“Visagali Viešpatie Dieve, kuris mums leidai sulaukti šios dienos pradžios, gelbėk mus šiandien savo galybe, kad šią dieną nepalinktume į jokią nuodėmę, bet kad Tavo teisumo vykdymui visados būtų skirtos mūsų kalbos, būtų nukreiptos mintys ir darbai.
Teikis nukreipti ir pašventinti, valdyti ir vesti, Viešpatie Dieve, dangaus ir žemės Karaliau, šiandien mūsų širdis ir kūnus, mūsų jusles, kalbas ir darbus pagal Tavo įstatymą Tavųjų įsakymų vykdymui, kad čia ir amžinybėje, Tau padedant, pelnytume būti saugūs ir laisvi, pasaulio Išganytojau, kuris gyveni ir viešpatauji per amžių amžius. Amen.”
Brevijoriaus ryto malda – tai trumpas, bet galingas dvasinis apsivalymas, paruošiantis dieną tarnystėje Dievui. Ši malda, kaip ir visas brevijorius, išaugo iš ankstyvosios krikščionybės tradicijos, kai vienuoliai ir kunigai reguliariai meldėsi psalmes ir kitus šventraščius. Jos struktūra atspindi viduramžių liturgijos raidą, apimdama prašymus dėl Dievo apsaugos ir pagalbos vykdyti Jo valią. Žodis „brevijorius“ kilęs iš lotyniško žodžio „brevis“, reiškiančio „trumpas“, tad ši malda yra sutrumpinta, tačiau apima esminius dvasinio gyvenimo aspektus.
Įdomu pastebėti, kaip maldoje akcentuojama ne tik išorinė veikla, bet ir vidinė nuostata – „kad Tavo teisumo vykdymui visados būtų skirtos mūsų kalbos, būtų nukreiptos mintys ir darbai“. Šis akcentas atitinka Šventojo Rašto mokymą apie širdies svarbą Dievo akyse (Mt 15, 8). Šv. Augustinas rašė: „Mylėk Dievą ir daryk, ką nori“, pabrėždamas, kad tikroji meilė Dievui veda prie gerų darbų, o ne atvirkščiai. Malda prašo Dievo pagalbos siekiant šio tikslo – kad mūsų mintys, žodžiai ir darbai atitiktų Dievo valią. Baigiamoji maldos dalis – prašymas dėl apsaugos ir laisvės nuo pasaulio gundymų – primena mums, kad dvasinis gyvenimas reikalauja nuolatinio budrumo ir pasitikėjimo Dievo galybe. Ši malda yra ne tik rytinis ritualas, bet ir nuolatinis priminimas apie mūsų priklausomybę nuo Dievo ir siekį gyventi pagal Jo planą.