„Bažnyčios Motina“ (Mater Ecclesiae) – tai trumpa, bet simboliškai svarbi kalba (allocutio), kurią popiežius Paulius VI pasakė 1964 m. lapkričio 21 d. Vatikano II Susirinkimo Tėvams, uždarant III susirinkimo sesiją.
- Kas kalbėjo: Popiežius Paulius VI.
- Kam kalbėjo: Visiems susirinkusiems Susirinkimo Tėvams – t. y. vyskupams iš viso pasaulio, dalyvavusiems Vatikano II Susirinkime.
- Kada: 1964 m. lapkričio 21 d., tą pačią dieną, kai buvo paskelbta dogmatinė konstitucija „Lumen Gentium“, kuri VIII skyriuje skyrė dėmesį Švč. Mergelei Marijai.
„Mater Ecclesiae“ reiškia „Bažnyčios Motina“. Šis titulas išreiškia, kad Marija ne tik Jėzaus Motina, bet ir visų tikinčiųjų motina, nes ji dalyvavo Kristaus išganymo darbe ir rūpinasi Bažnyčia kaip motina vaikais.
Popiežius iškilmingai paskelbė:
„Skelbiame Švenčiausiąją Mergelę Mariją Bažnyčios Motina – visų krikščionių, tiek tikinčiųjų, tiek ganytojų.“
Jis pridėjo, kad visa Bažnyčia ją privalo pagerbti šiuo titulu ir šauktis jos kaip Motinos. Tai buvo popiežiškas pareiškimas, pasakytas kalboje, o ne dogma, bet jo simbolinė reikšmė labai didelė.
- Vyko karštos diskusijos: ar skirti Marijai atskirą dokumentą Susirinkime, ar ją įtraukti į konstituciją apie Bažnyčią (Lumen Gentium).
- Nuspręsta įtraukti į VIII skyrių, bet kai kuriems tai atrodė kaip per menkas dėmesys Marijai.
- Paulius VI kompensuodamas tai, kalbos metu asmeniškai paskelbė Mariją Bažnyčios Motina, taip iškeldamas jos vietą Bažnyčios gyvenime virš akademinių ginčų.
- Titulas „Mater Ecclesiae“ tapo visuotinai pripažintas ir plačiai naudojamas Bažnyčios liturgijoje, teologijoje, pamaldume.
- 1981 m. Vatikane, Šv. Petro aikštėje, buvo įrengtas Marijos paveikslas su užrašu „Mater Ecclesiae“ – kaip atminimas šio paskelbimo.
- 2018 m. popiežius Pranciškus įvedė naują liturginę šventę – „Švč. Mergelė Marija, Bažnyčios Motina“, švenčiamą pirmadienį po Sekminių visoje Katalikų Bažnyčioje.
Tai nebuvo ilgai ruošta dogma, bet drąsus, širdingas popiežiaus aktas, kuriuo jis išreiškė visos Bažnyčios meilę Marijai ir norą matyti ją kaip dvasinę motiną Bažnyčios kelyje po Susirinkimo.
ANTRASIS VATIKANO SUSIRINKIMO TREČIOSIOS SESIJOS PABAIGA
ŠVENTOJO TĖVO PAULIAUS VI KALBA
Susirinkimo Konstitucijos „De Ecclesia“ ir dekretų apie Rytų Bažnyčias bei ekumenizmą paskelbimas
Švenčiausiosios Mergelės Marijos Paaukojimo Šventovėje šventė
1964 m. lapkričio 21 d., šeštadienis
Dogminė Konstitucija „De Ecclesia“:
„Švenčiausios ir Nedalomos Trejybės – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – vardu.
Dogminė Konstitucija apie Bažnyčią, kuri šioje Šventojoje ir Visuotinėje Antrajame Vatikano Susirinkime teisėtai susirinkusi buvo perskaityta, patiko Tėvams.
