Regula Benedicti (Benediktinų (Benedikto) regula) – tai vienuolinio gyvenimo taisyklės, kurias parašė šv. Benediktas iš Nursijos, gyvenęs apie 480–547 metus. Tekstas buvo sudarytas maždaug 530 metais Monte Cassino vienuolyne Italijoje. Regula tapo kertiniu dokumentu, formavusiu Vakarų Europos vienuolystę ir dvasinio gyvenimo modelį, kuris dar ir šiandien vadovauja benediktinų bendruomenėms visame pasaulyje.

Šv. Benediktas siekė sukurti aiškų ir subalansuotą vienuolinio gyvenimo vadovą, kuris padėtų vienuoliams siekti šventumo kasdieniame gyvenime. Regula nebuvo skirta asketiškam kraštutinumui, bet pabrėžė saikingumą, nuosaikumą ir bendruomeniškumą. Joje nurodoma, kaip turėtų būti organizuotas vienuolyno gyvenimas: maldos ritmas, darbas, poilsis, tylos valandos, paklusnumas abatui ir broliška meilė tarp vienuolių.

Svarbi vieta skirta įžadų davimo tvarkai. Vienuolis pasižada ištikimai laikytis stabilumo (likti pasirinktame vienuolyne), nuolatinio gyvenimo dvasinio tobulėjimo ir klusnumo. Reguloje taip pat aptariamas abato vaidmuo, bendruomenės sprendimų priėmimo būdai ir santykiai su pasauliečiais.

Regula Benedicti turėjo didžiulę įtaką ne tik vienuoliniam, bet ir platesniam Europos kultūriniam bei dvasiniam gyvenimui. Viduramžiais ji tapo pagrindu daugeliui kitų vienuolinių taisyklių ir prisidėjo prie krikščioniškos civilizacijos formavimo.

Vienuolių gyvenimas

Pagal Regula Benedicti cenobitai (bendruomenės vienuoliai) gyveno uždaroje vienuolyno bendruomenėje ir įprastai jos nepalikdavo be abato leidimo. Tačiau jie nebuvo „kaliniai“. Benediktas nurodė aiškias taisykles: vienuolis įžada stabilumą – likti tame vienuolyne, kur davė įžadus. Tai reiškė, kad kasdienis gyvenimas turi vykti vienuolyne pagal maldos, darbo ir poilsio ritmą.

Vis dėlto:
– Išeiti trumpam galėjo, jei reikėjo darbo už vienuolyno ribų (pvz., ūkio priežiūros, prekybos, elgetavimo ar kelionių į piligrimines vietas), bet tik gavus abato leidimą.
– Savų laisvalaikio kelionių ar vizitų pas gimines nebuvo. Asmeninė laisvė buvo laikoma priešinga pašvęstam gyvenimui, nes tikslas buvo ugdyti dvasinę laisvę per paklusnumą, tylą ir bendruomeniškumą.
– Svečių priėmimas buvo leidžiamas, ir vienuoliai dažnai bendraudavo su lankytojais vienuolyne.

Benediktas norėjo, kad vienuoliai cenobitai būtų pasaulio šviesa, bet nebūtų panirę į pasaulį. Taigi jie gyveno uždarai, bet ne izoliuotai. Vienuolynai dažnai buvo ir švietimo, labdaros, ligonių globos centrai, tad ryšys su pasauliečiais buvo palaikomas, tik labai tvarkingai ir apgalvotai.

Anachoretai (atsiskyrėliai) jau buvo laisvesni. Jie gyveno visiškai vieni, dažniausiai kokioje nors nuošalioje vietoje – urve, trobelėje ar atsiskyrėlių celėje. Jie patys planavo savo laiką. Iš esmės jie patys sau buvo ir abatas. Tačiau tokį gyvenimą Benediktas leido tik labai subrendusiems vienuoliams, kurie ilgus metus jau buvo gyvenę bendruomenėje.

Sarakostai apskritai gyveno be jokio vienuolyno. Jie patys rinkdavosi gyvenimo būdą, dažnai maišydavo pasaulietišką ir dvasinį gyvenimą. Benediktas juos griežtai kritikavo, nes jie neturėjo nei taisyklių, nei paklusnumo principų. Jie galėjo laisvai vaikščioti, gyventi miestuose ar kaimuose, bet dėl to dažnai būdavo laikomi nedrausmingais.

Girovagai – klajokliai. Jie nuolat keliavo nuo vietos prie vietos, be nuolatinės bendruomenės ar reguliaraus gyvenimo būdo. Jie turėjo visišką laisvę, bet Benediktas juos vadino „blogiausiais iš visų“, nes toks gyvenimas, jo manymu, skatina tinginystę ir dvasinį nestabilumą.

Benediktinų regula (Regula Benedicti) tekstas

Prologas

Klausyk, mano sūnau, mokytojo nurodymų, palenk savo širdies ausį ir su džiaugsmu priimk mylinčio tėvo patarimus, uoliai juos įgyvendindamas, kad per klusnumo pastangas sugrįžtum pas Tą, nuo kurio per neklusnumo tingumą buvai nutolęs. Todėl dabar mano žodžiai kreipiasi į tave, kas tik, atsisakydamas savo valios, imi tvirčiausius ir šlovingiausius klusnumo ginklus, kad tarnautum Viešpačiui Kristui, tikrajam Karaliui. Pirmiausia, pradėdamas bet kokį gerą darbą, karštąja malda prašyk, kad Jis jį užbaigtų, idant Tas, kuris teikėsi mus priskirti prie savo vaikų, niekada nebūtų nuliūdintas mūsų blogais poelgiais. Juk visada turime Jam paklusti, naudodamiesi Jo dovanomis mumyse, kad piktas Tėvas kada nors neišvytų savo vaikų iš paveldėjimo, nei baisus Viešpats, įpykęs dėl mūsų nuodėmių, kaip niekingiausius tarnus nepasmerktų amžinai kančiai už tai, kad nenorėjome sekti Juo į garbę.

Tad pagaliau pakilkime, skatinami Šventojo Rašto, kuris sako: „Jau metas mums pabusti iš miego“ (Rom 13, 11). Atverkime akis dieviškajai šviesai, su nuostaba klausykime kasdien šaukiančio dieviškojo balso, kuris mus ragina: „Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“ (Ps 94, 8). Ir vėl: „Kas turi ausis klausytis, teklauso, ką Dvasia sako Bažnyčioms“ (Apr 2, 7). O ką Ji sako? „Ateikite, vaikai, klausykite manęs, išmokysiu jus Viešpaties baimės“ (Ps 33, 12). „Bėkite, kol turite gyvenimo šviesą, kad mirties tamsa jūsų neužkluptų“ (Jn 12, 35).

Viešpats, ieškodamas savo darbininko tarp žmonių minios, kuriai Jis šaukia, vėl sako: „Kur yra žmogus, trokštantis gyvenimo ir geidžiantis matyti geras dienas?“ (Ps 33, 13). Jei tu, tai išgirdęs, atsakysi: „Aš“, Dievas tau tars: „Jei nori turėti tikrą ir amžiną gyvenimą, sulaikyk savo liežuvį nuo pikto, o tavo lūpos teneištaria apgaulės; nusigręžk nuo blogio ir daryk gera, ieškok taikos ir ją vykdyk“ (Ps 33, 14–15). Kai visa tai atliksi, mano akys bus nukreiptos į tave, mano ausys atviros tavo maldoms, ir dar prieš tau mane šaukiantis, aš sakysiu: „Štai aš čia“ (Iz 58, 9). Kas gali būti saldžiau už šį mus kviečiantį Viešpaties balsą, brangūs broliai? Štai savo gailestingumu Viešpats mums rodo gyvenimo kelią.

Tad, susijuosę tikėjimu ir gerų darbų laikymusi, vadovaujami Evangelijos, keliaukime Jo keliais, kad būtume verti pamatyti Tą, kuris mus pašaukė į savo karalystę. Jei norime gyventi Jo karalystės palapinėje, turime ten patekti gerais darbais, nes kitaip niekaip nepasieksime. Klausykime Pranašo, klausdami Viešpatį: „Viešpatie, kas gyvens Tavo palapinėje, kas ilsėsis Tavo šventajame kalne?“ (Ps 14, 1). Po šio klausimo, broliai, klausykime Viešpaties atsakymo, rodančio mums kelią į Jo palapinę: „Tas, kuris eina be dėmės ir vykdo teisingumą; kuris kalba tiesą savo širdyje, kurio liežuvis nedaro apgaulės; kuris nedaro pikto savo artimui ir nepriima šmeižto prieš savo kaimyną; kuris, atmesdamas piktojo velnio pagundas kartu su jo suvedžiojimais, išstumia jį iš savo širdies akių ir padaro nieko vertu, kuris sugauna jo menkas mintis ir sudaužo jas prie Kristaus; kurie, bijodami Viešpaties, nesididžiuoja savo gerais darbais, bet, manydami, kad geri darbai juose kyla ne iš jų pačių, o iš Viešpaties, šlovina Jame veikiantį Viešpatį, sakydami su Pranašu: „Ne mums, Viešpatie, ne mums, bet Tavo vardui teik šlovę“ (Ps 113, 9). Taip ir apaštalas Paulius nepriskyrė sau jokios garbės už savo skelbimą, sakydamas: „Dievo malone esu, kas esu“ (1 Kor 15, 10), ir vėl: „Kas giriasi, tesigiria Viešpatyje“ (2 Kor 10, 17).

Todėl Viešpats Evangelijoje sako: „Kas klauso šių mano žodžių ir juos vykdo, tą palyginsiu su išmintingu žmogumi, kuris pastatė savo namą ant uolos. Užėjo potvynis, papūtė vėjai, smogė į tą namą, bet jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos“ (Mt 7, 24–25). Tai įvykdydamas, Viešpats kasdien laukia, kad mes savo darbais atsakytume į Jo šventus nurodymus. Todėl mūsų gyvenimo dienos yra pratęstos kaip atokvėpis, skirtas mūsų blogų darbų ištaisymui, kaip sako Apaštalas: „Ar nežinai, kad Dievo kantrybė veda tave į atgailą?“ (Rom 2, 4). Juk gailestingasis Viešpats sako: „Nenoriu nusidėjėlio mirties, bet kad jis atsiverstų ir gyventų“ (Ez 33, 11).

Taigi, broliai, klausę Viešpatį apie Jo palapinės gyventoją, išgirdome gyvenimo įsakymus; tačiau, jei vykdysime gyventojo pareigas, tapsime dangaus karalystės paveldėtojais. Todėl paruoškime savo širdis ir kūnus, kad tarnautume šventų įsakymų klusnumui. O ko mūsų prigimtis negali, prašykime Viešpatį, kad Jo malonė suteiktų mums pagalbos. Jei, vengdami pragaro kančių, norime pasiekti amžinąjį gyvenimą, kol dar yra laiko, kol esame šiame kūne ir galime visa tai įgyvendinti per šio gyvenimo šviesą, turime dabar bėgti ir veikti taip, kad tai būtų naudinga mums amžinai.

Todėl turime įsteigti Viešpaties tarnystės mokyklą. Šioje mokykloje tikimės nenustatyti nieko griežto ar sunkaus. Tačiau jei, vadovaujantis teisingumo principais, dėl ydų taisymo ar meilės išsaugojimo įvedama šiek tiek griežtesnių taisyklių, neišsigąsk ir nebėk išsigandęs nuo išganymo kelio, kuris iš pradžių neišvengiamai yra siauras. Bet, augant gyvenimo būdui ir tikėjimui, širdžiai plečiantis neapsakomu meilės saldumu, Dievo įsakymų kelias einamas lengvai, kad, niekada nenukrypdami nuo Jo mokymo, iki mirties ištvermingai laikydamiesi Jo mokymo vienuolyne, per kantrybę dalyvaudami Kristaus kančiose, būtume verti tapti Jo karalystės dalininkais. Amen.

Šventojo Benedikto regula: I–IV skyriai

1 skyrius: Apie vienuolių rūšis

Akivaizdu, kad yra keturios vienuolių rūšys. Pirmoji – cenobitai, tai yra vienuoliai, gyvenantys vienuolyne ir tarnaujantys pagal regulą bei abato vadovavimą. Antroji rūšis – anachoretai, arba atsiskyrėliai, kurie, ne naujokų uolumo skatinami, bet ilgalaikiu vienuolyno išbandymu, išmokę su daugelio pagalba kovoti prieš velnią, gerai pasiruošę broliškoje kovoje, dabar gali saugiai, be kito paguodos, vien savo rankomis ar jėgomis, su Dievo pagalba, kautis atsiskyrėlio gyvenime prieš kūno ir minčių ydas.

Trečioji, itin niekinga vienuolių rūšis – sarabaitai, kurie, neišbandyti jokios regulos, kaip auksas krosnyje, bet suminkštėję lyg švinas, savo darbais išlieka ištikimi pasauliui, o per vienuolio apdarą, kaip žinoma, meluoja Dievui. Jie gyvena po du ar tris, kartais vieni, be piemens, užsidarę ne Viešpaties, bet savo avidėse, ir jų įstatymas yra jų norų malonumai: ką jie galvoja ar pasirenka, laiko šventu, o ko nenori, mano esant neleistina. Ketvirtoji vienuolių rūšis vadinama giravagais, kurie visą gyvenimą keliauja po įvairias provincijas, apsistodami trijų ar keturių dienų laikotarpiui skirtingų vienuolių celėse, visada klajodami, niekada nesustodami, tarnaudami savo valiai ir gerklės pagundoms, ir visais atžvilgiais yra blogesni už sarabaitus. Apie visų šių apgailėtiną gyvenimo būdą geriau tylėti, nei kalbėti. Todėl, palikę juos, su Viešpaties pagalba pereikime prie stipriausios cenobitų rūšies aptarimo.

2 skyrius: Koks turi būti abatas

Abatas, vertas vadovauti vienuolynui, visada turi prisiminti, kaip jis vadinamas, ir savo darbais pateisinti vyresniojo vardą. Juk tikima, kad vienuolyne jis atlieka Kristaus pareigas, nes vadinamas Jo vardu, kaip sako apaštalas: „Jūs gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‘Aba, Tėve’“ (Rom 8, 15). Todėl abatas neturi nieko mokyti, nustatyti ar įsakyti, kas prieštarautų Viešpaties įsakymams; jo įsakymai ir mokymas turi būti kaip dieviškojo teisingumo raugas mokinių protuose. Abatas visada turi prisiminti, kad baisiame Dievo teisme bus nagrinėjami tiek jo mokymai, tiek mokinių klusnumas. Žinokite, kad abatas bus atsakingas už bet kokį trūkumą, kurį šeimos Tėvas pastebės savo avyse. Tačiau, jei abatas su visu uolumu rūpinosi neramia ar neklusnia kaimene ir darė viską, kad išgydytų jų ydingus poelgius, tada Viešpaties teisme jis bus išteisintas ir galės sakyti su Pranašu: „Tavo teisingumą laikiau savo širdyje, skelbiau tavo tiesą ir tavo išganymą; bet jie, mane niekindami, atmetė mane“ (Ps 39, 11; Iz 1, 2). Tuomet neklusnioms avims, sekusioms savo keliais, bausme taps pati mirtis.

Todėl, kai kas nors priima abato vardą, jis turi mokyti savo mokinius dvejopai: visus gerus ir šventus dalykus rodyti daugiau darbais nei žodžiais, kad gabiems mokiniams Viešpaties įsakymus aiškintų žodžiais, o kietos širdies ar paprastesniems dieviškuosius įsakymus parodytų savo darbais. Visa, ką moko mokinius esant neteisinga, savo veiksmais turi parodyti kaip nepageidautina, kad, skelbdamas kitiems, pats nebūtų atmestas kaip netikęs, ir kad Dievas jam, nusidėjėliui, nesakytų: „Kodėl tu skelbi mano teisingumą ir imi mano sandorą į savo lūpas? Juk tu nekentei drausmės ir atmetei mano žodžius“ (Ps 49, 16–17), ar: „Tu matei krislą savo brolio akyje, o rąsto savojoje nepastebėjai“ (Mt 7, 3).

Vienuolyne jis neturi išskirti asmenų. Vieną mylėti labiau nei kitą galima tik tada, jei jis pranoksta gerais darbais ar klusnumu. Laisvai gimusio asmens negalima iškelti aukščiau buvusio tarno, nebent yra kita pagrįsta priežastis. Jei abatas, vadovaudamasis teisingumu, mano, kad tai tinkama, jis gali taip pasielgti su bet kurios kilmės asmeniu; kitu atveju kiekvienas teišlaiko savo vietą, nes „ar vergas, ar laisvas, visi esame viena Kristuje“ (Gal 3, 28), ir po vienu Viešpačiu nešame vienodą tarnystės naštą, nes „Dievas nežiūri asmens“ (Rom 2, 11). Tik tuo mes išsiskiriame Jo akivaizdoje, jei esame geresni už kitus gerais darbais ir nuolankumu. Todėl abatas visiems turi rodyti vienodą meilę, o drausmė visiems tebūna taikoma pagal jų nuopelnus.

