Viljamo iš Sent Amūro (William of St. Amour) traktatas Libellus de periculis novissimorum temporum („Apie paskutiniųjų laikų pavojus“), parašytas 1256 m., yra vienas ryškiausių viduramžių antifraternalizmo dokumentų. Šis veikalas, nukreiptas prieš elgetaujančius vienuolių ordinus, ypač dominikonus ir pranciškonus, tapo svarbiu intelektualinės ir bažnytinės polemikos šaltiniu XIII a. Paryžiuje. Viljamas, Paryžiaus universiteto teologijos magistras, savo traktate ne tik kritikavo vienuolių elgesį, bet ir kvestionavo pačią jų egzistencijos teisę Bažnyčios hierarchijoje. Šiame straipsnyje aptariama traktato kilmė, pagrindinės idėjos, istorinis kontekstas ir ilgalaikis poveikis, remiantis G. Geltnerio analize (William of St. Amour’s De periculis novissimorum temporum: A False Start to Medieval Antifraternalism?).
Libellus de periculis novissimorum temporum atsirado per XIII a. vidurio Paryžiaus universiteto ginčus, vadinamus Universitetiniais konfliktais. 1253 m., po brutalaus studentų užpuolimo miesto naktinės sargybos, universitetas sustabdė dėstymą, protestuodamas prieš smurtą. Tačiau populiarūs elgetaujančių ordinų studijų centrai (studia) neskubėjo prisijungti prie šio protesto, o tai Paryžiaus pasaulietiniai magistrai, vadovaujami Viljamo, laikė kolegialumo trūkumu. Konfliktą paaštrino dominikonų reikalavimas užtikrinti antrąją teologijos katedrą, jei jie dalyvaus streike, taip pat ankstesnis ordino pelningos teologijos katedros užėmimas per 1229 m. Didįjį išsisklaidymą.
Viljamas ir jo šalininkai teigė, kad elgetaujančių ordinų nariai iš esmės neturi vietos universitete. Ypač pranciškonų atžvilgiu šis argumentas buvo jautrus, nes jų įkūrėjas šv. Pranciškus Asyžietis, save laikęs simplex et idiota (paprastu ir neišsilavinusiu), priešinosi formalioms studijoms. Net dominikonai, kurių ordinas buvo labiau orientuotas į teologijos ir kanonų teisės studijas, aukštąjį mokslą laikė tik pasiruošimu pamokslavimui. Tačiau XIII a. viduryje elgetaujančių ordinų magistrai ir studentai užėmė vis svarbesnes pozicijas Paryžiaus universiteto teologijos fakultete, sukeldami įtampą su pasaulietiniais dėstytojais.
Traktato turinys: apokaliptinė kritika ir Bažnyčios hierarchijos gynyba
Libellus de periculis novissimorum temporum yra ne tik poleminis tekstas, bet ir apokaliptinis manifestas, kuriame Viljamas elgetaujančius vienuolius vaizduoja kaip Antikristo pranašus. Pasitelkdamas Biblijos citatas ir pseudo-Dionisijaus Areopagito darbus, jis teigia, kad Bažnyčios hierarchija yra dieviškai nustatyta ir susideda tik iš dviejų komponentų: dvasininkų (atitinkančių apaštalus) ir vienuolių (atitinkančių pirmuosius mokinius). Elgetaujančių ordinų, kaip trečiojo „ordino“, atsiradimas, anot Viljamo, neturi pagrindo ir kelia grėsmę šiai hierarchijai. Jis cituoja Gratianą: „Tai, kas neturi pagrindo, turi būti pašalinta“ (DP, 53).
Viljamas pasinaudojo 1254 m. pranciškono Gerardo iš Borgo San Donino paskelbtu Introductorius in evangelium eternum, kuris rėmėsi Joachimo iš Fiore’s apokaliptine istorijos teologija. Šis veikalas teigė, kad 1260 m. prasidės naujas Šventosios Dvasios amžius, o pranciškonai bus „nauji žmonės“ (novi viri), įkūnijantys „amžinąją evangeliją“. Viljamas šias idėjas pavertė ginklu prieš visus elgetaujančius vienuolius, teigdamas, kad jų mokymas yra eretiškas ir žymi Antikristo atėjimą. Jis rašė: „Antrasis ženklas yra tas, kad jau 1254 Viešpaties metais mokymas, kuris bus skelbiamas Antikristo laikais, būtent minėtoji Amžinoji Evangelija, buvo viešai pateiktas svarstyti Paryžiuje“ (DP, 77-79).