Ir Mes, Kristaus mums perduota apaštališka galia, ją, kartu su Gerbiamais Tėvais, Šventojoje Dvasioje patvirtiname, nustatome ir įtvirtiname, o tai, kas taip susirinkime nustatyta, įsakome skelbti Dievo garbei.“
Gerbiami Broliai,
Po dviejų mėnesių, kupinų veiklos ir broliško bendradarbiavimo, dėkokime Dievui už sėkmingą šio Antrojo Vatikano Ekumeninio Susirinkimo šventimą, kurio darbščiai trečiajai sesijai šiuo iškilmingu ir šventu susirinkimu užbaigiame. Tikrai esame įpareigoti Dievui išreikšti savo sielų dėkingumą ir džiaugsmą už Jo mums suteiktą ypatingą dovaną, leidusią dalyvauti šiam istorinio ir apvaizdingo įvykio liudijime, daugiau – mums patiems nuolankiai ir sėkmingai atlikti pagrindinį vaidmenį, suteikiant jam gyvybę, prasmę ir pilnatvę. Tikrai turime išgirsti tarsi mums skirtus Viešpaties žodžius: „Bet jūsų akys palaimintos, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi!“ Štai prieš mūsų dvasios akis atsiveria Šventoji Dievo Bažnyčia, atstovaujama Ganytojų, prie kurių prisijungia jų kaimenės; ši Bažnyčia, dieviškai sukvietus ir mūsų balso pagalba, yra čia susirinkusi. Štai katalikų hierarchija, kurios pareiga – mokyti ir valdyti šventąją Dievo tautą; ji čia susibūrė į vieną vietą, vienijama vieno tikslo, vienos maldos, vieno tikėjimo ir vienos meilės, kuri yra lūpose ir širdyse; štai šis neprilygstamas susirinkimas, kurį niekada nenustosime stebėjęsi ir kurio niekada negalėsime užmiršti, nes jis siekia Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios garbės ir yra skirtas aukščiausios Apreiškimo žinios prisiminimui bei jos tikrosios ir giliosios prasmės tyrinėjimui; štai žmonės, susirinkę kartu, labiau nei bet kas kitas atitolę nuo savanaudiškų interesų ir tuščių dalykų; labiau nei bet kas kitas siekiantys liudyti dieviškąją tiesą; žmonės, iš tiesų silpni ir neapsaugoti nuo klaidų, tačiau įsitikinę, kad gali skelbti tiesas, kurios jokiu būdu negali būti ginčijamos ar turėti pabaigą; žmonės, sakome, šios epochos ir šios žemės vaikai, tačiau pakylėti virš laiko ir žemės, kad savo pečiais neštų savo brolių naštas ir vestų juos į dvasinį išganymą; žmonės, kupini visiško atsidavimo valios, degantys meile, kuri yra didesnė už jų širdis, kuriose ji liepsnoja, skatinami pastangų, kurios galbūt atrodo drąsios, tačiau lydimos ramios pasitikėjimo, kad įžvelgtų žmogaus gyvenimo ir istorijos prasmę, suteikdami jiems gyvybę, didybę, grožį ir vienybę Kristuje; tik Kristuje, mūsų Viešpatyje! Tai kelia nuostabą, Gerbiami Broliai, čia esantys; tai kelia nuostabą, žmonės, kurie mus stebi iš išorės. Ar galėtume kada nors išvysti didingesnį, religingesnį, labiau sielas jaudinantį, iškilmingesnį reginį?
Mūsų džiaugsmas dar labiau išauga, kai šios Susirinkimo sesijos pabaigoje, kurią netrukus užbaigsime, trumpai prisimename temas, kurios buvo aptartos ir galutinai nustatytos: buvo nagrinėta ir išdėstyta doktrina apie Bažnyčią; taip buvo užbaigtas Pirmojo Vatikano Ekumeninio Susirinkimo darbas, susijęs su doktrina; buvo ištirtas Bažnyčios slėpinys ir dieviškasis planas dėl jos pagrindinių institucijų.
Dar kartą sakome: dėkokime Dievui už šią sėkmingą baigtį ir teisėtai leiskime savo širdims prisipildyti džiaugsmo: nuo šiol lengviau suprasime dieviškąją mintį, susijusią su mistiniu Kristaus Kūnu, o iš šio pažinimo galėsime semtis aiškesnių ir patikimesnių gairių Bažnyčios gyvenimui, taip pat didesnių jėgų, kad padėtume jos nenutrūkstančioms pastangoms vesti žmones į išganymą ir didesnę viltį dėl Kristaus karalystės plėtros pasaulyje. Taigi, laiminkime Viešpatį!
Būtų ilga kalbėti apie atliktą darbą; apie pamaldų ir uolų pastangas, kad jis visiškai atitiktų Šventajame Rašte esančią tiesą ir tikrąją Bažnyčios tradiciją; apie darbą, skirtą tam, kad būtų atrasta giluminė Bažnyčios konstitucinio teisės galia ir pirminė tiesa, kad būtų atskirta, kas yra nekintama ir tikra, nuo to, kas kyla iš natūralių ir teisėtų principų pažangos; apie pastangas galiausiai visapusiškai atskleisti Bažnyčios slėpinį, kad būtų tinkamai parodytas mistinio Kristaus Kūno gyvenimas, atsižvelgiant į visas jo dalis, visas jo pareigas ir visus tikslus, kuriuos reikia pasiekti.
