„Apie dangų ir pragarą“ (Of Heaven and Hell, vok. Von Himmel und Hölle) yra trumpas Jakob Böhme (1575–1624) teologinis dialogas, parašytas XVII a. pradžioje. Tai vienas iš glaustiausių jo mistinių traktatų, kuriame dvasinė tikrovė aiškinama dialogo forma tarp mokinio Junius ir mokytojo Theophorus. Tekstas skirtas žmogaus sielos būklei, valios krypčiai ir vidinei dvasinei kovai suprasti.
Dialogas pradedamas klausimu, kur siela keliauja po kūno mirties. Atsakymas pateikiamas remiantis evangelijos žodžiais apie Dievo karalystę, esančią žmogaus viduje. Dangus ir pragaras šiame traktate suprantami ne kaip erdvinės vietos, bet kaip vidinės būsenos, kurios atsiveria pagal žmogaus valios kryptį. Mirtis nėra kelionė į kitą pasaulį, o tik išorinio gyvenimo atsiskyrimas nuo sielos, kuri lieka ten, kur buvo jos vidinis nusistatymas.
Dialogo struktūra ir pagrindinės temos
Tekste nuosekliai aiškinama, kad dangus yra valios atsivertimas į Dievo meilę, o pragaras – valios atsivertimas į Dievo rūstybę. Dievo buvimas suprantamas kaip visur esantis, todėl ir dangiškoji, ir pragariškoji tikrovė yra visur, priklausomai nuo to, kuri sritis žmoguje pasireiškia. Ši mintis grindžiama Böhme teologijai būdingu vidinės tikrovės akcentu.
Toliau dialoge aiškinama, kaip valia atsiduoda Dievui. Valios „nugrimzdimas“ į Dievo meilę apibūdinamas kaip būsena, kurioje žmogaus savasis veikimas nustoja dominuoti, o Dievo valia tampa veikiančiuoju principu. Ši būsena aprašoma kaip visiškas sielos persmelkimas dieviškąja šviesa, panašiai kaip įkaitinta geležis persmelkiama ugnimi. Tokia siela laikoma esančia „Kristaus rankoje“.
Sielos būklė ir dvasinė kova
Vėlesnėse dialogo dalyse aiškinama, kodėl žmogaus gyvenime egzistuoja dvasinė kova. Gyvenimas suprantamas kaip įtampa tarp šviesos ir tamsos, kuri leidžia atsiskleisti išminčiai ir suteikia pagrindą džiaugsmui, kylant iš pergalės prieš tamsą. Šventieji džiaugiasi todėl, kad Kristus juose nugalėjo savąjį „aš“ ir tamsos prigimtį, o nedorėlių džiaugsmai virsta kančia, nes jų valia buvo nukreipta į priešingą sritį.
Tekste pabrėžiama, kad laisva valia leidžia atsiskleisti tiek meilės, tiek rūstybės sričiai. Kiekviena siela savyje nešasi savo nuosprendį: tai, kas buvo džiaugsmas šiame gyvenime, gali virsti kančia, o tai, kas buvo kova, gali virsti džiaugsmu. Ši mintis užbaigiama bibline nuoroda į prašymą, ieškojimą ir atvėrimą.
„Apie dangų ir pragarą“ yra vienas iš aiškiausių Böhme tekstų, kuriame glaustai išdėstyta jo pagrindinė teologinė mintis: dvasinė tikrovė yra vidinė, o žmogaus valia yra tikrasis dangus arba pragaras. Šis dialogas dažnai laikomas įvadiniu tekstu į Böhme mistiką, nes jame sudėtingos idėjos pateikiamos paprasta forma.
Apie dangų ir pragarą
Jokūbas Bėmė (Jakob Boehme) 1575–1624,
Teutonų teosofas
D I A L O G A S
TARP MOKINIO IR JO MOKYTOJO
PARODANTIS
Kur keliauja palaimintosios ir pasmerktosios sielos, kai jos atsiskiria nuo kūnų; ir kaip Dangus bei Pragaras yra žmoguje; kur šiame pasaulio laike gyvena angelai ir velniai; kaip toli vienas nuo kito yra Dangus ir Pragaras; kas ir iš kur yra angelai bei žmonių sielos; kas yra žmogaus kūnas; ir kodėl siela geba priimti gėrį ir blogį; apie pasaulio sunaikinimą; apie žmogaus kūną prisikėlimo metu ir po jo; kur bus Dangus ir Pragaras; apie Paskutinįjį teismą; ir kodėl kūrinijoje turi būti kova.
