I amžiaus po Kristaus istorijoje nedaug figūrų sulaukė tiek dėmesio, ginčų ir mistifikacijų kaip Apolonijus Tianietis (Apollonius Tyaneus). Tai buvo graikų filosofas, neopitagorininkas, keliautojas ir, kaip teigė jo amžininkai, stebukladarys. Apolonijus gyveno tuo pačiu metu kaip ir Jėzus Kristus bei pirmieji apaštalai, todėl vėlesniais amžiais jis tapo pagrindine figūra intelektualinėse kovose tarp kylančios krikščionybės ir senojo antikinio pasaulio pagoniškosios filosofijos.
Daugeliui okultistų ir teosofų Apolonijus yra tobulo išminčiaus pavyzdys – žmogus, kuris per griežtą discipliną, vegetarizmą ir meditaciją pasiekė tokią dvasinę tyrystę, jog galėjo valdyti gamtos jėgas ir matyti ateitį.
1. Gyvenimas ir pitagoriškoji disciplina
Apolonijus gimė Tianoje (Kapadokija, dabartinė Turkija) turtingoje graikų šeimoje. Jau ankstyvoje jaunystėje jis pajuto pašaukimą filosofijai ir pasirinko Pitagoro mokymą, kuris tuo metu išgyveno renesansą (neopitagorizmas).
- Askezė: Jis atsisakė mėsos (tapo griežtu vegetaru), vyno ir odinių drabužių (dėvėjo tik liną). Jis niekada nesikirpo plaukų ir vaikščiojo basas.
- Tylos įžadas: Siekdamas suvaldyti savo protą ir kalbą, Apolonijus penkerius metus praleido visiškai tylėdamas. Visą šį laiką jis bendravo tik ženklais ar raštu, tikėdamas, kad tyla sukaupia dvasinę energiją.
- Turto atsisakymas: Paveldėtą milžinišką turtą jis išdalino broliams ir vargšams, teigdamas, kad išminčiui nereikia nieko, išskyrus jo paties dvasios laisvę.
2. Kelionės į Rytus ir susitikimas su Indijos išminčiais
Apolonijus nebuvo sėslus filosofas. Jis tikėjo, kad išmintis yra išbarstyta po visą pasaulį, todėl leidosi į ilgas keliones. Svarbiausia jo kelionė vedė į Indiją, kur jis siekė susitikti su „brahmanais“ (Indijos išminčiais).
Pasak jo biografo Filostrato, Apolonijus Indijoje praleido keturis mėnesius, mokydamasis iš vietos jogų ir filosofų. Tikima, kad būtent iš ten jis parsivežė žinias apie reinkarnaciją, energinius laukus ir specifines meditacijos technikas, kurios Europoje tuo metu buvo mažai žinomos. Ši kelionė padarė jį tiltu tarp Vakarų helenizmo ir Rytų mistikos – panašiai kaip Buda, jis siekė rasti būdą, kaip išlaisvinti sielą iš materijos gniaužtų.
3. Stebuklai ir trialogai su imperatoriais
Apolonijaus gyvenimas apipintas pasakojimais apie antgamtinius gebėjimus. Jis nevadino savęs burtininku, o teigė, kad jo „magija“ yra tiesiog gilus gamtos dėsnių išmanymas.
- Mirusiųjų prikėlimas: Pasakojama, kad Romoje jis sutiko laidotuvių procesiją, nešančią jauną merginą. Apolonijus sustabdė procesiją, palietė merginą, sušnabždėjo keletą žodžių, ir ši atsikėlė sveika.
- Ateities numatymas: Teigiama, kad jis numatė imperatoriaus Domitiano mirtį. Tuo metu būdamas Efese (dabartinė Turkija), jis staiga sušuko: „Mušk tironą!“, tiksliai apibūdindamas akimirką, kai Romoje buvo nužudytas imperatorius.
- Išnykimas teisme: Apolonijus buvo teisiamas Romoje už „magiją“ ir maištą prieš imperatorių. Legenda sako, kad vidury teismo proceso, ištaręs paskutinį žodį, jis tiesiog išnyko iš salės visų akivaizdoje ir tą pačią dieną atsirado kitoje Italijos vietoje.
