Aušautas – tai senovės lietuvių mitologijoje minimas dievas, siejamas su gyvybe, sveikata ir naujos dienos pradžia. Jo vardas iš dalies susijęs su žodžiais „aušra“ ir „aušti“, kas simbolizuoja pradžią, šviesos sugrįžimą ir gyvenimo ciklo atsinaujinimą. Nors apie Aušautą išlikę nedaug tiesioginių šaltinių, jis buvo svarbi dalis baltų tikėjimo, kuris ypatingą dėmesį skyrė gamtos reiškiniams, cikliškumui ir dvasinei harmonijai.
Aušauto funkcija mitologijoje buvo globoti sveikatą ir gyvybinę energiją. Tikėta, kad jis rūpinasi žmogaus fizine ir dvasine gerove, todėl žmonės į jį kreipdavosi maldose, prašydami sustiprinti kūną, išgydyti ligas arba suteikti jėgų pradėti naują dieną. Jo globą suvokė kaip būtiną harmonijai tarp žmogaus ir pasaulio palaikyti.
Istoriniai šaltiniai, tokie kaip Matas Pretorijus ar Jonas Lasickis, aprašantys baltų dievų panteoną, nurodo Aušautą kaip dievą, kuriam buvo skirtos maldos ir aukos, siekiant išsaugoti sveikatą ir išvengti ligų. Jis dažnai buvo minimas kartu su kitais baltų dievais, susijusiais su žmogaus gyvenimo ciklu, pavyzdžiui, Gabija, kuri saugojo namų židinį, arba Laima, globojusi likimą.
Aušauto garbinimas galėjo apimti ritualus, susijusius su gamta, ypač saulės kilimu ir aušra. Ryto metu, kai saulė pradėdavo savo kelionę, žmonės galėjo atlikti apeigas, švęsdami naujos dienos pradžią ir dėkodami už gyvenimo tęstinumą. Tai liudija apie glaudų baltų tikėjimo ryšį su gamtos ciklais ir jų dvasinę reikšmę.
Aušauto, kaip sveikatos globėjo, vaidmuo rodo baltų pasaulėžiūrą, kurioje sveikata, gyvybė ir dvasinė stiprybė buvo laikomi žmogaus ir pasaulio harmonijos dalimi. Žmonės tikėjo, kad ligos ir negalavimai gali būti dvasinio disbalanso pasekmė, todėl malda ir auka dievui buvo būdas atkurti ryšį su dieviškumu ir užsitikrinti apsaugą.
Nors krikščionybė vėliau pakeitė senąją baltų religiją, Aušauto simbolika ir idėja išliko lietuvių tautosakoje bei tradicijose, kur buvo išlaikytas pagarbus požiūris į aušrą, sveikatą ir gyvybės dovaną. Aušautas ir kiti sveikatos bei gyvybės globėjai rodo, kaip senovės lietuviai suvokė pasaulio vienovę ir žmogaus vietą jame, tikėdami, kad dvasinė ir fizinė sveikata priklauso nuo harmoningo bendravimo su dievais ir gamta.