Sukurta sielos, kuri myli visus,
kurie yra JĖZAUS KRISTAUS vaikai po Kryžiumi.
APIE DANGŲ IR PRAGARĄ
DIALOGAS tarp JUNIJAUS, MOKINIO,
ir TEOFORO, jo MOKYTOJO
Mokinys paklausė savo Mokytojo, tardamas:
Kur keliauja siela, kai kūnas miršta?
Jo Mokytojas jam atsakė:
Jai nėra būtinybės niekur keliauti.
Kaip tai ne! – sušuko smalsusis Junijus. – Argi mirties metu siela neturi palikti kūno ir keliauti arba į Dangų, arba į Pragarą?
Jai nereikia niekur išeiti, – atsakė garbingasis Teoforas. – Tik išorinis mirtingas gyvenimas su kūnu atsiskirs nuo sielos. Siela jau anksčiau turi Dangų ir Pragarą savyje, kaip parašyta: „Dievo karalystė neateina regimai, ir niekas nesakys: „Žiūrėk, ji čia!“ arba: „Žiūrėk, ji ten!“ Nes štai Dievo karalystė yra jumyse.“ Ir kuris iš šių dviejų, tai yra arba Dangus, arba Pragaras, joje pasireiškia, tame siela ir stovi.
Čia Junijus tarė savo Mokytojui:
Tai sunku suprasti. Argi ji neįžengia į Dangų ar Pragarą, kaip žmogus įeina į namą; arba kaip kas nors pro angą ar langą patenka į nežinomą vietą; tad argi ji nekeliauja į kitą pasaulį?
Mokytojas prabilo ir tarė:
Ne. Iš tiesų nėra tokio įėjimo, kadangi Dangus ir Pragaras yra visur, būdami visuotinai paplitę.
Kaip tai įmanoma? – paklausė Mokinys. – Ką, argi Dangus ir Pragaras gali būti čia, kur mes dabar sėdime? Ir jei vienas iš jų gali, ar galite mane priversti patikėti, kad abu jie kada nors galėtų būti čia kartu?
Tuomet Mokytojas kalbėjo taip:
Aš sakiau, kad Dangus yra visur; ir tai tiesa. Nes Dievas yra Danguje; ir Dievas yra visur. Aš taip pat sakiau, kad Pragaras lygiai taip pat turi būti visur; ir tai taip pat tiesa. Nes piktasis, kuris yra Velnias, yra Pragare; ir visas pasaulis, kaip mus mokė Apaštalas, glūdi piktyje arba piktajame; tai reiškia ne tik tai, kad Velnias yra pasaulyje, bet ir tai, kad pasaulis yra Velnyje; o jei Velnyje, tai ir Pragare, nes jis ten yra. Taigi, Pragaras yra visur, taip pat kaip ir Dangus; tai ir reikėjo įrodyti.
Mokinys, tuo nustebęs, tarė:
Prašau, padėkite man tai suprasti.
