Pirmoji Salamiesčio katalikų bažnyčia ar koplyčia pastatyta 1690 m. 1732 m. minima maža, šiaudais dengta bažnyčia. Buvo tik grafų Morikonių išlaikomas kapelionas. Nuo 1798 m. pradėtos rašyti gimimo metrikų knygos. Tada ji tapo Vabalninko parapijos filija ir turėjo nuolatinį kunigą.
Kunigo Mykolo Dirvianskio rūpesčiu, grafienės Konstancijos Morikonienės ir parapijiečių lėšomis 1815–1820 m. pastatyta dabartinė akmenų mūro bažnyčia. Filialistas Antanas Vasiliauskas 1868 m. apmūrijo šventorių, išmūrijo varpinę. 1889 m. įrengti 6 registrų vargonai. 1891 m. pastatytas didysis altorius. 1904 m. bažnyčia išdažyta, įdėtos naujos lubos. Per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją išvežti 3 varpai. Klebono J. Kirnos iniciatyva 1924 m. nuliedintas varpas dingo per Antrąjį pasaulinį karą.
1925 m. bažnyčia apdengta skarda, padarytas naujas bokštelis. Klebono Kazimiero Pukenio rūpesčiu 1938 m. perdažytas bažnyčios vidus. Po Antrojo pasaulinio karo Salamiestis tapo parapija.
Salamiesčio Šv. Antano Paduviečio bažnyčios istorija – tai gyvas tikėjimo liudijimas, atspindintis kartų pastangas išsaugoti ir puoselėti dvasinį paveldą. Nuo kuklios šiaudais dengtos koplyčios iki dabartinės akmeninės bažnyčios kelias nebuvo lengvas, tačiau tikėjimas ir parapijiečių dosnumas, kaip ir sakoma Psalmyne: „Viešpats yra mano ganytojas, man nieko netrūks“, leido įveikti visas kliūtis. Grafų Morikonių parama ir kunigo Mykolo Dirvianskio rūpestis tapo svarbiais pamatais šiai šventajai vietai. Šv. Antanas Paduvietis, žinomas kaip stebuklų darintojas ir pagalbos nelaimėje teikėjas, tikriausiai buvo pasirinktas globėju ne atsitiktinai – jis simbolizuoja vilties ir tikėjimo stiprybę, būtiną išgyvenant sunkius laikus. Bažnyčios statyba ir puošyba, vargonų įrengimas, altoriaus pastatymas – visa tai atspindi parapijiečių norą sukurti gražią ir deramą vietą maldai ir bendrystei su Dievu. Šventoriaus apmūrijimas ir varpinės pastatymas simbolizuoja bažnyčios įsitvirtinimą bendruomenėje, tarsi tvirtą sieną tarp švento ir kasdienio pasaulio. Trys per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją išvežti varpai – tai liūdna, bet ir pamokanti istorija apie tikėjimo išbandymus ir atgimimą. Galime prisiminti Šv. Pauliaus žodžius: „Viską galiu Jėzuje Kristuje, kuris mane stiprina.“ Salamiesčio bažnyčia – tai ne tik architektūros paminklas, bet ir gyvas tikėjimo liudijimas, kurį puoselėja ir saugo bendruomenė. Ji liudija apie nepalaužiamą žmogaus tikėjimą ir pastangas išlaikyti ryšį su Dievu per kartas.