Az-Zumar yra 39-oji Korano sura, turinti 75 eilutes. Jos pavadinimas kilęs iš žodžio az-zumar, reiškiančio „minias“ arba „būrius“, kuris minimas paskutinėse suros eilutėse. Ši sura atskleidžia vieną svarbiausių islamo teologinių temų – žmogaus santykį su Dievu, pasirinkimo laisvę tarp tikėjimo ir netikėjimo bei paskutinio teismo dienos neišvengiamumą, kai žmonės bus vedami „būriais“ – vieni į rojų, kiti į pragarą.
Sura prasideda teiginiu, kad Apreiškimas ateina iš vienintelio Dievo – Alacho, ir kad religija turi būti Jam skirta vien tik dėl Jo paties, be jokių tarpininkų. Pabrėžiama, kad nuoširdus tikėjimas negali būti sumaišytas su pagoniškomis tradicijomis ar šlovės siekimu. Čia iškeliama mintis, jog žmogus turi garbinti Dievą ne iš baimės ar įpročio, o iš pripažinimo, kad visa kūrinija priklauso Jam vienam.
Toliau sura kalba apie žmogaus prigimtį – kaip lengvai žmogus kreipiasi į Dievą nelaimėje, bet pamiršta Jį, kai vėl gyvena ramybėje. Tokiu būdu atskleidžiamas tikėjimo nepastovumas ir veidmainystė, būdinga tiems, kurie šaukiasi pagalbos tik tada, kai jiems blogai. Tuo tarpu tikrieji tikintieji apibūdinami kaip nuolankūs, dėkingi, besimeldžiantys ir priimantys Dievo valią tiek džiaugsme, tiek kančioje.
Sura Az-Zumar taip pat vaizduoja paskutinio teismo dieną itin paveikiai. Žmonės bus sukelti iš savo kapų ir suskirstyti į grupes pagal savo darbus. Pirmieji, kurie pateks į rojų, bus tie, kurie nuoširdžiai tarnavo Dievui ir vengė puikybės. Apie juos sakoma, kad angelai pasitiks juos vartų prieangyje, sakydami: „Ramybė jums, nes buvote kantrūs; dabar įeikite į rojų, nes tai jūsų atpildas.“ O netikintieji bus vedami „būriais“ į pragarą, kur jiems bus pasakyta: „Ar nebuvo jums atsiųsti pasiuntiniai iš jūsų pačių, kurie skelbė Dievo ženklus?“
Šioje suroje aiškiai pasirodo islamo monoteizmo esmė – visi keliai, kurie veda nuo Dievo prie stabų ar tarpininkų, laikomi klaidingais. Pasaulis čia suprantamas kaip laikinas išbandymas: kiekvienas žmogus pats pasirenka, kam jis tarnauja. Vieniems Dievas suteikia šviesą ir ramybę, kitiems – aklumą ir sumaištį.
Az-Zumar vadinama viena iš giliausių ir dvasiškai stipriausių surų, nes ji sujungia teologiją, moralę ir apokaliptinę viziją į vieną visumą. Ji ne tik primena Dievo vienumą ir žmogaus atsakomybę, bet ir kviečia į nuoširdų atsinaujinimą – atsisakyti išdidumo ir priartėti prie Kūrėjo su atgailaujančia širdimi.
Paskutinės eilutės, kuriose kalbama apie būrius, einančius į rojų ir pragarą, simbolizuoja galutinį žmonijos išsiskyrimą pagal tikėjimo tiesą. Tačiau sura baigiasi optimistine nata: kai tikintieji įžengia į rojų, jie taria: „Šlovė Tam, kuris išpildė savo pažadą ir leido mums paveldėti šią žemę. Mes įsikursime Rojuje, kur tik panorėsime.“ Tokiu būdu Az-Zumar užbaigia savo žinią – viskas, kas gyva, priklauso Dievui, o tikėjimas Jo vienybe veda į amžiną ramybę.
Az-Zumar
1
Šis Apreiškimas yra iš Dievo, Visagalio, Išmintingojo.
Tai įžanga, pabrėžianti, kad šis tekstas ateina ne iš žmogaus, o iš Dievo, kuris yra visagalis ir visa žinantis.
2
Mes tau apreiškėme Knygą tiesoje, tad garbink Dievą nuoširdžiai Jam atsidavęs.
Tikėjimas turi būti tyras, be savanaudiškų motyvų – garbinimas turi kilti iš nuoširdžios ištikimybės Dievui.