Vis dėlto sudėtingiausia ir labiausiai įsimintina šio dvasinio darbo dalis neabejotinai yra ta, kuri susijusi su doktrina apie vyskupystę; todėl leiskite mums dabar trumpai išdėstyti savo mintis šiuo klausimu.
Norime pareikšti vieną dalyką: mums labai patiko, kad šios doktrinos klausimas buvo nagrinėjamas su didele studijų ir diskusijų gausa bei ne mažesniu išvadų aiškumu. Tai buvo būtina, kad būtų užbaigtas Pirmasis Vatikano Ekumeninis Susirinkimas. Taip pat atėjo tinkamas laikas; to reikalavo tiek didžiulė pažanga, kurią mūsų laikais pasiekė teologiniai tyrinėjimai, tiek Katalikų Bažnyčios plėtra visame pasaulyje, tiek klausimai, kuriuos Bažnyčiai reikia spręsti, kylančius iš kasdienės pastoracinės veiklos, tiek pagaliau daugelio vyskupų pageidavimai, laukę doktrinos, susijusios su jais, išaiškinimo. Be to, buvo tinkamai pasirinktas metodas šiam tikslui pasiekti; todėl, atsižvelgdami į pridėtus paaiškinimus, skirtus vartojamiems terminams interpretuoti ir teologinei doktrinos reikšmei pagal Susirinkimo mintį nustatyti, mes, Dievo padedami, nedvejodami skelbiame šią Konstituciją apie Bažnyčią.
Svarbiausias šio paskelbimo aspektas, atrodo, yra tas, kad per ją tradicinė doktrina jokiu būdu nebuvo pakeista. Ko norėjo Kristus, to norime ir mes. Kas buvo, išliko. Ką Bažnyčia mokė per amžius, tą patį mokome ir mes. Tik tai, kas anksčiau buvo išreiškiama vien gyvenimo praktika, dabar aiškiai išdėstyta ir doktrinoje; tai, kas iki šiol buvo svarstoma, diskutuojama ir iš dalies ginčijama, dabar suformuluota kaip tikra doktrina. Galime atvirai pripažinti, kad Dievo apvaizdos dėka mums nušvito labai šviesi valanda: valanda, kurios atėjimas vakar buvo lėtas, kurios spindesys šiandien šviečia, o jos išganingoji galia rytoj neabejotinai praturtins Bažnyčios gyvenimą naujais doktrinos papildymais, didesnėmis jėgomis ir tinkamesnėmis institucijomis. Todėl šlovinkime Viešpatį!
Taip pat džiugu pastebėti, kokia pagarba šia Konstitucija suteikiama Dievo tautai. Nieko malonesnio mums negali būti, kaip matyti iškilmingai pripažįstamą visų mūsų Brolių ir Sūnų, sudarančių šventąją tautą, orumą; juk į jų pašaukimą, pašventinimą, valdymą ir amžinąjį išganymą yra nukreiptas visas šventosios hierarchijos tarnavimas, kaip į savo tikslą. Ne mažesne paguoda mus užlieja tai, kas šia Konstitucija nustatyta apie mūsų Brolius vyskupystėje. O, kaip džiaugiamės matydami, kad jų orumas iškilmingai paskelbtas, pareigos pagarbintos, galia pripažinta! O, kokią didelę padėką atiduodame Dievui, kad mums laimingai pavyko deramai pagerbti jūsų šventos tarnystės orumą ir jūsų kunigystės pilnatvę, taip pat paskelbti abipusius ryšius, siejančius mus su jumis, Gerbiami ir mylimi Broliai.
Su pamaldumo jausmu taip pat malonu apsvarstyti, kad pirminė, unikali ir visuotinė pareiga, kurią Kristus pavedė Petrui ir kuri perduodama jo įpėdiniams, tai yra Romos Popiežiams – pareiga, kurią mes, nors ir nevertas, šiandien atliekame – yra išsamiai ir dažnai pripažįstama bei gerbiama šioje iškilmingoje, mūsų ką tik paskelbtoje Konstitucijoje. Tai negali mūsų nedžiuginti; ne dėl to, kad tai suteikia mums orumo, nes šią pareigą labiau bijome nei trokštame; bet labiau dėl to, kad žodžiais vėl patvirtinama pagarba šventajai tradicijai ir Bažnyčios mokymui, taip pat dėl šventos Bažnyčios vienybės apsaugos ir nuoseklios bei veiksmingos veiklos, kuri turi būti visiškai užtikrinta valdant Bažnyčią. Buvo ypač svarbu šias Aukščiausiojo Pontifikato prerogatyvas aiškiai ir tiksliai pripažinti tuo metu, kai reikėjo spręsti vyskupų autoriteto Bažnyčioje klausimą; taip, kad šis autoritetas jokiu būdu neatrodytų prieštaraujantis, bet visiškai atitiktų Kristaus Vietininko ir vyskupų kolegijos Vadovo galią pagal Bažnyčios konstitucinę teisę.