Savo mokyme abatas visada turi laikytis apaštalo nurodymo: „Įtikinėk, ragink, drausk“ (2 Tim 4, 2), tai yra, pritaikydamas laiką ir aplinkybes, derindamas griežtumą su švelnumu, parodydamas tai griežto mokytojo, tai mylinčio tėvo rūpestį. Neklusnius ir neramius jis turi griežčiau drausti, o klusnius, romius ir kantrius raginti tobulėti. Tingius ir niekinančius įsakymus jis turi barti ir taisyti. Jis neturi užmerkti akių prieš nusidėjėlių klaidas, bet, vos joms atsiradus, turi, kiek gali, jas išrauti su šaknimis, prisimindamas Silo kunigo Helio pavojų (1 Sam 2–4). Kilnesnes ir protingesnes sielas jis turi taisyti žodžiais pirmą ar antrą kartą, bet užsispyrusius, kietos širdies, išdidžius ar neklusnius jau pačioje nuodėmės pradžioje tramdyti rykštėmis ar kūno bausme, žinodamas, kas parašyta: „Kvailys žodžiais neištaisomas“ (Pat 29, 19), ir vėl: „Mušk savo sūnų rykšte, ir išgelbėsi jo sielą nuo mirties“ (Pat 23, 14).

Abatas visada turi prisiminti, kas jis yra, ir kaip vadinamas, žinodamas, kad tam, kuriam daugiau patikėta, daugiau ir reikalaujama (Lk 12, 48). Jis turi suprasti, kokį sunkų ir sudėtingą uždavinį prisiima – vadovauti sieloms ir prisitaikyti prie daugelio būdų: vieną švelnumu, kitą griežtu žodžiu, trečią įtikinėjimu. Pagal kiekvieno savybes ir protą jis turi taip prisitaikyti prie visų, kad ne tik neiššvaistytų jam patikėtos kaimenės, bet džiaugtųsi jos gerų avių gausėjimu.

Svarbiausia, kad, nepaisydamas ar nuvertindamas jam patikėtų sielų išganymą, abatas labiau nesirūpintų trumpalaikiais, žemiškais ir praeinančiais dalykais, bet visada prisimintų, kad prisiėmė vadovauti sieloms, už kurias turės atsiskaityti. Ir kad nesiskųstų dėl galimai menkos nuosavybės, teprisimena, kas parašyta: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisingumo, ir visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33), bei vėl: „Nieko netrūksta tiems, kurie Jo bijo“ (Ps 33, 10). Žinokite, kad tas, kuris prisiima vadovauti sieloms, turi būti pasirengęs atsiskaityti. Kad ir kiek brolių jis turėtų savo globoje, tebūna tikras, kad teismo dieną turės atsiskaityti Viešpačiui už visas jų sielas, be abejo, kartu su savo paties siela. Taip, visada bijodamas būsimo piemens atsiskaitymo už patikėtas avis, rūpindamasis kitų atsiskaitymais, jis tampa rūpestingesnis dėl savęs, ir, savo patarimais taisydamas kitus, pats tampa išlaisvintas nuo ydų.

3 skyrius: Apie brolių šaukimą patarimui

Kai vienuolyne reikia aptarti svarbius klausimus, abatas turi sušaukti visą bendruomenę ir pats išdėstyti, apie ką kalbama. Išgirdęs brolių patarimus, jis turi apsvarstyti juos pats ir daryti tai, ką laiko naudingiausiu. Mes sakėme, kad visi turi būti kviečiami patarti, nes dažnai Viešpats jaunesniam atskleidžia, kas geriausia. Tačiau broliai turi teikti patarimus su didžiausiu nuolankumu ir paklusnumu, neįžūliai gindami savo nuomonę, bet pasikliaudami abato sprendimu, kad visi paklustų tam, ką jis laiko naudingesniu. Kaip mokiniams dera paklusti mokytojui, taip ir abatui dera viską išmintingai ir teisingai tvarkyti.

Todėl visuose dalykuose visi turi laikytis regulos kaip mokytojos, ir niekas neturi nuo jos neapgalvotai nukrypti. Niekas vienuolyne neturi sekti savo širdies valia. Taip pat niekas neturi įžūliai ginčytis su savo abatu nei vienuolyne, nei už jo ribų. Jei kas išdrįstų taip elgtis, tebūna baudžiamas pagal regulos drausmę. Tačiau pats abatas viską turi daryti su Dievo baime ir laikydamasis regulos, žinodamas, kad neabejotinai turės atsiskaityti teisingiausiam teisėjui Dievui už visus savo sprendimus. Jei reikia aptarti mažesnius vienuolyno reikalus, abatas tepasitelkia tik vyresniųjų patarimus, kaip parašyta: „Viską daryk su patarimu, ir po to nesigailėsi“ (Sir 32, 24).

4 skyrius: Kokie yra gerų darbų įrankiai

Pirmiausia mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Po to mylėti artimą kaip save patį. Toliau: nežudyti, nesvetimauti, nevogti, netrokšti, neliudyti melagingai, gerbti visus žmones. Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų. Atsižadėti savęs, kad sektum Kristų. Drausminti kūną. Nemylėti malonumų. Mėgti pasninką. Gaivinti vargšus, aprengti nuogą, lankyti ligonį, laidoti mirusį. Padėti nelaimėje, paguosti liūdintį. Atsiriboti nuo pasaulio darbų. Nieko nestatyti aukščiau už Kristaus meilę. Neišpildyti pykčio.

Nelaikyti širdyje pagiežos. Neslėpti apgaulės širdyje. Nesiūlyti netikros taikos. Neapleisti meilės. Neprisiekti, kad kartais neprisiektum melagingai. Kalbėti tiesą širdimi ir lūpomis. Neatlyginti blogiu už blogį. Nedaryti skriaudos, o padarytas kantriai pakelti. Mylėti priešus. Neprakeikti tų, kurie tave keikia, bet juos laiminti. Ištverti persekiojimą dėl teisingumo. Nebūti išdidžiam, neprisigerti, nepersivalgyti, nebūti mieguistam, tinginiui, murmėtojui ar šmeižikui. Savo viltį sudėti į Dievą. Kai pamatai savyje ką gera, priskirk tai Dievui, ne sau. Tačiau žinok, kad blogis visada yra tavo darbas, ir priskirk jį sau.

Baimintis teismo dienos. Bijoti pragaro. Visu dvasiniu troškimu geisti amžinojo gyvenimo. Kasdien turėti mirtį prieš akis. Visada, kiekvieną valandą, saugoti savo gyvenimo darbus. Žinoti neabejotinai, kad visuose vietose Dievas tave mato. Blogas mintis, kylančias širdyje, tuojau sudaužyti prie Kristaus ir atskleisti jas dvasiniam vyresniajam. Saugoti savo lūpas nuo pikto ar iškrypusio žodžio. Nemėgti daug kalbėti. Nesakyti tuščių ar juoką keliančių žodžių. Nemėgti gausaus ar triukšmingo juoko. Su džiaugsmu klausytis šventų skaitinių. Dažnai atsidėti maldai. Kasdien maldoje su ašaromis ir atodūsiais išpažinti Dievui savo praeities nuodėmes. Stengtis ateityje taisyti tas nuodėmes. Neišpildyti kūno troškimų. Nekęsti savo valios. Visuose dalykuose paklusti abato įsakymams, net jei jis pats – toli gražu – elgtųsi kitaip, prisimindami Viešpaties įsakymą: „Darykite, ką jie sako, bet nedarykite, ką jie daro“ (Mt 23, 3). Nesinori būti vadinamam šventu, kol toks nesi, bet pirmiausia būti tokiu, kad tai būtų teisingai sakoma.

Kasdien darbais vykdyti Dievo įsakymus. Mylėti skaistumą. Niekam nejusti neapykantos. Nebūti pavydžiam. Nepuoselėti pavydo. Nemėgti ginčų. Vengti išdidumo. Gerbti vyresniuosius. Mylėti jaunesniuosius. Kristaus meilėje melstis už priešus. Su nesutariančiuoju susitaikyti prieš saulės laidą. Ir niekada nenusiminti dėl Dievo gailestingumo. Štai tokie yra dvasinio meno įrankiai. Jei mes juos nenuilstamai naudosime dieną ir naktį ir teismo dieną juos grąžinsime, Viešpats mums atlygins tuo atlygiu, kurį pats pažadėjo: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, ką Dievas paruošė tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9). O dirbtuvė, kur visa tai uoliai atliekame, yra vienuolyno sienos ir tvirta bendruomenės ištikimybė.

1 skyrius: Apie vienuolių rūšis

Akivaizdu, kad yra keturios vienuolių rūšys. Pirmoji – cenobitai, tai yra vienuoliai, gyvenantys vienuolyne ir tarnaujantys pagal regulą bei abato vadovavimą. Antroji rūšis – anachoretai, arba atsiskyrėliai, kurie, ne naujokų uolumo skatinami, bet ilgalaikiu vienuolyno išbandymu, išmokę su daugelio pagalba kovoti prieš velnią, gerai pasiruošę broliškoje kovoje, dabar gali saugiai, be kito paguodos, vien savo rankomis ar jėgomis, su Dievo pagalba, kautis atsiskyrėlio gyvenime prieš kūno ir minčių ydas.

Trečioji, itin niekinga vienuolių rūšis – sarabaitai, kurie, neišbandyti jokios regulos, kaip auksas krosnyje, bet suminkštėję lyg švinas, savo darbais išlieka ištikimi pasauliui, o per vienuolio apdarą, kaip žinoma, meluoja Dievui. Jie gyvena po du ar tris, kartais vieni, be piemens, užsidarę ne Viešpaties, bet savo avidėse, ir jų įstatymas yra jų norų malonumai: ką jie galvoja ar pasirenka, laiko šventu, o ko nenori, mano esant neleistina. Ketvirtoji vienuolių rūšis vadinama giravagais, kurie visą gyvenimą keliauja po įvairias provincijas, apsistodami trijų ar keturių dienų laikotarpiui skirtingų vienuolių celėse, visada klajodami, niekada nesustodami, tarnaudami savo valiai ir gerklės pagundoms, ir visais atžvilgiais yra blogesni už sarabaitus. Apie visų šių apgailėtiną gyvenimo būdą geriau tylėti, nei kalbėti. Todėl, palikę juos, su Viešpaties pagalba pereikime prie stipriausios cenobitų rūšies aptarimo.

2 skyrius: Koks turi būti abatas

Abatas, vertas vadovauti vienuolynui, visada turi prisiminti, kaip jis vadinamas, ir savo darbais pateisinti vyresniojo vardą. Juk tikima, kad vienuolyne jis atlieka Kristaus pareigas, nes vadinamas Jo vardu, kaip sako apaštalas: „Jūs gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: ‘Aba, Tėve’“ (Rom 8, 15). Todėl abatas neturi nieko mokyti, nustatyti ar įsakyti, kas prieštarautų Viešpaties įsakymams; jo įsakymai ir mokymas turi būti kaip dieviškojo teisingumo raugas mokinių protuose. Abatas visada turi prisiminti, kad baisiame Dievo teisme bus nagrinėjami tiek jo mokymai, tiek mokinių klusnumas. Žinokite, kad abatas bus atsakingas už bet kokį trūkumą, kurį šeimos Tėvas pastebės savo avyse. Tačiau, jei abatas su visu uolumu rūpinosi neramia ar neklusnia kaimene ir darė viską, kad išgydytų jų ydingus poelgius, tada Viešpaties teisme jis bus išteisintas ir galės sakyti su Pranašu: „Tavo teisingumą laikiau savo širdyje, skelbiau tavo tiesą ir tavo išganymą; bet jie, mane niekindami, atmetė mane“ (Ps 39, 11; Iz 1, 2). Tuomet neklusnioms avims, sekusioms savo keliais, bausme taps pati mirtis.

Todėl, kai kas nors priima abato vardą, jis turi mokyti savo mokinius dvejopai: visus gerus ir šventus dalykus rodyti daugiau darbais nei žodžiais, kad gabiems mokiniams Viešpaties įsakymus aiškintų žodžiais, o kietos širdies ar paprastesniems dieviškuosius įsakymus parodytų savo darbais. Visa, ką moko mokinius esant neteisinga, savo veiksmais turi parodyti kaip nepageidautina, kad, skelbdamas kitiems, pats nebūtų atmestas kaip netikęs, ir kad Dievas jam, nusidėjėliui, nesakytų: „Kodėl tu skelbi mano teisingumą ir imi mano sandorą į savo lūpas? Juk tu nekentei drausmės ir atmetei mano žodžius“ (Ps 49, 16–17), ar: „Tu matei krislą savo brolio akyje, o rąsto savojoje nepastebėjai“ (Mt 7, 3).

Vienuolyne jis neturi išskirti asmenų. Vieną mylėti labiau nei kitą galima tik tada, jei jis pranoksta gerais darbais ar klusnumu. Laisvai gimusio asmens negalima iškelti aukščiau buvusio tarno, nebent yra kita pagrįsta priežastis. Jei abatas, vadovaudamasis teisingumu, mano, kad tai tinkama, jis gali taip pasielgti su bet kurios kilmės asmeniu; kitu atveju kiekvienas teišlaiko savo vietą, nes „ar vergas, ar laisvas, visi esame viena Kristuje“ (Gal 3, 28), ir po vienu Viešpačiu nešame vienodą tarnystės naštą, nes „Dievas nežiūri asmens“ (Rom 2, 11). Tik tuo mes išsiskiriame Jo akivaizdoje, jei esame geresni už kitus gerais darbais ir nuolankumu. Todėl abatas visiems turi rodyti vienodą meilę, o drausmė visiems tebūna taikoma pagal jų nuopelnus.

Savo mokyme abatas visada turi laikytis apaštalo nurodymo: „Įtikinėk, ragink, drausk“ (2 Tim 4, 2), tai yra, pritaikydamas laiką ir aplinkybes, derindamas griežtumą su švelnumu, parodydamas tai griežto mokytojo, tai mylinčio tėvo rūpestį. Neklusnius ir neramius jis turi griežčiau drausti, o klusnius, romius ir kantrius raginti tobulėti. Tingius ir niekinančius įsakymus jis turi barti ir taisyti. Jis neturi užmerkti akių prieš nusidėjėlių klaidas, bet, vos joms atsiradus, turi, kiek gali, jas išrauti su šaknimis, prisimindamas Silo kunigo Helio pavojų (1 Sam 2–4). Kilnesnes ir protingesnes sielas jis turi taisyti žodžiais pirmą ar antrą kartą, bet užsispyrusius, kietos širdies, išdidžius ar neklusnius jau pačioje nuodėmės pradžioje tramdyti rykštėmis ar kūno bausme, žinodamas, kas parašyta: „Kvailys žodžiais neištaisomas“ (Pat 29, 19), ir vėl: „Mušk savo sūnų rykšte, ir išgelbėsi jo sielą nuo mirties“ (Pat 23, 14).

Abatas visada turi prisiminti, kas jis yra, ir kaip vadinamas, žinodamas, kad tam, kuriam daugiau patikėta, daugiau ir reikalaujama (Lk 12, 48). Jis turi suprasti, kokį sunkų ir sudėtingą uždavinį prisiima – vadovauti sieloms ir prisitaikyti prie daugelio būdų: vieną švelnumu, kitą griežtu žodžiu, trečią įtikinėjimu. Pagal kiekvieno savybes ir protą jis turi taip prisitaikyti prie visų, kad ne tik neiššvaistytų jam patikėtos kaimenės, bet džiaugtųsi jos gerų avių gausėjimu.

Svarbiausia, kad, nepaisydamas ar nuvertindamas jam patikėtų sielų išganymą, abatas labiau nesirūpintų trumpalaikiais, žemiškais ir praeinančiais dalykais, bet visada prisimintų, kad prisiėmė vadovauti sieloms, už kurias turės atsiskaityti. Ir kad nesiskųstų dėl galimai menkos nuosavybės, teprisimena, kas parašyta: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisingumo, ir visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33), bei vėl: „Nieko netrūksta tiems, kurie Jo bijo“ (Ps 33, 10). Žinokite, kad tas, kuris prisiima vadovauti sieloms, turi būti pasirengęs atsiskaityti. Kad ir kiek brolių jis turėtų savo globoje, tebūna tikras, kad teismo dieną turės atsiskaityti Viešpačiui už visas jų sielas, be abejo, kartu su savo paties siela. Taip, visada bijodamas būsimo piemens atsiskaitymo už patikėtas avis, rūpindamasis kitų atsiskaitymais, jis tampa rūpestingesnis dėl savęs, ir, savo patarimais taisydamas kitus, pats tampa išlaisvintas nuo ydų.