3
Tik Dievui priklauso tyra garbė; o tie, kurie vietoj Jo ima globėjus, sako: „Mes tik prašome jų, kad jie mus priartintų prie Dievo.“
Čia atmetamas tarpininkų vaidmuo – islamas skelbia tiesioginį ryšį tarp žmogaus ir Dievo be šventųjų ar dievų tarpininkavimo.
4
Dievas teis tarp jų dėl to, dėl ko jie ginčijosi. Dievas tikrai neveda klaidinančio ir netikėlio.
Priminta, kad galutinis teisėjas yra Dievas – žmogaus nuomonės ar ginčai neturi galutinės reikšmės.
5
Jis sukūrė dangus ir žemę pagal tiesą. Jis apgaubia naktį diena ir dieną naktimi; Jis pavergė saulę ir mėnulį – kiekvienas juda nustatytu laiku.
Dievo kūrinija pateikiama kaip įrodymas Jo išminties ir tvarkos, kuriai paklūsta visata.
6
Jis sukūrė jus iš vieno asmens, paskui iš jo padarė jo porą, ir Jis siuntė jums aštuonis gyvulių poras. Jis jus kuria motinų įsčiose viename kūrinyje po kito, trimis tamsybėmis apgaubtus.
Žmogaus gyvybė ir jos pradžia – stebuklas, priklausantis tik nuo Dievo valios.
7
Jei jūs neigiate, Dievas nepriklausomas nuo jūsų; bet Jam nepatinka netikėjimas savo tarnuose. Jei dėkojate, Jis džiaugiasi dėl jūsų dėkingumo.
Dievas nepraranda nieko dėl žmogaus netikėjimo, tačiau Jam malonus dėkingas ir sąmoningas tikintysis.
8
Kai žmogų ištinka nelaimė, jis šaukiasi Dievo nuoširdžiai Jam atsiduodamas; bet kai Jis suteikia jam malonę, žmogus pamiršta, kas jį išgelbėjo.
Atspindima žmogiška silpnybė – tikintysis dažnai kreipiasi į Dievą tik tada, kai jam blogai.
9
Ar gali būti lygūs tas, kuris naktimis meldžiasi klūpodamas ir bijodamas pomirtinio teismo, ir tas, kuris abejingas?
Klausimas, kviečiantis apmąstyti – tikras tikėjimas matuojamas nuolankumu ir dvasine pastanga.
10
Sakyk: „Mano tarnais, kurie tiki, bijokitės savo Viešpaties. Tie, kurie daro gera šiame pasaulyje, gaus gėrį, o Dievo žemė plati – Jis atlygins kantriems be saiko.“
Dievas ragina tikinčiuosius ištverti išbandymus, nes Jo atpildas neribotas.
11
Man įsakyta garbinti Dievą nuoširdžiai Jam atsidavus.
Pranašas skelbia, kad jo tarnystė yra be savanaudiškumo – tik dėl Dievo valios.
12
Ir man įsakyta būti pirmuoju iš atsidavusiųjų.
Muchamedas rodo pavyzdį, jog pranašas turi pats pirmas paklusti savo mokymui.
13
Sakyk: „Aš bijau, kad jei nepaklusčiau savo Viešpačiui, mane paliestų didžios dienos bausmė.“
Priminta apie atsakomybę už neklusnumą – net pranašas yra Dievo įstatymo dalis ir negali jo apeiti.
14
Sakyk: „Aš garbinu tik Dievą ir Jam atsidavęs Jam skiriu savo garbinimą.“
Tikrasis garbinimas yra ne ritualas, o dvasinė ištikimybė, kurioje nėra vietos stabams ar tarpininkams.
15
Tad garbinkite, ką norite šalia Jo. Sakyk: „Tikri pralaimėtojai yra tie, kurie praranda save ir savo šeimas tą Dieną.“
Įspėjimas netikintiesiems – kas pasirenka klaidingus dievus, praranda ne tik gyvenimą, bet ir amžinybę.
16
Virš jų bus ugnies stogai ir po jais bus ugnies sluoksniai. Šitaip Dievas gąsdina savo tarnus: bijokitės Manęs, o Mano tarnai!
Pavaizduota pragaro kančių vizija, primenanti apie pasekmes netikėjimui ir moraliniam nuopuoliui.
17
Tie, kurie vengia stabų ir blogio, atsigręžia į Dievą – jiems skirtos geros naujienos.
Tikintieji, pasirinkę tiesą vietoj stabų, bus apdovanoti ramybe ir palaima.
