Traktatas „Apie malonę“ (On Grace), yra vienas iš Richardo Rolle’io iš Hampolo (Richard Rolle of Hampole), garsaus XIV a. anglų mistiko ir atsiskyrėlio, prozos kūrinių. Tekstas pasižymi vėlyvųjų viduramžių dvasingumui būdingu tiesmukumu, griežta moraline laikysena ir giliu teologiniu malonės veikimo sielos gyvenime supratimu. Autorius jame siekia ne teoriškai apibrėžti malonę, bet praktiškai parodyti, kaip ji veikia žmogų nuo jo sukūrimo akimirkos iki galutinio išganymo.
Struktūriškai Richardas Rolle šį traktatą skaido į tris esmines dalis, atitinkančias tris malonės laipsnius, per kuriuos DIEVAS bendrauja su kūrinija. Tai nėra akademinė studija, o veikiau dvasinis vadovas, skirtas padėti skaitytojui atpažinti DIEVO veikimą savo kasdienybėje ir suprasti asmeninės atsakomybės svorį bendradarbiaujant su dvasinėmis jėgomis.
Trys malonės laipsniai ir jų funkcijos
Pirmasis malonės laipsnis traktate įvardijamas kaip visuotinė DIEVO pagalba, suteikiama visiems kūriniams be išimties. Autorius pabrėžia ontologinę kūrinijos priklausomybę nuo Kūrėjo: be šios malonės viskas, kas sukurta iš nieko, akimirksniu vėl virstų niekuo. Ši malonė yra gyvybės ir egzistencijos pagrindas, leidžiantis žmogui jausti, kalbėti ir matyti, nepriklausomai nuo jo moralinės būklės.
Antrasis laipsnis yra labiau specifinis, skirtas protingoms būtybėms – žmonėms. Autorius naudoja vaizdingą biblinį beldimosi į širdies duris motyvą, pabrėždamas, kad malonė visada eina pirma žmogaus nuopelnų. Čia Richardas Rolle iškelia fundamentalią viduramžių teologijos problemą – santykį tarp DIEVO malonės ir žmogaus laisvos valios. Jo teigimu, sielos sveikatai būtini abu elementai: malonė skatina, o laisva valia pritaria, nes DIEVAS neišteisina žmogaus be jo paties dalyvavimo.
Trečiasis malonės laipsnis yra pats ypatingiausias, suteikiamas tik tiems, kurie ne tik priima pradinį skatinimą, bet ir savo laisva valia jį paverčia konkrečiais darbais. Ši malonė vadinama „sutvirtinančia“ arba „sekamąja“, ji padeda žmogui ištverti gėryje ir augti dvasiniame gyvenime. Richardas Rolle pabrėžia, kad malonė niekada nebūna nenaudinga – ji visada veikia ir didina žmogaus dvasinį atlygį, jei tik šis netampa „nenaudingas“ dėl savo tingumo ar puikybės.
Psichologinis sužadinimas ir sielos nubudimas
Viena įspūdingiausių traktato dalių yra malonės apsilankymo sieloje aprašymas, kuris lyginamas su staigiu nubudimu iš snaudulio. Malonė personifikuojama kaip griežta klausėja, kuri pateikia tris esminius egzistencinius klausimus: „Kur tu esi?“, „Iš kur ateini?“ ir „Kur eini?“. Šie klausimai priverčia žmogų suvokti savo nuodėmingą būklę, laiko švaistymą ir artėjantį teismą.
- Pirmasis klausimas apnuogina sielos pavojų ir jos priklausomybę nuo priešo (piktosios dvasios) rankų.
- Antrasis klausimas priverčia žmogų pamatyti, kaip jis iššvaistė DIEVO duotas dovanas „piktosios dvasios užeigoje“.
- Trečiasis klausimas nukreipia žvilgsnį į pomirtinį teismą ir pragarą, kur bausmės tiesiogiai atitinka žemiškas ydas (pvz., tvaikas už nuodėmės smarvę, tamsa už nuodėmės tamsą).
Ši dramatiška retorika skirta sukelti šventą baimę, kuri, autoriaus nuomone, yra būtina pradžia tikrai atgailai. Tik pajutęs realų pavojų, žmogus pradeda trokšti pasitaisyti, ir tada jam į pagalbą ateina „sekanti malonė“, padedanti įvykdyti gerą valią darbais.
