Az-Zukhruf – tai 43-oji Korano sura, kurios pavadinimas reiškia „Auksiniai papuošalai“ arba „Puošnumas“. Sura Az-Zukhruf („Auksiniai papuošalai“) sudaryta iš 89 eilučių (ajų). Ji priskiriama mekiečių laikotarpiui ir priklauso teminėms surų grupėms, kurios išryškina žmogaus polinkį į pasaulietinį blizgesį, priešpastatant jį dvasinei tiesai. Šioje suroje pasakojama apie tai, kaip žmonės apsigavo dėl turto, garbės ir statuso, pamiršdami, kad tikroji vertė slypi ne išorėje, o tikėjime ir moralėje.
Sura prasideda iškilmingu teiginiu: „Prisiekiu aiškiuoju Raštu, kad Mes jį padarėme arabišku Koranu, kad jūs suprastumėte.“ Tai pabrėžia, jog Dievo žodis ne svetimas ar paslėptas, o prieinamas žmonėms jų kalba ir kultūra. Ši pradžia kviečia atverti širdį paprastumui – tiesa nėra paslėpta aukso rūmuose, ji randama kasdienėje kalboje ir gyvenime.
Toliau sura primena, kad praeities tautos, tokios kaip egiptiečiai, klestėjo ir puošėsi, bet galiausiai buvo sunaikintos dėl išdidumo. Pavyzdžiu pateikiamas faraonas, kuris didžiavosi savo valdžia ir turtu, sakydamas: „Argi ne man priklauso Egipto karalystė ir šios upės, kurios teka po manimi?“ Tačiau kai tiesa jam buvo parodyta per Mozę, jis ją atmetė, ir jo puošnumas tapo jo žlugimo priežastimi. Šis pasakojimas yra įspėjimas visiems laikams – turto spindesys trumpalaikis, o dvasinis aklumas amžinas, jei žmogus pasiduoda puikybei.
Sura pabrėžia, kad turtas ir auksas nėra blogis pats savaime, bet žmogaus širdies išbandymas. Dievas galėtų padaryti, kad net netikintieji gyventų rūmuose iš sidabro ir aukso, tačiau taip žmonės dar labiau nuklystų. Todėl Jis leidžia pasauliui būti netobulam, kad širdis būtų išbandoma – ar ji siekia spindesio, ar tiesos.
Vienas svarbiausių šios suros motyvų – klaidingas žmonių požiūris į pranašus. Kadaise arabai sakydavo: „Kodėl šis apreiškimas nusileido ne kokiam nors didžiūnui iš Mekos ar Taifo?“ Jie nesuprato, kad Dievas renkasi ne pagal turtus, o pagal širdį. Pranašas nėra karalius, o žinių ir gailestingumo nešėjas. Ši mintis aktuali visais laikais – išmintis nepriklauso nuo padėties ar statuso, o nuo dvasinio atvirumo.
Vėliau sura grįžta prie pagrindinio islamiško monoteizmo teiginio: Dievas neturi sūnaus, partnerio ar įpėdinio. Tai polemika su tuo metu paplitusiomis idėjomis apie dieviškąsias būtybes ir mitologines genealogijas. Koranas čia tvirtai sako: „Jei Dievas būtų norėjęs turėti vaiką, Jis būtų jį pasirinko iš savo kūrinių, bet šlovė Jam virš to, ką jie priskiria!“ Ši eilutė pabrėžia Dievo transcendentinį tobulumą – Jis nesidalija savo esme, nes visa egzistencija priklauso Jam vienam.
Kitas svarbus akcentas – Jėzaus (Īsos) paminėjimas. Az-Zukhruf paaiškina, kad Jėzus buvo Dievo tarnas ir ženklas, bet ne dievybė. Kai žmonės jį sudievino, jie pasitraukė nuo tiesos esmės. Koranas jį vadina „Mūsų tarnu, kuriam suteikėme malonę ir padarėme jį pavyzdžiu Izraelio vaikams“. Tokiu būdu sura primena, kad net patys šventi žmonės yra kūriniai, o ne Kūrėjai.
Paskutinėse eilutėse Az-Zukhruf kalba apie tikėjimo vertę Paskutinės dienos akivaizdoje. Tie, kurie gyveno prabanga, bet neieškojo tiesos, sakys: „O kad mes būtume klausę ir sekę!“ Tačiau tada jau bus per vėlu. Šioje vietoje atsiskleidžia dvasinė ironija – tie, kurie žemėje buvo galingi, danguje bus bejėgiai, o nuolankieji bus išaukštinti.
