Baltazaras (hebr. בֵּלְשַׁאצַּר, Belšazzar) – biblinė figūra, minima Senojo Testamento Danieliaus knygoje (Dan 5), vaizduojama kaip paskutinis Babilono karalius, kurio puota tapo dieviškojo teismo simboliu. Jo vardas ir istorija persmelkta religinės, istorinės ir kultūrinės reikšmės, atspindinčios Babilono žlugimą ir žmogaus puikybės trapumą.
Pagal Danieliaus knygą, Baltazaras buvo Babilono karalius, surengęs prabangią puotą, kurios metu šventvagiškai naudojo šventus indus, pagrobtus iš Jeruzalės šventyklos. Puotos metu ant sienos pasirodė paslaptingas užrašas (mene, mene, tekel, parsin), kurį iššifravo pranašas Danielius, pranašaudamas Baltazaro žlugimą. Tą pačią naktį, kaip teigiama, Baltazaras buvo nužudytas, o Babilonas užkariautas persų.
Istoriniu požiūriu Baltazaras (akadų kalba Bēl-šarra-uṣur, „Belas saugo karalių“) nėra laikomas karaliumi, o greičiau regentu ar bendravaldžiu, valdžiusiu Babiloną apie 550–539 m. pr. Kr. Jis buvo Nabonido, paskutinio Naujosios Babilonijos imperijos karaliaus, sūnus. Nabonidas dažnai buvo išvykęs į Arabiją, todėl Baltazaras valdė kaip vietininkas. 539 m. pr. Kr. persų karalius Kyras Didysis užėmė Babiloną, o tai sutampa su bibline Baltazaro žlugimo istorija.
Biblinė istorija
Danieliaus knygos 5 skyriuje Baltazaras aprašomas kaip Nebukadnecaro II sūnus, tačiau istorikai mano, kad tai simbolinis ryšys, o ne tiesioginė giminystė, nes Nabonidas valdė po Nebukadnecaro per kelis tarpinius karalius. Puota, aprašyta Biblijoje, vaizduoja Baltazarą kaip arogantišką valdovą, kuris, gerdamas iš šventų indų, šlovino pagoniškus dievus. Paslaptingas užrašas ant sienos – mene, mene, tekel, parsin – buvo iššifruotas kaip dieviškas nuosprendis: Baltazaro karalystė „pasverta, išmatuota ir padalinta“. Tą naktį miestas krito, o Baltazaras žuvo.
Ši istorija atspindi biblinę temą apie dieviškąjį teisingumą ir žmogaus puikybę. Baltazaro šventvagystė ir nesugebėjimas mokytis iš praeities (pvz., Nebukadnecaro nusižeminimo) pabrėžia moralinį nuosmukį, siejamą su Babilonu kaip nuodėmės simboliu.
Istorinis kontekstas
Istoriniai šaltiniai, tokie kaip Nabonido kronika ir Kyro cilindras, patvirtina, kad Baltazaras buvo Nabonido sūnus ir valdė Babiloną kaip regentas. Nabonidas, užuot stiprinęs sostinę, daug laiko praleido Temoje (Arabijoje), palikdamas Baltazarą valdyti. 539 m. pr. Kr. persai, vadovaujami Kyro Didžiojo, užėmė Babiloną beveik be pasipriešinimo, nukreipę Eufrato upę ir įžengę į miestą per sausą vagą. Nors nėra tiesioginių įrodymų apie Baltazaro nužudymą, jo vardas ir puotos istorija greičiausiai buvo perdėta, kad sustiprintų biblinę pamoką.
Baltazaro laikais Babilonas jau buvo praradęs savo ankstesnę šlovę, tačiau išliko religiniu ir kultūriniu centru, ypač dėl Marduko šventyklos (Esagila). Puota galėjo būti bandymas pakelti miesto dvasią persų grėsmės akivaizdoje, tačiau ji tapo simboliniu imperijos pabaigos atspindžiu.
Baltazaro istorija yra giliai religinė, atspindinti žydų tikėjimą Dievo suverenumu prieš pagoniškas karalystes. Danieliaus knygoje Baltazaras vaizduojamas kaip šventvagis, išniekinantis šventus indus, pagrobtus iš Jeruzalės šventyklos (586 m. pr. Kr.). Tai buvo ne tik nepagarbos Dievui aktas, bet ir iššūkis Jo galiai. Užrašas ant sienos simbolizuoja dieviškąjį teismą, o Baltazaro žlugimas – įspėjimą apie puikybės pasekmes.
