Aukščiausias šventosios inkvizicijos tribunolas

Aukščiausias šventosios inkvizicijos tribunolas (Suprema Sacra Congregatio Sancti Officii), dar žinomas kaip Šventasis Oficijus, buvo aukščiausia Katalikų Bažnyčios institucija, atsakinga už inkvizicijos veiklą. Ši institucija, įkurta XVI a., turėjo užtikrinti katalikų tikėjimo grynumą, kovoti su erezijomis, raganavimu ir kitais nukrypimais nuo Bažnyčios mokymo. Aukščiausias Tribunolas buvo centrinė Romos inkvizicijos valdymo struktūra, prižiūrėjusi vietinius inkvizicijos teismus ir sprendusi sudėtingiausius teologinius bei teisinius klausimus.

Aukščiausias šventosios inkvizicijos tribunolas buvo oficialiai įkurtas 1542 m. popiežiaus Pauliaus III bulės Licet ab initio pagrindu. Šis žingsnis buvo atsakas į Reformacijos plitimą Europoje, ypač Martino Liuterio ir kitų protestantų idėjas, kurios kėlė grėsmę katalikų Bažnyčios autoritetui. Nors inkvizicija kaip institucija egzistavo nuo XIII a. (pvz., viduramžių inkvizicija prieš katarus), XVI a. reikėjo centralizuotos struktūros, galinčios koordinuoti kovą su erezijomis visame pasaulyje.

Tribunolas, vadovaujamas kardinolų, buvo pavaldus tiesiogiai popiežiui ir veikė kaip aukščiausia teologinė ir teisminė institucija. Jo pagrindinis tikslas buvo „ginti tikėjimą ir išnaikinti erezijas“, kaip teigiama įkūrimo dokumente:

„Mes, siekdami apsaugoti katalikų tikėjimą nuo klaidų ir erezijų, įsteigiame Šventąjį Oficijų, kad jis būtų tvirtas skydas prieš Dievo priešus.“ (Licet ab initio, 1542 m.)

Aukščiausias šventosios inkvizicijos tribunolas buvo Romoje įsikūrusi institucija, sudaryta iš kardinolų, teologų ir kanonų teisės ekspertų. Jis buvo atsakingas už:

  1. Erezijų tyrimą: Tribunolas nagrinėjo kaltinimus erezija, protestantizmu, judaizmu, islamu ar kitais nukrypimais nuo katalikų doktrinos.
  2. Cenzūrą: Prižiūrėjo knygų leidybą, sudarinėjo Index Librorum Prohibitorum (Uždraustų knygų sąrašą), kuriame buvo tokios knygos kaip Galileo Galilei ar Erazmo Roterdamiečio darbai.
  3. Vietinių inkvizicijų priežiūrą: Koordinavo Ispanijos, Portugalijos ir kitų regionų inkvizicijas, užtikrindamas jų atitiktį Romos nurodymams.
  4. Sunkių bylų sprendimą: Sprendė sudėtingas bylas, tokias kaip aukštų dvasininkų ar mokslininkų kaltinimai erezija.

Tribunolo vadovas, dažnai vadinamas Didžiuoju inkvizitoriumi, buvo įtakinga figūra, turėjusi tiesioginę prieigą prie popiežiaus. Institucija buvo žinoma dėl savo slaptumo, griežtos hierarchijos ir biurokratinio tikslumo.

Aukščiausias tribunolas vykdė įvairias funkcijas, kurios turėjo platų poveikį visuomenei:

  1. Teismai ir bausmės: Organizavo teismus, kuriuose kaltinamieji buvo tardomi, dažnai naudojant kankinimus, siekiant išgauti prisipažinimus. Bausmės svyravo nuo viešos atgailos iki įkalinimo, turto konfiskavimo ar sudeginimo ant laužo. „Eretikas, atsisakantis atgailauti, turi būti perduotas pasaulietinei valdžiai, kad būtų nubaustas ugnimi.“ (Inkvizicijos vadovas, XVI a.)
  2. Knygų cenzūra: Tribunolas draudė knygas, laikomas pavojingomis tikėjimui. Pavyzdžiui, 1616 m. Koperniko heliocentrinė teorija buvo uždrausta kaip „klaidinga ir prieštaraujanti Šventajam Raštui“.
  3. Moralės priežiūra: Nagrinėjo crimen sollicitationis atvejus (kunigų piktnaudžiavimus klausykloje), raganavimo kaltinimus ir kitus moralinius pažeidimus.
  4. Globali įtaka: Per Ispanijos ir Portugalijos inkvizicijas Tribunolas kontroliavo kolonijas Amerikoje, Afrikoje ir Azijoje, persekiodamas vietinius gyventojus, atsivertusius žydus (conversos) ir protestantus.

Reikšmingos istorijos

1. Galileo Galilei byla (1633 m.)

Viena žymiausių Aukščiausiojo tribunolo bylų yra Galileo Galilei teismas. Astronomas buvo apkaltintas erezija už savo paramą heliocentrinei teorijai, kuri teigė, kad Žemė sukasi aplink Saulę. Tribunolas, vadovaujamas kardinolo Roberto Bellarmino, reikalavo, kad Galilei atsižadėtų savo idėjų.

  • Nusikaltimas: Galilei knyga Dialogas apie dvi pagrindines pasaulio sistemas buvo laikoma Bažnyčios mokymo iššūkiu.
  • Bausmė: Po ilgo tardymo Galilei buvo priverstas viešai atsižadėti savo teorijos, nuteistas namų areštui iki gyvenimo pabaigos, o jo knygos buvo uždraustos.
  • Poveikis: Ši byla tapo mokslo ir religijos konflikto simboliu, o Bažnyčia 1992 m. oficialiai pripažino savo klaidą.„Prisiekiau atsižadėti, bet širdyje žinau, kad Žemė sukasi.“ (Priskiriama Galilei, nors nėra dokumentuota)

2. Giordano Bruno egzekucija (1600 m.)

Filosofas ir teologas Giordano Bruno buvo nuteistas Aukščiausiojo Tribunolo už panteistines idėjas, heliocentrizmo palaikymą ir abejojimą Švenčiausiosios Trejybės doktrina.