Sura užbaigiama dvasiniu kvietimu: „Tad laikykis to, kas tau apreikšta, nes tu esi tiesiajame kelyje.“ Tai kreipimasis į pranašą ir visus tikinčiuosius – išlikti ištikimiems tiesai net tada, kai pasaulis svaigsta nuo aukso ir tuštybės.
Az-Zukhruf savo prasme primena, kad išorinis blizgesys yra laikinas, o dvasinė šviesa amžina. „Auksiniai papuošalai“ čia simbolizuoja žmogaus iliuziją – kad grožis, valdžia ar turtas suteikia prasmę. Iš tikrųjų, tik širdis, kuri neapsunkinta puikybe, gali pamatyti Dievo šviesą. Todėl ši sura – tai ne tik įspėjimas, bet ir pamokymas gyventi paprastai, skaidriai, nepasiduodant pasaulio spindesiui, kuris visada galiausiai sudūla dulkėse.
Az-Zukhruf
1
Prisiekiu aiškiuoju Raštu,
Dievas liudija savo Apreiškimą – pats Raštas tampa tiesos įrodymu, ne žmogaus kūriniu.
2
Kad Mes padarėme jį arabišku Koranu, kad jūs suprastumėte,
Dievo žodis duotas žmonėms jų kalba – kad būtų prieinamas, o ne paslėptas išminties ženklas.
3
Ir tikrai jis yra pas Mus aukštybėse, pilnas išminties ir didybės.
Knyga nėra tik tekstas, o amžinas dvasinis šaltinis, kurio ištakos – Dievo išmintyje.
4
Argi turėtume jus atitraukti nuo priminimo, nes esate peržengę ribas?
Dievas sako, kad net ir nusidėjėliai nebus palikti be perspėjimo – gailestingumas pirmauja prieš teismą.
5
Kiek pranašų buvo siųsta senovėje,
Žmonijai nuolat buvo duoti pranašai – istorija kartojasi, bet žmonės retai mokosi.
6
Ir kiekvieną kartą, kai pasirodydavo pranašas, jie jį išjuokdavo,
Tai amžina žmonių klaida – juoktis iš tiesos, kol ji dar nepasireiškė visa jėga.
7
Todėl Mes juos sunaikinome, ir dabar turime jų pavyzdį ankstesniųjų vietoje.
Dievo teisingumas įvyksta – istorijos griuvėsiai tampa tyliais liudininkais.
8
Jei tu paklaustum jų: „Kas sukūrė dangų ir žemę?“ – jie tikrai pasakytų: „Galingasis, Žinantis.“
Net netikintieji pripažįsta Kūrėjo buvimą, bet neleidžia tam pakeisti jų gyvenimo.
9
Tas, kuris padarė žemę jums guoliu, ir padarė jums joje kelius, kad galėtumėte keliauti,
Dievas primena savo dovanas – žemė, keliai, tvarka yra Jo gailestingumo ženklai.
10
Ir tas, kuris siunčia lietų iš dangaus pagal saiką, ir Mes jį prikeliame mirusiai žemei.
Gyvybė kyla iš Jo valios – net gamta atgimsta tik Jo leidimu.
11
Tas pats, kuris sukūrė visus daiktus poromis, ir jums padarė laivus ir gyvulius, ant kurių jūs keliaujate,
Dievo kūrinija subalansuota ir tarnauja žmogui – bet primena jam Jo globą.
12
Kad, kai sėdate ant jų nugarų, prisimintumėte savo Viešpaties malonę ir sakytumėte: „Šlovė Tam, kuris pavergė mums tai, o mes patys negalėjome to padaryti.“
Kiekvienas kelionės momentas turėtų būti padėka – net judėjimas yra stebuklas.
13
Ir tikrai mes sugrįšime pas savo Viešpatį.
Visos kelionės turi vieną galutinį tikslą – grįžimą pas Kūrėją.
14
Vis dėlto jie priskiria Jam dalį Jo tarnų. Žmogus – tikrai nedėkingas.
Nepaisant gailestingumo, žmogus iškreipia tiesą, priskirdamas Dievui partnerius ar įpėdinius.
15
Argi Jis turėtų turėti dukras iš to, ką Jis pats sukūrė, o jie norėtų sau sūnų?
Tai ironija – žmonės priskiria Dievui tai, ką patys laikytų menkesniu, parodydami savo nelogiškumą.