Babilonas Biblijoje, kaip minėjote, yra nuodėmės, ištvirkimo ir moralinio nuopolio simbolis. Baltazaro puota sustiprina šį įvaizdį, vaizduodama Babiloną kaip hedonistinę ir arogantišką karalystę, pasmerktą žlugti. Religiniu požiūriu istorija pabrėžia, kad jokios žemiškosios galios negali prilygti Dievo valiai, o Baltazaras tampa pavyzdžiu valdovų, kurie ignoruoja dieviškąją tvarką.
Be to, Baltazaro istorija atspindi žydų diasporos patirtį Babilonijos nelaisvėje (586–539 m. pr. Kr.). Danielius, kaip išmintingas žydų pranašas, kontrastuoja su Baltazaru, parodydamas, kad tikėjimas ir nuolankumas nugali pasaulietinę puikybę. Šis motyvas buvo ypač svarbus žydų bendruomenei, gyvenančiai svetimoje žemėje.
Baltazaro vardas kilęs iš akadų kalbos Bēl-šarra-uṣur, reiškiančio „Belas (Mardukas) saugo karalių“. Belas buvo pagrindinis Babilono dievas, todėl vardas atspindi religinę ir karališkąją reikšmę. Biblijoje vardas adaptuotas kaip Belšazzar hebrajų kalba, o kitose kalbose jis skiriasi:
- Anglų kalba: Belshazzar.
- Prancūzų kalba: Balthazar, Belshazzar.
- Vokiečių kalba: Belsazar.
- Ispanų kalba: Baltasar.
- Rusų kalba: Валтасар (Valtasar).
- Lotynų kalba: Balthassar.
- Lietuvių kalba: Baltazaras, Belšazaras (retesnis).
Įdomu, kad vardas Balthazar krikščionių tradicijoje taip pat siejamas su vienu iš Trijų karalių (Magi), atnešusių dovanas Jėzui, nors tai atskira legenda, nesusijusi su bibliniu Baltazaru.
Įdomūs faktai
- Užrašas ant sienos: Frazė „rašyti ant sienos“ (writing on the wall) kilusi iš Baltazaro istorijos ir anglų kalboje reiškia neišvengiamą pražūtį. Danieliaus iššifruotas mene, mene, tekel, parsin verčiamas kaip „skaičiuota, pasverta, padalinta“, simbolizuojantis Baltazaro karalystės galą.
- Istorinis neatitikimas: XIX a. skeptikai abejojo Baltazaro egzistavimu, nes jis nebuvo minimas graikų šaltiniuose, tokiuose kaip Herodotas. Tačiau 1854 m. atrastos molinės lentelės (Nabonidus Chronicle) patvirtino, kad Baltazaras buvo Nabonido sūnus ir regentas.
- Kultūrinis palikimas: Baltazaro puota įkvėpė daugybę meno kūrinių, įskaitant Rembrandto paveikslą „Belšazaro puota“ (1635 m.), kuriame užrašas ant sienos vaizduojamas hebrajų rašmenimis, skaitomais vertikaliai – neįprastas meninis sprendimas.
- Literatūrinė paralelė: Baltazaro arogancija ir žlugimas primena graikų tragedijų herojus, tokius kaip Kreontas, kenčiančius dėl hubris (puikybės). Tai rodo universalų moralinį motyvą skirtingose kultūrose.
- Muzikinis atspindys: Georgo Friedricho Händelio oratorija „Belšazaras“ (1744 m.) dramatizuoja biblinę istoriją, pabrėždama dieviškąjį teismą ir persų pergalę.
Nors Baltazaras tiesiogiai nesiejamas su graikų politine filosofija, jo istorija atspindi arche – tvarkos principą – per dieviškąjį teisingumą. Pagal graikų valdymo tipologiją, Baltazaro valdymas primena tironiją, kur valdovas, apsvaigęs nuo galios, ignoruoja moralinius ir religinius principus, vedančius į chaosą. Metidės – išminties ir gudrumo – archetipas kontrastuoja su Baltazaru: Danielius, kaip išmintingas pranašas, įkūnija strateginį mąstymą, gebėdamas iššifruoti dieviškąją žinią, kurios Baltazaras nesupranta. Ši priešprieša pabrėžia, kad tikroji valdžia remiasi ne arogancija, o išmintimi.
Baltazaras, kaip biblinė ir istorinė figūra, yra įspėjimas apie puikybės ir šventvagystės pasekmes. Jo puota, užrašas ant sienos ir staigus žlugimas tapo amžinu simboliu, atspindinčiu Babilono, kaip nuodėmės ir ištvirkimo įsikūnijimo, trapumą. Nuo molinių lentelių iki Rembrandto teptuko, Baltazaro istorija tebekelia susižavėjimą, primindama, kad net galingiausios karalystės gali griūti per vieną naktį, kai ignoruojama aukštesnė tvarka. Jei norite giliau nagrinėti, pavyzdžiui, Baltazaro puotos ikonografiją ar archeologinius radinius, praneškite!