Krikštas yra vienas iš septynių sakramentų krikščioniškoje tradicijoje, kuris simbolizuoja dvasinį gimimą, nuodėmių atleidimą ir įsiliejimą į Bažnyčios bendruomenę. Šis sakramentas buvo įsteigtas Jėzaus Kristaus, kai jis paliepė savo mokiniams eiti ir krikštyti žmones „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Krikštas laikomas pirmuoju sakramentu, nes jis yra būtina sąlyga norint priimti kitus sakramentus ir dalyvauti krikščioniškame gyvenime.
Apsisprendimas dėl vaiko krikšto dažnai kelia dilemą tėvams, ypač tiems, kurie siekia suderinti tikėjimą su asmenine atsakomybe. Tradicinė katalikų Bažnyčios mokymo pozicija yra ta, kad vaikas turėtų būti krikštijamas kuo anksčiau, nes krikštas pašalina gimtąją nuodėmę ir atveria dvasinį gyvenimą Dievo malonėje. Tačiau kai kurie tėvai mano, kad svarbu leisti vaikui užaugti ir pačiam apsispręsti dėl savo tikėjimo, siekiant gerbti jo asmeninę laisvę ir pasirinkimą. Tokia dilema atsiranda dėl poreikio rasti pusiausvyrą tarp tradicijos laikymosi ir individualių vertybių.
Krikšto apeigos vyksta liturgijos metu, dažniausiai bažnyčioje. Apeigų metu kunigas arba diakonas užpila vandenį ant vaiko galvos, tardamas žodžius: „Aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Vanduo simbolizuoja dvasinį apsivalymą, o šventinimas įtraukia vaiką į Bažnyčios bendruomenę. Krikštą lydi maldos, palaiminimai ir tėvų bei krikštatėvių įsipareigojimai padėti vaikui augti tikėjime. Krikštas tampa ne tik dvasiniu įvykiu, bet ir bendruomenės šventimu, kuris primena visiems apie jų pačių tikėjimo pradžią.
Po krikšto prasideda nauja tikinčiojo kelionė. Vaikas tampa pilnateisiu Bažnyčios nariu, o jo dvasinis gyvenimas toliau ugdomas per katechezę, sakramentų priėmimą ir aktyvų dalyvavimą bendruomenėje. Krikšto metu suteikta Dievo malonė kviečia gyventi pagal tikėjimo principus ir siekti dvasinio tobulėjimo. Tėvai ir krikštatėviai tampa atsakingi už tai, kad vaikas būtų vedamas šiuo keliu ir supažindintas su tikėjimo esmėmis.
Kai kurie žmonės kelia klausimą, ar krikštas kūdikystėje yra teisingas sprendimas, nes mažas vaikas dar nesupranta sakramento reikšmės ir negali išreikšti savo sutikimo. Jie siūlo leisti vaikui užaugti ir pačiam apsispręsti dėl savo tikėjimo. Tačiau Bažnyčia pabrėžia, kad tėvai turi teisę ir pareigą rūpintis savo vaikų dvasiniu gyvenimu nuo pat pradžių, nes tikėjimo ugdymas yra ilgalaikis procesas, o krikštas yra jo pradžia. Šiame kontekste svarbi citata iš Apaštalų darbų knygos: „Tikėk Viešpatį Jėzų, ir būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“ (Apd 16, 31), kuri pabrėžia šeimos dvasinio gyvenimo reikšmę.
Krikštas gali turėti tiek dvasinę, tiek socialinę naudą. Jis padeda vaikui įsilieti į bendruomenę, kurioje jis augs, bus palaikomas ir ugdomas tikėjime. Tačiau kai kurie kritikai mano, kad ankstyvas krikštas gali sukelti dilemų suaugusiam žmogui, kuris galbūt norėtų pats sąmoningai pasirinkti savo tikėjimą. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad krikštas nėra prievartinis, o tikėjimo kelias yra atviras visiems, nepriklausomai nuo to, ar žmogus buvo pakrikštytas vaikystėje, ar vėliau gyvenime.
Krikšto reikšmė slypi ne tik individualiame tikėjime, bet ir bendruomeniškumo jausme, kuris suvienija žmones Dievo tautoje. Šis sakramentas yra simbolis ir kvietimas gyventi tikėjimo dvasia, kuri skatina ne tik dvasinį augimą, bet ir atsakomybę už kitų gerovę. Krikštas tampa pirmuoju žingsniu ilgame tikėjimo kelyje, kuris kiekvienam žmogui gali reikšti skirtingus iššūkius ir džiaugsmus.
Kur kreiptis norint pakrikštyti vaiką?
Norint pakrikštyti vaiką, reikia kreiptis į artimiausią katalikų bažnyčią ar parapiją, kuriai priklausote pagal gyvenamąją vietą. Paprastai parapijos kunigas arba administratorius suteiks visą reikalingą informaciją apie pasiruošimo procesą, reikalingus dokumentus ir pačias apeigas. Dauguma bažnyčių reikalauja, kad tėvai arba globėjai dalyvautų katechezės užsiėmimuose, kur aptariama krikšto reikšmė, tėvų bei krikštatėvių atsakomybė ir praktiniai dalykai.
Norint užregistruoti vaiką krikštui, paprastai reikia pateikti šiuos dokumentus:
- Vaiko gimimo liudijimą.
- Tėvų arba globėjų asmens dokumentus.
- Informaciją apie pasirinkto(-ų) krikštatėvio(-ių) tinkamumą, nes pagal bažnyčios reikalavimus krikštatėviai turi būti praktikuojantys katalikai, kurie yra priėmę Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą.
Parapijoje bus suderinta krikšto data, aptarti kiti su apeigomis susiję klausimai, tokie kaip apeigų eiga, dalyvių skaičius ir reikalingos smulkmenos (pvz., krikšto rūbai, žvakė).
Ką daryti, jei suaugęs asmuo nėra pakrikštytas jaunystėje ir dabar nori pasikrikštyti? Ar ne per vėlu?
Niekada nėra per vėlu priimti krikšto sakramentą. Suaugę asmenys, norintys pasikrikštyti, turėtų kreiptis į savo parapijos kunigą arba bažnyčią, kuri organizuoja suaugusiųjų pasiruošimą sakramentams. Daugumoje katalikų parapijų vykdomos specialios programos, vadinamos Katechumenatu, skirtos suaugusiesiems, kurie nori priimti krikštą.
Katechumenatas yra pasiruošimo programa, kurioje asmenys susipažįsta su krikščioniško tikėjimo pagrindais, Šventojo Rašto mokymu, bažnyčios sakramentais ir liturgija. Pasiruošimas paprastai trunka kelis mėnesius ar metus, priklausomai nuo individualaus žmogaus pasirengimo ir bažnyčios reikalavimų.
Krikštas suaugusiems paprastai atliekamas per Velykų vigilijos Mišias – iškilmingą naktinę liturgiją, kurioje katechumenai priima krikšto, Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentus. Tuo metu jie įsilieja į bažnyčios bendruomenę ir tampa pilnateisiais tikinčiaisiais.
Norint pradėti šį procesą, reikia susisiekti su parapijos kunigu, kuris suteiks visą reikalingą informaciją apie katechumenato eigą, užsiėmimus ir pasiruošimo tvarką. Suaugęs žmogus, priimdamas krikštą, patiria ne tik dvasinį gimimą, bet ir įsipareigojimą gyventi pagal tikėjimo principus bei aktyviai dalyvauti bažnyčios gyvenime.