16
Kai jiems pranešama apie dukrą, jų veidas aptemsta, jie slepiasi iš gėdos.
Arabų visuomenės papročiai čia pasmerkiami – mergaitės laikytos našta, bet jie patys vadina jas Dievo dukromis.
17
Argi tas, kuris užaugintas papuošalais ir negali aiškiai ginčytis, turėtų būti priskiriamas Dievui?
Dievas parodo jų prieštaravimą – jie paniekina moteris, bet teigia, kad angelai, Jo tarnai, yra moteriškos būtybės.
18
Jie sako: „Angelos yra Dievo dukros.“ Ar jie buvo liudininkai jų sukūrimo?
Tai retorinis klausimas – kaip žmogus gali tvirtinti tai, ko pats nematė ir nesupranta?
19
Jų žodis bus užrašytas, ir jie bus apklausti.
Kiekvienas melas turi pasekmes – viskas bus parodyta Paskutinės dienos teisme.
20
Jie sako: „Jei Gailestingasis būtų norėjęs, mes nebūtume jų garbinę.“
Taip žmonės teisina savo klaidas, perkeldami atsakomybę Dievui, vietoj to, kad pripažintų laisvą valią.
21
Jie neturi tam jokio žinojimo – tik spėliojimus.
Dievas aiškiai pasmerkia tikėjimą be pagrindo – dvasinė klaida prasideda nuo spėjimų vietoje tiesos.
22
Ar Mes jiems davėme kokį Raštą prieš tai, kad jie turėtų aiškų įrodymą?
Tai iššūkis: nei jie, nei jų protėviai neturėjo pagrindo garbinti kitų dievų.
23
Bet jie visada sako: „Mes radome savo tėvus tai darant, ir mes sekame jų pėdomis.“
Žmogaus polinkis kartoti tradiciją be mąstymo – vienas dažniausių dvasinio sustabarėjimo ženklų.
24
Kiekvieną kartą, kai pasirodydavo pranašas, jis sakydavo: „Ar net jei atnešiu jums geresnį kelią, nei radote savo tėvų?“ Jie atsakydavo: „Mes netikime tuo, kuo siųsti buvote.“
Tai istorinis ciklas – nauja tiesa visada susiduria su seno įpročio pasipriešinimu.
25
Mes juos nubaudėme, ir pažiūrėk, kokia buvo tų, kurie neigė, pabaiga.
Priminimas, kad Dievo kantrybė didelė, bet Jo teisingumas neišvengiamas.
26
Ir kai Abraomas pasakė savo tėvui ir tautai: „Aš neturiu nieko bendra su tuo, ką jūs garbinate,“
Abraomas atmeta stabus, parodydamas pirmą aiškų tikėjimo vienu Dievu ženklą.
27
Išskyrus tą, kuris mane sukūrė – Jis tikrai ves mane tiesiu keliu.
Abraomas pabrėžia, kad tik Kūrėjas yra vertas garbinimo, nes Jis vienintelis duoda gyvenimą ir kryptį.
28
Ir Jis padarė tai žodžiu, kuris išliks tarp jo palikuonių, kad jie galėtų sugrįžti.
Abraomo tikėjimo pažadas perduotas jo vaikams – tai dvasinė giminystė, ne kraujo.
29
Tačiau Aš leidau jiems ir jų tėvams mėgautis, kol pas juos atėjo Tiesa ir aiškus pasiuntinys.
Dievas davė jiems laiką ir gėrybes, kad jie patys pasirinktų, bet kai pasirodė pranašas, daugelis nepatikėjo.
30
Kai jiems buvo pasakyta: „Sekite tuo, ką Dievas atsiuntė,“ jie sakė: „Mes seksime tuo, ką radome savo tėvus darant.“
Žmonės renkasi patogumą tradicijoje, net kai tiesa pasirodo akivaizdi.
31
Net jei jų tėvai neturėjo jokio supratimo ir nebuvo vedami tiesiu keliu?
Dievas primena, kad tikra išmintis ne paveldima – ją reikia atrasti sąžiningai.
32
Tie, kurie netikėjo, sakė: „Kodėl šis apreiškimas nebuvo nuleistas kokiam nors kilmingam žmogui iš Mekos ar Taifo?“
Pasaulietinis mąstymas – žmonės vertina pranašą pagal turtą ir statusą, ne pagal širdies tyrumą.