Per šį glaudų ir pačios tikrovės prigimtyje slypintį ryšį vyskupystė tampa vieningu ir tarpusavyje susijusiu kūnu, turinčiu vyskupą, palaimintojo Petro įpėdinį, ne kaip atskirą ar išorinę galią, bet kaip savo galvą ir tarsi centrą; tai skatina mus su rūpestingu uolumu skelbti jūsų teises kartu su mūsiškėmis, džiaugtis jų plėtra, ginti jų išskirtinumą ir siekti jų, kaip ir mūsiškų, pilnatvės bei tobulumo.
Taigi, pripažindami vyskupų tarnystės pilną galią ir veiksmingumą, pastebime, kad aplink mus auga tikėjimo, meilės, prisiimtos atsakomybės ir abipusės pagalbos bendrystė. Todėl, pripažindami ir iškeldami jūsų autoritetą, visiškai nebijome, kad mūsiškis sumažėtų ar būtų trukdomas; priešingai, jaučiamės stipresni dėl sielų vienybės, kuri daro mus broliais; taip pat žinome, kad tampame tinkamesni valdyti visą Bažnyčią, nes aiškiai matome, kad kiekvienas iš jūsų prisideda prie to paties tikslo; galiausiai jaučiamės labiau pasitikintys Jėzaus Kristaus pagalba, nes visi esame glaudžiau sujungti Jo vardu ir norime būti sujungti ateityje.
Kokius konkrečius rezultatus duos šis doktrinos išaiškinimas praktikoje, dabar sunku tiksliai numatyti; tačiau nesunku numatyti, kad jis bus labai vaisingas dvasinių tyrinėjimų ir kanoninių institucijų srityje. Ekumeninis Susirinkimas bus užbaigtas artėjančioje ketvirtojoje sesijoje. Kad jo nutarimai būtų įgyvendinti, reikės įsteigti kelias posusirinkimines komisijas, kuriose vyskupystė turės aktyviai dalyvauti. Taip pat, siekdami spręsti bendros svarbos klausimus, kurie yra tarsi mūsų laikų skiriamasis ženklas ir nuolat kyla, mes vis labiau būsime pasirengę kviesti kai kuriuos iš jūsų, Gerbiami Broliai, tam tikrais laikotarpiais ir įtraukti į svarstymus, kad mums netrūktų jūsų buvimo paguodos, jūsų išminties ir patirties pagalbos, jūsų patarimų stiprybės ir jūsų autoriteto paramos; tai taip pat bus naudinga, nes Romos Kurija, kuri šiuo metu kruopščiai pertvarkoma, galės pasinaudoti vyskupijų ganytojų patirtimi, taip tobulindama savo pareigas, kurios jau yra veiksmingos dėl ištikimos tarnystės, pasitelkdama vyskupų iš įvairių regionų pagalbą, įnešančią savo išminties ir meilės indėlį.
Kalbant apie praktiką, išaugęs studijų ir svarstymų skaičius galbūt susidurs su tam tikrais sunkumais, nes daugelio veiklos būdas kelia daugiau kliūčių nei pavienio asmens. Tačiau jei tai labiau atitinka monarchinį ir hierarchinį Bažnyčios pobūdį, o jūsų suteikta pagalba palengvina mūsų darbus, išmintimi ir meile įveikime sunkumus, kylančius dėl sudėtingesnės tokios bažnytinės valdymo disciplinos prigimties.
Mes tikimės, kad iš doktrinos apie Bažnyčios slėpinį, kurią Antrasis Vatikano Susirinkimas išaiškino ir paskelbė, jau dabar daug gėrio pasieks žmonių, ypač katalikų, sielas, kad visi krikščionys aiškiau pamatytų tikrąjį Kristaus Sužadėtinės veidą; kad jie matytų savo motinos ir mokytojos grožį; kad jie matytų šios garbingos institucijos paprastumą ir didybę; kad jie žavėtųsi šiuo tarsi stebuklu – istorinio tikėjimo, puikaus visuomeninio gyvenimo ir plačių bei puikių įstatymų, taip pat tam tikru nuolatinio progreso ženklu: kuriame dieviškoji ir žmogiškoji dalys yra susipynusios, kad Jėzų tikinčių žmonių bendruomenėje aiškiai atsiskleistų Įsikūnijimo ir Prisikėlimo planas; kaip sako šventasis Augustinas, kad visas Kristus, mūsų Išganytojas, būtų matomas.
