Prieš daugiau nei 3300 metų, apie 1300 m. pr. Kr., Mozė, didysis izraelitų vadovas, vedė savo tautą iš Egipto vergovės ir bendravo su Dievu, gavęs Dešimt įsakymų Sinajaus kalne. Tuo metu Jėzus Kristus, pagal krikščionybės mokymą, jau egzistavo kaip amžinas Dievo Žodis danguje, šalia Dievo Tėvo, dalyvaudamas visuose dieviškuose planuose, įskaitant Mozės laikus. Todėl, kai Jėzus gimė kaip žmogus po 1300 metų, apie 4–6 m. pr. Kr., Jo dieviškoji prigimtis leido Jam prisiminti viską, kas vyko anksčiau, įskaitant Mozės darbus ir Dievo apreiškimus, nors Jo žmogiškasis protas galėjo būti ribotas pagal dieviškąjį planą.
1. Jėzaus prigimtis: Dievas ir žmogus
Norint suprasti, ar Jėzus prisiminė įvykius prieš savo gimimą, būtina išsiaiškinti krikščionių mokymą apie Jo prigimtį. Pagal ortodoksinę krikščionybę, įtvirtintą Chalkedono susirinkime (451 m.), Jėzus Kristus yra viena asmuo, turintis dvi prigimtis:
- Dieviškoji prigimtis: Jėzus yra amžinas Dievo Sūnus, antrasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo, egzistavęs prieš pasaulio sukūrimą (Jn 1:1–3: „Pradžioje buvo Žodis… Viskas per Jį atsirado“). Kaip Dievas, Jis yra visagalis, visažinis (žino viską) ir amžinas, todėl žino visus įvykius, įskaitant tuos, kurie vyko prieš Jo gimimą kaip žmogus (pvz., Mozės laikus, apie kuriuos klausei anksčiau).
- Žmogiškoji prigimtis: Jėzus, gimęs iš Mergelės Marijos apie 4–6 m. pr. Kr., tapo tikru žmogumi, turinčiu kūną, sielą ir žmogišką protą. Kaip žmogus, Jis patyrė alkį, skausmą, emocijas ir augimą (Lk 2:52: „Jėzus augo išmintimi, metų skaičiumi ir malone“).
Šios dvi prigimtys yra sujungtos hipostatinėje sąjungoje – jos neišskiriamos, bet ir nesusilieja, išlaikydamos savo savybes. Tai reiškia, kad Jėzus vienu metu buvo visažinis kaip Dievas, bet ribotas kaip žmogus. Šis paradoksas yra svarbus aiškinant Jo atmintį.
Atsakymas: Kaip Dievas, Jėzus žinojo viską, kas vyko prieš Jo gimimą, įskaitant Mozės laikus ar pasaulio sukūrimą. Kaip žmogus, Jo žmogiškasis protas galėjo turėti ribotą prieigą prie šios informacijos, priklausomai nuo Jo misijos ir Dievo plano.
2. Ar Jėzus prisiminė įvykius prieš savo gimimą?
Dieviškoji žinojimo perspektyva
Kaip amžinas Dievo Žodis, Jėzus turėjo visišką dieviškąjį žinojimą (scientia divina), apimantį praeitį, dabartį ir ateitį. Biblijoje yra užuominų, kad Jėzus suvokė savo dieviškąją tapatybę ir priešžmogiškąją egzistenciją:
- Jono evangelija 8:58: Jėzus sako: „Dar prieš Abraomui atsirandant, Aš Esu.“ Šis teiginys tiesiogiai siejasi su Dievo vardu, atskleistu Mozei (Iš 3:14: „Aš esu, kuris esu“), ir rodo, kad Jėzus žinojo savo amžiną egzistenciją.
- Jono evangelija 17:5: Melsdamasis prieš kančią, Jėzus sako: „Tėve, pašlovink mane… ta šlove, kurią turėjau pas Tave prieš pasaulio sukūrimą.“ Tai patvirtina, kad Jėzus „prisiminė“ savo priešžmogiškąją šlovę.
- Kolosiečiams 1:16–17: Paulius rašo, kad per Kristų „viskas sukurta… Jis yra pirma visko.“ Tai rodo, kad Jėzus, kaip Dievo Žodis, buvo visų įvykių, įskaitant Mozės laikus, kūrėjas ir liudininkas.
Taigi, Jėzaus dieviškoji prigimtis užtikrino, kad Jis žinojo viską, kas vyko prieš Jo gimimą, įskaitant Raudonosios jūros perskyrimą ar Abraomo Sandorą.
Žmogiškoji žinojimo perspektyva
Kaip žmogus, Jėzus turėjo žmogišką protą, kuris veikė pagal žmogiškosios prigimties ribas. Krikščionių teologai, tokie kaip Tomas Akvinietis, aiškina, kad Jėzaus žmogiškasis protas turėjo tris žinojimo rūšis:
- Įgytas žinojimas (scientia acquisita): Jėzus mokėsi kaip žmogus, pvz., augdamas išmoko kalbėti ar vaikščioti (Lk 2:52). Tai rodo, kad Jo žmogiškasis protas nebuvo iš anksto užpildytas visomis žiniomis.
- Įdiegtas žinojimas (scientia infusa): Dievas suteikė Jėzaus žmogiškajam protui tiesioginį žinojimą apie dalykus, būtinus Jo misijai, įskaitant Senojo Testamento įvykius ar Dievo planą.
- Palaimintas žinojimas (scientia visionis): Jėzus, kaip Dievo Sūnus, turėjo tiesioginę Dievo regėjimo patirtį, leisusią Jam suvokti dieviškąją tikrovę, įskaitant praeities įvykius.