33
Argi jie skirsto tavo Viešpaties gailestingumą? Mes paskirstėme tarp jų gyvenimo priemones pasaulyje, kad vieni tarnautų kitiems.
Dievas pabrėžia, kad nelygybė – Jo išminties dalis, ne neteisybė; kiekvienas žmogus išbandomas kitu.
34
Ir tavo Viešpaties gailestingumas geresnis už tai, ką jie sukaupia.
Dvasinė dovana – tikėjimas ir ramybė – vertingesnė už visą materialų turtą.
35
Jei nebūtų, kad žmonės taptų viena bendruomene, Mes padarytume tiems, kurie netiki, sidabro stogus jų namams ir laiptus, kuriais jie kiltų.
Dievas sako, jog galėtų lengvai suteikti turtus net netikintiems, bet tai tik padidintų jų tuštybę.
36
Ir duris iš sidabro, ir sofas, ant kurių jie ilsėtųsi,
Vaizduojamas pasaulio blizgesys – laikinas, paviršutiniškas, neturintis dvasinės vertės.
37
Ir puošmenas iš aukso – bet visa tai tėra pasaulio gyvenimo malonumas, o pomirtinis pasaulis priklauso tiems, kurie bijo Dievo.
Auksas ir šlovė yra išbandymas, ne laimė; tik nuolankumas atveria kelią į amžinybę.
38
Tas, kuris nusigręžia nuo Gailestingojo priminimo, jam Mes paskirsime demoną, kuris taps jo draugu.
Netikėjimas turi pasekmes – dvasinė tuštuma pritraukia tamsą.
39
Ir tikrai jie juos atitrauks nuo kelio, bet jie manys, kad eina teisingai.
Blogis apgauna širdį, leisdamas jai manyti, kad klaida – tiesa.
40
Kai jis ateis pas Mus, sakys: „O, kad tarp manęs ir tavęs būtų atstumas kaip tarp rytų ir vakarų!“
Tada žmogus supras, kad demonas, kurį sekė, buvo jo paties pasirinkimas, ne išorinis priešas.
41
Ir niekas jums nepadės tą dieną, nes jūs darėte bloga kartu.
Kiekvienas bus atsakingas už savo sąjungas – blogis nepateisina blogio.
42
Ar tu manai, kad Mes leisime jiems išvengti bausmės, kai tu matai, kaip jie elgiasi?
Dievas kalba pranašui – teisingumas neišvengiamas, net jei atrodo, kad blogis klesti.
43
Tad laikykis to, kas tau apreikšta, nes tu esi tiesiajame kelyje.
Dievas kviečia pranašą išlikti tvirtą, nes tiesa išlieka, nors aplink ją tyli minia.
44
Ir tai – garbė tau ir tavo tautai, bet jie greitai supras.
Koranas pavadinamas garbe, nes tai didžiausia dovana žmonijai – ne valdžia, o šviesa.
45
Klausk tų, kuriuos Mes siuntėme prieš tave, ar Mes leidome turėti kitų dievų šalia Gailestingojo.
Tiesa visada buvo viena – visi pranašai kalbėjo apie vieną Dievą, nors tautos tai pamiršo.
46
Ir tikrai Mes pasiuntėme Mozę su Mūsų ženklais pas faraoną ir jo vyresniuosius, ir jis sakė: „Aš esu pasiuntinys iš pasaulių Viešpaties.“
Sura pereina prie Mozės istorijos – dar vienas pavyzdys, kaip galingieji atmeta tiesą.
47
Bet kai jis atnešė jiems Mūsų ženklus, jie juokėsi iš jų.
Tai pasikartojanti žmonijos klaida – juokas tampa gynyba nuo tiesos, kurios nenori matyti.
48
Mes parodėme jiems ne vieną ženklą, o kiekvienas jų buvo didesnis už ankstesnį, bet jie užsispyrė.
Kiekviena galimybė atsiversti buvo atmesta – tikrasis aklumas yra moralinis, ne fizinis.
49
Ir jie sakė: „O magai, melsk savo Viešpatį už mus pagal tai, ką Jis tau pažadėjo. Jei mums pašalins bausmę, mes tikrai būsime vedami.“
Net faraonas prašo pagalbos, bet jo pažadas laikinas – žmogus dažnai ieško Dievo tik nelaimėje.
50
Kai Mes pašalinome nuo jų bausmę, jie pažeidė pažadą.
Tai žmonių prigimties silpnumas – kai pavojus praeina, grįžtama prie seno gyvenimo.