Skirtingai nuo vėlesnių kritikų, Viljamas nekritikavo vienuolių elgesio ar privilegijų per se, bet siekė visiškai paneigti jų ortodoksiškumą. Jo tikslas nebuvo reformuoti ordinus, o panaikinti juos kaip neteisėtą Bažnyčios struktūros dalį.
Reakcija ir pasekmės
Traktato publikacija 1256 m. pavasarį sukėlė audringą reakciją. Viljamo apokaliptinės retorikos radikalumas atsisuko prieš jį patį. Galingi elgetaujančių ordinų sąjungininkai, įskaitant popiežių Aleksandrą IV (buvusį pranciškonų ordino kardinolą globėją) ir Prancūzijos karalių Liudviką IX (šv. Liudviką), laikė jo kaltinimus pernelyg įžeidžiančiais. Karalius Liudvikas IX traktatą laikė kliūtimi sutaikyti ginčijantis šalis ir nusiuntė jį nagrinėti popiežiaus kurijai. Po šešių mėnesių speciali komisija pasmerkė De periculis, įsakydama sunaikinti visas jo kopijas (nors šis įsakymas nebuvo visiškai įvykdytas). Viljamas buvo ištremtas į savo gimtąjį Sent Amūrą Burgundijoje, o jo bendražygiai turėjo atsižadėti savo pažiūrų arba atsistatydinti. Šie veiksmai faktiškai išardė antielgetaujančių partiją ir užbaigė pirmąjį viduramžių antifraternalizmo etapą.
Nors Viljamo kampanija patyrė nesėkmę, Libellus de periculis novissimorum temporum turėjo ilgalaikį poveikį literatūrinei ir teologinei kritikai. Jo idėjos atsispindėjo XIII–XIV a. literatūroje, pavyzdžiui, Rutebeufo poezijoje, Jeano de Meuno Roman de la Rose, Boccaccio Dekamerone ir Chaucerio Kenterberio pasakojimuose. Tačiau, kaip pažymi Geltneris, šie autoriai dažnai naudojo Viljamo motyvus platesnei socialinei kritikai ar satyrai, o ne jo radikaliai ekleziologijai palaikyti. Pavyzdžiui, Rutebeufas kritikavo vienuolių korupciją, bet nesiekė ordinų panaikinimo, o Chaucerio ir Boccaccio vienuolių personažai dažnai tarnauja kaip literatūriniai įrankiai, nagrinėjantys meno ir tikrovės santykį.
Teologinėje sferoje Viljamo idėjos turėjo nevienodą atgarsį. Jo bendražygiai, tokie kaip Gerardas iš Abbeville ar Nicolas iš Lisieux, vengė kvestionuoti elgetaujančių ordinų legitimumą, sutelkdami dėmesį į jų privilegijų ribojimą. Vėliau anglų kritikai, tokie kaip Richardas FitzRalphas ir Johnas Wyclifas, atgaivino Viljamo ekleziologiją, reikalaudami ordinų panaikinimo, tačiau šie atvejai buvo veikiau išimtys nei taisyklė. Dauguma viduramžių kritikų, įskaitant pačių ordinų narius kaip Bonaventūrą ar Humbertą iš Romanso, siekė reformuoti, o ne sunaikinti elgetaujančius ordinus.
Fizinė agresija prieš vienuolius, kaip aptarta Geltnerio straipsnyje, taip pat retai atspindėjo Viljamo ekleziologiją. Pavyzdžiui, 1279 m. Parmoje piliečiai užpuolė dominikonų vienuolyną dėl neteisingo inkvizicijos nuosprendžio, o 1280-aisiais Strasbūre konfliktai kilo dėl vienuolių turto ir mokesčių. Šie incidentai dažniau buvo vietinio nepasitenkinimo išraiška, o ne ideologinis siekis panaikinti ordinus.
Libellus de periculis novissimorum temporum yra unikalus viduramžių tekstas, išreiškiantis radikalią Viljamo iš Sent Amūro poziciją prieš elgetaujančius ordinus. Jo apokaliptinė retorika ir Bažnyčios hierarchijos gynimas padarė jį antifraternalizmo pradininku, tačiau, kaip teigia Geltneris, Viljamo tikslai – ordinų panaikinimas – liko išskirtiniai. Vėlesni kritikai, tiek literatūroje, tiek teologijoje, dažniausiai siekė reformų ar satyrinio komentaro, o ne visiško ordinų sunaikinimo. Net smurtiniai veiksmai prieš vienuolius retai atspindėjo Viljamo ekleziologiją, dažniau kildami iš vietinių konfliktų ar nepasitenkinimo.