18
Tie, kurie klauso žodžio ir seka geriausiu iš to, – tai tie, kuriuos Dievas vedė ir kuriuos Jis apdovanojo protu.
Išmintis ir tikėjimas čia susijungia – Dievas veda tuos, kurie klausosi ne aklai, o suprasdami.
19
Ar gali tu išgelbėti tą, kuriam paskirta ugnis?
Retorinis klausimas, rodantis, kad žmogus pats pasirenka savo kelią – pranašas negali išgelbėti tų, kurie patys atmeta tiesą.
20
Tiems, kurie bijo savo Viešpaties, laukia aukšti rūmai virš kurių kiti rūmai pastatyti, po jais tekės upės – toks yra Dievo pažadas.
Rojus aprašomas kaip vieta šviesos, ramybės ir nuolatinės Dievo globos – atpildas už tikėjimo ištikimybę.
21
Ar nematai, kad Dievas leidžia lietų iš dangaus ir kad jis įsiskverbia į žemę, užpildydamas ją žaluma ir gyvybe? Paskui Dievas tai išdžiovina, ir tu matai ją pageltusią, o po to Jis paverčia ją dulkėmis. Iš tiesų, šiame yra pamoka tiems, kurie turi protą.
Ši eilutė kalba apie gyvybės ciklą ir primena, kad viskas pasaulyje laikina – kaip žolė džiūsta, taip ir žmogaus gyvenimas baigiasi, todėl reikia mąstyti apie amžinybę.
22
Ar tas, kurio širdį Dievas atvėrė islamui, yra šviesoje nuo savo Viešpaties? Vargas tiems, kurių širdys sustingusios, kai jie girdi Dievo vardą – jie aiškiai paklydę.
Tikėjimo šviesa apibūdinama kaip vidinis suvokimas – žmogaus širdis gali būti atvira arba užrakinta tiesai.
23
Dievas atsiuntė gražiausią žinią – Knygą, kurios eilutės kartojasi ir skleidžia baimę tiems, kurie bijo savo Viešpaties, o paskui jų širdys nurimsta ir džiaugiasi. Tai Dievo vadovas, kuriuo Jis veda, ką nori.
Koranas vadinamas ne tik šventu tekstu, bet ir dvasiniu kelrodžiu, kuris tuo pat metu kelia pagarbą ir ramybę.
24
Ar tas, kuris gins savo veidą nuo ugnies tą Dieną, kai ji apgaubs jį iš visų pusių? Ir sakys neteisieji: „Paragaukite to, ką darėte.“
Apokaliptinis įvaizdis – žmonės, kurie atmetė tiesą, patys susidurs su savo veiksmų pasekmėmis.
25
Tie, kurie buvo prieš juos, taip pat neigė, todėl jiems atėjo bausmė iš ten, iš kur jie jos nesitikėjo.
Priminta, kad istorijoje buvo daug tautų, kurios nepakluso pranašams ir buvo sunaikintos – tai įspėjimas dabartiniams.
26
Dievas leido jiems paragauti gėdą šio pasaulio gyvenime, o pomirtinė bausmė bus dar didesnė, jei tik jie suprastų.
Dievo teisingumas veikia tiek šiame gyvenime, tiek amžinybėje.
27
Mes pateikėme žmonėms šiame Knygoje įvairius palyginimus, kad jie susimąstytų.
Koranas pristatomas kaip moralinis vadovas, kuriame pasakojimai ir palyginimai turi pažadinti žmogaus sąžinę.
28
Tai yra aiškus arabų kalbos tekstas, kad jie galėtų suprasti.
Pabrėžiama, jog Apreiškimas buvo duotas paprasta, suprantama kalba, kad žinia pasiektų kiekvieną žmogų, ne tik mokytus.
29
Dievas pateikia pavyzdį: žmogų, priklausantį daugeliui ginčijančių šeimininkų, ir žmogų, priklausantį vienam šeimininkui – ar jie lygūs? Šlovė Dievui! Bet dauguma jų nežino.
Tai alegorija apie tikėjimo vienumą – kas tarnauja vienam Dievui, turi ramybę; kas paklūsta daugeliui jėgų, gyvena chaose.
30
Tu mirsi, ir jie taip pat mirs.
Trumpa, bet galinga eilutė, primenanti visų žmonių mirtingumą – net pranašas nėra išimtis.
31
Paskui jūs, savo Viešpaties akivaizdoje, ginčysitės tą dieną.