4. Apolonijus kaip „Pagoniškasis Kristus“
II–III a. po Kr., krikščionybei plintant Romos imperijoje, pagonių intelektualai iškėlė Apolonijų kaip alternatyvą Jėzui Kristui. Jie teigė: „Kam mums svetimas žydų pranašas, jei turime savo graikų išminčių Apolonijų, kuris darė tokius pat stebuklus, gydė ligonius ir mokė dorybės?“.
Šis lyginimas sukėlė aršią ankstyvųjų krikščionių tėvų (pvz., Euzebijaus Cezariečio) reakciją. Jie bandė įrodyti, kad Jėzaus stebuklai buvo dieviški, o Apolonijaus – demoniški (juodoji magija). Tačiau istoriškai Apolonijus niekada nesiekė būti garbinamas kaip dievas – jis save matė kaip mokytoją, padedantį žmonėms rasti ryšį su „Vieninteliu, neapsakomu Dievu“.
5. Įtaka okultizmui ir literatūrai
Apolonijaus vardas išliko gyvas per visus Viduramžius ir Renesansą, o XIX a. jis tapo viena svarbiausių figūrų vakarų ezoterikoje.
- Elifasas Levis: Savo knygoje „Aukštosios magijos dogma ir ritualas“ Levis aprašo ritualą, kurio metu jis teigė iškvietęs Apolonijaus Tianiečio dvasią. Leviui Apolonijus buvo didžiausias visų laikų magas ir dvasinės galios simbolis.
- Teosofija: Helena Blavatsky savo raštuose Apolonijų vadino „didžiuoju adeptu“ ir teigė, kad jis buvo vienas iš nedaugelio vakariečių, pasiekusių aukščiausią nušvitimo lygį.
- Literatūra: Apolonijaus gyvenimas įkvėpė daugybę rašytojų. Pavyzdžiui, Johno Keatso poemoje „Lamija“ Apolonijus vaizduojamas kaip rūstus išminčius, savo žvilgsniu išsklaidantis iliuzijas.
Svarbiausios Apolonijaus mintys ir citatos
- Aš pažįstu visas kalbas, nors jų niekada nesimokiau; aš suprantu net tai, ką žmonės galvoja tylėdami. (Iš Filostrato užrašų). Apolonijus norėjo pasakyti, kad dvasinis ryšys yra aukštesnis už žodinį bendravimą, o tyra siela gali „skaityti“ kito žmogaus energetiką.
- Išminčius nekeliauja tam, kad matytų daiktus, o tam, kad pažintų tiesą, kuri yra už daiktų. Tai pabrėžia jo filosofinį požiūrį į patirtį – kelionė yra ne fizinis judėjimas, o vidinis augimas.
- Dievui nereikia aukų, jam reikia tik tavo tyro mąstymo. Geriausia auka Dievui yra tavo dvasios skaidrumas. Apolonijus griežtai pasisakė prieš gyvulių aukojimą šventyklose, teigdamas, kad Dievas yra gryna dvasia ir bendrauti su juo galima tik per dvasią.
- Mirtis nėra pabaiga, tai tik sielos persirengimas kitais drabužiais. Remdamasis Pitagoro reinkarnacijos teorija, jis mokė savo mokinius nebijoti mirties, nes siela yra amžina ir nepaliesta laiko.
- Neklauskite Dievo to, ko patys galite pasiekti savo darbu. Prašykite tik išminties suprasti savo kelią. Ši citata skatina asmeninę atsakomybę ir dvasinę brandą, užuot prašius materialių stebuklų.
Apolonijus Tianietis mirė (arba, kaip sako legendos, tiesiog išnyko) būdamas beveik 100 metų amžiaus Efese. Jis paliko po savęs ne religiją, o legendą apie žmogų, kuris sugebėjo sujungti mokslą, filosofiją ir magiją į vieną vientisą gyvenimo meną.