Laisva valia ir dvasinė nelaisvė
Richardas Rolle traktate detaliai analizuoja žmogaus būklę po nuodėmės, teigdamas, kad dabar žmogaus valia yra „laisva blogiui“, kol jos nesustiprina malonė. Jis naudoja stiprią metaforą apie laivą audroje, kuris prarado valdymą ir yra mėtomas bangų – taip jaučiasi žmogus, įpuolęs į mirtiną nuodėmę ir tapęs piktosios dvasios belaisviu.
Autorius perspėja, kad nors žmogus turi laisvą valią rinktis, kam tarnauti, kartą pasirinkęs nuodėmės pančius, jis savo jėgomis nebegali iš jų išsivaduoti. Tai paaiškina dažną nusidėjėlių skundą: „mielai pakiltume, bet negalime“. Rolle pabrėžia, kad pakilti įmanoma tik per DIEVO malonę, kuri veikia kaip išorinė jėga, stipresnė už bet kokią žemišką ar dvasinę tironiją.
Malonė kaip dvasinis įkaitas ir užstatas
Traktato pabaigoje autorius pasitelkia gamtos simboliką (muselę Saura), kad iliustruotų įspėjamąjį malonės pobūdį, ir ragina skaitytoją ne „užmušti“ šios malonės savo nedėkingumu. Malonė vadinama „užstatu“ (earnest-money) – tai dangiško džiaugsmo garantas, kurį gavęs žmogus jau šiame gyvenime pradeda jausti amžinybės skonį.
Galutinis autoriaus raginimas yra praktinis: saugoti šį dvasinį užstatą širdyje, išpažinti nuodėmes burna ir valingai priešintis bet kam, kas prieštarauja DIEVO valiai. Malonė šiame tekste pristatoma ne kaip statiška dovana, o kaip dinamiškas kelias, vedantis per atgailą ir darbą į galutinį susivienijimą su DIEVU.
Apie malonę
Yra trys malonės laipsniai. Pirmąjį DIEVAS suteikia visiems kūriniams, kad juos palaikytų; tai vadinama DIEVO pagalba, laisvai duodama visai kūrinijai. Be šios malonės dovanos kūriniai negalėtų nei veikti, nei išlikti savo prigimtyje; nes kaip vanduo, ugnies sušildytas, tampa karštas, o ugnį patraukus – vėl atšąla, taip, anot šv. Augustino: „Visi kūriniai, sukurti iš nieko, per trumpą laiką taptų niekuo, jei DIEVAS jų nepalaikytų savo malone.“ Todėl Apaštalas sako: „DIEVO malone esu tai, kas esu.“ Tai tarsi jis sakytų: „Kad gyvenu, kad jaučiu, kad kalbu, girdžiu ar matau, ir visa, kas esu – visa tai turiu tik per DIEVO malonę.“
Antrasis malonės laipsnis yra labiau ypatingas: jį DIEVAS laisvai suteikia kiekvienam žmogui, kuris yra geras ir protingas kūrinys. Ši malonė nuolat stovi prie mūsų širdžių vartų, beldžiasi į mūsų laisvą valią ir prašo ją įsileisti. DIEVAS sako, kad Jis tai daro: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi“, tai yra: „Aš stoviu prie tavo širdies durų ir beldžiu; įsileisk Mane.“ Ir ši malonė žmogui duodama laisvai, dar prieš jam nusipelnant. Todėl kiekvienas žmogus tepasidaro vertas ir pasirengęs priimti šią Šventosios Dvasios dovaną, kuri nuolat skatina žmogaus laisvą valią gėriui ir šaukia ją trauktis nuo blogio.
Žmogaus sielos sveikatai reikalingi du dalykai. Pirmasis yra ši malonė, apie kurią kalbu; antrasis – žmogaus laisva valia, veikianti pagal ją. Be šių dviejų joks žmogus negali pilnai atlikti to, ką privalo, kas padėtų jo sielos išganymui; nes nei laisva valia be šios skatinančios malonės, nei ši malonė be laisvos valios pritarimo negali nuveikti nieko, kas patiktų DIEVUI. Todėl šv. Augustinas sako: „Tas, kuris sukūrė tave be tavęs, neišteisins tavęs be tavęs“; tai reiškia: „Tas, kuris sukūrė tave be tavęs, nepadarys tavęs teisiu, jei pats prie to neprisidėsi.“ Ir nors žmogaus laisva valia negali pati savyje sukurti DIEVO malonės, vis dėlto žmogus tepadaro tai, kas nuo jo priklauso, ir tepasiruošia, kad būtų pasirengęs ir galėtų priimti malonę, kai ši ateis.
