Patriarchas Atenagoras (1886–1972) buvo vienas ryškiausių XX amžiaus ekumeninio judėjimo veikėjų, palikęs gilų pėdsaką tiek Rytų Ortodoksų Bažnyčios, tiek visos krikščionybės istorijoje. Gimęs Graikijos Epiro regione, Aristoklis Spyras nuo jaunystės patyrė netektį ir išmoko ieškoti paguodos tikėjime. Studijos Chalki salos teologinėje seminarijoje atvėrė jam kelią į kunigystę, o vėliau – į metropolito Korfu sostą.
1930-aisiais jis buvo išrinktas Graikų Ortodoksų arkivyskupu Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Tuo metu JAV ortodoksų bendruomenės buvo susiskaldžiusios, tačiau Atenagoras pasirinko taikos ir kūrybos kelią: steigė parapijas, mokyklas, skatino imigrantų integraciją į visuomenę. Jo vadovavimas buvo grindžiamas įsitikinimu, kad tikėjimas turi būti ne konfliktų, o bendrystės šaltinis.
1948 m. Atenagoras tapo Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu. Jo inauguracija sutapo su sudėtingu laikotarpiu – Graikijos pilietiniu karu ir politinėmis įtampomis Turkijoje. Nepaisant to, jis sugebėjo išlaikyti patriarchato stabilumą, derėtis dėl bažnyčių išsaugojimo ir tapti tiltu tarp skirtingų pasaulio politinių bei religinių jėgų.
Didžiausias Atenagoro palikimas – jo ekumeniniai gestai. 1964 m. Jeruzalėje jis susitiko su popiežiumi Pauliumi VI, o 1965 m. kartu su Romos Bažnyčia atšaukė 1054 m. abipusius prakeiksmus, kurie skaldė krikščionybę. Šis simbolinis žingsnis, vadinamas „Jeruzalės apkabinimu“, tapo istoriniu lūžiu, atvėrusiu kelią naujam dialogui tarp Rytų ir Vakarų.
Atenagoras buvo žinomas dėl savo paprastumo ir kuklumo. Gyvendamas Fanaro patriarchate, jis rašė laiškus jaunimui, ragindamas būti „piligrimais, o ne karaliais“. Jo gyvenimo filosofija buvo grindžiama įsitikinimu, kad tikėjimas prasideda nuo bendros duonos dalijimosi, o vienybė – nuo paprasto rankos paspaudimo.
Miręs 1972 m. Stambule, Atenagoras paliko testamentą, kuriame kvietė melstis už krikščionių vienybę. Šiandien jis prisimenamas kaip patriarchas, kuris drąsiai peržengė šimtmečius trukusį plyšį tarp Bažnyčių ir parodė, kad tikėjimo jėga slypi ne valdžioje, o gebėjime atleisti ir apkabinti kitą.