Bus diena, kai visi žmonės atsistos prieš Dievą, ir jokie žodžiai ar pasiteisinimai nebepadės.
32
Kas gali būti neteisingesnis už tą, kuris meluoja apie Dievą ir neigia tiesą, kai ji pasiekia jį? Argi nėra pragaro vietos netikintiesiems?
Melavimas apie Dievą laikomas didžiausia nuodėme – jis naikina dvasinę tiesą ir sąžinę.
33
O tas, kuris atneša tiesą ir ją priima, – tai tie, kurie bijo Dievo.
Tikėjimas čia apibrėžiamas kaip ne žinios turėjimas, o gebėjimas ją priimti širdimi.
34
Jiems skirta visa, ko jie trokšta pas Viešpatį – tai atlygis tiems, kurie buvo geri.
Dievo pažadas – tiems, kurie ištikimai laikėsi tiesos, bus suteikta pilna laimė ir dvasinė pilnatvė.
35
Kad Dievas atleistų jiems blogus darbus ir atlygintų geriausiu už tai, ką jie darė.
Tikėjimas suteikia ne tik atpildą, bet ir atleidimą – Dievo gailestingumas viršija Jo teisingumą.
36
Argi Dievas nėra pakankamas savo tarnui? Jie tave gąsdina tais, kuriuos garbina vietoj Jo. O tas, kurį Dievas palieka klaidoje, neturi vedlio.
Tai raminanti eilutė: tikintysis, pasitikintis Dievu, neturi bijoti jokių žmonių ar valdžių.
37
O tas, kurį Dievas veda, to niekas negali suklaidinti. Argi Dievas nėra galingas ir baudžiantis?
Pabrėžiama, kad Dievo vedimas ir apsauga yra stipresnė už bet kokį žmogaus ar likimo poveikį.
38
Jei tu jų paklaustum, kas sukūrė dangų ir žemę, jie sakytų: „Dievas.“ Sakyk: „Ar matote, ką jūs garbinate vietoj Dievo – jei Jis panorėtų man padaryti žalos, ar jie galėtų ją pašalinti?“
Net pagonys pripažįsta Dievą kūrėju, bet jų klaida – manyti, kad kiti dievai gali Jam prilygti ar apsaugoti nuo Jo valios.
39
Sakyk: „Dievas man pakanka. Tik Juo pasitiki tie, kurie Jam atsidavė.“
Tobula pasitikėjimo Dievu išraiška – kai žmogus nebeturi baimės, nes žino, kad viskas Jo rankose.
40
Kas patirs gėdą šiame gyvenime ir kas bus paliestas amžinos bausmės – netrukus pamatysite.
Įspėjimas tiems, kurie netiki – teisingumas neišvengiamas tiek dabar, tiek anapus.
41
Mes tau apreiškėme Knygą žmonėms tiesoje; kas pasinaudos ja, tas tai daro savo labui, o kas atmes, tas žaloja pats save. Tu nesi jų sargas.
Koranas pateikiamas kaip kelrodis – kiekvienas žmogus pats renkasi, ar priimti tiesą. Pranašas tik perduoda žinią, o ne verčia tikėti.
42
Dievas pasiima sielas jų mirties metu, o tas, kurios dar nemirė, – miegant. Jis laiko tas, kurioms skirtas galas, ir paleidžia kitas iki nustatyto laiko. Iš tiesų, tai ženklai žmonėms, kurie mąsto.
Čia aprašoma dvasinė paslaptis – miegas primena mažąją mirtį, kai siela trumpam atskiriama nuo kūno, parodydama, kad gyvybė visada priklauso Dievui.
43
Ar jie priėmė tarpininkus be Dievo? Sakyk: „Net jei jie neturi galios niekam nei padėti, nei suprasti?“
Islamas griežtai atmeta tarpininkų garbinimą – niekas negali būti Dievo vietoje, nes viskas priklauso tik Jam.
44
Sakyk: „Visas užtarimas priklauso tik Dievui. Jam priklauso dangaus ir žemės valdžia, ir pas Jį jūs būsite sugrąžinti.“
Dievas vienintelis turi teisę teisti ir atleisti – Jis yra visų dalykų pradžia ir pabaiga.
45
Kai minimas vienas Dievas, netikintieji suraukia veidus; bet kai minimi kiti šalia Jo, jie džiūgauja.
Šis vaizdas rodo, kad pagonys labiau džiaugiasi daugdievyste nei gryna tiesa – tai dvasinis aklumas.