Citatos iš Libellus de periculis novissimorum temporum
1. Citata apie elgetaujančių vienuolių kaip Antikristo pranašų įvardijimą
Originalas (anglų k.):
Thus it appears from the above who are penetrators of homes and who are the false; it even appears that through such men the dangers of the last times will threaten or already are threatening the entire church. (DP, 59)
Vertimas į lietuvių k.:
Taigi iš aukščiau pateiktų dalykų matyti, kas yra namų skverbėjai ir kas yra melagingi; netgi matyti, kad per tokius žmones paskutiniųjų laikų pavojai kels grėsmę arba jau kelia grėsmę visai Bažnyčiai.
Kontekstas:
Šioje citatoje Viljamas elgetaujančius vienuolius vaizduoja kaip „melagingus apaštalus“, kurie, piktnaudžiaudami savo išpažinčių privilegijomis, kelia pavojų Bažnyčiai. Jo apokaliptinė retorika sieja vienuolius su „paskutiniųjų laikų“ pavojais, pabrėždama jų, kaip Antikristo pranašų, vaidmenį.
2. Citata apie Amžinosios Evangelijos mokymo pasirodymą
Originalas (anglų k.):
The second sign is that, already in the year of the Lord twelve hundred and fifty-four, that teaching which will be preached in the time of the Antichrist, namely, the aforesaid Eternal Gospel, was publicly submitted for examination in Paris…. Whence it is certain that it would already be preached unless something prevented it…. (DP, 77-79)
Vertimas į lietuvių k.:
Antrasis ženklas yra tas, kad jau 1254 Viešpaties metais mokymas, kuris bus skelbiamas Antikristo laikais, būtent minėtoji Amžinoji Evangelija, buvo viešai pateiktas svarstyti Paryžiuje… Todėl akivaizdu, kad jis jau būtų skelbiamas, jei kas nors to nebūtų sutrukdę…
Kontekstas:
Viljamas remiasi Gerardo iš Borgo San Donnino Introductorius in evangelium eternum (1254), kuris rėmėsi Joachimo iš Fiore’s idėjomis apie „amžinąją evangeliją“. Jis naudoja šį traktatą kaip įrodymą, kad elgetaujančių ordinų mokymai yra eretiški ir žymi Antikristo atėjimą, sustiprindamas savo argumentą apie jų pavojų Bažnyčiai.
3. Citata apie artėjančią eros pabaigą
Originalas (anglų k.):
He who cannot see that these signs are already present in the church is evidently asleep. Whence let him follow the Apostle’s counsel, I Thes 5[-6], let us not sleep, but be vigilant. Be vigilant, therefore, just men, I Cor 15[-34], and through the aforesaid signs, which already appear, you will see that the end of the era is near, and that the sorrow, which will come to pass in the time of the Antichrist, already begins. (DP, 83)
Vertimas į lietuvių k.:
Tas, kuris nemato, kad šie ženklai jau yra Bažnyčioje, akivaizdžiai miega. Todėl tegu jis seka apaštalo patarimu, 1 Tes 5[-6], nemiegokime, bet būkime budrūs. Taigi būkite budrūs, teisingieji, 1 Kor 15[-34], ir per minėtus ženklus, kurie jau matomi, pamatysite, kad eros pabaiga artėja, ir kad skausmas, kuris įvyks Antikristo laikais, jau prasideda.
Kontekstas:
Ši citata atspindi Viljamo apokaliptinį toną, raginantį tikinčiuosius būti budriems dėl artėjančios „eros pabaigos“. Jis teigia, kad elgetaujančių ordinų veikla yra akivaizdus ženklas, kad Bažnyčia jau patiria Antikristo grėsmę, taip sustiprindamas savo raginimą veikti prieš vienuolius.
4. Citata apie Bažnyčios hierarchiją
Originalas (anglų k.):
For, since we recognized that there are no more than two orders among the disciples, that is, twelve apostles and seventy-two disciples, whence this third order emerged we do not know. And what lacks a reason must be extirpated. (DP, 53; cituojant Gratianą, Concordia discordantium canonum)
Vertimas į lietuvių k.:
Mat, kadangi pripažinome, kad tarp mokinių yra tik du ordinai, tai yra dvylika apaštalų ir septyniasdešimt du mokiniai, iš kur atsirado šis trečiasis ordinas, nežinome. O tai, kas neturi pagrindo, turi būti pašalinta.
Kontekstas:
Šioje citatoje Viljamas remiasi pseudo-Dionisijaus Areopagito ir Gratiano idėjomis, teigdamas, kad Bažnyčios hierarchija yra dieviškai nustatyta ir apima tik dvasininkus (apaštalus) bei vienuolius (mokinius). Elgetaujančių ordinų, kaip „trečiojo ordino“, egzistavimas laikomas nepagrįstu ir todėl turi būti panaikintas.