3 skyrius: Apie brolių šaukimą patarimui

Kai vienuolyne reikia aptarti svarbius klausimus, abatas turi sušaukti visą bendruomenę ir pats išdėstyti, apie ką kalbama. Išgirdęs brolių patarimus, jis turi apsvarstyti juos pats ir daryti tai, ką laiko naudingiausiu. Mes sakėme, kad visi turi būti kviečiami patarti, nes dažnai Viešpats jaunesniam atskleidžia, kas geriausia. Tačiau broliai turi teikti patarimus su didžiausiu nuolankumu ir paklusnumu, neįžūliai gindami savo nuomonę, bet pasikliaudami abato sprendimu, kad visi paklustų tam, ką jis laiko naudingesniu. Kaip mokiniams dera paklusti mokytojui, taip ir abatui dera viską išmintingai ir teisingai tvarkyti.

Todėl visuose dalykuose visi turi laikytis regulos kaip mokytojos, ir niekas neturi nuo jos neapgalvotai nukrypti. Niekas vienuolyne neturi sekti savo širdies valia. Taip pat niekas neturi įžūliai ginčytis su savo abatu nei vienuolyne, nei už jo ribų. Jei kas išdrįstų taip elgtis, tebūna baudžiamas pagal regulos drausmę. Tačiau pats abatas viską turi daryti su Dievo baime ir laikydamasis regulos, žinodamas, kad neabejotinai turės atsiskaityti teisingiausiam teisėjui Dievui už visus savo sprendimus. Jei reikia aptarti mažesnius vienuolyno reikalus, abatas tepasitelkia tik vyresniųjų patarimus, kaip parašyta: „Viską daryk su patarimu, ir po to nesigailėsi“ (Sir 32, 24).

4 skyrius: Kokie yra gerų darbų įrankiai

Pirmiausia mylėti Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Po to mylėti artimą kaip save patį. Toliau: nežudyti, nesvetimauti, nevogti, netrokšti, neliudyti melagingai, gerbti visus žmones. Nedaryk kitam to, ko nenori, kad tau darytų. Atsižadėti savęs, kad sektum Kristų. Drausminti kūną. Nemylėti malonumų. Mėgti pasninką. Gaivinti vargšus, aprengti nuogą, lankyti ligonį, laidoti mirusį. Padėti nelaimėje, paguosti liūdintį. Atsiriboti nuo pasaulio darbų. Nieko nestatyti aukščiau už Kristaus meilę. Neišpildyti pykčio.

Nelaikyti širdyje pagiežos. Neslėpti apgaulės širdyje. Nesiūlyti netikros taikos. Neapleisti meilės. Neprisiekti, kad kartais neprisiektum melagingai. Kalbėti tiesą širdimi ir lūpomis. Neatlyginti blogiu už blogį. Nedaryti skriaudos, o padarytas kantriai pakelti. Mylėti priešus. Neprakeikti tų, kurie tave keikia, bet juos laiminti. Ištverti persekiojimą dėl teisingumo. Nebūti išdidžiam, neprisigerti, nepersivalgyti, nebūti mieguistam, tinginiui, murmėtojui ar šmeižikui. Savo viltį sudėti į Dievą. Kai pamatai savyje ką gera, priskirk tai Dievui, ne sau. Tačiau žinok, kad blogis visada yra tavo darbas, ir priskirk jį sau.

Baimintis teismo dienos. Bijoti pragaro. Visu dvasiniu troškimu geisti amžinojo gyvenimo. Kasdien turėti mirtį prieš akis. Visada, kiekvieną valandą, saugoti savo gyvenimo darbus. Žinoti neabejotinai, kad visuose vietose Dievas tave mato. Blogas mintis, kylančias širdyje, tuojau sudaužyti prie Kristaus ir atskleisti jas dvasiniam vyresniajam. Saugoti savo lūpas nuo pikto ar iškrypusio žodžio. Nemėgti daug kalbėti. Nesakyti tuščių ar juoką keliančių žodžių. Nemėgti gausaus ar triukšmingo juoko. Su džiaugsmu klausytis šventų skaitinių. Dažnai atsidėti maldai. Kasdien maldoje su ašaromis ir atodūsiais išpažinti Dievui savo praeities nuodėmes. Stengtis ateityje taisyti tas nuodėmes. Neišpildyti kūno troškimų. Nekęsti savo valios. Visuose dalykuose paklusti abato įsakymams, net jei jis pats – toli gražu – elgtųsi kitaip, prisimindami Viešpaties įsakymą: „Darykite, ką jie sako, bet nedarykite, ką jie daro“ (Mt 23, 3). Nesinori būti vadinamam šventu, kol toks nesi, bet pirmiausia būti tokiu, kad tai būtų teisingai sakoma.

Kasdien darbais vykdyti Dievo įsakymus. Mylėti skaistumą. Niekam nejusti neapykantos. Nebūti pavydžiam. Nepuoselėti pavydo. Nemėgti ginčų. Vengti išdidumo. Gerbti vyresniuosius. Mylėti jaunesniuosius. Kristaus meilėje melstis už priešus. Su nesutariančiuoju susitaikyti prieš saulės laidą. Ir niekada nenusiminti dėl Dievo gailestingumo. Štai tokie yra dvasinio meno įrankiai. Jei mes juos nenuilstamai naudosime dieną ir naktį ir teismo dieną juos grąžinsime, Viešpats mums atlygins tuo atlygiu, kurį pats pažadėjo: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, ką Dievas paruošė tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9). O dirbtuvė, kur visa tai uoliai atliekame, yra vienuolyno sienos ir tvirta bendruomenės ištikimybė.

5 skyrius: Apie klusnumą

Pirmasis nuolankumo laipsnis yra klusnumas be delsimo. Tai tinka tiems, kurie nieko nelaiko brangesniu už Kristų. Dėl šventos tarnystės, kurią jie išpažino, dėl pragaro baimės ar amžinojo gyvenimo šlovės, vos tik vyresnysis ką įsako, jie, tarsi Dievas būtų įsakęs, nežino, kas yra delsimas vykdyti. Apie tokius Viešpats sako: „Klausydamas ausimi, jis man pakluso“ (Ps 17, 45). Taip pat mokytojams sako: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16). Todėl tokie žmonės, tuoj pat palikdami savo darbus ir atsisakydami savo valios, iškart atlaisvinę rankas ir palikę nebaigtą tai, ką darė, greitu klusnumo žingsniu seka įsakymą darbais. Tarsi vienu momentu mokytojo įsakymas ir mokinio užbaigtas darbas, skubėdamas Dievo baimėje, abu kartu greičiau įvykdomi. Juos skatina meilė, vedanti į amžinąjį gyvenimą, todėl jie renkasi siaurą kelią, kaip sako Viešpats: „Siauras kelias veda į gyvenimą“ (Mt 7, 14). Gyvendami ne pagal savo sprendimus, ne paklusdami savo troškimams ar malonumams, bet vadovaudamiesi kito sprendimu ir įsakymu, jie gyvena vienuolynuose ir trokšta, kad jiems vadovautų abatas. Be abejo, tokie žmonės seka Viešpaties žodžiais: „Atėjau daryti ne savo valios, bet To, kuris mane siuntė“ (Jn 6, 38).

Tačiau šis klusnumas bus priimtinas Dievui ir malonus žmonėms tik tada, jei įsakymas vykdomas be baimės, nedelsiant, ne vangiai, be murmėjimo ar nenoro atsako. Juk klusnumas, parodytas vyresniesiems, yra skirtas Dievui, nes Jis pats sakė: „Kas jūsų klauso, manęs klauso“ (Lk 10, 16). Mokiniai turi klusnumą rodyti su gera valia, nes „Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7). Jei mokinys paklūsta su bloga nuotaika, murmėdamas ne tik lūpomis, bet ir širdyje, net jei įvykdo įsakymą, tai nebus priimtina Dievui, kuris mato jo murmantį širdį. Už tokį elgesį jis negaus jokios malonės, bet užsitrauks murmėtojų bausmę, jei neatgailaus ir nepasitaisys.

6 skyrius: Apie tylėjimą

Darykime, kaip sako Pranašas: „Tariau: saugosiu savo kelius, kad nenusidėčiau savo liežuviu. Užčiaupiau savo burną, nutylėjau, nusižeminau ir tylėjau net nuo gerų dalykų“ (Ps 38, 2–3). Čia Pranašas rodo, kad jei kartais dėl tylėjimo reikia susilaikyti nuo gerų žodžių, tuo labiau reikia vengti blogų žodžių dėl nuodėmės bausmės. Todėl, net kalbant apie gerus, šventus ir ugdančius dalykus, tobuliems mokiniams dėl tylėjimo svarbos retai leidžiama kalbėti, nes parašyta: „Daug kalbėdamas neišvengsi nuodėmės“ (Pat 10, 19), ir kitur: „Mirtis ir gyvenimas yra liežuvio rankose“ (Pat 18, 21). Kalbėti ir mokyti tinka mokytojui, o tylėti ir klausytis – mokiniui. Todėl, jei reikia ko nors klausti vyresniojo, tai turi būti daroma su didžiausiu nuolankumu ir pagarbiu paklusnumu. Juokavimus, tuščius ar juoką keliančius žodžius visur amžinai draudžiame ir neleidžiame atverti burnos tokiems pokalbiams.

7 skyrius: Apie nuolankumą

Šventasis Raštas mums šaukia, broliai, sakydamas: „Kiekvienas, kuris save išaukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11). Tai sakydamas, jis rodo, kad bet koks išaukštinimas yra puikybės rūšis. Pranašas nurodo, kaip to išvengti, sakydamas: „Viešpatie, mano širdis neišdidi, mano akys nėra iškeltos; nevaikščiojau dideliais dalykais ar stebuklais, kurie man per aukšti“ (Ps 130, 1). Bet kas, jei nejaučiau nuolankumo, jei iškėliau savo sielą? „Kaip kūdikis, atjunkytas nuo motinos, taip atlyginsi mano sielai“ (Ps 130, 2).

Todėl, broliai, jei norime pasiekti aukščiausią nuolankumo viršūnę ir greitai pasiekti tą dangišką išaukštinimą, į kurį kylama per dabartinio gyvenimo nuolankumą, mūsų kylančiais darbais turime pastatyti tas kopėčias, kurios pasirodė Jokūbo sapne, kur angelai leidosi ir kilo (Pr 28, 12). Be abejo, šis leidimasis ir kilimas mums reiškia nusileidimą per išaukštinimą ir kilimą per nuolankumą. Pačios kopėčios yra mūsų gyvenimas pasaulyje, kuris, nuolankiai širdžiai, Viešpaties keliamas į dangų. Kopėčių šonus laikome savo kūnu ir siela, o į šiuos šonus dieviškasis pašaukimas įterpė įvairius nuolankumo ir drausmės laiptelius, kuriais kylame.

Pirmasis nuolankumo laipsnis yra visada turėti Dievo baimę prieš akis, visiškai vengti užmaršties ir visada prisiminti viską, ką Dievas įsakė, nuolat svarstant širdyje, kaip nuodėmės degina pragarą tiems, kurie niekina Dievą, ir kaip amžinasis gyvenimas paruoštas tiems, kurie Jo bijo. Saugodamas save kiekvieną valandą nuo nuodėmių ir ydų – minčių, liežuvio, rankų, kojų ar savo valios, taip pat kūno troškimų – žmogus turi manyti, kad Dievas iš dangaus jį stebi kiekvieną valandą, o jo darbai visur matomi Dievo žvilgsnio ir angelų nuolat pranešami. Tai mums rodo Pranašas, sakydamas, kad Dievas visada yra mūsų mintyse: „Tu, Dieve, išbandomas širdis ir inkstus“ (Ps 7, 10); ir vėl: „Viešpats žino žmonių mintis“ (Ps 93, 11); taip pat: „Tu supratai mano mintis iš tolo“ (Ps 138, 2); ir: „Žmogaus mintis išpažins Tave“ (Ps 75, 11). Kad būtų rūpestingas dėl savo iškrypusių minčių, naudingas brolis visada turi sakyti savo širdyje: „Būsiu be dėmės Jo akivaizdoje, jei saugosiu save nuo savo kaltės“ (Ps 17, 24).

Savo valios vykdyti mums draudžiama, kai Šventasis Raštas sako: „Atsisakyk savo norų“ (Sir 18, 30). Taip pat maldoje prašome Dievo, kad Jo valia vyktų mumyse. Teisingai mokomės nevykdyti savo valios, vengdami to, ką sako Šventasis Raštas: „Yra kelių, kurie žmonėms atrodo teisingi, bet jų galas nuveda į pragaro gelmes“ (Pat 14, 12), ir bijodami to, kas pasakyta apie aplaidžius: „Jie tapo sugedę ir bjaurūs savo noruose“ (Ps 52, 2). Taip pat turime tikėti, kad Dievas visada mato mūsų kūno troškimus, kaip sako Pranašas Viešpačiui: „Prieš Tave yra visi mano troškimai“ (Ps 37, 10).

Todėl reikia vengti blogų troškimų, nes mirtis tyko prie malonumo durų. Šventasis Raštas įsako: „Nesek paskui savo geismus“ (Sir 18, 30). Jei Viešpaties akys stebi gerus ir blogus, jei Viešpats iš dangaus visada žvelgia į žmonių vaikus, kad pamatytų, ar yra suprantančių ar ieškančių Dievo (Ps 13, 2), ir jei mūsų paskirti angelai dieną ir naktį praneša Viešpačiui apie mūsų darbus, todėl, broliai, kaip sako Pranašas psalmyje, kiekvieną valandą turime saugotis, kad Dievas, matydamas mus nusigręžusius į blogį ar tapusius nenaudingais, šiuo metu mūsų pasigailėjęs, nes yra gailestingas ir laukia mūsų atsivertimo, ateityje nesakytų: „Tai padarei, o aš tylėjau“ (Ps 49, 21).

Antrasis nuolankumo laipsnis yra nemylėti savo valios ir nesidžiaugti savo troškimų vykdymu, bet darbais sekti Viešpaties žodžiais: „Atėjau daryti ne savo valios, bet To, kuris mane siuntė“ (Jn 6, 38). Taip pat Šventasis Raštas sako: „Savo valia užsitraukia bausmę, o būtinybė atneša karūną“ (plg. Pat 16, 4).

Trečiasis nuolankumo laipsnis yra dėl Dievo meilės su visišku klusnumu paklusti vyresniajam, sekant Viešpaties pavyzdžiu, apie kurį apaštalas sako: „Jis tapo klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8).

Ketvirtasis nuolankumo laipsnis yra tyliai ir sąmoningai su kantrybe priimti sunkius ir priešingus dalykus ar net bet kokias užkrautas skriaudas, ištveriant be nuovargio ar atsitraukimo, kaip sako Šventasis Raštas: „Kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mt 24, 13). Taip pat: „Stiprink savo širdį ir lauk Viešpaties“ (Ps 26, 14). Kad parodytų, jog tikintysis dėl Viešpaties turi ištverti visus priešingumus, jis sako kenčiančiųjų vardu: „Dėl Tavęs esame žudomi visą dieną, laikomi kaip skerdžiamos avys“ (Ps 43, 23). Tikėdami dieviškuoju atpildu, jie džiaugdamiesi tęsia: „Bet visuose šiuose dalykuose mes nugalime dėl To, kuris mus mylėjo“ (Rom 8, 37). Kitur Šventasis Raštas sako: „Tu, Dieve, mus išbandei, ištyrei mus ugnimi, kaip sidabras bandomas ugnimi; įvedei mus į spąstus, uždėjai sunkenybes ant mūsų nugaros“ (Ps 65, 10–11). Kad parodytų, jog turime būti pavaldūs vyresniajam, priduria: „Tu uždėjai žmones ant mūsų galvų“ (Ps 65, 12). Įvykdydami Viešpaties įsakymą per kantrybę nelaimėse ir skriaudose, mušami į skruostą, jie atsuka kitą, tam, kuris atima tuniką, atiduoda ir apsiaustą, su tuo, kuris verčia eiti vieną mylią, eina dvi (Mt 5, 39–41); su apaštalu Pauliumi jie ištveria netikrus brolius, persekiojimus ir laimina tuos, kurie juos keikia (1 Kor 4, 12).