Šiuo džiugiausiu reginiu pirmiausia tegul džiaugiasi tie, kurie vieningai ir nuosekliai išpažįsta krikščioniškąjį tobulumą – turime omenyje vienuolius vyrus ir moteris, kurie yra geriausi Bažnyčios nariai, dosnūs gynėjai, brangiausi vaikai.
Tačiau šiuo reginiu turi džiaugtis ir tie mūsų Broliai bei Sūnūs, gyvenantys teritorijose, kur teisėta ir ori religijos išpažinimo laisvė vis dar visiškai neigiama arba taip apribota, kad juos reikia priskirti prie Bažnyčios, kurią galime vadinti tylinčia ar verkiančia. Tegul jie taip pat džiaugiasi nuostabia doktrina, apšviečiančia Bažnyčią, kurią jų iškentėti vargai ir jų parodytas tikėjimas puikiai liudija. Tie, kurie taip elgiasi, pelno didžiausią šlovę, būdami panašūs į Kristų, žmonijos Atpirkimo auką.
Taip pat puoselėjame viltį, kad šią Bažnyčios doktriną su gera valia ir palankumu svarstys mūsų broliai Kristuje, kurie dar yra nuo mūsų atskirti. O, kaip norėtume, kad ši doktrina, papildyta ekumenizmo schemoje pateiktais paaiškinimais, kurią šis Susirinkimas taip pat patvirtino, tarsi meilės raugas sužadintų jų sielas, kad jie permąstytų savo tikslus ir planus, vis labiau artėdami prie mūsų bendrystės, kol galiausiai, Dievui leidus, jie bus su mumis lygūs. Tuo tarpu mes, paveikti šios doktrinos, su didžiausiu sielų džiaugsmu pastebime, kad Bažnyčia, apibrėždama savo bruožus, jokiu būdu nesusiaurina savo meilės ribų, bet jas plečia, ir neslopina savo vadinamosios katalikiškos įvairovės judėjimo, kuris visada eina į priekį ir visada kviečia. Šioje vietoje prašome leisti mums pagarbiai pasveikinti stebėtojus, kurie čia yra kaip Bažnyčių ar krikščioniškų konfesijų, nuo mūsų atskirtų, pasiuntiniai, išreikšti dėkingumą už jų norą dalyvauti Susirinkimo posėdžiuose ir palinkėti jiems klestėjimo.
Galiausiai norėtume, kad šventoji Bažnyčios doktrina apšviestų ir pasaulietinį pasaulį, kuriame ji gyvena ir kuris ją riboja, bent kokiu maloniu savo šviesos atspindžiu: ji turi būti tarsi ženklas, iškeltas tautoms, kad saugiai nukreiptų visus kelionėje į tiesą ir gyvenimą. Kaip visiems akivaizdu, šios doktrinos išaiškinimas, ištikimai laikydamasis griežtos šventosios teologijos metodo ir kelio, kuris ją patvirtina ir skelbia, nepamiršta žmonijos: turime omenyje žmoniją, kuri arba susiburia į Bažnyčią, arba formuoja istorines ir socialines aplinkybes, kuriose Bažnyčia vykdo savo dieviškąją misiją. Bažnyčia buvo įsteigta žmonijos labui. Bažnyčia nesiekia jokios kitos žemiškos galios, išskyrus tą, kuri leidžia jai tarnauti žmonėms ir juos mylėti.
Šventoji Bažnyčia, tobulindama savo mąstymo būdą ir struktūrą, nesiskiria nuo žmonių, su kuriais gyvena, papročių ir gyvenimo būdo, bet siekia geriau juos suprasti, dalintis jų rūpesčiais ir teisėtais troškimais, remti jų pastangas siekiant gerovės, laisvės ir taikos.
Šią temą tęsime paskutiniame Susirinkime, kai schema „Apie religijos laisvę“, kurios dėl laiko trūkumo šios sesijos pabaigoje nebuvo galima aptarti, taip pat schema „Apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje“ – kuri tarsi vainikuos Susirinkimo darbą ir kuri šioje sesijoje jau buvo trumpai paliesta – bus visiškai išnagrinėtos artėjančioje ir paskutinėje sesijoje.
Prieš baigdami šią kalbą, dar viena mintis švelniai paliečia mūsų širdį.