51
Ir faraonas šaukė savo tautai: „Man priklauso Egipto karalystė ir šios upės, kurios teka po manimi! Argi nematote?“
Faraonas giriasi valdžia ir turtu – jis įsivaizduoja, kad galią suteikia nuosavybė, o ne tiesa.
52
Ar aš geresnis už šį, kuris menkai vertinamas ir vos moka kalbėti?
Jis menkina Mozę, vertindamas pagal išorę – puikybė uždengia jam akį nuo pranašo misijos.
53
Kodėl jam nebuvo duoti auksiniai papuošalai ar kartu su juo neatėjo angelai?
Faraonas ir jo tauta laukia stebuklų iš blizgesio – jie matuoja šventumą pagal prabangą.
54
Taip jis suklaidino savo tautą, ir jie jam pakluso – jie buvo nedorėliai.
Žmonės sekė lyderį ne iš įsitikinimo, o iš baimės ir aklo paklusnumo.
55
Kai jie supykdė Mus, Mes juos nubaudėme ir paskandinome visus kartu.
Teisingumas įvyksta, kai galia ir puikybė susiduria su tikrove.
56
Ir Mes juos padarėme pavyzdžiu vėlesniems – pasakojimu tiems, kurie seka po jų.
Jų žūtis tampa moraline pamoka: valdžia be nuolankumo visada baigiasi žlugimu.
57
Kai buvo paminėtas Marijos sūnus, tavo tauta pakėlė balsus.
Paminėjus Jėzų, arabai sujudo – jo vardas sukelia ginčą dėl dieviškumo.
58
Jie sakė: „Ar mūsų dievai geresni, ar jis?“ Jie pateikia šį pavyzdį tik ginčydamiesi – jie yra priešiški.
Žmonės nori ginčytis, o ne suprasti – jie lygina tikėjimą su stabais, nematydami esmės.
59
Jėzus buvo tik tarnas, kuriam Mes suteikėme malonę ir padarėme jį pavyzdžiu Izraelio vaikams.
Koranas pabrėžia jo žmogiškumą – jis Dievo siųstas, bet ne dievas.
60
Jei Mes būtume norėję, būtume padarę iš jūsų angelus, kurie paveldėtų žemę.
Dievas primena, kad Jo galia neribota, bet žmonės išbandomi būtent žmogiškumu.
61
Ir tikrai jis (Jėzus) yra ženklas Paskutinės valandos – tad neabejokite ir sekite Mane. Tai tiesusis kelias.
Jėzaus atėjimas primena teismo dieną – jo gyvenimas yra ženklas, o ne dievybės įrodymas.
62
Neleisk šėtonui tavęs atitraukti – jis tavo aiškus priešas.
Priminta, kad tikrasis priešininkas nėra žmogus, o vidinė klasta, skatinanti netikėti.
63
Kai Jėzus atėjo su aiškiais ženklais, jis pasakė: „Aš atnešiau jums išmintį ir atėjau paaiškinti kai kuriuos dalykus, dėl kurių nesutariate. Tad bijokite Dievo ir klausykite manęs.“
Jėzaus misija čia pateikiama kaip susitaikymo ir supratimo kelias, ne naujos religijos kūrimas.
64
Tikrai Dievas yra mano Viešpats ir jūsų Viešpats, tad garbinkite Jį – tai tiesusis kelias.
Tai pamatinė monoteizmo formulė – Dievas vienas, ir visi tarnai Jam lygūs.
65
Bet grupės tarp jų nesutiko, ir vargas neteisingiesiems dėl Paskutinės dienos.
Išsiskyrimai po pranašo mirties tampa dvasinės puikybės pasekme – ginčai užtemdo esmę.
66
Ar jie laukia tik valandos, kad ji juos užkluptų netikėtai, kai jie nesuvoks?
Teismo diena apibūdinama kaip staigus sukrėtimas, kuris nepalieka laiko atsiprašymui.
67
Tą dieną artimi draugai taps vieni kitiems priešais, išskyrus tuos, kurie bijojo Dievo.
Paskutinėje dienoje tikrasis ryšys bus tik tikėjimo, ne pasaulinių interesų.
68
Mano tarnai, nėra ko jums bijoti tą dieną, nei liūdėti,
Tikinčiajam pažadėta ramybė – baimė ir gailestis pranyks.
69
Tiems, kurie tikėjo Mūsų ženklais ir buvo paklusnūs,
Tikėjimas čia suprantamas kaip gyvenimo būdas, ne tik žodis.