Penktasis nuolankumo laipsnis yra per nuolankią išpažintį nepaslėpti nuo savo abato jokių blogų minčių, kylančių širdyje, ar slapta padarytų nuodėmių. Šventasis Raštas mus ragina: „Atskleisk Viešpačiui savo kelią ir viltis į Jį“ (Ps 36, 5). Taip pat sako: „Išpažinkite Viešpačiui, nes Jis geras, nes Jo gailestingumas amžinas“ (Ps 105, 1). Ir vėl Pranašas: „Aš Tau pripažinau savo nuodėmę ir savo kaltės neslėpiau. Tariau: išpažinsiu Viešpačiui savo kaltes, ir Tu atleidai mano širdies nedorybę“ (Ps 31, 5).

Šeštasis nuolankumo laipsnis yra vienuoliui būti patenkintam bet kokiu žemu ar sunkiu darbu ir laikyti save blogu bei nevertu darbininku viskam, kas jam pavedama, sakant su Pranašu: „Aš tapau nieku ir nežinojau; tapau kaip gyvulys prieš Tave, bet visada esu su Tavimi“ (Ps 72, 22–23).

Septintasis nuolankumo laipsnis yra ne tik lūpomis save laikyti žemesniu ir menkesniu už visus, bet ir giliai širdyje tuo tikėti, nusižeminant ir sakant su Pranašu: „Aš esu kirminas, o ne žmogus, žmonių pajuoka ir minios panieka“ (Ps 21, 7). Taip pat: „Buvau išaukštintas, pažemintas ir sutrikdytas“ (Ps 87, 16). Ir vėl: „Man gera, kad mane pažeminai, kad išmokčiau Tavo įsakymų“ (Ps 118, 71).

Aštuntasis nuolankumo laipsnis yra vienuoliui nieko nedaryti, išskyrus tai, ką skatina bendra vienuolyno regula ar vyresniųjų pavyzdžiai.

Devintasis nuolankumo laipsnis yra vienuoliui sulaikyti savo liežuvį nuo kalbėjimo ir, išlaikant tylėjimą, nekalbėti, kol neklausiamas, kaip rodo Šventasis Raštas: „Daug kalbėdamas neišvengsi nuodėmės“ (Pat 10, 19), ir: „Plepus žmogus žemėje nenukreipiamas“ (Ps 139, 12).

Dešimtasis nuolankumo laipsnis yra nebūti lengvai ar greitai juoktis, nes parašyta: „Kvailys juokdamasis pakelia savo balsą“ (Sir 21, 20).

Vienuoliktasis nuolankumo laipsnis yra, kad vienuolis, kai kalba, kalbėtų švelniai, be juoko, nuolankiai, rimtai, nedaug ir protingų žodžių, nebūdamas triukšmingas, kaip parašyta: „Išminčius pažįstamas iš kelių žodžių“ (plg. Sir 1, 24).

Dvyliktasis nuolankumo laipsnis yra, kad vienuolis ne tik širdyje, bet ir kūnu visada rodytų nuolankumą tiems, kurie jį mato, tai yra Dievo darbe, oratorijoje, vienuolyne, sode, kelyje, lauke ar bet kur kitur – sėdėdamas, eidamas ar stovėdamas – visada su nuleista galva, akimis, nukreiptomis į žemę, laikydamas save kaltu dėl savo nuodėmių kiekvieną valandą ir įsivaizduodamas, kad jau stovi prieš baisųjį Dievo teismą, visada sakydamas širdyje tai, ką evangelinis muitininkas, nuleidęs akis į žemę, tarė: „Viešpatie, aš, nusidėjėlis, nesu vertas pakelti akių į dangų“ (Lk 18, 13). Taip pat su Pranašu: „Aš esu palinkęs ir nusižeminęs iki galo“ (Ps 37, 9). Taigi, užkopęs visais šiais nuolankumo laiptais, vienuolis greitai pasieks tobulą Dievo meilę, kuri išmeta baimę, ir visa, ką anksčiau vykdė su baime, pradės laikytis be jokio vargo, tarsi natūraliai, iš įpročio – nebe iš pragaro baimės, bet iš Kristaus meilės, gero įpročio ir dorybių džiaugsmo. Tai Viešpats, per Šventąją Dvasią, teiksis parodyti savo darbininkui, jau išvalytam nuo ydų ir nuodėmių.

8 skyrius: Apie naktines Dievo tarnybas

Žiemos metu, tai yra nuo lapkričio pirmosios iki Velykų, pagal protingą įvertinimą, reikia keltis aštuntą nakties valandą, kad būtų šiek tiek pailsėta po vidurnakčio ir keliamasi jau pavalgius. Likusį laiką po vigilijų broliai, kuriems reikia mokytis psalmių ar skaitinių, tegul skiria meditacijai. Nuo Velykų iki minėtos lapkričio pirmosios valanda turi būti taip suderinta, kad po vigilijų, po labai trumpo intervalo, kai broliai išeina atlikti gamtinių poreikių, iškart sektų rytmetinės maldos (Matutini), kurios atliekamos auštant.

9 skyrius: Kiek psalmių turi būti giedama naktinėse vigilijose

Žiemos metu, kaip minėta, pirmiausia tris kartus reikia sakyti: „Viešpatie, atverk mano lūpas, ir mano burna skelbs Tavo šlovę“ (Ps 50, 17). Po to seka trečioji psalmė su Gloria. Tada giedama devyniasdešimt ketvirtoji psalmė su antifona arba bent jau lėtai. Po to seka ambrosianiškas himnas, o paskui šešios psalmės su antifonomis. Jas atlikus, pasakius eilutę, abatas tebūna palaimina, ir, visiems sėdint ant suolų, broliai paeiliui skaito tris skaitinius iš kodekso ant pulto, tarp kurių giedami trys responzoriniai giedojimai. Du responzoriniai giedami be Gloria, o po trečiojo skaitinio giedotojas prideda Gloria. Kai giedotojas pradeda sakyti Gloria, visi tuoj pat atsistoja iš pagarbos ir garbės Šventajai Trejybei. Vigilijose skaitomi kodeksai turi būti dieviškojo autoriteto – tiek iš Senojo, tiek iš Naujojo Testamento, taip pat jų aiškinimai, sudaryti žinomų ir ortodoksiškų katalikų Tėvų. Po šių trijų skaitinių su responzoriniais giedojimais seka likusios šešios psalmės, giedamos su Alleluia. Po jų skaitomas Apaštalo skaitinys, deklamuojamas iš atminties, po to eilutė ir litanijos malda, tai yra Kyrie eleison. Taip baigiasi naktinės vigilijos.

10 skyrius: Kaip vasaros metu atliekama naktinė šlovė

Nuo Velykų iki lapkričio pirmosios visa psalmodijos apimtis, kaip minėta, išlaikoma, išskyrus tai, kad dėl trumpų naktų kodekso skaitiniai neskaitomi, o vietoj trijų skaitinių vienas iš Senojo Testamento sakomas iš atminties, po kurio seka trumpas responzorinis giedojimas. Visa kita atliekama, kaip pasakyta, taip, kad naktinėse vigilijose niekada nebūtų giedama mažiau nei dvylika psalmių, neskaitant trečiosios ir devyniasdešimt ketvirtosios psalmių.

11 skyrius: Kaip sekmadieniais atliekamos vigilijos

Sekmadienį vigilijoms reikia keltis anksčiau. Šiose vigilijose laikomasi tokios tvarkos: kaip minėjome, sugiedamos šešios psalmės ir eilutė, visiems tvarkingai ir pagal eilę sėdint ant suolų, skaitomi keturi skaitiniai iš kodekso su jų responzoriniais giedojimais. Tik ketvirtajame responzoriniame giedojime giedotojas sako Gloria, ir, kai jis pradeda, visi su pagarba atsistoja. Po šių skaitinių seka kitos šešios psalmės su antifonomis, kaip ankstesnės, ir eilutė. Po jų skaitomi dar keturi skaitiniai su responzoriniais giedojimais ta pačia tvarka. Po jų giedamos trys pranašų giesmės, kurias nustato abatas, giedamos su Alleluia. Pasakius eilutę ir abatui palaiminus, skaitomi dar keturi skaitiniai iš Naujojo Testamento ta pačia tvarka. Po ketvirtojo responzorinio giedojimo abatas pradeda himną Te Deum laudamus. Jam pasibaigus, abatas skaito Evangelijos skaitinį, visiems stovint su pagarba ir baime. Skaitiniui pasibaigus, visi atsako Amen, ir abatas tuoj pat pradeda himną Te decet laus. Po palaiminimo pradedamos rytmetinės maldos (Matutini). Ši vigilijų tvarka laikoma vienodai tiek vasarą, tiek žiemą kiekvieną sekmadienį, nebent – toli gražu – broliai atsikeltų per vėlai, tuomet skaitiniai ar responzoriniai giedojimai turi būti sutrumpinti. Tačiau reikia labai saugotis, kad taip neatsitiktų; jei taip nutiktų, tas, dėl kurio kaltės tai įvyko, turi deramai atgailauti Dievui oratorijoje.

12 skyrius: Kaip atliekama rytmetinių maldų šventė

Sekmadienio rytmetinėse maldose pirmiausia giedama šešiasdešimt šeštoji psalmė be antifonos, tiesiogiai. Po jos giedama penkiasdešimtoji psalmė su Alleluia. Tada seka šimtas septynioliktoji ir šešiasdešimt antroji psalmės. Po to – palaiminimai (Benedictiones) ir šlovinimai (Laudes), vienas skaitinys iš Apreiškimo knygos, deklamuojamas iš atminties, responzorinis giedojimas, ambrosianiškas himnas, eilutė, Evangelijos giesmė, litanija, ir viskas užbaigiama.

13 skyrius: Kaip darbo dienomis atliekamos rytmetinės maldos

Darbo dienomis rytmetinių maldų šventė atliekama taip: šešiasdešimt šeštoji psalmė giedama be antifonos, šiek tiek lėčiau, kaip sekmadienį, kad visi spėtų susirinkti prie penkiasdešimtosios psalmės, kuri giedama su antifona. Po jos pagal paprotį giedamos dar dvi psalmės: pirmadienį – penktoji ir trisdešimt penktoji; antradienį – keturiasdešimt antroji ir penkiasdešimt šeštoji; trečiadienį – šešiasdešimt trečioji ir šešiasdešimt ketvirtoji; ketvirtadienį – aštuoniasdešimt septintoji ir aštuoniasdešimt devintoji; penktadienį – septyniasdešimt penktoji ir devyniasdešimt pirmoji; šeštadienį – šimtas keturiasdešimt antroji ir Įstatymo giesmė, kuri dalijama į dvi Gloria. Kitomis dienomis kasdien giedama po vieną pranašų giesmę, kaip nustato Romos Bažnyčia. Po to seka šlovinimai (Laudes), vienas Apaštalo skaitinys, deklamuojamas iš atminties, responzorinis giedojimas, ambrosianiškas himnas, eilutė, Evangelijos giesmė, litanija, ir viskas užbaigiama. Rytmetinės ar vakarinės maldos niekada neturi praeiti be to, kad pabaigoje vyresnysis, visiems girdint, pagal tvarką sukalbėtų Viešpaties maldą, kad išvengtų nesantaikos spyglių, kurie dažnai kyla. Broliai, susivieniję per šios maldos pažadą, kuriame sako: „Atleisk mums, kaip ir mes atleidžiame“, apsivalo nuo šios ydos. Kitose pamaldose sakoma tik paskutinė maldos dalis, kad visi atsakytų: „Bet gelbėk mus nuo pikto.“

14 skyrius: Kaip šventųjų šventėse atliekamos vigilijos

Šventųjų šventėse ar kitose iškilmėse vigilijos atliekamos taip pat, kaip sekmadienį, tik giedamos psalmės, antifonos ar skaitiniai, tinkami tai dienai; tačiau laikomasi aukščiau aprašytos tvarkos.

15 skyrius: Kada giedama Alleluia

Nuo šventų Velykų iki Sekminių Alleluia giedama be pertraukos tiek psalmių, tiek responzorinių giedojimų metu. Nuo Sekminių iki Gavėnios pradžios naktinėse vigilijose Alleluia giedama tik su šešiomis paskutinėmis psalmėmis. Kiekvieną sekmadienį, išskyrus Gavėnią, giesmės, rytmetinės maldos, pirma, trečia, šešta ir devinta valandos giedamos su Alleluia, o vakarinės – su antifona. Responzoriniai giedojimai su Alleluia giedami tik nuo Velykų iki Sekminių.

16 skyrius: Kaip dienos metu atliekami Dievo darbai

Kaip sako Pranašas: „Septynis kartus per dieną Tave šlovinau“ (Ps 118, 164). Šis šventas septynių skaičius bus įvykdytas, jei atliksime savo tarnystės pareigas rytmetinių maldų, pirmos, trečios, šeštos, devintos, vakarinių maldų ir užbaigiamųjų maldų metu, nes apie šias dienos valandas jis sakė: „Septynis kartus per dieną Tave šlovinau.“ Apie naktines vigilijas tas pats Pranašas sako: „Vidurnaktį keldavausi Tavęs šlovinti“ (Ps 118, 62). Todėl šiais laikais aukokime šlovę mūsų Kūrėjui už Jo teisingumo sprendimus – rytmetinėmis maldomis, pirma, trečia, šešta, devinta, vakarinėmis, užbaigiamosiomis maldomis ir naktį kelkimės Jį šlovinti.

17 skyrius: Kiek psalmių giedama per šias valandas

Jau aptarėme naktinių vigilijų ir rytmetinių maldų psalmodijos tvarką; dabar pažvelkime į kitas valandas. Pirmos valandos metu giedamos trys psalmės atskirai, ne su viena Gloria, po eilutės Dieve, ateik man į pagalbą giedamas šios valandos himnas, prieš pradedant psalmes. Po trijų psalmių skaitomas vienas skaitinys, eilutė, Kyrie eleison ir užbaigiama. Trečios, šeštos ir devintos valandos maldos atliekamos ta pačia tvarka: eilutė, tų valandų himnai, trys psalmės, skaitinys, eilutė, Kyrie eleison ir užbaigiama. Jei bendruomenė didesnė, psalmės giedamos su antifonomis, jei mažesnė – tiesiogiai. Vakarinės maldos baigiamos keturiomis psalmėmis su antifonomis. Po šių psalmių skaitomas skaitinys, po to responzorinis giedojimas, ambrosianiškas himnas, eilutė, Evangelijos giesmė, litanija ir Viešpaties malda, po kurios užbaigiama. Užbaigiamosios maldos (Completorium) baigiamos trijų psalmių giedojimu; šios psalmės giedamos tiesiogiai, be antifonų. Po jų – šios valandos himnas, vienas skaitinys, eilutė, Kyrie eleison, palaiminimas ir užbaigiama.

18 skyrius: Kokia tvarka giedamos psalmės

Pirmiausia sakoma eilutė: Dieve, ateik man į pagalbą; Viešpatie, skubėk man padėti, po to Gloria ir kiekvienos valandos himnas. Pirmos valandos metu sekmadienį giedami keturi šimtas aštuonioliktosios psalmės skyriai. Kitomis valandomis – trečia, šešta ir devinta – giedami po tris šimtas aštuonioliktosios psalmės skyrius. Pirmadienį pirmos valandos metu giedamos trys psalmės: pirma, antra ir šešta. Taip kiekvieną dieną pirmos valandos metu iki sekmadienio giedamos po tris psalmes pagal tvarką iki devynioliktosios psalmės, tačiau devintoji ir septynioliktoji psalmės dalijamos į dvi dalis. Taip sekmadienio vigilijos visada pradedamos nuo dvidešimtosios psalmės.

Pirmadienio trečios, šeštos ir devintos valandos metu giedami devyni likę šimtas aštuonioliktosios psalmės skyriai, po tris per kiekvieną valandą. Taigi šimtas aštuonioliktoji psalmė išgiedama per dvi dienas – sekmadienį ir pirmadienį. Antradienį trečios, šeštos ir devintos valandos metu giedamos po tris psalmes nuo šimtas devynioliktosios iki šimtas dvidešimt septintosios, tai yra devynios psalmės. Šios psalmės kartojamos tomis pačiomis valandomis iki sekmadienio, išlaikant vienodą himnų, skaitinių ir eilučių tvarką visomis dienomis. Taip sekmadienis visada pradedamas nuo šimtas aštuonioliktosios psalmės.

