1784–1785 m. Bavarijos kurfiurstas Karolis Teodoras paskelbė ne vieną, o visą seriją ediktų, nukreiptų prieš slaptąsias draugijas — pirmiausia iluminatus ir laisvuosius mūrininkus. Šie dokumentai, vokiškai vadinami Edikte gegen die Illuminaten und Freimaurer, tapo vienu ryškiausių XVIII amžiaus pavyzdžių, kai valstybė oficialiai paskelbė karą intelektualinėms, uždaroms organizacijoms.
Ediktų seriją sudaro trys pagrindiniai dokumentai:
1784 m. birželio 22 d. potvarkis,
1785 m. kovo 2 d. įsakas,
1785 m. rugpjūčio 16 d. įsakas.
Kiekvienas jų vis griežčiau ribojo slaptų draugijų veiklą, kol galiausiai jos buvo visiškai uždraustos.
Iluminatų ordinas, įkurtas 1776 m. Ingolštate Adomo Veishaupto, siekė kovoti su prietarais, mažinti Bažnyčios įtaką politiniam gyvenimui, skatinti švietimą ir racionalų mąstymą bei reformuoti valstybės valdymą. Britannica pažymi, kad iluminatai norėjo pakeisti monarchinę valdžią ir religines struktūras racionalistine ideologija, o tai buvo laikoma grėsme tiek politinei, tiek religinei tvarkai. Tuo pat metu laisvieji mūrininkai buvo įtakinga, tarptautinė, ritualus ir hierarchiją turinti organizacija, vienijusi intelektualus ir aristokratus.
Bavarijos valdžia į šias draugijas žiūrėjo su vis didesniu nerimu. Pagal BR.de, 1785 m. dokumentuose iluminatai ir masonai apibūdinami kaip valstybės išdavikai, religijos priešai ir pavojus visuomenės stabilumui. Valdžia baiminosi, kad šios organizacijos kuria alternatyvią politinę struktūrą, daro įtaką valdininkams ir kariškiams, gali rengti perversmą, skleidžia antiklerikalines idėjas ir veikia slapta, nekontroliuojamai. Iluminatai buvo įsiskverbę į universitetus, administraciją ir teismus, todėl kurfiurstui Karoliui Teodorui tai atrodė reali grėsmė.
1784 m. birželio 22 d. potvarkis buvo pirmasis įspėjimas, kuriame kurfiurstas paskelbė, kad jokios nepatvirtintos draugijos jo žemėse nebus toleruojamos. 1785 m. kovo 2 d. įsakas jau buvo daug griežtesnis: iluminatai ir masonai buvo oficialiai uždrausti, jų susirinkimai paskelbti neteisėtais, o jų turtas — konfiskuotinas. Valdžiai suteikta teisė vykdyti kratas, konfiskuoti dokumentus ir areštuoti narius. 1785 m. rugpjūčio 16 d. įsakas dar labiau sugriežtino kontrolę: visi valdininkai privalėjo raštu pareikšti, kad atsiriboja nuo slaptų draugijų, o nepaklususieji buvo šalinami iš tarnybos ir baudžiami.
Šie ediktai faktiškai sunaikino iluminatų ordiną. Britannica nurodo, kad po 1785 m. draudimų ordinas nustojo egzistuoti ir daugiau neatsigavo. Tačiau būtent ši ediktų serija sukūrė mitą apie iluminatų pasaulinę sąmokslą. Vėlesni autoriai, tokie kaip Barruel ir Robison, pradėjo teigti, kad iluminatai prisidėjo prie Prancūzijos revoliucijos ir siekė sugriauti Europos monarchijas. Taip gimė modernios konspiracijos teorijos apie „slaptą elitą“, „pasaulio vyriausybę“ ir „globalų sąmokslą“.
Bavarijos ediktai yra svarbūs tuo, kad jie žymi pirmą kartą, kai moderni valstybė oficialiai paskelbė karą slaptoms organizacijoms. Juose atsiskleidžia, kaip valdžia suvokė slaptumą kaip politinę grėsmę, kaip religija ir politika susivienijo prieš intelektualines draugijas, ir kaip iš realių istorinių įvykių gimė mitai, kurie gyvuoja iki šiol. Nors iluminatai realiai gyvavo vos dešimtmetį, jų draudimas sukūrė vieną galingiausių legendų Vakarų istorijoje — legendą, kuri iki šiol maitina konspiracijos teorijas ir popkultūrą.
1784 m. birželio 22 d. Aukščiausiasis žemės valdovo potvarkis
Lygiai kaip ir visos bendrijos, draugijos ir brolijos, įsteigtos be viešosios valdžios autoriteto ir žemės valdovo patvirtinimo, yra savaime įtartinas ir pavojingas dalykas, visiškai neleistinas ir visų teisių draudžiamas, taip ir Jo Šviesybė Kurfiurstas apskritai tokių [susivienijimų], kokius vardus jie beturėtų ir kokia vidinė jų santvarka bebūtų, savo žemėse niekur nepakęs; ir šiuo rimtai įsako, kad tokių slaptų susivienijimų ir susirinkimų būtų atsisakyta tuo labiau užtikrintai, kuo labiau visuomenė dėl jų tampa baugšti ir atidi; be to, pati Jo Šviesybė tiek malonės, tiek kitais atvejais atidžiai į tai atsižvelgs, kas šiuo viešai skelbiama kiekvieno įspėjimui ir sudrausminimui.
Miunchenas, 1784 m. birželio 22 d.
Pagal Jo Šviesybės Kunigaikščio ir Kurfiursto specialų pavedimą.