Gerbiami Broliai, negalime nesukti savo minčių, su nuoširdžiu ir dėkingu sūnišku jausmu, į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kurią su džiaugsmu laikome šio Susirinkimo globėja, mūsų darbų liudytoja ir mieliausia patarėja; juk jos ir šventojo Juozapo dangiškajai globai buvo patikėtas Susirinkimo pradžioje.
Vadovaudamiesi tuo pačiu jausmu, praėjusiais metais bendrai pagerbėme Dievo Motiną, susirinkę Liberijos bazilikoje prie garbinamos ikonos, pavadintos šlovingu vardu „Romos tautos Išganymas“.
Šiais metais pagarba, kurią Susirinkimas nori jai išreikšti, yra daug didingesnė ir reikšmingesnė: skelbdami šią Konstituciją apie Bažnyčią, kurios tarsi viršūnė ir pagrindas yra visas skyrius, skirtas Švenčiausiajai Mergelei Marijai, galime teisėtai teigti, kad ši sesija baigiasi tarsi nepakartojamu himnu, šlovinančiu Dievo Motinos Mergelės garbę.
Pirmą kartą – ir tai sakydami esame giliai sujaudinti – Ekumeninis Susirinkimas į vieną ir tokį išsamų kūrinį sudėjo katalikiškąją doktriną apie vietą, kurią Švenčiausiajai Mergelei Marijai reikia priskirti Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje.
Tai visiškai atitinka šio Susirinkimo tikslus, kuris siekia parodyti Šventosios Bažnyčios veidą, su kuria Dievo Motina yra glaudžiai susijusi ir kuri, kaip kažkas puikiai pasakė, yra „didžiausia jos dalis, geriausia dalis, pagrindinė dalis, išrinktoji dalis“.
Juk Bažnyčia sudaryta ne tik iš savo hierarchinio tvarkos, šventosios liturgijos, sakramentų ir institucijų struktūros; jos giliausia galia ir savitumas, pagrindinis veiksmingumo šaltinis, kuriuo ji pašventina žmones, slypi jos mistiniame ryšyje su Kristumi; šio ryšio negalime laikyti atskirtu nuo Tos, kuri yra Įsikūnijusio Žodžio Motina ir kurią Kristus pats glaudžiai susiejo su savimi mūsų išganymui užtikrinti.
Taigi, žvelgdami į Bažnyčią, turime su meile kontempliuoti stebuklus, kuriuos Dievas atliko savo Šventojoje Motinoje. Tikrosios katalikiškos doktrinos apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją pažinimas visada bus veiksminga pagalba teisingai suprantant Kristaus ir Bažnyčios slėpinį.
Atsižvelgdami į šiuos glaudžius ryšius, siejančius Mariją ir Bažnyčią, kurie šioje Susirinkimo Konstitucijoje taip aiškiai išdėstyti, jie mums skatina laikyti šį momentą ypač iškilmingu ir tinkamu įgyvendinti praėjusios sesijos pabaigoje išreikštą norą, kurį taip pat karštai palaikė daugelis Tėvų, prašydami, kad per šį Susirinkimą aiškiais žodžiais būtų paskelbta motiniška pareiga, kurią Švenčiausioji Mergelė Marija atlieka krikščionių tautai. Dėl šios priežasties mums atrodo tinkama šioje viešoje ceremonijoje oficialiai įvesti titulą, kuriuo Švenčiausioji Mergelė Marija būtų pagerbta, kuris buvo prašomas įvairių katalikiškojo pasaulio dalių ir mums ypač priimtinas bei mielas; jis stebėtinai glaustai išreiškia išskirtinę vietą, kurią, kaip pripažino šis Susirinkimas, Dievo Motina užima Bažnyčioje.
Todėl, Švenčiausiosios Mergelės garbei ir mūsų paguodai, skelbiame Mariją Švenčiausiąja Bažnyčios Motina, tai yra viso krikščionių tautos, tiek tikinčiųjų, tiek Ganytojų, kurie ją vadina mylimiausia Motina; ir nustatome, kad šiuo saldžiausiu vardu nuo šiol visa krikščionių tauta dar labiau gerbtų Dievo Motiną ir kreiptųsi į ją maldomis.
Tai titulas, Gerbiami Broliai, kuris nėra svetimas krikščionių pamaldumui; priešingai, šiuo Motinos vardu tikintieji ir visa Bažnyčia labiau už viską renkasi kreiptis į Mariją. Šis vardas iš tiesų atitinka tikrąją marijiškojo pamaldumo prigimtį, nes tvirtai remiasi orumu, kuriuo Marija pasižymi kaip Įsikūnijusio Dievo Žodžio Motina.