Vakarinės maldos kasdien giedamos su keturiomis psalmėmis nuo šimtas devynioliktosios iki šimtas keturiasdešimt septintosios, išskyrus tas, kurios skirtos kitoms valandoms, tai yra nuo šimtas septynioliktosios iki šimtas dvidešimt septintosios, šimtas trisdešimt trečiosios ir šimtas keturiasdešimt antrosios; visos likusios giedamos vakarinėse maldose. Kadangi trūksta trijų psalmių, ilgesnės psalmės dalijamos: šimtas trisdešimt aštuntoji, šimtas keturiasdešimt trečioji ir šimtas keturiasdešimt ketvirtoji; šimtas šešioliktoji psalmė, būdama trumpa, jungiama su šimtas penkioliktąja. Sutvarkius vakarinių psalmių tvarką, likusieji elementai – skaitinys, responzorinis giedojimas, himnas, eilutė ar giesmė – atliekami, kaip minėta. Užbaigiamosiose maldose kasdien kartojamos tos pačios psalmės: ketvirtoji, devyniasdešimtoji ir šimtas trisdešimt trečioji.

Sutvarkius dienos psalmodijos tvarką, likusios psalmės tolygiai paskirstomos per septynias naktinių vigilijų naktis, dalijant ilgesnes psalmes ir nustatant po dvylika psalmių kiekvienai nakčiai. Ypatingai pabrėžiame, kad jei kam nors nepatiktų šis psalmių paskirstymas, tegul sutvarko kitaip, jei mano, kad taip geriau, tačiau būtina užtikrinti, kad per savaitę visas psalteris – šimtas penkiasdešimt psalmių – būtų sugiedotas visas, o sekmadienio vigilijos visada pradedamos iš naujo. Mat vienuoliai, kurie per savaitę su įprastomis giesmėmis gieda mažiau nei visą psalterį, rodo pernelyg vangų atsidavimą, kai skaitome, kad mūsų šventieji Tėvai per vieną dieną uoliai atliko tai, ką mes, vangūs, viliamės atlikti per visą savaitę.

19 skyrius: Apie psalmodijos drausmę

Visur tikime, kad yra dieviškasis buvimas ir kad Viešpaties akys kiekvienoje vietoje stebi gerus ir blogus, tačiau ypač be jokios abejonės tai turime tikėti, kai dalyvaujame Dievo darbe. Todėl visada prisiminkime, ką sako Pranašas: „Tarnaukite Viešpačiui su baime“ (Ps 2, 11), ir vėl: „Giedokite išmintingai“ (Ps 46, 8), bei: „Giedosiu Tau angelų akivaizdoje“ (Ps 137, 1). Todėl apsvarstykime, kaip dera elgtis Dievo ir Jo angelų akivaizdoje, ir taip stovėkime giedodami, kad mūsų protas derėtų su mūsų balsu.

20 skyrius: Apie maldos pagarbą

Jei norime ką nors pasiūlyti galingiems žmonėms, nedrįstame to daryti be nuolankumo ir pagarbos, tad juo labiau Viešpačiui, visatos Dievui, turime melstis su didžiausiu nuolankumu ir tyru atsidavimu. Žinokime, kad esame išklausomi ne dėl daugžodžiavimo, bet dėl širdies tyrumo ir ašarų atgailos. Todėl malda turi būti trumpa ir tyra, nebent dieviškosios malonės įkvėpimas ją prailgintų. Bendruomenėje malda turi būti visiškai trumpa, ir, vyresniajam davus ženklą, visi kartu atsistoja.

21 skyrius: Apie vienuolyno dekanus

Jei bendruomenė didesnė, iš brolių reikia išrinkti geros reputacijos ir švento gyvenimo vyrus, kurie būtų paskirti dekanais. Jie turi rūpintis savo dekanijomis visais klausimais pagal Dievo įsakymus ir abato nurodymus. Dekanais renkami tokie, kuriais abatas gali pasitikėti, dalindamas savo pareigas. Jie renkami ne pagal eilę, bet pagal gyvenimo nuopelnus ir išminties mokymą. Jei kuris dekanas, išpuikęs ar rastas kaltas, būtų papeiktas kartą, antrą ar trečią kartą ir nepasitaisytų, jis pašalinamas, o jo vietą užima kitas, vertas šios pareigos. Tą patį nustatome ir apie priorą.

22 skyrius: Kaip vienuoliai turi miegoti

Kiekvienas vienuolis miega atskiroje lovoje. Lovos įrengiamos pagal jų gyvenimo būdą, abato nuožiūra. Jei įmanoma, visi miega vienoje patalpoje; jei dėl gausos tai neįmanoma, jie ilsisi po dešimt ar dvidešimt kartu su vyresniaisiais, kurie jais rūpinasi. Toje patalpoje iki ryto nuolat dega žvakė. Vienuoliai miega apsirengę, susijuosę diržais ar virvėmis, bet miegodami nelaiko peilių prie šono, kad sapne nesužeistų kito miegančiojo. Vienuoliai visada turi būti pasiruošę, gavę ženklą, nedelsdami keltis ir skubėti lenktyniaudami prie Dievo darbo, tačiau su rimtumu ir saiku. Jaunesni broliai neturi turėti lovų šalia vienas kito, bet būti išdėstyti tarp vyresniųjų. Keldamiesi prie Dievo darbo, jie turi saikingai raginti vienas kitą, kad išvengtų mieguistųjų pasiteisinimų.

23 skyrius: Apie bausmę už kaltes

Jei kuris brolis rastas užsispyręs, neklusnus, išdidus, murmantis ar kaip nors prieštaraujantis šventajai regulai ir savo vyresniųjų nurodymams, jis, pagal mūsų Viešpaties įsakymą, turi būti slapta įspėtas savo vyresniųjų kartą ir antrą kartą. Jei nepasitaiso, jis viešai papeikiamas visų akivaizdoje. Jei ir tada nepasitaiso, jei supranta, kokia yra bausmė, jis atskiriamas; jei jis yra užsispyręs, jam taikoma kūno bausmė.

24 skyrius: Kokia turi būti atskyrimo bausmė

Pagal kaltės sunkumą turi būti taikoma atskyrimo ar drausminimo bausmė. Kaltės laipsnis priklauso nuo abato sprendimo. Jei brolis rastas kaltas dėl lengvesnių nusižengimų, jis atskiriamas nuo bendro stalo. Atskirtam nuo bendro stalo taikoma tokia tvarka: oratorijoje jis negieda psalmės ar antifonos, neskaito skaitinio, kol neatlieka atgailos. Maistą jis gauna vienas po brolių valgio, pavyzdžiui, jei broliai valgo šeštą valandą, jis valgo devintą, jei broliai valgo devintą, jis valgo vakare, kol tinkama atgaila jam atneša atleidimą.

25 skyrius: Apie sunkesnes kaltes

Brolis, kaltas dėl sunkesnių nusižengimų, atskiriamas nuo stalo ir oratorijos. Nė vienas brolis jokiu būdu neturi su juo bendrauti ar kalbėtis. Jis dirba vienas jam paskirtą darbą, išlieka atgailos liūdesyje, žinodamas baisų apaštalo nuosprendį: „Toks žmogus atiduodamas kūno sunaikinimui, kad jo dvasia būtų išgelbėta Viešpaties dieną“ (1 Kor 5, 5). Maistą jis gauna vienas, pagal abato nustatytą kiekį ir laiką. Niekas, praeidamas pro šalį, jo nepalaimina, nei maistas, kuris jam duodamas, nėra palaiminamas.

26 skyrius: Apie tuos, kurie be leidimo bendrauja su atskirtaisiais

Jei kuris brolis, be abato leidimo, išdrįsta bet kokiu būdu bendrauti su atskirtu broliu, kalbėtis su juo ar siųsti jam nurodymus, jis patiria tokią pat atskyrimo bausmę.

27 skyrius: Kaip abatas turi rūpintis atskirtaisiais

Abatas turi su didžiausiu rūpesčiu prižiūrėti nusikaltusius brolius, nes „ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams“ (Mt 9, 12). Todėl jis, kaip išmintingas gydytojas, turi naudoti visas priemones: siųsti „senpectas“, tai yra išmintingus vyresnius brolius, kurie slapta paguostų svyruojantį brolį, skatintų jį nuolankiai atgailauti ir guostų, kad jo neištiktų per didelis liūdesys, kaip sako apaštalas: „Tegul jame stiprėja meilė, ir visi už jį meldžiasi“ (2 Kor 2, 7–8). Abatas turi itin rūpintis, su visa išmintimi ir uolumu stengtis, kad neprarastų nė vienos jam patikėtos avies. Jis turi žinoti, kad prisiėmė rūpintis silpnomis sielomis, o ne valdyti sveikus. Tegul bijo pranašo grasinimo, kur Dievas sako: „Tai, kas buvo riebiausia, ėmėte, o tai, kas silpna, išmetėte“ (Ez 34, 3–4). Tegul seka gerojo Ganytojo gailestingumo pavyzdžiu, kuris, palikęs devyniasdešimt devynias avis kalnuose, ėjo ieškoti vienos paklydusios avies. Jos silpnumą jis taip užjautė, kad teikėsi užsidėti ją ant savo šventų pečių ir parnešti į kaimenę (Lk 15, 4–5).

28 skyrius: Apie tuos, kurie, dažnai įspėjami, nesitaiso

Jei brolis, dažnai įspėtas dėl kokios nors kaltės, net ir atskirtas nesitaiso, jam taikoma griežtesnė bausmė – rykščių bausmė. Jei ir taip nesitaiso ar, toli gražu, išpuikęs gina savo darbus, abatas elgiasi kaip išmintingas gydytojas: jei naudojo šiltus kompresus, padrąsinimo tepalus, Šventojo Rašto vaistus, galiausiai atskyrimo deginimą ar rykščių smūgius, ir mato, kad jo pastangos nieko neduoda, tegul imasi dar didesnės priemonės – savo ir visų brolių maldos už jį, kad Viešpats, kuris viską gali, išgydytų sergantį brolį. Jei ir taip jis nepasveiksta, abatas tegul griebiasi pjūvio geležies, kaip sako apaštalas: „Pašalinkite blogį iš savo tarpo“ (1 Kor 5, 13), ir vėl: „Jei netikintis nori skirtis, tesiskiria“ (1 Kor 7, 15), kad viena ligota avis neužkrėstų visos kaimenės.

29 skyrius: Ar broliai, išėję iš vienuolyno, gali būti vėl priimti

Brolis, dėl savo kaltės palikęs vienuolyną, jei nori grįžti, pirmiausia turi pažadėti visiškai pasitaisyti dėl to, kas lėmė jo išėjimą, ir būti priimtas į žemiausią rangą, kad taip būtų išbandytas jo nuolankumas. Jei jis vėl išeina, tegul priimamas iki trečio karto, tačiau po to jis turi žinoti, kad jam nebebus leidžiama grįžti.

30 skyrius: Kaip drausminti jaunesnius vaikus

Kiekviena amžiaus grupė ar proto lygis turi turėti tinkamas priemones. Todėl, kai jaunesni vaikai, paaugliai ar tie, kurie nesupranta atskyrimo bausmės sunkumo, nusikalsta, jie arba baudžiami griežtu pasninku, arba griežtai drausminami rykštėmis, kad pasitaisytų.

31 skyrius: Koks turi būti vienuolyno sandėlininkas

Vienuolyno sandėlininku renkamas iš bendruomenės išmintingas, brandžių įpročių, blaivus, nepersivalgantis, neišdidus, neerzinantis, neįžeidžiantis, ne vangus, nešvaistantis, bet Dievo bijantis žmogus, kuris visai bendruomenei būtų kaip tėvas. Jis rūpinasi viskuo. Be abato leidimo nieko nedaro. Vykdo, kas įsakoma. Nebeliūdina brolių. Jei kuris brolis ko nors nepagrįstai prašo, jis, jo neatmesdamas, turi pagrįstai ir nuolankiai atsakyti. Jis saugo savo sielą, visada prisimindamas apaštalo žodžius: „Kas gerai tarnavo, įgyja gerą vardą“ (1 Tim 3, 13). Su didžiausiu rūpesčiu prižiūri ligonius, vaikus, svečius ir vargšus, tvirtai žinodamas, kad teismo dieną turės atsiskaityti už juos visus. Visus vienuolyno indus ir turtą laiko tarsi šventus altoriaus indus. Nieko nelaiko nereikšmingu. Nei godus, nei švaistūnas, nei vienuolyno turto naikintojas, viską daro saikingai ir pagal abato nurodymus.

Pirmiausia jis turi būti nuolankus, ir, jei neturi ko duoti, tegul atsako geru žodžiu, kaip parašyta: „Geras žodis vertingesnis už geriausią dovaną“ (Sir 18, 17). Viską, ką abatas jam paveda, laiko savo atsakomybe; ko abatas jam draudžia, to nedaro. Broliams nustatytą maisto davinį duoda be jokio išdidumo ar delsimo, kad jie nebūtų papiktinti, prisimindamas dieviškąjį žodį, kokia bausmė laukia to, kuris papiktina vieną iš mažutėlių (Mt 18, 6). Jei bendruomenė didesnė, jam duodami pagalbininkai, kad jis ramiai atliktų savo pareigas. Tinkamomis valandomis duodama, kas turi būti duodama, ir prašoma, kas turi būti prašoma, kad niekas Dievo namuose nebūtų sutrikdytas ar nuliūdintas.

32 skyrius: Apie vienuolyno įrankius ir daiktus

Abatas vienuolyno įrankius, drabužius ar kitus daiktus patiki broliams, kurių gyvenimu ir įpročiais jis pasitiki, ir kiekvienam paskiria saugoti bei surinkti pagal tai, ką laiko naudinga. Abatas turi turėti jų sąrašą, kad, broliams keičiantis pavedimais, žinotų, ką duoda ir ką gauna. Jei kas nešvariai ar aplaidžiai elgiasi su vienuolyno daiktais, jis papeikiamas; jei nesitaiso, jam taikoma regulos drausmė.

33 skyrius: Ar vienuoliai gali turėti ką nors savo

Ši yda turi būti visiškai išrauta iš vienuolyno: niekas nedrįsta nei duoti, nei imti be abato leidimo, nei turėti ką nors savo – nei knygos, nei lentelių, nei plunksnos, visiškai nieko, nes jiems neleidžiama turėti nei savo kūno, nei valios savo žinioje. Viską, kas būtina, jie turi tikėtis gauti iš vienuolyno tėvo, ir nieko neturi turėti, ko abatas nedavė ar neleido. Viskas visiems yra bendra, kaip parašyta, ir niekas neturi nieko laikyti savu ar to reikalauti (Apd 4, 32). Jei kas rastas mėgaujantis šia yda, įspėjamas kartą ir antrą kartą; jei nesitaiso, jam taikoma bausmė.

34 skyrius: Ar visi turi vienodai gauti, kas būtina

Kaip parašyta: „Kiekvienam buvo dalijama pagal poreikį“ (Apd 4, 35). Mes nesakome, kad būtų išskiriami asmenys – toli gražu – bet atsižvelgiama į silpnumus. Tas, kuriam reikia mažiau, dėkoja Dievui ir neliūdi, o tas, kuriam reikia daugiau, nusižemina dėl savo silpnumo, o nesididžiuoja dėl gailestingumo. Taip visi nariai bus ramybėje. Svarbiausia, kad murmėjimo blogis dėl jokios priežasties nepasirodytų jokiu žodžiu ar ženklu. Jei kas rastas taip darantis, jam taikoma griežtesnė drausmė.

35 skyrius: Apie savaitinius virtuvės tarnus

Broliai tarnauja vienas kitam, ir niekas neatleidžiamas nuo virtuvės pareigų, išskyrus ligą ar svarbią užduotį, nes taip įgyjama didesnė atlygio ir meilės dalis. Silpnesniems duodama pagalba, kad jie tai darytų be liūdesio; visi turi pagalbą pagal bendruomenės dydį ar vietos sąlygas. Jei bendruomenė didesnė, sandėlininkas atleidžiamas nuo virtuvės, taip pat tie, kurie užsiima svarbesnėmis užduotimis. Kiti tarnauja vienas kitam su meile. Baigiantis savaitei, šeštadienį atliekamas valymas. Rankšluosčiai, kuriais broliai šluosto rankas ar kojas, išplaunami. Kojos plaunamos visiems tiek išeinančiam, tiek įeinančiam tarnui. Jo naudoti indai, švarūs ir sveiki, grąžinami sandėlininkui, kuris juos perduoda įeinančiam, kad žinotų, ką duoda ir ką gauna.

Savaitiniai tarnai valandą prieš valgį gauna papildomą gėrimą ir duoną, kad valgio metu tarnautų broliams be murmėjimo ar sunkaus vargo. Tačiau šventadieniais jie laukia iki mišių pabaigos. Įeinantys ir išeinantys savaitiniai tarnai sekmadienį, po rytmetinių maldų, oratorijoje visi atsiklaupia, prašydami už juos melstis. Išeinantis taria šią eilutę: „Būk palaimintas, Viešpatie Dieve, kuris man padėjai ir paguodei“ (Ps 85, 17). Tai pakartojama tris kartus, gavus palaiminimą jis išeina. Įeinantis taria: „Dieve, ateik man į pagalbą; Viešpatie, skubėk man padėti“ (Ps 69, 2), tai pakartojama tris kartus visiems, gavus palaiminimą jis pradeda tarnauti.