46
Sakyk: „Dieve, dangų ir žemės Kūrėjau, Tu, kuris žinai paslėptą ir regimą, Tu nuspręsi tarp Tavo tarnų dėl to, dėl ko jie ginčijosi.“
Pranašas kreipiasi tiesiogiai į Dievą – visa tiesa galiausiai paaiškės tik Jo teisme.
47
Jei nusidėjėliai turėtų viską, kas yra žemėje, ir dar tiek pat, jie duotų tai išpirkai už savo bausmę Teismo dieną. Bet jiems bus parodyta tai, ko jie nė nemanė.
Net turtingiausi ir galingiausi nieko negalės išpirkti tą dieną – teisingumas nėra perkamas.
48
Jiems atsiskleis jų blogi darbai, ir juos apgaubs tai, iš ko jie tyčiojosi.
Dievo teismas yra veidrodinis – žmogus pats pamatys savo klaidas, kurias bandė pateisinti ar išjuokti.
49
Kai žmogų paliečia nelaimė, jis šaukiasi Mūsų; kai Mes jam suteikiame malonę, jis sako: „Tai dėl mano žinių.“ Ne, tai tik išbandymas, bet dauguma to nesupranta.
Dievas primena, kad sėkmė nėra žmogaus nuopelnas – ji gali būti ir išmėginimas, kuris atskleidžia širdies tikrumą.
50
Tą patį sakė ir tie, kurie buvo prieš juos, bet jiems nepadėjo tai, ką jie įgijo.
Istorinis priminimas: daugelis tautų klydo manydamos, kad jų galia apsaugos nuo tiesos – tačiau jos visos žuvo.
51
Jiems atėjo jų blogų darbų pasekmės, ir tie, kurie dabar netiki, taip pat sulauks to, ką patys padarė; jie negalės nuo to pabėgti.
Dievo teisingumas veikia be klaidų – žmogus pats pasirenka savo bausmę per savo veiksmus.
52
Argi jie nežino, kad Dievas duoda išteklių, kam nori, ir sumažina, kam nori? Iš tiesų, čia yra ženklai tikintiems.
Dievo valia apima ir sėkmę, ir neturtą – tikras tikėjimas matuojamas pasitikėjimu Jo sprendimais.
53
Sakyk: „Mano tarnai, kurie nusižengė sau patiems, nenusiminkite dėl Dievo gailestingumo. Dievas atleidžia visas nuodėmes – Jis išties Atleidžiantis, Gailestingas.“
Viena švelniausių Korano eilučių – net didžiausias nusidėjėlis kviečiamas grįžti, nes Dievo atleidimas yra neribotas.
54
Atsigręžkite į savo Viešpatį ir Jam atsiduokite, kol dar neateis bausmė, nes po to jums nebebus padėta.
Kvietimas veikti dabar – atgaila turi vertę tik tada, kai dar yra laiko keistis.
55
Sekite tai, kas buvo apreikšta iš jūsų Viešpaties, prieš ateinant bausmei staiga, kai jūs to nesitikėsite.
Žmonės įspėjami – tiesa visada atėjo netikėtai tiems, kurie ją atidėliojo.
56
Kad siela nesakytų: „Deja man, kad aš nepaisiau Dievo ir buvau vienas iš pašaipūnų.“
Eilutė perteikia gailesčio balsą – tai įspėjimas, kad apgailestavimas po mirties jau nebeturi vertės.
57
Arba sakytų: „Jei Dievas būtų mane vedęs, aš būčiau tarp teisiųjų.“
Žmogus bandys kaltinti likimą, bet iš tiesų jis turėjo pasirinkimo laisvę.
58
Arba sakytų, kai pamatys bausmę: „Jei man būtų suteikta dar viena proga, aš būčiau daręs gera.“
Tai simbolizuoja paskutinės akimirkos suvokimą, kai viskas jau per vėlu.
59
Ne! Mano ženklai pasiekė tave, bet tu juos atmetei, išdidžiai elgeisi ir buvai netikinčiųjų.
Dievas atsako žmogui, primindamas, kad tiesa buvo parodyta, bet jis pats ją atmetė iš puikybės.
60
Tą dieną tu pamatysi tuos, kurie melavo apie Dievą – jų veidai bus pajuodę. Argi pragare nėra vietos puikuoliams?
Tamsa čia tampa dvasinės puikybės atspindžiu – veidas simbolizuoja sielos būseną.
61
Dievas išgelbės tuos, kurie bijojo Jo, jie nepatirs nei blogio, nei liūdesio.