Kaip dieviškoji Motinystė yra priežastis, dėl kurios Marija turi visiškai unikalius santykius su Kristumi ir dalyvauja Kristaus Jėzaus atliktame žmonijos išganymo darbe, taip pat iš šios dieviškosios Motinystės kyla santykiai, siejantys Mariją su Bažnyčia; nes Marija yra Kristaus Motina, kuris, vos tik savo mergeliškame įsčiose priėmęs žmogiškąją prigimtį, sujungė su savimi, kaip su Galva, savo Mistinį Kūną, kuris yra Bažnyčia. Todėl Marija, kaip Kristaus Motina, laikytina ir visų tikinčiųjų bei Ganytojų, tai yra Bažnyčios, Motina.
Dėl to mes, nors ir nevertas, nors ir silpni, tačiau su pasitikėjimu ir degdami sūniška meile, pakeliame į Ją akis. Toji, kuri kadaise mums davė Jėzų, dangaus malonės šaltinį, negali neatnešti savo motiniškos pagalbos Bažnyčiai, ypač šiuo metu, kai Kristaus Sužadėtinė su didesniu uolumu siekia vykdyti savo išganingąją misiją.
Norime, kad šį pasitikėjimą dar labiau stiprintų ir puoselėtų glaudūs ryšiai, siejantys mūsų dangiškąją Motiną su žmonija. Nors Marija buvo apdovanota nuostabiomis ir didingomis Dievo dovanomis, kad taptų verta Įsikūnijusio Žodžio Motina, ji vis tiek yra arti mūsų. Kaip ir mes, ji yra Adomo dukra, todėl dėl bendros žmogiškosios prigimties yra ir mūsų Sesuo. Nors dėl būsimų Kristaus nuopelnų ji buvo apsaugota nuo gimtosios nuodėmės, savo tobulos tikėjimo pavyzdžiu, papildytu dieviškai gautomis dovanomis, ji pelnė evangelinį pagyrimą: „Palaiminta tu, kuri įtikėjai“.
Šiame žemiškame gyvenime ji tobulai įkūnijo Kristaus mokinio paveikslą, buvo visų dorybių veidrodis ir visiškai atspindėjo savo elgesiu tas palaimas, kurias skelbė Jėzus Kristus. Todėl visa Bažnyčia, vykdydama savo įvairiapusį gyvenimą ir veiklą, iš Dievo Motinos Mergelės semiasi tobuliausią pavyzdį, kaip reikia visiškai sekti Kristumi.
Todėl, iškilmingai paskelbus Konstituciją apie Bažnyčią, kuriai, paskelbdami Mariją visų tikinčiųjų ir Ganytojų, tai yra Bažnyčios, Motina, tarsi uždėjome viršūnę, esame visiškai įsitikinę, kad krikščionių tauta su dar didesne viltimi ir karštesniu uolumu šauksis Švenčiausiosios Mergelės, rodydama jai deramą pagarbą ir garbinimą.
Kalbant apie mus, kaip, paklusdami mūsų pirmtako Jono XXIII raginimui, pirmą kartą susirinkome į šią Susirinkimo salę kartu „su Marija, Jėzaus Motina“, taip pat švenčiausiu ir saldžiausiu Marijos, Bažnyčios Motinos, vardu išeiname iš šios šventovės.
Norėdami parodyti dėkingumą ir pagarbą už motinišką pagalbą, kurią Marija mums maloningai suteikė per šios sesijos laiką, kiekvienas iš jūsų, Gerbiami Broliai, tegul stengiasi dar labiau iškelti Marijos vardą ir garbę tarp krikščionių tautos, siūlydamas jos pavyzdį kaip sektiną tikėjimo, pasirengimo klusniai priimti kiekvieną dangaus malonės impulsą ir gyvenimo, visiškai atitinkančio Kristaus įsakymus bei meilės dvasią, atžvilgiu; taip, kad visi tikintieji, sujungti bendru Motinos vardu, jaustųsi vis tvirtesni išpažindami tikėjimą ir sekdami Jėzumi Kristumi, o kartu degtų karštesne meile broliams, skatindami meilę vargšams, teisingumo siekį ir taikos apsaugą. Kaip jau puikiai mokė šventasis Ambraziejus, tegul kiekvieno sieloje būna Marijos siela, kuri šlovina Viešpatį; tegul kiekvieno dvasioje būna Marijos dvasia, kuri džiūgauja Dieve.