Jei vieną dieną būtum tamsiame name, uždarytomis durimis ir langais, ir neįsileistum saulės – kas būtų kaltas, kad namuose tamsu? Taip pat nekaltink nieko, tik save patį, jei tavo malonė menka. Nes šv. Anselmas sako: „Žmogui netrūksta šios malonės, nes DIEVAS jam ją duoda; bet jis jos neturi, nes nepasiruošia priimti šios malonės taip, kaip turėtų.“ DIEVAS nėra šykštus savo malonei, nes Jis jos turi pakankamai; nors ir kiek toli bei daugeliui Ją dalintų, Jis niekada neturi jos mažiau. Jis trokšta tik švarių indų, į kuriuos galėtų įpilti savo malonę. Todėl šv. Augustinas sako: „DIEVAS per didžiulę laisvę ir apstybę pripildo visus kūrinius pagal jų talpą“; tai reiškia: „DIEVAS per didžiulę Savo malonės laisvę išpildo visus kūrinius tiek, kiek jie geba priimti Jo malonę.“
Jei žmogus atvertų savo širdį šiai malonei, kai DIEVAS ją jam siunčia, jis tai parodytų darbais; nes Apaštalas, ją laimėjęs, sakė: „Jo malonė man nebuvo veltui“, tai yra: „malonė, kurią DIEVAS man davė, nėra manyje nenaudinga“; nes jis nuolat ja džiaugėsi darbuose. Mes vienijamės su DIEVU Jo malonėje kaip pirkliai bendrame reikale: DIEVAS suteikia Savo malonę priešpriešiais mūsų darbams. Tačiau už Savo malonę ir Savo mirtį Jis netrokšta nieko kito, tik mūsų šlovinimo ir dėkojimo, ir Jis nori, kad žmogus gautų visą pelną, kuris iš to gali kilti. Bet tie bando iš DIEVO pagrobti Jo dalį, kurie trokšta žmonių girių už gerus darbus. Prieš juos DIEVAS sako: „Savo garbės kitam neperleisiu“; tai yra: „Šlovinimo ir garbinimo, priklausančio Man, Aš neatiduosiu jokiam kitam.“
Tu turi suprasti, kad žmogaus laisva valia yra laisvas pasisukimas į gera arba į bloga. Yra trys žmogaus būviai: prieš nuodėmę, po žmogaus nuodėmės ir po to, kai žmogus yra sutvirtintas – tai yra po to, kai žmogus pasitraukia iš šio mirtingo gyvenimo ir ateina į tą džiaugsmą, kuris niekada nesibaigs. Pirmuoju atveju, prieš žmogui nusidedant, jo valia buvo tokia laisva, kad jis galėjo nusidėti arba nenusidėti; jo laisvoje valioje buvo daryti gera arba bloga. Paskutiniame būvyje, kai bus sutvirtintas, žmogus daugiau nebenusidės. Antrajame būvyje, kuriame jis gali nusidėti ir negali kitaip, kaip tik nusidėti, žmogaus valia yra laisva blogiui, kol nėra sutvirtinta malonės; o kai malonė veda valią, tada ji yra laisva daryti gera.
Prieš žmogui nusidedant, jis neturėjo jokių kliūčių daryti gera ir jokio poreikio daryti bloga; bet dabar nuodėmė susijungė su mūsų kūnu ir pagimdė tai, ką šv. Paulius vadina „kūno įstatymu“ – jis yra kūno šeimininkas ir visomis išgalėmis priešinasi DIEVO įstatymui. Tai kliudo mūsų valiai pritarti gėriui ir skatina ją į blogį, tad ji negali daryti gera, nebent malonė padeda ir atpratina nuo nuodėmės. Kiekvienas žmogus prieš nusidėdamas turi laisvą valią daryti gera ar bloga, bet kai per nuodėmės darbus jis susipančioja su piktąja dvasia, savo jėgomis nebegali išsivaduoti iš pančių. Tada jis panašus į laivą, kuris audroje prarado visa, kas galėjo jam padėti, ir yra mėtomas nuo bangos ant bangos ten, kur jį gena audra. Būtent taip žmogus, kuriam trūksta DIEVO malonės dėl to, kad įpuolė į mirtiną nuodėmę, daro ne tai, ką norėtų, bet nuolat svyruoja piktosios dvasios valioje. Ir jei DIEVAS nesuteiks jam malonės pakilti iš nuodėmės, jis liks nuodėmėje iki gyvenimo galo, o vėliau pražus kūnu ir siela bei bus pasmerktas begalinei kančiai.