36 skyrius: Apie sergančius brolius

Sergančių brolių priežiūra yra svarbiausia ir pirmesnė už viską, kad jiems būtų tarnaujama kaip pačiam Kristui, nes Jis sakė: „Buvau ligonis, ir jūs mane aplankėte“ (Mt 25, 36), ir: „Ką padarėte vienam iš šių mažiausiųjų, man padarėte“ (Mt 25, 40). Tačiau ir patys ligoniai turi suprasti, kad jiems tarnaujama Dievo garbei, ir savo reikalavimais neliūdinti tarnaujančių brolių. Vis dėlto ligoniai turi būti kantriai ištveriami, nes už tai gaunamas didesnis atlygis. Abatas turi labai rūpintis, kad ligoniai nebūtų apleisti. Jiems skiriama atskira patalpa ir Dievo bijantis, rūpestingas bei uolus tarnas. Maudynės ligoniams siūlomos, kai tik reikia, bet sveikiems, ypač jaunesniems, leidžiamos rečiau. Labai silpniems ligoniams atsigavimui leidžiama valgyti mėsą, bet, kai jie pasveiksta, visi, kaip įprasta, susilaiko nuo mėsos. Abatas labai rūpinasi, kad sandėlininkai ar tarnai neapleistų ligonių, nes jis atsakingas už viską, ką padaro jo mokiniai.

37 skyrius: Apie senelius ir vaikus

Nors žmogaus prigimtis linkusi gailėtis šių amžiaus grupių – senelių ir vaikų – regulos autoritetas taip pat turi jais pasirūpinti. Jų silpnumas visada atsižvelgiamas, ir maisto atžvilgiu jiems netaikoma griežta regulos drausmė. Jiems rodomas gailestingas atlaidumas, leidžiant valgyti anksčiau nei nustatytos kanoninės valandos.

38 skyrius: Apie savaitinį skaitovą

Brolių valgio metu skaitiniai neturi trūkti, ir tai neturi būti atsitiktinis asmuo, kuris paima knygą ir skaito. Skaitovas visai savaitei pradedamas sekmadienį. Po mišių ir komunijos jis prašo visų melstis už jį, kad Dievas apsaugotų jį nuo išdidumo. Oratorijoje visi tris kartus kartoja šią eilutę, jam pradedant: „Viešpatie, atverk mano lūpas, ir mano burna skelbs Tavo šlovę“ (Ps 50, 17). Gavęs palaiminimą, jis pradeda skaityti. Laikomasi visiškos tylos, kad nebūtų girdimas joks šnabždesys ar balsas, išskyrus skaitovo. Valgantys ir geriantys broliai patys vienas kitam tarnauja, kad niekam nereikėtų ko prašyti. Jei ko reikia, prašoma ženklu, o ne balsu. Niekas nedrįsta klausti apie skaitinį ar kitus dalykus, kad nebūtų progos; nebent vyresnysis, norėdamas ugdyti, trumpai ką pasako. Savaitinis skaitovas prieš pradėdamas skaityti gauna atskiestą gėrimą dėl šventos komunijos ir kad jam nebūtų sunku pasninkauti. Vėliau jis valgo kartu su savaitiniais virtuvės tarnais ir pagalbininkais. Broliai skaito ar gieda ne pagal eilę, o tie, kurie ugdo klausytojus.

39 skyrius: Apie maisto kiekį

Manome, kad kasdieniam valgiui, tiek šeštą, tiek devintą valandą, visais mėnesiais užtenka dviejų virtų patiekalų, atsižvelgiant į įvairius silpnumus, kad tas, kuris negali valgyti vieno, galėtų pasistiprinti kitu. Taigi visi brolių valgiai turi būti du virti patiekalai, o jei yra vaisių ar šviežių daržovių, pridedamas trečias. Vienas svaras duonos per dieną yra pakankamas, nesvarbu, ar valgoma kartą, ar per pietus ir vakarienę. Jei bus vakarienė, trečdalis to svaro sandėlininko saugomas vakarieniaujantiems. Jei darbas buvo sunkesnis, abatas, savo nuožiūra, gali pridėti daugiau, jei tai naudinga, tačiau svarbiausia vengti persivalgymo, kad vienuolis niekada nepatirtų virškinimo sutrikimų. Nieko nėra taip priešinga krikščioniui kaip persivalgymas, kaip sako mūsų Viešpats: „Žiūrėkite, kad jūsų širdys nebūtų apsunkintos persivalgymo“ (Lk 21, 34). Jaunesniems vaikams duodama mažiau nei suaugusiems, visur laikantis saiko. Ketvirtoji rūšis mėsos visiškai draudžiama visiems, išskyrus labai silpnus ligonius.

40 skyrius: Apie gėrimų kiekį

Kiekvienas turi savo dovaną iš Dievo, vienas tokią, kitas kitokią (1 Kor 7, 7), todėl su tam tikru atsargumu nustatome kitų maisto kiekį. Atsižvelgdami į silpnųjų būklę, manome, kad vieno hemino vyno per dieną užtenka kiekvienam. Tie, kuriems Dievas davė ištvermės susilaikyti, žino, kad gaus savo atlygį. Jei vietos sąlygos, darbas ar vasaros karštis reikalauja daugiau, tai priklauso nuo vyresniojo sprendimo, tačiau jis turi užtikrinti, kad nebūtų persisotinimo ar girtumo. Nors skaitome, kad vynas visiškai netinka vienuoliams, kadangi mūsų laikais vienuolių tuo neįtikinsi, bent jau sutarkime, kad negeriame iki soties, o saikingai, nes „vynas net išminčius paverčia atsimetėliais“ (Sir 19, 2). Kur vietos sąlygos neleidžia gauti net minėto kiekio, o daug mažiau ar visai nieko, ten gyvenantys tegu laimina Dievą ir nemurmi. Svarbiausia raginame, kad jie būtų be murmėjimo.

41 skyrius: Kuriomis valandomis broliai turi valgyti

Nuo šventų Velykų iki Sekminių broliai valgo šeštą valandą ir vakarieniauja vakare. Nuo Sekminių visą vasarą, jei vienuoliai nedirba laukuose ar vasaros karštis netrukdo, trečiadieniais ir penktadieniais pasninkauja iki devintos valandos; kitomis dienomis pietauja šeštą valandą. Jei jie dirba laukuose ar vasaros karštis pernelyg didelis, pietūs šeštą valandą tęsiami, ir tai priklauso nuo abato sprendimo. Jis viską taip tvarko, kad sielos būtų išgelbėtos, ir broliai savo darbus atliktų be pagrįsto murmėjimo. Nuo rugsėjo idų iki Gavėnios pradžios jie visada valgo devintą valandą. Gavėnios metu iki Velykų valgo vakare. Vakarinis valgis turi būti taip organizuojamas, kad valgantiems nereikėtų žibinto šviesos, ir viskas būtų baigiama dar dienos šviesoje. Visais laikais, tiek vakarienės, tiek valgio valanda turi būti taip suderinta, kad viskas vyktų dienos šviesoje.

42 skyrius: Kad po užbaigiamųjų maldų niekas nekalbėtų

Vienuoliai visada turi stengtis laikytis tylos, ypač nakties valandomis. Todėl bet kuriuo metu, nesvarbu, ar tai pasninko, ar valgymo diena: jei tai valgymo diena, po vakarienės visi susėda kartu, ir vienas skaito „Kolokvijas“ (Collationes), „Tėvų gyvenimus“ (Vitas Patrum) ar kitą ugdantį tekstą, bet ne Heptateuchą ar Karalių knygas, nes silpnesniems protams tą valandą šių raštų klausytis nėra naudinga, tačiau kitomis valandomis jie gali būti skaitomi. Jei tai pasninko diena, po vakarinių maldų, po trumpo intervalo, visi eina skaityti „Kolokvijų“, kaip minėta. Perskaičius keturis ar penkis puslapius ar tiek, kiek leidžia laikas, visi susirenka, ir per šį skaitymo laiką tie, kurie buvo užsiėmę savo pavedimais, taip pat prisijungia. Visi kartu atlieka užbaigiamąsias maldas, ir po jų niekam neleidžiama daugiau ką nors kalbėti. Jei kas pažeidžia šią tylos taisyklę, jam taikoma griežta bausmė, išskyrus atvejus, kai atsiranda svečių poreikis ar abatas kam nors ką nors įsako. Tačiau ir tai turi būti daroma su didžiausiu rimtumu ir saikinga pagarba.

43 skyrius: Apie tuos, kurie vėluoja į Dievo darbą ar prie stalo

Vos išgirdus Dievo darbo valandos signalą, viskas, kas buvo rankose, turi būti palikta, ir su didžiausiu skubumu bėgama, tačiau su rimtumu, kad nebūtų skatinamas lengvabūdiškumas. Nieko negalima statyti aukščiau už Dievo darbą. Jei kas naktinių vigilijų metu po devyniasdešimt ketvirtosios psalmės Gloria, kurią dėl to norime giedoti lėtai ir iškilmingai, ateina pavėlavęs, jis nestovi savo vietoje chore, bet paskutinis iš visų ar vietoje, kurią abatas paskyrė tokiems aplaidiems, kad jie būtų matomi jo ar visų, kol, baigus Dievo darbą, viešai atgailaudamas atsiprašo. Juos paskutinius ar atskirai statome tam, kad, visų matomi, bent iš gėdos pasitaisytų. Jei jie liktų už oratorijos ribų, galėtų būti tokių, kurie vėl atsigula miegoti, sėdi lauke, plepa ar duoda progą piktajam. Tegul įeina vidun, kad neprarastų viso darbo ir nuo tada pasitaisytų. Dienos valandų metu tas, kuris po eilutės ir pirmosios psalmės Gloria pavėluoja į Dievo darbą, pagal anksčiau minėtą taisyklę stovi paskutinis ir nedrįsta prisijungti prie giedančių choro, kol neatlieka atgailos, nebent abatas savo leidimu atleidžia, tačiau kaltasis vis tiek turi atlikti atgailą.

Prie stalo tas, kuris neatvyksta prieš eilutę, kad visi kartu galėtų sakyti eilutę, melstis ir sėstis prie stalo, dėl savo aplaidumo ar ydos pavėlavęs, įspėjamas iki dviejų kartų. Jei vėl nesitaiso, jam neleidžiama dalyvauti bendrame stale, jis atskiriamas nuo visų ir valgo vienas, netekdamas savo vyno porcijos, kol atlieka atgailą ir pasitaiso. Taip pat baudžiamas tas, kuris nėra prie eilutės, sakomos po valgio. Niekas nedrįsta valgyti ar gerti prieš ar po nustatytos valandos. Jei vyresnysis ką nors pasiūlo, o brolis atsisako, vėliau, kai užsinori to, ką atmetė, ar ko kito, jis nieko negauna, kol tinkamai neatsiprašo.

44 skyrius: Kaip atskirtieji atlieka atgailą

Tie, kurie dėl sunkių kaltų atskirti nuo oratorijos ir stalo, Dievo darbo valandomis guli išsitiesę prie oratorijos durų, nieko nesakydami, tik galva palenkta į žemę, gulėdami prie išeinančių iš oratorijos brolių kojų. Tai daro tol, kol abatas nusprendžia, kad pakanka. Kai abatas liepia jam ateiti, jis puola prie abato, o paskui prie visų brolių kojų, prašydamas už jį melstis. Tada, jei abatas liepia, jis priimamas į chorą ar vietą, kurią abatas nustato, tačiau jis nedrįsta oratorijoje giedoti psalmės, skaityti ar atlikti kitokios pareigos, kol abatas vėl neįsako. Kiekvienos valandos metu, baigus Dievo darbą, jis meta save ant žemės toje vietoje, kur stovi, ir taip atlieka atgailą, kol abatas liepia jam liautis. Tie, kurie dėl lengvų kaltų atskirti tik nuo stalo, atlieka atgailą oratorijoje, kol abatas liepia. Jie tai daro, kol abatas palaimina ir sako: „Užtenka.“

45 skyrius: Apie tuos, kurie klysta oratorijoje

Jei kas, giedodamas psalmę, responzorinį giedojimą, antifoną ar skaitydamas skaitinį, suklysta ir viešai visų akivaizdoje neatgailauja, jam taikoma griežtesnė bausmė, nes jis nenorėjo nuolankiai ištaisyti to, ką padarė dėl aplaidumo. Vaikai už tokią kaltę mušami.

46 skyrius: Apie tuos, kurie nusikalsta kitais dalykais

Jei kas, dirbdamas bet kokį darbą – virtuvėje, sandėlyje, tarnyboje, kepykloje, sode, kokioje nors amato srityje ar bet kur kitur – ką nors sugadina, sulaužo, pameta ar kitaip nusikalsta, ir pats iškart neateina pas abą ar bendruomenę, nepraneša apie savo kaltę ir neatgailauja, o kaltė išaiškėja per kitą, jam taikoma griežtesnė bausmė. Jei kaltė susijusi su sielos nuodėme, jis ją atskleidžia tik abatui ar dvasiniams vyresniesiems, kurie moka gydyti savo ir kitų žaizdas, bet jų neišduoda ir neviešina.

47 skyrius: Apie Dievo darbo valandos pranešimą

Abatas rūpinasi, kad Dievo darbo valandos būtų pranešamos dieną ir naktį; jis pats tai daro arba paveda šią pareigą rūpestingam broliui, kad viskas vyktų tinkamomis valandomis. Psalmės ar antifonos po abato pavedamos pagal tvarką tiems, kuriems liepta. Giedoti ar skaityti nedrįsta tas, kuris negali atlikti šios pareigos taip, kad ugdytų klausytojus. Tai daroma su nuolankumu, rimtumu ir pagarba, ir tik tam, kuriam abatas liepia.

48 skyrius: Apie kasdienį rankų darbą

Tingumas yra sielos priešas, todėl broliai tam tikru metu turi užsiimti rankų darbu, o kitomis valandomis – dieviškuoju skaitymu. Manome, kad abu šie laikai turi būti taip sutvarkyti: nuo Velykų iki spalio pirmosios rytais, nuo pirmos valandos iki beveik ketvirtos, jie dirba būtinus darbus. Nuo ketvirtos valandos iki šeštos valandos, kai atliekama šeštoji valanda, jie skiria laiką skaitymui. Po šeštos valandos, atsikėlę nuo stalo, ilsisi savo lovose visiškoje tyloje, o jei kas nori skaityti, skaito sau taip, kad netrukdytų kitiems. Devintoji valanda atliekama anksčiau, apie aštuntos valandos vidurį, ir jie vėl dirba būtinus darbus iki vakarinių maldų. Jei vietos poreikiai ar skurdas reikalauja, kad jie patys rinktų derlių, tegul neliūdi, nes tikrieji vienuoliai yra tie, kurie gyvena iš savo rankų darbo, kaip mūsų Tėvai ir apaštalai. Viskas turi būti daroma saikingai dėl silpnųjų.

Nuo spalio pirmosios iki Gavėnios pradžios jie iki antros valandos pilnai skiria laiką skaitymui. Antrą valandą atliekama trečioji valanda, ir iki devintos valandos visi dirba jiems paskirtus darbus. Pirmuoju devintos valandos signalu kiekvienas palieka savo darbą ir būna pasiruošęs, kai nuskamba antras signalas. Po valgio jie skiria laiką skaitymui ar psalmių mokymuisi. Gavėnios dienomis nuo ryto iki trečios valandos pilnai skiria laiką skaitymui, o iki dešimtos valandos pilnai dirba jiems paskirtus darbus. Gavėnios metu kiekvienam duodama po knygą, kurią jis turi perskaityti nuo pradžios iki galo. Paskiriami vienas ar du vyresnieji, kurie Gavėnios metu, kai broliai skaito, apeina vienuolyną ir žiūri, ar nėra tingių brolių, kurie leidžia laiką dykinėdami ar plepėdami, užuot skaitę, taip ne tik būdami nenaudingi sau, bet ir trikdydami kitus. Jei toks rastas – toli gražu – jis įspėjamas kartą ir antrą kartą; jei nesitaiso, jam taikoma regulos bausmė, kad kiti bijotų. Broliai neturi bendrauti vieni su kitais netinkamomis valandomis.

Sekmadienį visi, išskyrus tuos, kurie paskirti įvairioms pareigoms, skiria laiką skaitymui. Jei kas yra toks aplaidus ar tingus, kad nenori ar negali medituoti ar skaityti, jam pavedamas darbas, kad nebūtų laisvas. Silpniems ar jautriems broliams pavedamas toks darbas ar amatas, kad jie nebūtų tingūs, bet nebūtų priblokšti sunkaus darbo ar išvaryti. Jų silpnumą abatas turi atsižvelgti.

