Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia

Iš Rusijos 1922 m. į Paisėte II (3,5 km į pietus nuo Saldutiškio) grįžo kunigas Antanas Maciulevičius (1882–1968) ir pradėjo ūkininkauti. Be to, jis dvaro rūmų salėje įrengė koplyčią ir pradėjo laikyti pamaldas. 1923 m. įkurta parapija. Į Saldutiškį paskirtas iš Rusijos grįžęs klebonas Stanislovas Švėgžda. Bažnyčia įrengiama buvusiame dvaro ūkiniame pastate.

1925–1928 m. ant jo akmenų mūro sienų surenčiama medinė bažnyčios dalis. Parapijos steigimu ir bažnyčios statyba rūpinosi ūkininkai Pelėda, Vladas Nasevičius, Vincas Stundžia, mokytojas Jonas Janonis. Žemės reformos komisija mūrinius Saldutiškio dvaro rūmus perdavė parapijai, juose įsikūrė klebonija. 1938 m. vyskupas Juozapas Kukta Saldutiškio parapiją perdavė vienuoliams saleziečiams. Parapijos administratorius buvo kunigas Juozapas Gustas (1906–1958), po Antrojo pasaulinio karo bolševikų suimtas, mirė Krasnojarsko srityje.

Saldutiškyje iki 1985 m. klebonavo dekanas Juozapas Masalskas (1923–1985), (palaidotas šventoriuje). Jis suremontavo ir išdažė bažnyčią. Iki mirties Saldutiškyje vikaravo A. Maciulevičius – paprastas, paslaugus, altruistas; pokario metais ganė kolūkio gyvulius.

Saldutiškio Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios istorija – tai tikėjimo ir atkaklumo liudijimas. Kunigo Antano Maciulevičiaus iniciatyva įkurta koplyčia dvaro rūmuose tapo pirmuoju žingsniu link nuolatinės šventovės sukūrimo. Šv. Pranciškus Asyžietis, kuriam pašvęsta bažnyčia, garsėjo savo paprastumu ir artima santykiu su gamta, o tai atsispindi ir pačios bažnyčios istorijoje – ji išaugo iš kuklios koplyčios ir buvo statoma bendruomenės pastangomis, demonstruodama tikinčiųjų vienybę ir atsidavimą. Mintis apie bendrą maldą ir dvasinį gyvenimą, kaip rašoma Psalmyne, "geriau yra du nei vienas, nes jie turi gerą atlygį už savo darbą" (Mokytojo 4:9), tapo šios bažnyčios statybos varikliu. Medinė bažnyčios dalis, pastatyta ant senų akmeninių sienų, simbolizuoja senųjų tradicijų ir naujos tikėjimo išraiškos susijungimą. Žemės reformos metu parapijai atitekusi klebonija pabrėžia Bažnyčios vaidmenį bendruomenės gyvenime. Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo pavyzdys – skurdo ir tarnystės kitiems idealas – turėjo didelę įtaką Saldutiškio parapijos formavimuisi. Bažnyčios statyba, kupina bendruomenės pastangų, atspindi apaštalo Pauliaus žodžius: "Nes aš jaučiuosi įpareigotas visiems, ir laisviems, ir nelaisviems" (1 Kor 9:19). Ši bažnyčia – tai ne tik maldos namai, bet ir gyvas liudijimas apie tikėjimą, kuris jungia žmones ir įkvepia juos bendram geram. Ji yra pastatyta ne tik iš akmenų ir medžio, bet ir iš bendruomenės meilės ir tikėjimo.