Jei liaudis ar paprasti žmonės išsirinktų sau karalių ir jis būtų patvirtintas savo karalystėje, kad ir koks blogas jis jiems būtų, jie nieko negalėtų jam padaryti, nebent per ką nors kitą, kas turi daugiau galios už jį; ir taip jiems tenka kentėti, kad ir kiek blogio jis jiems darytų. Būtent taip žmogus prieš nusidėdamas turi laisvą valią rinktis, ar jis bus pavaldus DIEVUI, ar piktajai dvasiai; o kai savo valia jis pasirenka tarnauti piktajai dvasiai, vėliau, net ir norėdamas, negali pats išsivaduoti iš jos pančių. Todėl pasaulio žmonės, saistomi nuodėmės, sako tiems, kurie pataria jiems taisyti gyvenimą: „mielai pakiltume, bet negalime“. Ne, savo jėgomis jie negali, bet DIEVO malonei padedant – gali.
Trečioji malonė yra pati ypatingiausia; mat ji suteikiama tik tiems, kurie priima antrąją malonę ir savo laisva valia ją išpildo darbais, galėdami pasakyti, kaip sakė šv. Paulius: „DIEVO malonė man nebuvo veltui.“ Ir šv. Augustinas sako: „DIEVAS, dirbdamas kartu su mumis, išpildo tai, ką Jis, per skatinančią malonę, mumyse pradėjo.“ Nes nei be Jo pagalbos negalime daryti sau gera, nei Jam patikti; kaip sako Pats DIEVAS: „be Manęs jūs negalite nieko nuveikti.“ Skatinanti DIEVO malonė eina pirma geros valios ir sužadina ją daryti gera bei palikti bloga.
Malonė, pirmą kartą atėjusi aplankyti žmogaus sielos, pažadina jį tarsi iš snaudulio ir klausia jo šiais aštriais žodžiais: „Kur tu esi? Iš kur ateini? Kur eini?“
Pirmiausia ji sako: „Kur tu esi?“, tarsi sakytų: „Susimąstyk, nelaimingas nenaudėli, kaip baisiai esi puolęs ir kokiame pavojuje atsidūrei. Mat dėl savo nuodėmės patekai į priešo rankas, kuris labiau už viską trokšta tavo pražūties; ir niekas negali tavęs išgelbėti iš priešo rankų, tik Visagalis DIEVAS, tavo gerasis Viešpats, kurį tu palikai.“
Po to ji sako: „Iš kur ateini?“, tarsi sakytų: „Tu, nelaimingasis, pažiūrėk, kaip iššvaistei savo gyvenimą nuodėmėje; tu ateini iš piktosios dvasios užeigos. Kur yra visos gėrybės, kurias DIEVAS tau davė, kad jos tau padėtų ir Jį garbintų? Graudžiai jas praradai. Tavo Viešpats padarė tave turtingą, o tu tapai vargšu nenaudėliu.“
Galiausiai ji klausia: „Kur eini?“ „Skausmo vargšas tu eini į skausmingą teismą, kuriuo DIEVAS teisia žmones; nes kaip tarnavai, taip būsi teisiamas. Ten išvysi tokį rūstų DIEVĄ, kad iš baimės neteksi proto; kalnams ir kalvoms šauksi kraupiu triukšmu, maldaudamas juos užvirsti ant tavęs ir paslėpti tave, kad tik Jo nematytum. Nelaimingas vargše, tu eini į pragarą, jei tęsi tai, ką pradėjai; ten rasi tokią karštą ir tokią įniršusią ugnį, kad visas jūros vanduo, net jei tekėtų per ją, neužgesintų nė kibirkšties. Ir kadangi tu čia dvoki DIEVUI dėl savo bjaurios nuodėmės, ten jausi amžiną tvaiką; ir kadangi čia pamilai tamsybę, kad per amžius būtum nuodėmėje, ten jausi tokią tirštą tamsą, jog galėsi ją apčiuopti; ir kadangi čia ilsėjaisi nuodėmėje prieš DIEVO valią, ten išlietaš daugiau ašarų, nei yra dulkių saulės spindulyje. Kęsi kančią po kančios, kurios nuolat atnaujins tavo sielvartą.“
Kai DIEVO malonė sužadina žmogų ir pažadina jį šiais trimis klausimais bei leidžia jam pažinti pavojų, kuriame jis yra, tada jis pajunta DIEVO rūstaus teismo baimę; ir per tai jis pradeda gailėtis dėl visko, ką padarė blogo, ir trokšta pasitaisyti per DIEVO malonę, kuri skatina jį bėgti nuo blogio ir atsiduoti gėriui. Tada ateina sekanti malonė, kad padėtų žmogaus gerai valiai ją įvykdyti darbu. Mat nors žmogus ir turi gerą valią daryti gera (per malonę, kuri prieš tai sužadino gerą valią), jis visgi negali to padaryti darbais be DIEVO malonės, kuri seka iš paskos ir padeda. Tai Apaštalas patvirtina kalbėdamas apie save: „Bet ne aš, o DIEVO malonė su manimi“; tai yra: „gėris, kurį darau, yra niekas, bet DIEVO malonė tai daro kartu su manimi“; tarsi jis sakytų: „Aš negaliu daryti jokio gėrio, nebent DIEVO malonė man padėtų.“ DIEVO valia taip pat yra malonės tarnaitė, vykdanti visą jos valią.