49 skyrius: Apie Gavėnios laikymąsi

Nors vienuolio gyvenimas visada turėtų būti kaip Gavėnia, kadangi nedaugelis turi tokią dorybę, raginame Gavėnios dienomis gyventi visiškai tyrai, kartu šventomis dienomis nuplauti kitų laikų aplaidumą. Tai daroma tinkamai, jei susilaikome nuo visų ydų, atsiduodame maldai su ašaromis, skaitymui, širdies atgailai ir susilaikymui. Todėl šiomis dienomis pridėkime prie įprastos mūsų tarnystės naštos: privačias maldas, maisto ir gėrimo susilaikymą. Kiekvienas savo valia su Šventosios Dvasios džiaugsmu paaukoja Dievui daugiau, nei jam nustatyta, tai yra sumažina savo kūno maistą, gėrimą, plepumą, lengvabūdiškumą ir su dvasinio troškimo džiaugsmu laukia šventų Velykų. Tačiau tai, ką kiekvienas aukoja, jis turi aptarti su savo abatu, ir tai daroma su jo malda ir leidimu, nes tai, kas daroma be dvasinio tėvo leidimo, laikoma puikybe ir tuščia šlove, o ne nuopelnu. Viskas turi būti daroma su abato leidimu.

50 skyrius: Apie brolius, dirbančius toli nuo oratorijos ar keliaujančius

Broliai, kurie dirba labai toli ir negali laiku atvykti į oratoriją – jei abatas patvirtina, kad taip yra – atlieka Dievo darbą ten, kur dirba, su dieviška pagarba lenkdami kelius. Taip pat tie, kurie yra kelionėje, nepraleidžia nustatytų valandų, bet, kaip gali, jas atlieka ir neatleidžia savęs nuo tarnystės naštos.

51 skyrius: Apie brolius, kurie keliauja netoli

Brolis, siunčiamas kokiu nors pavedimu ir tikimasi, kad tą pačią dieną grįš į vienuolyną, nedrįsta valgyti lauke, net jei kas labai prašo, nebent abatas jam liepia. Jei elgiasi kitaip, jis atskiriamas.

52 skyrius: Apie vienuolyno oratoriją

Oratorija turi būti tai, kas ji yra vadinama, ir joje nieko kito nedaroma ar nelaikoma. Baigus Dievo darbą, visi išeina visiškoje tyloje, gerbdami Dievą, kad brolis, norintis privačiai melstis, nebūtų trukdomas kito netinkamo elgesio. Jei kas nori slapta melstis, tiesiog įeina ir meldžiasi ne garsiu balsu, bet su ašaromis ir širdies atsidavimu. Tie, kurie neatlieka tokio darbo, po Dievo darbo pabaigos nedrįsta likti oratorijoje, kaip minėta, kad netrukdytų kitiems.

53 skyrius: Apie svečių priėmimą

Visi atvykstantys svečiai priimami kaip Kristus, nes Jis sakys: „Buvau svečias, ir jūs mane priėmėte“ (Mt 25, 35). Visiems rodoma tinkama pagarba, ypač tikėjimo namiškiams ir piligrimams. Kai pranešama apie svečią, vyresnysis ar broliai jį pasitinka su visa meile. Pirmiausia jie meldžiasi kartu, o tada svečias priimamas taikoje. Taikos bučinys duodamas tik po maldos, kad būtų išvengta velnio apgaulių. Sveikinant visiems svečiams, atvykstantiems ar išvykstantiems, rodomas nuolankumas: nuleista galva ar visu kūnu nusilenkiant iki žemės, Kristus juose garbinamas, nes Jis priimamas. Priimti svečiai nuvedami į maldą, o paskui vyresnysis ar jo paskirtas brolis su jais sėdi. Prieš svečią skaitomas Dievo žodis, kad jis būtų ugdomas, o po to jam rodomas visas svetingumas. Dėl svečio vyresnysis gali nutraukti pasninką, išskyrus ypatingas pasninko dienas, kurių negalima pažeisti; broliai tęsia įprastus pasninkus. Abatas duoda svečiams vandens rankoms plauti; abatas ir visa bendruomenė plauna svečiams kojas, o po to sako šią eilutę: „Priėmėme, Dieve, Tavo gailestingumą Tavo šventovės viduryje“ (Ps 47, 10). Ypatingai rūpinamasi vargšų ir piligrimų priėmimu, nes juose labiau priimamas Kristus; turtingųjų baimė pati savaime iššaukia pagarbą.

Abato ir svečių virtuvė yra atskira, kad svečiai, atvykstantys nenuspėjamomis valandomis, kas vienuolyne niekada nesibaigia, netrikdytų brolių. Į šią virtuvę metams paskiriami du broliai, kurie gerai atlieka šią pareigą. Jiems, kai reikia, duodama pagalba, kad jie tarnautų be murmėjimo, o kai turi mažiau darbo, jie dirba ten, kur liepiama. Ši taisyklė taikoma ne tik jiems, bet ir visiems vienuolyno pareigūnams: kai reikia, jiems duodama pagalba, o kai jie laisvi, jie paklūsta įsakymams. Svečių patalpą prižiūri brolis, kurio sielą valdo Dievo baimė; ten turi būti pakankamai paruoštų lovų. Dievo namus valdo išmintingi žmonės. Su svečiais, be leidimo, niekas nedrįsta bendrauti ar kalbėtis; jei kas sutinka ar pamato svečią, nuolankiai pasisveikina, kaip minėta, paprašo palaiminimo ir praeina, sakydamas, kad jam neleidžiama kalbėtis su svečiu.

54 skyrius: Ar vienuolis gali priimti laiškus ar dovanas

Vienuoliui visiškai neleidžiama nei iš savo tėvų, nei iš kitų žmonių, nei vienas iš kito priimti ar duoti laiškų, dovanėlių ar bet kokių smulkių dovanų be abato leidimo. Jei net tėvai jam ką nors atsiunčia, jis nedrįsta to priimti, kol nepraneša abatui. Jei abatas liepia priimti, jis nusprendžia, kam tai atiduoti, ir brolis, kuriam tai buvo skirta, neturi liūdėti, kad nebūtų duota proga velniui. Kas elgiasi kitaip, jam taikoma regulos bausmė.

55 skyrius: Apie brolių drabužius ir avalynę

Broliai gauna drabužius pagal vietos, kurioje gyvena, klimato ir oro sąlygas, nes šaltesniuose regionuose reikia daugiau, o šiltesniuose – mažiau. Tai abato sprendimas. Vidutinio klimato vietose manome, kad kiekvienam vienuoliui užtenka gobtuvinės tunikos ir tunikos – žiemą vilnonės gobtuvinės tunikos, vasarą plonos ar senos – ir skapolieriaus darbui, taip pat kojinių ir batų. Vienuoliai nesiskundžia dėl šių daiktų spalvos ar kokybės, bet naudoja tai, kas randama jų gyvenamoje vietovėje ar kas gali būti pigiau nupirkta. Abatas rūpinasi, kad drabužiai nebūtų per trumpi, bet tinkamo dydžio. Gavę naujus drabužius, broliai iškart grąžina senus, kad jie būtų laikomi sandėlyje vargšams. Vienuoliui užtenka dviejų tunikų ir dviejų gobtuvinių tunikų dėl nakties ir skalbimo; daugiau yra perteklius ir turi būti pašalinta. Kojines ir kitus senus daiktus jie grąžina, gavę naujus. Kelionėje siunčiami broliai iš sandėlio gauna kelnes, kurias, grįžę, išskalbtas grąžina. Gobtuvinės tunikos ir tunikos kelionei yra šiek tiek geresnės nei įprastos; jas broliai gauna iš sandėlio išvykdami ir grąžina grįžę.

Lovoms užtenka čiužinio, vilnonės antklodės, paklodės ir pagalvės. Abatas dažnai tikrina lovas dėl privačios nuosavybės, kad jos nebūtų randamos. Jei kas turi tai, ko negavo iš abato, jam taikoma griežčiausia bausmė. Kad privati nuosavybė būtų visiškai pašalinta, abatas duoda viską, kas būtina: gobtuvinę tuniką, tuniką, kojines, batus, diržą, peilį, plunksną, adatą, nosinę, lenteles, kad nebūtų jokio būtino daikto trūkumo pasiteisinimo. Abatas visada atsižvelgia į Apaštalų darbų žodžius: „Kiekvienam buvo dalijama pagal poreikį“ (Apd 4, 35). Jis atsižvelgia į silpnųjų poreikius, o ne pavydinčiųjų blogą valią. Visuose sprendimuose jis galvoja apie Dievo atlygį.

56 skyrius: Apie abato stalą

Abato stalas visada yra su svečiais ir piligrimais. Kai svečių yra mažiau, abatas gali pakviesti brolius, kuriuos nori. Dėl drausmės vienas ar du vyresnieji visada paliekami su broliais.

57 skyrius: Apie vienuolyno amatininkus

Jei vienuolyne yra amatininkų, jie savo amatus atlieka su didžiausiu nuolankumu, jei abatas leidžia. Jei kuris iš jų didžiuojasi savo amato žiniomis, manydamas, kad teikia vienuolynui naudą, jis pašalinamas iš to amato ir nebedirba, kol nenusižemina ir abatas vėl jam neleidžia. Jei amatininkų darbai parduodami, tie, per kurių rankas jie perduodami, užtikrina, kad nebūtų jokio sukčiavimo. Jie visada prisimena Ananiją ir Safyrą, kad mirtis, kurią šie patyrė kūnu, neištiktų jų ar kitų, darančių sukčiavimą su vienuolyno daiktais, sieloje (Apd 5, 1–11). Kainose godumo yda neturi įsiskverbti, ir viskas parduodama šiek tiek pigiau, nei gali pasauliečiai, kad visame kame būtų garbinamas Dievas.

58 skyrius: Apie brolių priėmimo drausmę

Naujokui, atvykusiam gyventi vienuolyne, įėjimas lengvai nesuteikiamas, bet, kaip sako apaštalas: „Išbandykite dvasias, ar jos iš Dievo“ (1 Jn 4, 1). Jei atvykėlis atkakliai beldžia ir po keturių ar penkių dienų matomas kantriai ištveriantis įžeidimus bei įėjimo sunkumus ir laikosi savo prašymo, jam leidžiama įeiti, ir jis kelias dienas būna svečių patalpoje. Vėliau jis pereina į naujokų patalpą, kur medituoja, valgo ir miega. Jam paskiriamas vyresnysis, tinkamas laimėti sielas, kuris labai rūpestingai jį prižiūri. Tikrinama, ar jis tikrai ieško Dievo, ar uolus Dievo darbui, klusnumui ir išbandymams. Jam iš anksto pranešami visi sunkumai ir iššūkiai, per kuriuos einama pas Dievą. Jei jis pažada ištvermingai laikytis stabilumo, po dviejų mėnesių jam skaitoma visa regula, sakant: „Štai įstatymas, pagal kurį nori tarnauti; jei gali jį laikytis, įeik; jei negali, laisvai išeik.“ Jei jis lieka, grąžinamas į naujokų patalpą ir vėl išbandomas visokeriopa kantrybe. Po šešių mėnesių jam vėl skaitoma regula, kad žinotų, į ką įsipareigoja. Jei jis lieka, po keturių mėnesių regula jam skaitoma dar kartą. Jei, apsvarstęs pats su savimi, jis pažada laikytis visko ir vykdyti visus įsakymus, jis priimamas į bendruomenę, žinodamas, kad pagal regulą nuo tos dienos jam neleidžiama išeiti iš vienuolyno ar nusimesti regulos jungo, kurį po tokio ilgo svarstymo galėjo arba atmesti, arba priimti.

Priimamas oratorijoje visų akivaizdoje jis pažada stabilumą, gyvenimo būdo laikymąsi ir klusnumą prieš Dievą ir Jo šventuosius, kad, jei kada elgtųsi kitaip, žinotų, kad bus pasmerktas To, iš kurio tyčiojasi. Dėl šio pažado jis sudaro raštišką prašymą šventųjų, kurių relikvijos ten yra, ir esančio abato vardu. Šį prašymą jis rašo savo ranka, arba, jei nemoka rašyti, kitas jo prašymu rašo, o naujokas padaro ženklą ir savo ranka deda ant altoriaus. Padėjęs prašymą, naujokas iškart pradeda šią eilutę: „Priimk mane, Viešpatie, pagal Tavo žodį, ir aš gyvensiu, ir neleisk man nusivilti mano viltimi“ (Ps 118, 116). Visą bendruomenė atsako šią eilutę tris kartus, pridėdama Gloria Patri. Tada naujokas brolis puola prie kiekvieno kojų, prašydamas už jį melstis, ir nuo tos dienos laikomas bendruomenės nariu. Jei jis turi turto, prieš tai išdalija jį vargšams arba oficialiai dovanoja vienuolynui, nieko sau nepasilikdamas, nes žino, kad nuo tos dienos neturės net savo kūno kontrolės. Oratorijoje jis nusirengia savo drabužius ir apsivelka vienuolyno drabužiais. Jo nusivilkti drabužiai laikomi sandėlyje, kad, jei kada, velniui įtikinant, jis nuspręstų išeiti iš vienuolyno – toli gražu – būtų išmestas, nusivilkęs vienuolyno drabužius. Tačiau jo prašymo, kurį abatas paėmė nuo altoriaus, jis neatgauna, bet jis laikomas vienuolyne.

59 skyrius: Apie bajorų ar vargšų vaikus, siūlomus vienuolynui

Jei kuris bajoras siūlo savo sūnų Dievui vienuolyne, jei berniukas yra jaunesnis, jo tėvai sudaro prašymą, kaip minėta, ir per aukojimą šį prašymą bei berniuko ranką įvynioja į altoriaus drobę, taip jį aukodami. Dėl savo turto jie prisiekia, kad niekada, nei patys, nei per tarpininką, nei jokiu būdu neduos jam nieko ar nesuteiks galimybės turėti; arba, jei nenori to daryti ir nori paaukoti vienuolynui labdarą už savo nuopelnus, jie dovanoja vienuolynui turtą, pasilikdami, jei nori, naudojimosi teises. Taip užkertamas kelias bet kokiai galimybei, kad berniukas būtų apgautas ir pražūtų – toli gražu – ką patyrėme. Vargšai daro tą patį. Tie, kurie visiškai nieko neturi, tiesiog sudaro prašymą ir aukoja savo sūnų su auka liudininkų akivaizdoje.

60 skyrius: Apie kunigus, norinčius gyventi vienuolyne

Jei kunigas prašo būti priimtas į vienuolyną, jam iškart nesutinkama. Tačiau, jei jis atkakliai laikosi savo prašymo, jis turi žinoti, kad laikysis visos regulos drausmės, ir jam niekas nebus atleidžiama, kaip parašyta: „Drauge, kam atėjai?“ (Mt 26, 50). Jam leidžiama stovėti po abato, laiminti ar laikyti mišias, jei abatas liepia. Kitaip jis nieko nedrįsta daryti, žinodamas, kad yra pavaldus regulos drausmei, ir turi rodyti dar daugiau nuolankumo pavyzdžių visiems. Jei dėl šventinimų ar kitų priežasčių jis yra vienuolyne, jis užima vietą pagal įstojimo laiką, o ne tą, kuri jam buvo suteikta dėl kunigystės pagarbos. Jei klerikas tuo pačiu noru nori prisijungti prie vienuolyno, jis gauna vidutinę vietą, bet tik jei pažada laikytis regulos ir stabilumo.

61 skyrius: Kaip priimami klajojantys vienuoliai

Jei vienuolis piligrimas iš tolimų kraštų atvyksta ir nori gyventi vienuolyne kaip svečias, o jam tinka vietos papročiai ir jis tiesiog patenkintas tuo, ką randa, neperkraudamas vienuolyno savo pertekliumi, jis priimamas tiek laiko, kiek pageidauja. Jei jis pagrįstai ir nuolankiai, su meile, ką nors kritikuoja ar nurodo, abatas protingai svarsto, ar galbūt dėl to Viešpats jį atsiuntė. Jei vėliau jis nori įsipareigoti stabilumui, toks noras neatmetamas, ypač todėl, kad svečiavimosi metu buvo galima pažinti jo gyvenimą.