Tikintieji bus apsaugoti nuo kančios, nes jų baimė buvo pagarbi – ji kilo iš meilės Dievui, ne iš baimės bausmei.
62
Dievas yra visų dalykų Kūrėjas, ir Jis yra visų dalykų Valdytojas.
Pasaulis nėra atsitiktinumas – viskas turi savo tvarką ir Kūrėjo ranką.
63
Jam priklauso dangaus ir žemės raktai; o tie, kurie neigia Jo ženklus, yra pralaimėję.
Simbolinis įvaizdis – dangaus raktai reiškia galią atverti pažinimą ir išganymą, kurie skirti tik tikintiesiems.
64
Sakyk: „Argi jūs man liepiate garbinti ką nors kitą, o ne Dievą, jūs, neišmanėliai?“
Pranašas tiesiogiai kreipiasi į stabmeldžius, vadindamas juos klaidinančiais save pačius.
65
Tau ir tavo prieš tave buvusiems buvo apreikšta: jei tu priskirtum Dievui partnerių, tavo darbai taptų beverčiai, ir tu būtum tarp pralaimėjusių.
Griežtas perspėjimas net pranašui – bet kokia daugdievystė sunaikina visą dvasinę vertę.
66
Tad garbink Dievą ir būk dėkingas.
Trumpas, bet esminis nurodymas – tikėjimo esmė yra tarnystė ir dėkingumas.
67
Jie neįvertino Dievo deramai. Visa žemė Jo rankoje Teismo dieną, o dangūs bus suvynioti Jo dešinėje. Šlovė Jam! Jis aukščiau to, ką jie Jam priskiria.
Dievas čia vaizduojamas kaip visa apimanti galia – visa kūrinija yra Jo valdžioje.
68
Bus pūsta į ragą, ir visi, kurie danguje ir žemėje, kris be sąmonės, išskyrus tuos, kuriuos Dievas panorės išsaugoti. Paskui bus pūsta dar kartą, ir jie pakils, žvelgdami aplink.
Tai apokaliptinis Teismo dienos aprašymas – pasaulis bus sugriautas ir vėl prikeltas.
69
Žemė bus nušviesta savo Viešpaties šviesa, ir bus atnešta Knyga, ir pranašai bei liudytojai bus pašaukti. Bus teisiama teisingai, ir nė vienam nebus padaryta neteisybė.
Dievo teismas bus tobulas – viskas bus matoma aiškiai, be melo ir klaidų.
70
Kiekvienai sielai bus atlyginta pagal tai, ką ji padarė. Jis geriausiai žino, ką jie darė.
Teisingumas čia asmeninis – niekas nebus teisiamas už kito nuodėmes.
71
Netikintieji bus vedami būriais į pragarą. Kai jie prieis prie jo, vartai bus atidaryti, ir sargai sakys: „Ar nebuvo jums atėję pasiuntiniai iš jūsų pačių, skelbiantys jūsų Viešpaties ženklus?“
Aprašoma atpildo akimirka – priminimas, kad žinia visada buvo pasiųsta, bet jie ją atmetė.
72
Bus pasakyta: „Įeikite į pragaro vartus, kad liktumėte ten amžinai.“ Koks baisus būstas išdidiesiems!
Puikybė vėl minima kaip didžiausias dvasinis nuodėmingumas – ji uždaro kelią į atleidimą.
73
O tie, kurie bijojo savo Viešpaties, bus vedami būriais į rojų. Kai jie prieis prie jo, vartai bus atidaryti, ir sargai sakys: „Ramybė jums, jūs buvote kantrūs – įeikite į jį amžinai!“
Tikinčiųjų laukia šviesos pasaulis – jie pasitinkami su pagarba ir ramybe už savo ištvermę.
74
Jie sakys: „Šlovė Tam, kuris išpildė savo pažadą ir leido mums paveldėti šią žemę, kad galėtume gyventi Rojuje, kur tik panorėsime.“ Koks nuostabus yra teisiųjų atlygis!
Rojus čia vaizduojamas kaip ramybės ir pasirinkimo laisvės vieta – atpildas už tikėjimo ištikimybę.
75
Tu pamatysi angelus, supančius sostą, šlovinančius savo Viešpatį su šlove. Ir bus pasakyta: „Šlovė Dievui, visų pasaulių Viešpačiui!“
Sura baigiasi kosmine vizija – visa kūrinija, įskaitant angelus, susivienija garbindama Dievą, kuris yra visko pradžia ir pabaiga.