70
Įeikite į rojų jūs ir jūsų žmonos, džiaugsmingi.
Rojus vaizduojamas kaip dvasinės bendrystės vieta – meilė tampa amžina.
71
Jiems bus pateikti indai iš aukso ir taurės, o ten bus viskas, ko trokšta širdis ir kas džiugina akis.
Aprašomas džiaugsmas be perteklius – tobula pusiausvyra tarp kūno ir dvasios.
72
Tai yra rojus, kurį jums paveldėjote už tai, ką darėte.
Atlygis nėra atsitiktinis – jis pagrįstas žmogaus pasirinkimais.
73
Jums ten bus daug vaisių, iš kurių jūs valgysite.
Vaisiai simbolizuoja amžiną kūrybiškumą ir gausą – nieko netrūksta tiems, kurie buvo teisingi.
74
O nusidėjėliai amžinai bus pragaro bausmėje,
Tiems, kurie atmetė tiesą, laisvė virs vergove savo veiksmams.
75
Jiems nebus palengvinta ir jie ten bus beviltiški.
Tai dvasinė būsena – visiškas atskyrimas nuo gailestingumo šviesos.
76
Mes jų neapgavo – jie patys save apgavo.
Dievas nieko nepražudo – žmogus pats renkasi kelią į šviesą ar tamsą.
77
Ir jie šauks: „O Malik, tegu tavo Viešpats mus sunaikina!“ Jis atsakys: „Jūs čia pasiliksite.“
Pragaro sargas atsako šaltai – prašymas išnykti atmetamas, nes pasekmės turi būti išgyventos.
78
Mes jums atnešėme tiesą, bet dauguma jūsų nemėgo tiesos.
Paskutinė nuoroda į pagrindinę priežastį – ne nežinojimas, o nenoras priimti.
79
Ar jie manė, kad užmes ant savo sumanymų dangų? Mes taip pat sumanysime prieš juos.
Dievas primena, kad žmogaus klasta niekada nepralenkia Jo išminties.
80
Ar jie mano, kad Mes negirdime jų kalbos ir slapto šnabždesio? Mūsų pasiuntiniai rašo visa tai.
Kiekvienas žodis turi svorį – niekas nepranyksta be atgarsio.
81
Sakyk: „Jei Gailestingasis turėtų sūnų, aš būčiau pirmasis jį garbinęs.“
Ironiškas atsakymas netikintiesiems – jei būtų kitaip, pranašas pats sektų tuo, bet tiesa aiški.
82
Šlovė Viešpačiui, dangaus ir žemės Viešpačiui, Viešpatui, kuris yra virš to, ką jie priskiria!
Tai tikėjimo išpažinimas – Dievas aukštesnis už visus žmogaus sukurtus įvaizdžius.
83
Palik juos kalbėti ir žaisti, kol sutiks savo dieną, kuri jiems pažadėta.
Pranašui liepta būti kantriam – kiekvienas sulauks savo teismo valandos.
84
Jis yra tas, kuris danguje yra Dievas ir žemėje yra Dievas; Jis – Išmintingasis, Žinantis.
Dievas visur esantis, nepriklausantis nuo vietos ar laiko – vienas ir visagalis.
85
Palaimintas Tas, kuriam priklauso dangaus ir žemės karalystė ir viskas, kas tarp jų!
Jo valdžia nėra ribota – visa, kas egzistuoja, gyvuoja per Jo malonę.
86
Niekas neturi užtarimo teisės, išskyrus tuos, kuriems Jis leidžia, ir jie liudija tiesą žinodami.
Tiesa negali būti apeinama per pažintis ar įtaką – tik Dievo leidimu.
87
Jei tu jų paklaustum, kas juos sukūrė, jie sakytų: „Gailestingasis.“ Tad kaip jie nukreipiami?
Žmonės pripažįsta Dievą, bet gyvena taip, tarsi Jo nebūtų – tai moralinis paradoksas.
88
Ir pranašo žodžiai: „Mano Viešpatie, šie žmonės iš tiesų atmetė šį Apreiškimą.“
Tai liūdnas skundas – net kai tiesa jiems prieš akis, jie ją ignoruoja.
89
Tad atleisk jiems ir sakyk: „Ramybė.“ Jie netrukus sužinos.
Pabaigos eilutė kviečia į kantrybę – teisingumas ateis, bet pranašas turi atsakyti taika.