  • Nusikaltimas: Bruno teigė, kad visata yra begalinė ir kad egzistuoja daugybė pasaulių, kas prieštaravo Bažnyčios kosmologijai.
  • Bausmė: Po septynerių metų kalėjimo jis buvo sudegintas ant laužo Romos Campo de’ Fiori aikštėje.
  • Poveikis: Bruno byla sustiprino inkvizicijos, kaip minties laisvės slopintojos, įvaizdį.„Jūs labiau bijote mane nuteisti, nei aš bijau jūsų bausmės.“ (Giordano Bruno, tariamai pasakyta teisme)

3. Ispanijos inkvizicijos priežiūra (XVI–XVII a.)

Aukščiausias tribunolas glaudžiai bendradarbiavo su Ispanijos inkvizicija, kuri buvo ypač žiauri persekiodama atsivertusius žydus (conversos) ir musulmonus (moriscos). Pavyzdžiui, 1559 m. Valjadolide buvo surengtas auto-da-fé (vieša atgailos ceremonija), per kurią 14 žmonių buvo sudeginti.

  • Nusikaltimai: Kaltinimai dažnai buvo pagrįsti įtarimais, kad atsivertėliai slapta praktikuoja judaizmą ar islamą.
  • Bausmė: Be egzekucijų, tūkstančiai buvo įkalinti, jų turtas konfiskuotas, o šeimos stigmatizuotos.
  • Poveikis: Ispanijos inkvizicija, remiama Aukščiausiojo Tribunolo, paliko gilų randą visuomenėje, sustiprindama religinę netoleranciją.„Ugnis išvalys jų sielas, o Bažnyčia apsaugos tikėjimą.“ (Ispanijos inkvizitoriaus Tomáso de Torquemados užrašas, XVI a.)

Citatos

  1. Apie Tribunolo tikslą: „Šventasis Oficijus yra Dievo įrankis, skirtas apsaugoti tikinčiuosius nuo erezijų ir šėtono pinklių.“ (Kardinolas Gian Pietro Carafa, vėliau popiežius Paulius IV, 1542 m.)
  2. Apie bausmes: „Tie, kurie atkakliai laikosi klaidų, turi būti pašalinti iš tikinčiųjų bendruomenės, kad jų užkratas neplistų.“ (Aukščiausiojo Tribunolo dekretas, 1568 m.)
  3. Kritika inkvizicijai: „Inkvizicija yra ne Dievo teisingumas, o žmogaus žiaurumo ir baimės išraiška.“ (Voltaire, Philosophical Dictionary, 1764 m.)
  4. Šiuolaikinis vertinimas: „Aukščiausias Tribunolas buvo savo laiko produktas, tačiau jo metodai primena, kaip lengvai religinis uolumas gali virsti netolerancija.“ (Istorikas John Tedeschi, 1991 m.)

Dabar..

Aukščiausias Šventosios Inkvizicijos Tribunolas buvo panaikintas 1908 m., kai popiežius Pijus X reorganizavo Romos kuriją. Jo funkcijas perėmė Šventoji Tikėjimo mokymo kongregacija (Congregatio pro Doctrina Fidei), kuri veikia ir šiandien. Ši kongregacija, vadovaujama kardinolo, nagrinėja teologinius klausimus, crimen sollicitationis atvejus ir kitus Bažnyčios doktrinos pažeidimus, tačiau nebevykdo kankinimų ar egzekucijų. Jos veikla dabar orientuota į doktrinos aiškinimą, kunigų drausmę ir bendradarbiavimą su civilinėmis valdžios institucijomis seksualinio piktnaudžiavimo bylose.

2001 m. popiežius Jonas Paulius II pavedė kongregacijai tirti seksualinio piktnaudžiavimo kunigų bylas, o 2019 m. popiežius Pranciškus įvedė naujas taisykles (Vos Estis Lux Mundi), skatinančias skaidrumą. Nors kongregacija išlaiko tam tikrą slaptumą, ji nebeturi inkvizicijos laikų galios ar žiaurumo.

„Tikėjimo mokymo kongregacija yra ne inkvizicija, o institucija, siekianti tiesos ir teisingumo Bažnyčios viduje.“ (Kardinolas Joseph Ratzinger, vėliau popiežius Benediktas XVI, 2004 m.)

Aukščiausias Šventosios Inkvizicijos Tribunolas buvo galinga institucija, XVI–XIX a. formavusi Katalikų Bažnyčios atsaką į Reformaciją, erezijas ir moralinius pažeidimus. Įkurtas 1542 m., jis prižiūrėjo teismus, cenzūrą ir bausmes, palikdamas gilų pėdsaką Europos istorijoje per tokias bylas kaip Galileo Galilei ar Giordano Bruno. Nors Tribunolo metodai, įskaitant kankinimus ir egzekucijas, buvo žiaurūs, jie atspindėjo to meto religinį ir socialinį kontekstą. Šiandien jo funkcijas perėmusi Tikėjimo mokymo kongregacija veikia moderniame kontekste, siekdama suderinti Bažnyčios doktriną su šiuolaikinėmis vertybėmis. Tribunolo istorija yra priminimas apie pavojus, kylančius, kai religinis uolumas virsta netolerancija, ir apie būtinybę saugoti žmogaus teises bei laisves.