DIEVO malonė, kad ir kur ji būtų, nebus nenaudinga, bet nuolat veiks ir augs vis labiau ir labiau, kad padidintų tavo atlygį. Todėl darykime taip, kaip Apaštalas mums pataria: „Raginame jus, broliai, kad nepriimtumėte DIEVO malonės veltui“; tai yra: „Aš meldžiu jus ir liepiu jums, mano broliai DIEVUJE, kad nepriimtumėte DIEVO malonės veltui.“ Tas priima DIEVO malonę veltui, kas ja nesidžiaugia darydamas gera, kai DIEVAS jam ją siunčia; todėl galbūt jis daugiau niekada jos nebepasieks.
Izidorius pasakoja apie mažą muselę, kuri vadinama Saura, ir ši muselė simbolizuoja iš anksto skatinančią malonę. Sakoma, kad šios rūšies muselė yra visų nuodingų kirminų priešas, tad kai pamato kokį kirminą šliaužiantį link žmogaus, kad šį sugeltų, kai tas miega tyruose, ji nuskrenda pirmiau žmogaus, nutupia jam ant veido ir šiek tiek įkanda; per tai jis prabunda anksčiau, nei žvėris spėja jį sugelti. Šia Saura suprantama malonė, kurią DIEVAS siunčia žmogui prieš piktosios dvasios gundymus, kuri dažnai gelia nuodingai. Ji šaukia tau, kaip sako Apaštalas: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir Kristus tave apšvies.“
Tačiau nedėkingieji veikia prieš šią malonę ir ją pražudo – kaip padarė Vergilijus su šia mažąja musele, kuri išgelbėjo jį nuo mirties. Jis gulėjo užmigęs, ir link jo šliaužė angis; bet ši muselė Saura atskrido pirmiau, nutūpė jam ant kaktos ir šiek tiek įgėlė, ir dėl to jis pabudo. Atšliaužė ir angis; bet šis Vergilijus prabudęs pajuto kaktos skausmą ir tėškė sau per veidą; taip jis užmušė muselę ir taip atsilygino už jos paslaugą tam, kas išgelbėjo jam gyvybę. Todėl tu nepražudyk DIEVO malonės, kai ji ateina pas tave, kad įspėtų tave apie žalą ir paskatintų gėriui.
Džiugus turėtų būti žmogus dėl DIEVO malonės, kai DIEVAS jam ją siunčia, ir labai apdairiai saugoti tokią brangią dovaną: mat malonė yra užstatas tos trunkančios džiaugsmo pilnatvės, kuri ateis, kaip sako Apaštalas: „DIEVO malonė yra amžinasis gyvenimas“; tai yra: „DIEVO malonė yra tarsi pagalba ir kelias į amžinąjį gyvenimą.“ Todėl Jis padeda malonę prieš mus kaip kelią, vedantį į amžinąjį džiaugsmą, o taip pat kaip įkaitą, jei gerai jį saugosime, kad suteiktų mums begalinio džiaugsmo tikrumą; kaip sako Apaštalas: „Kuris davė mums Savo Dvasią kaip užstatą mūsų kūnuose“, tai yra: „DIEVAS davė mums Šventąją Dvasią kaip begalinio džiaugsmo užstatą.“
Laikykimės tad šio dangiško užstato ir gerai juo džiaukimės darbuose; nes mums gera šiame gyvenime, jei DIEVO malonė mus veda; o kai malonė mus palieka, mes netenkame tos gerovės. Todėl, malonei padedant, sunaikinkime savyje viską, kas priešinga malonei – ar tai būtų mažas, ar didelis dalykas, kurį mūsų protas sako esant prieš DIEVO valią, tai yra visa, kas yra nuodėmė arba gali skatinti nuodėmei. Ir turėkime atgailą širdyje, išpažintį burnoje ir pasipriešinimą su valia niekada nebegrįžti atgal.