Apolonijas Tianietis – vardas, kuris skamba tarsi iš mitų, nors jis buvo istorinis žmogus. Lietuviškas terminas „Apolonijas Tianietis“ kilęs iš graikiško Apollōnios ho Tyaneus, reiškiančio „Apolonijas iš Tianos“, mažos Kapadokijos miesto. Tačiau šis vardas slepia daug daugiau nei geografinę kilmę. Apolonijas buvo filosofas, asketas, keliautojas, stebukladarys ir moralinis mokytojas, kurį kai kurie senovės autoriai laikė beveik dievišku. Jo gyvenimas priminė pranašo, o ne filosofo kelią, todėl jis tapo viena paslaptingiausių figūrų tarp antikos išminčių.
Dabar Apolonijas minimas kaip „pagonų šventasis“ arba „graikų pasaulio pranašas“. Jo biografija, parašyta Filostrato, vaizduoja žmogų, kuris gyveno taip, lyg būtų pašvęstas dievams – su asketine drausme, moraline drąsa ir nepaprastu gebėjimu įkvėpti kitus.
Apolonijo vardas siejamas su dievu Apolonu – šviesos, pranašystės, muzikos ir gydymo dievu. Graikiškas vardas Apollōnios reiškia „Apolono žmogus“ arba „tas, kuris priklauso Apolonui“. Tai nebuvo atsitiktinumas. Senovės žmonės tikėjo, kad vardas gali nulemti likimą, o Apolonijas Tianietis savo gyvenimu iš tiesų priminė Apolono tarną: jis skleidė šviesą, gydė, mokė, pranašavo ir siekė moralinės tvarkos.
Tianas – jo gimtasis miestas – buvo žinomas dėl religinių tradicijų ir asketinių mokyklų. Todėl „Tianietis“ tapo ne tik geografiniu, bet ir dvasiniu ženklu: žmogus, kilęs iš vietos, kurioje filosofija ir religija susipynė.
Apolonijas kaip pitagorietis ir asketas
Apolonijas save laikė pitagoriečiu. Jis gyveno pagal griežtas taisykles:
– vengė mėsos
– laikėsi tylos periodų
– nešiojo baltus drabužius
– atsisakė prabangos
– praktikavo savidrausmę ir meditaciją
Pitagoriečių tradicija jam buvo ne matematika, o dvasinė disciplina. Jis tikėjo, kad siela yra dieviška ir turi būti apsaugota nuo kūniškų aistrų. Todėl Apolonijas gyveno kaip šventasis, o ne kaip filosofas.
Ši asketinė laikysena darė jam didžiulį autoritetą. Žmonės matė jame ne tik mokytoją, bet ir moralinį pavyzdį. Jis buvo tarsi keliaujantis pranašas, kuris nešė tvarką ir šviesą į miestus, kuriuose viešpatavo chaosas.
Stebuklai ir pranašystės: tarp istorijos ir mito
Filostratas pasakoja, kad Apolonijas darė stebuklus:
– gydė ligonius
– numatydavo ateitį
– sustabdydavo epidemijas
– išvarydavo piktąsias dvasias
– netgi prikeldavo mirusiuosius
Šie pasakojimai primena ne filosofą, o religinį mokytoją. Kai kurie senovės autoriai netgi lygino Apoloniją su Jėzumi, teigdami, kad abu buvo dieviški vyrai, kurie mokė moralės ir darė stebuklus. Nors šie palyginimai dažnai buvo polemiški, jie rodo, kokį įspūdį Apolonijas paliko savo amžininkams.
Svarbu tai, kad Apolonijas niekada neteigė esąs dievas. Jis sakė esąs žmogus, kuris gyvena pagal dievišką tvarką. Jo stebuklai buvo suprantami kaip harmonijos su kosmosu ženklai, o ne kaip magija.
Kelionės ir mokymas
Apolonijas keliavo po visą žinomą pasaulį: Graikiją, Egiptą, Indiją, Babiloną, Etiopiją. Jis lankė šventyklas, kalbėjosi su žyniais, mokė valdovus ir ginčijosi su filosofais. Indijoje jis susitiko su brahmanų išminčiais, kurie jį priėmė kaip dvasinį brolį. Egipte jis mokėsi iš šventikų, o Babilone – iš žvaigždžių stebėtojų. Šios kelionės nebuvo turistinės. Jos buvo dvasinė misija. Apolonijas ieškojo universalaus mokymo – tokio, kuris sujungtų žmones, o ne juos skaldytų. Jis tikėjo, kad tiesa yra viena, bet jos formos – įvairios.
Apolonijas ir valdžia: moralinė drąsa
Apolonijas garsėjo tuo, kad nebijojo kalbėti tiesos valdovams. Jis kritikavo tironus, gynė paprastus žmones ir ragino valdovus gyventi pagal dorybę. Tai buvo pavojinga. Vienu metu jis net buvo suimtas ir teisiamas už tariamą sąmokslą. Tačiau, pasak legendos, jis iš teismo salės tiesiog išnyko – tarsi dievai būtų jį išgelbėję. Šis epizodas, tikras ar ne, rodo, kaip žmonės jį suvokė: kaip žmogų, kurio neįmanoma palaužti.
Religinė Apolonijo žinia
Apolonijas mokė, kad:
– siela yra nemirtinga
– žmogus turi gyventi pagal dievišką tvarką
– moralė yra svarbesnė už ritualus
– dievai yra arčiau išminčių nei kunigų
– tikras šventumas yra gyvenimo būdas, o ne žodžiai
Tai buvo religija be dogmų, be šventyklų, be kunigų. Tai buvo gyvenimo filosofija, kurią galima vadinti „pagonų asketizmu“.