Konrad Ruprecht,
Kurfiursto Vyriausiosios žemės vyriausybės sekretorius.1785 m. kovo 2 d. įsakas
Mes, Karolis Teodoras,
Iš Dievo malonės Reino Pfalcgrafas, Aukštutinės ir Žemutinės Bavarijos Hercogas, Šventosios Romos Imperijos Vyriausiasis senešalas ir Kurfiurstas, Julicho, Kleve ir Bergo Hercogas, Leuchtenbergo Landgrafas, Miorso Kunigaikštis, Bergen op Zomo Markizas, Veldenco, Sponheimo, Marko ir Ravensbergo Grafas, Ravenšteino Viešpats ir t. t., ir t. t.
Siunčiame kiekvienam Mūsų maloningiausią pasveikinimą ir kurfiursto malonę.
Mums negali būti niekaip kitaip, kaip tik labai nemalonu ir skaudu, kai sužinome, kaip mažai įvairios Mūsų žemėse vis dar esančios vadinamųjų laisvųjų mūrininkų ir iliuminatų ložės paiso Mūsų jau praėjusių metų birželio 22 d. išleisto generalinio draudimo prieš visas nepatvirtintas ir neleistinas bendrijas, kadangi jos ir toliau tęsia tiek savo slaptus susirinkimus, tiek savavališkas rinkliavas bei naujų narių verbavimą, taip siekdamos vis labiau didinti savo jau ir taip labai išaugusį skaičių.
Tačiau lygiai kaip Mes tokią draugiją, ypač per daug nutolusią nuo savo pirminio instituto, laikome pernelyg įtartina tiek dvasiniu, tiek pasaulietiniu bei politiniu atžvilgiu, kad galėtume ją toliau toleruoti Mūsų žemėse,
atsižvelgiant į tai, kad iš to negalima tikėtis nieko kito, kaip tik painiavos ir netvarkos, visuotinio nepasitikėjimo viešumoje, frakcijų kolegijose ir kitų blogų pasekmių, turinčių didelę įtaką religijai, teisingumui, gerai moralei ir visai valstybei apskritai, kas didžiąja dalimi jau realiai jaučiama, – Mes šiuo ją [draugiją] visiškai panaikiname ir uždraudžiame jai bet kokius tolesnius slaptažodžius, neteisėtas rinkliavas ir naujų narių verbavimą. Taip pat įsakome visoms valdžios institucijoms atidžiai tai stebėti, o pastebėjus nepaklusnumą, Mums apie tai slapta pranešti.
Pinigus ir turtą, surinktus per minėtas savavališkas bei neleistinas rinkliavas, Mes skelbiame konfiskuotinais ir norime, kad pusė jų atitektių vargšų kasai, o kita pusė – pranešėjui, net jei jis pats būtų narys, ir kad toks asmuo jokiu būdu nebūtų atskleistas, bet laikomas paslaptyje.
Kiekvienam, kuriam brangi Mūsų malonė bei jo paties garbė ir gerovė, Mes su pasitikėjimu tikimės kuo klusniausio vykdymo, kad Mums nereikėtų imtis tolesnių nemalonių priemonių.
Duota Mūsų sostinėje ir rezidencijoje Miunchene, 1785 m. kovo 2 d.
Karolis Teodoras.
Vt. Fr. von Kreittmayr.
Karl von Klessing,
Kurfiursto slaptasis sekretorius.
1785 m. rugpjūčio 16 d. įsakas
Aukščiausiose instancijose visiškai tikrai ir patikimai žinoma, kad laisvieji mūrininkai ir iliuminatai vis dar tęsia savo žalingą veiklą rengdami slaptus susirinkimus, rinkliavas ir verbuodami naujus narius, nepaisydami pakartotinio žemės valdovo draudimo, ir netgi teisingumo bei kitose kolegijose, kur jie mažiausiai turėtų rasti vietos, plinta taip plačiai, kad kai kuriose iš jų jau įgijo viršenybę ir balsų daugumą.
Tačiau kadangi Jo Šviesybė Kurfiurstas visiškai nepajudinamai laikosi savo šiuo klausimu išleisto generalinio potvarkio ir nori, kad jo niekur nebūtų laikomasi klusniau ir tiksliau nei jo kolegijose ir tarp įstatymų sergėtojų, šiuo išleidžiamas tolesnis rimtas įsakymas:
- Visi ir kiekvienas šiai sektai vis dar priklausantis pirmininkas ir kolegijų narys privalo ne vėliau kaip per aštuonias dienas nuo viešo paskelbimo plenarinėje sesijoje raštu – pirmininkai tiesiogiai aukščiausiajai instancijai, o kiti nariai arba prisistatyti ir pasiskelbti – pateikti pareiškimą, kad jie visiškai atsiriboja nuo šios sektos, taigi daugiau nebelankys jokių jos slaptų susibūrimų, nevilio ir neverbuos į ją kitų, jai neaukot, o tuo labiau nenorės ir neketins įsitraukti į užsienio ložes.
- Tam iš vis dar egzistuojančių laisvųjų mūrininkų ir iliuminatų, kuris visuose dalykuose nuolankiai paklus kurfiursto įsakymui, nedelsiant per nustatytą galutinį terminą pateiks pasiskelbimą bei paaiškinimą ir gailėsis dėl padaryto nusižengimo, tam bus atleista ir pelnyta bausmė dovanota.
- Priešingai, tie, kurie toliau pažeidinės generalinį mandatą, visiškai nepaklus arba praleis minėtą terminą be suprantamo pasiskelbimo ir paaiškinimo ir bus išaiškinti tik vėliau, bus ne tik ipso facto atleisti iš tarnybos, bet ir nubausti didelia pinigine ar kita skaudžia bausme, o skundikai bus atlyginti ir laikomi paslaptyje.
Miunchenas, 1785 m. rugpjūčio 16 d.