Ypač norime, kad būtų aiškiai pabrėžta: Marija, nuolanki Viešpaties tarnaitė, visa nukreipta į Dievą ir Jėzų Kristų, mūsų vienintelį Tarpininką ir Atpirkėją. Taip pat trokštame, kad būtų aiškiai išdėstyta, kokia yra tikroji Marijos garbinimo prigimtis ir tikslas, ypač tose vietovėse, kur gyvena daug mūsų atskirtų brolių, kad visi, esantys už Katalikų Bažnyčios ribų, aiškiai suprastų, jog pamaldumas Dievo Motinai Mergelei nėra savitikslis, bet laikomas pagalba, kuri savo prigimtimi veda žmones prie Kristaus ir sujungia juos su Amžinuoju dangaus Tėvu Šventosios Dvasios meilės ryšiu.
Keldami savo sielas karšta malda į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad ji melstųsi už Ekumeninį Susirinkimą ir Šventąją Bažnyčią bei pagreitintų laukiamą metą, kai visi Jėzaus Kristaus sekėjai vėl bus sujungti, mūsų akys krypsta į visą pasaulį, tarsi besiplečiantį be galo: pasaulį, į kurį šio Ekumeninio Susirinkimo rūpestingos ir meilės kupinos mintys buvo nukreiptos, kurį taip pat mūsų pirmtakas Pijus XII, neabejotinai įkvėptas dangaus, iškilmingu aktu pašventė Nekaltajai Marijos Mergelei Širdžiai. Laikome teisinga šį švenčiausią religinį aktą ypatingai paminėti šiandien. Todėl, vadovaudamiesi šiuo ketinimu, nusprendėme netrukus siųsti specialiai tam skirtą delegaciją, nešančią Auksinę Rožę į Fatimos šventovę, kuri yra ne tik labai brangi kilniosios Portugalijos tautos žmonėms – kuriuos visada, o ypač šiandien, laikome labai mylimais – bet ir žinoma bei gerbiama visų katalikų šeimos tikinčiųjų. Šiuo būdu mes taip pat patikime visą žmoniją dangiškosios Motinos globai, pavedame jos rūpesčiui žmonijos sunkumus, nerimus, teisėtus troškimus ir karščiausias viltis.
O Dievo Motina Mergele Marija, didingoji Bažnyčios Motina, Tau pavedame visą Bažnyčią ir Ekumeninį Susirinkimą.
Tu, kuri švelniai vadinama „Vyskupų Pagalba“, saugok šventuosius Ganytojus jų tarnystėje ir būk šalia jų kartu su kunigais, vienuoliais ir pasauliečiais tikinčiaisiais, kurie teikia pagalbą jiems atliekant sunkias pastoracines pareigas.
Tu, kurią pats Dieviškasis Išganytojas, Tavo Sūnus, mirštantis ant kryžiaus, paskyrė mylimiausio mokinio Motina, prisimink krikščionių tautą, kuri pasitiki Tavimi.
Prisimink visus savo vaikus; savo galinga užtarimo galia prie Dievo pridėk jų maldas; išsaugok jų tikėjimą tvirtą ir pastovų, sustiprink jų viltį, uždek jų meilę.
Prisimink tuos, kurie yra varguose, reikaluose ir pavojuose, ypač tuos, kurie kenčia persekiojimus ir yra kalinami dėl krikščioniškojo tikėjimo. Jiems, Mergele Motina, išprašyk dvasios stiprybės ir pagreitink laukiamą teisėtos laisvės dieną.
Maloningai pažvelk į mūsų atskirtus brolius ir tegu Tau bus malonu, kad vieną dieną vėl būtume sujungti, Tu, kuri pagimdei Kristų, Dievo ir žmonių vienybės tiltą ir kūrėją.
O nepriekaištingos ir niekada nepritemstančios šviesos šventove, melski savo Vienatinį Sūnų, per kurį dabar gavome sutaikinimą su Tėvu, kad Jis parodytų gailestingumą mūsų klystantiems, pašalintų visokius nesutarimus ir suteiktų mūsų sieloms džiaugsmą mylėti brolius.
Tavo Nekaltajai Širdžiai, o Dievo Motina Mergele, pavedame visą žmoniją; atvesk ją prie Jėzaus Kristaus, vienintelio tikrojo Išganytojo, pažinimo; apsaugok ją nuo nelaimių, kurias atneša nuodėmės, ir suteik jai taiką, pagrįstą tiesa, teisingumu, laisve ir meile.
Galiausiai suteik visai Bažnyčiai, švenčiančiai šį didį Ekumeninį Susirinkimą, galimybę giedoti iškilmingą Dievo gailestingumo šlovinimo ir padėkos himną, džiaugsmo ir triumfo himną, nes per Tave Jis, kuris galingas, padarė didžių dalykų, o gailestingoji, pamaldžioji, saldžioji Mergele Marija.
Popiežius Paulius VI