdalis atiteks valstybės ar rajono vyriausybei. Antrasis trečdalis, kaip atlygis už pareigų uolumą, atiteks pareigūnams, nagrinėjusiems šią konkrečią bylą. Trečiasis trečdalis bus saugomas saugioje vietoje, laikomas minėto diecezijos vyskupo ir inkvizitorių, ir išleidžiamas, kaip jie manys tinkama, tikėjimui skatinti ir eretikams naikinti, nepaisant bet kokio statuto, kuris buvo ar bus priimtas prieš šį eretikų turto paskirstymą.
34 įstatymas.
Jei kas bandys panaikinti, sumažinti ar pakeisti bet kurį iš šių statutų be specialaus Apaštališkojo Sosto leidimo, valstybės vadovas ar valdytojas, tuo metu vadovaujantis valstybei ar rajonui, pagal nustatytą formą turi paskelbti jį pagarsėjusiu, kaip viešą eretikų gynėją ir globėją, ir paskirti jam penkiasdešimties imperatoriškųjų monetų baudą, kurią, jei valstybės vadovas negali surinkti, jis paskelbs jį už įstatymo ribų, šis ženklas nebus pašalintas, kol nebus sumokėta dviguba suma.
35 įstatymas.
Valstybės vadovas ar valdytojas per pirmąsias dešimt savo kadencijos dienų, pasitelkdamas tris ištikimus katalikus vyrus, pasirinktus šiam tikslui diecezijos vyskupo, jei toks yra, ir dominikonų bei pranciškonų brolių, privalo ištirti neseniai jo poste buvusį asmenį ir jo pagalbininkus dėl visko, kas parašyta šiuose statutuose, taisyklėse ir įstatymuose prieš eretikus ir jų bendrininkus, ir nubausti tuos, kurie peržengė savo įgaliojimų ribas už kiekvieną nepriežiūros atvejį, bei priversti dabartinę vyriausybę atkurti prarastą funkciją; jokie nukrypimai nuo įprastos procedūros neatleidžia nieko vyriausybėje nuo tyrimo.
36 įstatymas.
Minėti trys vyrai prisieks, kad sąžiningai tyrė ankstesnę vyriausybę dėl visko, kas yra šiuose įstatymuose ir taisyklėse.
37 įstatymas.
Be to, valstybės vadovas ar bet kurio miesto ar rajono valdytojas privalo ištrinti arba visiškai panaikinti viską, kas bet kuriame statute ar teisės kodekse prieštarauja ar trukdo šiems reglamentams, statutams ar įstatymams; kadencijos pradžioje ir viduryje jis turi pasirūpinti, kad šie statutai, taisyklės ir įstatymai būtų iškilmingai garsiai perskaityti viešame susirinkime; net ir vietose už jo jurisdikcijos ar rajono ribų jie turi būti paskelbti, jei tai atrodys tinkama minėtam diecezijos vyskupui, inkvizitoriams ir anksčiau minėtiems broliams.
38 įstatymas.
Galiausiai, visi šie statutai, taisyklės ir įstatymai, taip pat viskas, kas bet kada bus priimta Apaštališkojo Sosto prieš eretikus ir jų bendrininkus, turi būti užrašyti vienoda forma keturiose knygose, iš kurių pirmoji bus saugoma valstybės teisiniuose archyvuose, antroji – pas diecezijos vyskupą, trečioji – pas dominikonus, ketvirtoji – pas pranciškonus, visos saugomos su didžiausiu rūpesčiu, kad jokiu būdu nebūtų pažeistos klastotojų.
Paskelbta Peruzijoje, gegužės 15 d., devintaisiais mūsų pontifikato metais.