Tačiau jei svečiavimosi metu jis pasirodo perteklingas ar ydų pilnas, ne tik neturi būti priimtas į vienuolyno bendruomenę, bet jam mandagiai liepiama išeiti, kad jo ydos neužkrėstų kitų. Jei jis nėra toks, kad nusipelnytų būti išvarytas, ne tik priimamas į bendruomenę, jei pats to prašo, bet ir įtikinamas likti, kad jo pavyzdys ugdytų kitus, nes visur tarnaujama vienam Viešpačiui ir kovojama vienam Karaliui. Jei abatas mato, kad jis yra vertas, gali jam skirti šiek tiek aukštesnę vietą. Abatas gali suteikti aukštesnę vietą ne tik vienuoliui, bet ir kunigams ar klerikams iš anksčiau minėtų kategorijų, jei jų gyvenimas to vertas. Tačiau abatas turi būti atsargus ir nepriimti vienuolio iš kito žinomo vienuolyno be jo abato sutikimo ar rekomendacinių laiškų, nes parašyta: „Ko nenori, kad tau darytų, nedaryk kitam“ (Tob 4, 15).

62 skyrius: Apie vienuolyno kunigus

Jei abatas prašo, kad jam būtų įšventintas kunigas ar diakonas, jis renkasi iš saviškų tą, kuris vertas atlikti kunigystės pareigas. Įšventintas turi saugotis išdidumo ar puikybės ir nedaryti nieko, ko abatas neliepia, žinodamas, kad dar labiau pavaldus regulos drausmei. Kunigystė neturi tapti pretekstu pamiršti regulos klusnumą ir drausmę, bet jis turi dar labiau tobulėti Dieve. Jis visada laikosi vietos, kurią gavo įstodamas į vienuolyną, išskyrus altoriaus tarnystę, nebent bendruomenės pasirinkimas ir abato valia dėl jo gyvenimo nuopelnų nusprendžia jį paaukštinti. Tačiau jis turi laikytis dekano ar vyresniojo regulos. Jei elgiasi kitaip, laikomas ne kunigu, o maištininku. Dažnai įspėtas, jei nesitaiso, kviečiamas vyskupas liudyti. Jei ir tada nesitaiso, o jo kaltės tampa akivaizdžios, jis išvaromas iš vienuolyno, jei jo užsispyrimas toks, kad nenori paklusti ar laikytis regulos.

63 skyrius: Apie bendruomenės tvarką

Broliai vienuolyne išlaiko savo vietas pagal gyvenimo trukmę vienuolyne, gyvenimo nuopelnus ir abato sprendimą. Abatas neturi trikdyti jam patikėtos kaimenės ar, tarsi naudodamasis laisva valdžia, neteisingai ką nors tvarkyti, bet visada prisiminti, kad už visus savo sprendimus ir darbus turės atsiskaityti Dievui. Todėl pagal abato nustatytą ar brolių turimą tvarką jie eina priimti taikos bučinio, komunijos, giedoti psalmių ar stovėti chore. Visur amžius nenulemia vietos ir neturi įtakos, nes Samuelis ir Danielius, būdami jauni, teisė kunigus (1 Sam 3; Dan 13). Išskyrus tuos, kuriuos abatas, kaip minėta, dėl svarbių priežasčių paaukštino ar pažemino, visi kiti laikosi įstojimo tvarkos: pavyzdžiui, atėjęs antrą dienos valandą žino, kad yra jaunesnis už tą, kuris atėjo pirmą valandą, nepriklausomai nuo amžiaus ar rango. Vaikams visur visi išlaiko drausmę.

Jaunesnieji gerbia vyresniuosius, o vyresnieji myli jaunesniuosius. Kalbant vardais, niekas nedrįsta kito vadinti tik vardu: vyresnieji jaunesniuosius vadina „broliais“, o jaunesnieji vyresniuosius – „nonnos“ (tėvo pagarba). Abatas, laikomas Kristaus vietininku, vadinamas „dominus“ ir „abbas“ ne savo iniciatyva, bet Kristaus garbei ir meilei. Jis turi galvoti ir taip elgtis, kad būtų vertas tokios garbės. Kai broliai susitinka, jaunesnysis prašo vyresniojo palaiminimo. Kai praeina vyresnysis, jaunesnysis atsistoja ir užleidžia jam vietą sėdėti, ir jaunesnysis nesėda, kol vyresnysis neliepia, kad būtų įvykdyta, kas parašyta: „Lenktyniaukite tarpusavio pagarba“ (Rom 12, 10). Maži vaikai ir paaugliai oratorijoje ar prie stalo laikosi drausmės pagal savo vietas. Už oratorijos ribų ar bet kur kitur jie prižiūrimi ir drausminami, kol pasiekia subrendusį amžių.

64 skyrius: Apie abato rinkimus

Renkant abatą visada laikomasi principo, kad būtų paskirtas tas, kurį vieningai, Dievo baimėje, pasirenka visa bendruomenė arba net maža dalis bendruomenės, vadovaudamasi sveikesniu sprendimu. Renkamas tas, kuris pasižymi gyvenimo nuopelnais ir išminties mokymu, net jei jis būtų paskutinis bendruomenės tvarkoje. Jei visa bendruomenė – toli gražu – vieningai pasirenka ydų pilną asmenį, ir tos ydos tampa bent iš dalies žinomos vyskupui, kurio diecezijai priklauso vienuolynas, ar kaimyniniams abatams, ar krikščionims, jie turi užkirsti kelią ydingų sprendimų pergalei ir paskirti Dievo namams vertą valdytoją, žinodami, kad už tai gaus gerą atlygį, jei tai daro tyrai ir Dievo uolumu, kaip ir nuodėmę, jei tai apleidžia.

Paskirtas abatas visada prisimena, kokią naštą prisiėmė ir kam turės atsiskaityti už savo valdymą. Jis turi žinoti, kad jam labiau reikia būti naudingam, o ne vadovauti. Jis turi būti išmokytas Dievo įstatymo, kad žinotų, iš kur semtis naujų ir senų dalykų, būti skaistus, blaivus, gailestingas ir visada iškelti gailestingumą virš teismo, kad ir pats tai patirtų. Jis turi nekęsti ydų, bet mylėti brolius. Drausmindamas jis elgiasi protingai ir nepersistengia, kad, norėdamas per stipriai nuvalyti rūdis, nesulaužytų indo. Jis visada prisimena savo trapumą ir kad nulaužtos nendrės negalima sutraiškyti (Iz 42, 3). Mes nesakome, kad jis leistų ydoms vešėti, bet protingai ir su meile jas šalintų, kaip tinka kiekvienam, kaip jau minėjome, stengdamasis būti labiau mylimas nei bijomas. Jis neturi būti neramus ar pernelyg griežtas, pavydus ar įtarus, nes tada niekada neturės ramybės. Savo įsakymuose jis turi būti apdairus ir nuosaikus, ar paveda darbus pagal Dievą, ar pagal pasaulį, jis turi juos atskirti ir saikingai skirti, prisimindamas šventojo Jokūbo išmintį: „Jei per stipriai varysiu savo kaimenę, visi mirs per vieną dieną“ (Pr 30, 36). Vadovaudamasis šiais ir kitais išminties, dorybių motinos, pavyzdžiais, jis taip viską tvarko, kad stiprieji turėtų ko siekti, o silpnieji nebėgtų. Ypatingai jis saugo šią regulą visais atžvilgiais, kad, gerai tarnavęs, išgirstų iš Viešpaties tai, ką išgirdo gerasis tarnas, laiku dalijęs kviečius savo bendratarniams: „Tikrai sakau jums, jis paskirs jį valdyti visą savo turtą“ (Mt 24, 47).

65 skyrius: Apie vienuolyno vyresnįjį

Dažnai atsitinka, kad vyresniojo paskyrimas vienuolyne sukelia rimtus nesutarimus, kai kai kurie, apsvaigę puikybės dvasia ir laikydami save antraisiais abatais, prisiima tironiją, kursto nesutarimus ir sukelia skilimus bendruomenėje, ypač ten, kur vyresnysis skiriamas to paties kunigo ar abatų, kurie skiria abatą. Lengva suprasti, kaip tai absurdiška, nes nuo pat paskyrimo pradžios jam duodama proga puikuotis, kai jo mintys sako, kad jis išlaisvintas iš abato valdžios, nes paskirtas tų pačių, kurie paskyrė abatą. Iš to kyla pavydas, ginčai, šmeižtai, varžymasis, nesutarimai, netvarka. Kai abatas ir vyresnysis laikosi priešingų nuomonių, jų sielos neišvengiamai rizikuoja, o pavaldiniai, pataikaudami vienai ar kitai pusei, eina į pražūtį. Šio pavojaus kaltė tenka tiems, kurie sukėlė tokią netvarką.

Todėl, siekdami išsaugoti taiką ir meilę, manome, kad vienuolyno tvarkymas turi priklausyti nuo abato sprendimo. Jei įmanoma, kaip minėjome anksčiau, visi vienuolyno reikalai tvarkomi per dekanus, kaip abatas nustato, kad, pavedus darbą keliems, vienas neišpuiktų. Tačiau jei vieta to reikalauja ar bendruomenė pagrįstai ir nuolankiai prašo, ir abatas mano, kad tai tikslinga, jis pats, su Dievą bijančių brolių patarimu, paskiria vyresnįjį. Vyresnysis atlieka tik tai, ką abatas jam paveda, nieko nedarydamas prieš abato valią ar tvarką, nes, kuo aukštesnė jo padėtis, tuo uoliau jis turi laikytis regulos įsakymų. Jei vyresnysis rastas ydų pilnas, apgautas puikybės ar niekinantis šventąją regulą, jis įspėjamas iki keturių kartų. Jei nesitaiso, jam taikoma regulos drausmė. Jei ir tada nesitaiso, jis pašalinamas iš vyresniojo pareigų, ir jo vietą užima kitas, vertas šių pareigų. Jei ir po to jis bendruomenėje nėra ramus ir klusnus, jis išvaromas iš vienuolyno. Abatas turi prisiminti, kad už visus savo sprendimus turės atsiskaityti Dievui, kad pavydo ar uolumo liepsna nesudegintų jo sielos.

66 skyrius: Apie vienuolyno vartininkus

Prie vienuolyno vartų skiriamas išmintingas senolis, mokantis priimti ir atsakyti į klausimus, kurio branda neleidžia jam dykinėti. Vartininkas turi turėti celę šalia vartų, kad atvykusieji visada rastų ką nors, kas atsakytų. Vos kas nors pasibeldžia ar vargšas sušunka, jis atsako „Dėkoju Dievui“ arba „Palaimink“ ir su visa Dievo baimės romybe skubiai atsako su meilės karštumu. Jei vartininkui reikia pagalbos, jam skiriamas jaunesnis brolis. Vienuolynas, jei įmanoma, turi būti taip įrengtas, kad visi būtini dalykai – vanduo, malūnas, sodas ar įvairūs amatai – būtų viduje, kad vienuoliams nereikėtų klajoti lauke, nes tai visiškai nenaudinga jų sieloms. Šią regulą norime, kad bendruomenėje dažnai skaitytų, kad nė vienas brolis nepasiteisintų nežinojimu.

67 skyrius: Apie brolius, siunčiamus į kelionę

Broliai, siunčiami į kelionę, paveda save visų brolių ir abato maldai, ir paskutinėje Dievo darbo maldoje visada prisimenami visi nebuvę. Grįžę iš kelionės broliai tą pačią dieną, kai sugrįžta, per visas kanonines valandas, baigus Dievo darbą, guli išsitiesę oratorijos grindyse, prašydami visų melstis už juos dėl galimų kelyje padarytų klaidų – blogų vaizdų, girdėtų dalykų ar tuščių kalbų. Niekas nedrįsta pasakoti kitam, ką matė ar girdėjo už vienuolyno ribų, nes tai sukelia didelę žalą. Kas tai daro, jam taikoma regulos bausmė. Taip pat baudžiamas tas, kuris išdrįsta išeiti už vienuolyno ribų, kur nors eiti ar ką nors, kad ir smulkmeną, daryti be abato leidimo.

68 skyrius: Jei broliui pavedama neįmanoma užduotis

Jei broliui pavedama sunki ar neįmanoma užduotis, jis priima įsakymą su visa romybe ir klusnumu. Jei mato, kad užduoties našta visiškai viršija jo jėgas, jis kantriai ir tinkamu metu išdėsto savo neįmanomumo priežastis tam, kas jam vadovauja, be puikybės, pasipriešinimo ar prieštaravimo. Jei po jo paaiškinimo vyresnysis lieka prie savo sprendimo, jaunesnysis žino, kad taip jam naudinga, ir iš meilės, pasitikėdamas Dievo pagalba, paklūsta.

69 skyrius: Kad vienuolyne niekas nedrįstų ginti kito

Reikia užkirsti kelią bet kokiai progai, kad vienuolis vienuolyne gintų ar tarsi globotų kitą, net jei juos sieja kraujo ryšiai. Vienuoliai jokiu būdu to nedaro, nes tai gali sukelti labai rimtus nesutarimus. Kas peržengia šią taisyklę, griežtai baudžiamas.

70 skyrius: Kad niekas nedrįstų savavališkai mušti

Vienuolyne vengiama bet kokio savavališkumo. Nustatome, kad niekas negali atskirti ar mušti kito brolio, nebent abatas jam suteikė tokią teisę. Nusikaltusieji viešai įspėjami visų akivaizdoje, kad kiti bijotų (1 Tim 5, 20). Vaikams iki penkiolikos metų visi išlaiko drausmę ir priežiūrą, bet su saiku ir protingumu. Kas išdrįsta be abato leidimo ką nors drausminti ar be saiko pyksta net ant vaikų, jam taikoma regulos bausmė, nes parašyta: „Ko nenori, kad tau darytų, nedaryk kitam“ (Tob 4, 15).

71 skyrius: Kad broliai būtų klusnūs vienas kitam

Klusnumo dorybė rodoma ne tik abatui, bet broliai taip pat klūsta vienas kitam, žinodami, kad per šį klusnumo kelią jie pasieks Dievą. Pirmenybė teikiama abato ar jo paskirtų vyresniųjų įsakymams, ir jiems negalima prieštarauti asmeniniais įsakymais. Visi jaunesnieji su visa meile ir rūpesčiu klūsta savo vyresniesiems. Jei kas rastas ginčijantis, jis drausminamas. Jei brolis dėl menkiausios priežasties yra abato ar kurio nors vyresniojo įspėjamas ar jaučia, kad vyresnysis net šiek tiek supykęs ar susierzinęs, jis tuoj pat, nedelsdamas, guli išsitiesęs prie jo kojų, atgailaudamas, kol palaiminimu išgydomas tas susierzinimas. Kas to nepaiso, jam taikoma fizinė bausmė, o jei jis užsispyręs, išvaromas iš vienuolyno.

72 skyrius: Apie gerą uolumą, kurį turi turėti vienuoliai

Kaip yra blogas, kartus uolumas, kuris atskiria nuo Dievo ir veda į pragarą, taip yra geras uolumas, kuris atskiria nuo ydų ir veda pas Dievą bei amžinąjį gyvenimą. Šį uolumą vienuoliai turi praktikuoti su karštligiška meile: lenktyniauti tarpusavio pagarba, kantriai ištverti savo kūno ar elgesio silpnybes, varžytis klusnumu vienas kitam. Niekas nesiekia to, kas naudinga jam, bet to, kas naudinga kitam. Jie praktikuoja brolišką meilę tyrai, myli Dievą su baime, myli savo abatą nuoširdžiai ir nuolankiai. Kristui nieko nestato aukščiau, kad Jis mus visus nuvestų į amžinąjį gyvenimą.

73 skyrius: Apie tai, kad šioje reguloje nėra visas teisumo laikymasis

Šią regulą parašėme, kad, ją laikydami vienuolynuose, bent iš dalies parodytume doros elgesį ar gyvenimo pradžią. Tie, kurie skuba į gyvenimo tobulumą, turi šventųjų Tėvų mokymus, kurių laikymasis nuveda žmogų į tobulumo aukštumas. Kokia Šventojo Rašto Senojo ar Naujojo Testamento pusė ar žodis nėra tobuliausia žmogaus gyvenimo norma? Kokia šventųjų katalikų Tėvų knyga neskamba raginimu tiesiu keliu pasiekti mūsų Kūrėją? Taip pat Tėvų „Kolokvijos“, „Institucijos“, jų „Gyvenimai“ ir mūsų šventojo tėvo Bazilijaus regula – kas gi tai, jei ne gerai gyvenančių ir klusnių vienuolių dorybių įrankiai? Mums, tinginiams, blogai gyvenantiems ir aplaidiems, tai kelia gėdos raudonį. Tad kas skubi į dangaus tėvynę, su Kristaus pagalba įvykdyk šią mažą pradžios regulą, ir tada, Dievui globojant, pasieksi didesnius mokymus ir dorybių aukštumas, apie kurias minėjome. Amen.