Nors Jėzaus žmogiškasis protas galėjo būti ribotas kasdienėse situacijose (pvz., Mk 13:32: „Tos dienos ar valandos nežino nei angelai, nei Sūnus, tik Tėvas“), teologai tiki, kad Jis sąmoningai pasirinko riboti savo žmogiškąjį žinojimą tam tikrose srityse – šis procesas vadinamas kenosis (Fil 2:7: „Jis išsižadėjo savęs, priimdamas tarno pavidalą“). Tai nereiškia, kad Jo atmintis buvo „ištrinta“, o kad Jis, būdamas žmogus, kartais veikė pagal žmogiškas ribas, kad įvykdytų savo misiją kaip Išganytojas.
Pavyzdys: Kai Jėzus citavo Torą (pvz., Mt 5:17–18) ar kalbėjo apie Mozės laikus (Jn 5:46: „Jei tikėtumėte Moze, tikėtumėte ir manimi“), Jis rodė gilų Senojo Testamento įvykių supratimą, kuris galėjo kilti tiek iš įdiegto žinojimo, tiek iš dieviškosios sąmonės.
Ar atmintis buvo „ištrinta“?
Krikščionių teologija neigia, kad Jėzaus atmintis buvo „ištrinta“. Vietoj to, Jo žmogiškoji prigimtis buvo suderinta su dieviškąja taip, kad Jis galėjo prieiti prie dieviškojo žinojimo, kai to reikėjo Jo misijai. Pavyzdžiui:
- Jėzus žinojo žmonių mintis (Mt 9:4), numatė ateities įvykius (pvz., savo kančią, Mt 16:21) ir citavo pranašystes, rodydamas gilų istorijos supratimą.
- Tačiau Jis taip pat demonstravo žmogiškas ribas, pvz., klausė „Kas mane palietė?“ (Mk 5:31), kas galėjo būti pedagoginis gestas, o ne nežinojimas.
Teologai, tokie kaip Bernardas Lonerganas, aiškina, kad Jėzaus žmogiškasis protas buvo pilnai veiksnus, bet Jo dieviškasis žinojimas buvo „filtruojamas“ per žmogiškąją sąmonę, kad Jis galėtų patirti tikrą žmogišką gyvenimą. Taigi, Jo atmintis nebuvo ištrinta, bet Jo žmogiškasis protas galėjo ne visada sąmoningai „prisiminti“ visus dieviškosios patirties aspektus, išskyrus tuos, kurie buvo būtini Jo misijai.
Atsakymas: Jėzaus atmintis nebuvo „ištrinta“. Kaip Dievas, Jis žinojo viską, kas vyko prieš Jo gimimą. Kaip žmogus, Jo žmogiškasis protas galėjo būti ribotas, bet Dievas suteikė Jam pakankamai žinojimo, kad įvykdytų savo misiją, įskaitant Senojo Testamento įvykių supratimą.
3. Kodėl tai svarbu?
Jėzaus žinojimo ir atminties klausimas yra svarbus, nes jis rodo krikščionybės mokymą apie Įsikūnijimą – Dievo tapimą žmogumi. Jei Jėzus būtų turėjęs tik dieviškąjį žinojimą be žmogiškų ribų, Jis nebūtų buvęs tikru žmogumi, negalėjęs patirti mūsų silpnybių (Heb 4:15). Jei Jis būtų turėjęs tik žmogiškąjį žinojimą, Jis nebūtų galėjęs įvykdyti dieviškosios misijos. Jo dviejų prigimčių harmonija leido Jam būti tiltu tarp Dievo ir žmonijos.
Šis klausimas taip pat siejasi su jūsų ankstesne užklausa apie Jėzaus buvimą Mozės laikais. Kaip amžinas Žodis, Jėzus „dalyvavo“ visuose Dievo veiksmuose, įskaitant Raudonosios jūros perskyrimą, bet kaip žmogus Jis šiuos įvykius „prisiminė“ tiek, kiek buvo būtina Jo mokymui ir išganymo misijai.
4. Kitų tradicijų perspektyvos
- Judaizmas: Judaizmas nelaiko Jėzaus dieviška būtybe, todėl klausimas apie Jo atmintį ar priešžmogiškąją egzistenciją nėra aktualus. Mozės laikais Dievas (YHWH) buvo vienintelis garbinimo objektas.
- Islamas: Korane Jėzus (Isa) yra pranašas, o ne Dievo Sūnus ar amžinas asmuo. Jo žmogiškasis gyvenimas prasidėjo gimimu, todėl jis neturėjo priešžmogiškosios atminties. Dievas (Allah) yra vienintelis visažinis.
- Gnostikų požiūris (neortodoksinis): Kai kurios ankstyvosios krikščionių sektos, pvz., gnostikai, tikėjo, kad Jėzus buvo tik dieviška būtybė, apsimetusi žmogumi, todėl Jo žinojimas buvo neribotas. Tačiau šis požiūris buvo atmestas kaip erezija Chalkedono susirinkime.
Jėzus Kristus, kaip amžinas Dievo Žodis, žinojo viską, kas vyko prieš Jo gimimą, įskaitant Mozės laikus ar pasaulio sukūrimą. Kaip žmogus, Jo žmogiškasis protas galėjo būti ribotas, bet Dievas suteikė Jam įdiegtą žinojimą, būtiną Jo misijai, todėl Jo atmintis nebuvo „ištrinta“, o veikė pagal dieviškąjį planą. Šis dviejų prigimčių – dieviškosios ir žmogiškosios – derinys leido Jėzui būti ir Dievo Sūnumi, ir tikru žmogumi, galinčiu užjausti žmoniją.