Jam Mokytojas tarė:
Suprask tad, kas yra Dangus: tai tėra Valios nukreipimas į Dievo Meilę. Kur tik randi Dievą, apsireiškiantį Meilėje, ten randi Dangų, nenuėjęs dėl to nė pėdos. Ir per tai suprask taip pat, kas yra Pragaras ir kur jis yra. Sakau tau, tai tėra Valios nukreipimas į Dievo Rūstybę. Kur tik Dievo pyktis daugiau ar mažiau pasireiškia, ten tikrai yra daugiau ar mažiau Pragaro, kokia bebūtų ta vieta. Taigi, tai tėra tavo Valios nukreipimas arba į Jo Meilę, arba į Jo Pyktį; ir atitinkamai tu esi arba Danguje, arba Pragare. Įsidėmėk tai gerai. Ir tai vyksta jau šiame gyvenime, apie kurį kalbėdamas šv. Paulius sako: „Mūsų pilietybė yra danguje.“ Ir Viešpats Kristus taip pat sako: „Mano avys GIRI mano balsą, aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane, ir aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; ir niekas jų neišplėš iš mano rankos.“ Pastebėk, jis nesako „aš duosiu joms“ – kai šis gyvenimas baigsis; bet „aš duodu joms“, tai yra, dabar – šio gyvenimo metu. O kas gi daugiau yra ši Kristaus dovana Jo sekėjams, jei ne gyvenimo amžinybė; kuri, be abejo, negali būti niekur kitur, tik Danguje. Ir taip pat, jei Kristus tikrai yra Danguje, o tie, kurie seka Juo atgimime, yra Jo rankoje, vadinasi, jie yra ten, kur ir Jis, ir todėl negali būti ne Danguje. Taip, be to, niekas negalės jų išplėšti iš Dangaus, nes Jis yra tas, kuris juos ten laiko, ir jie yra Jo rankoje, kuriai niekas negali pasipriešinti. Todėl viskas susideda iš Valios nukreipimo arba Įėjimo į Dangų, GIRDIANT Kristaus balsą ir Jį pažįstant bei Juo sekant. Ir taip pat yra priešingai. Ar supranti tai?
Jo Mokinys jam tarė:
Manau, iš dalies suprantu. Bet kaip įvyksta šis Valios įėjimas į Dangų?
Mokytojas jam atsakė:
Pasistengsiu tave tuo patenkinti; bet tu turi būti labai atidus tam, ką tau sakysiu. Žinok tad, mano Sūnau, kad kai Valios pagrindas atsiduoda Dievui, tada jis nugrimzta iš savo paties SAVASTIES, ir iš bei anapus bet kokio pagrindo ar vietos, kurią galima įsivaizduoti, į tam tikrą nežinomą Gelmę, kur tik Dievas reiškiasi ir kur tik Jis veikia ir nori. Ir tada jis tampa niekuo sau pačiam, kalbant apie jo paties Veikimą ir Norėjimą; ir taip Dievas veikia ir nori jame. Ir Dievas gyvena šioje atsidavusioje Valioje; per kurią siela yra pašventinama ir taip paruošiama ateiti į Dieviškąją Ramybę. Šiuo atveju, kai kūnas sudūžta, siela yra kiaurai persmelkta Dieviškosios Meilės ir taip visiškai apšviesta Dieviškosios Šviesos, lygiai kaip įkaitusi geležis ugnies, per kurią, būdama kiaurai persmelkta, ji praranda savo tamsą ir tampa šviesi bei spindinti. Štai tai yra Kristaus ranka, kur Dievo Meilė visiškai apgyvendina sielą ir yra joje spindinti Šviesa bei naujas šlovingas Gyvenimas. Ir tada siela yra Danguje, ir yra Šventosios Dvasios šventykla, ir pati yra tikrasis Dievo Dangus, kuriame Jis gyvena. Štai, toks yra Valios įėjimas į Dangų ir kaip tai įvyksta.
Prašau, Pone, tęskite, – tarė Mokinys, – ir leiskite man sužinoti, kaip viskas vyksta kitoje pusėje.
Mokytojas tarė:
Dievobaiminga siela, kaip matai, yra Kristaus rankoje, tai yra Danguje, kaip Jis pats mums sakė; ir kokiu būdu tai įvyksta, tu taip pat girdėjai. Tačiau nedievobaiminga siela nenori šiame gyvenime ateiti į Dieviškąjį savo Valios atsižadėjimą arba įeiti į Dievo Valią; bet ji vis dar eina savo pačios Geismu ir Troškimu, tuštybėje ir melagystėje, ir taip įžengia į Velnio valią. Ji priima į save pačią tik nedorybę; nieką kitą, tik melą, puikybę, godumą, pavydą ir rūstybę; ir į tai ji atiduoda savo Valią ir visą troškimą. Tai yra Valios tuštybė; ir ši pati tuštybė arba tuščias šešėlis taip pat turi pasireikšti sieloje, kuri atsidavė būti jo tarnu; ir turi joje veikti, lygiai kaip Dievo Meilė veikia atgimusioje Valioje ir persmelkia ją visą, kaip ugnis geležį.
Ir šiai sielai neįmanoma ateiti į Dievo Ramybę; nes Dievo pyktis joje pasireiškia ir joje veikia. Tad kai kūnas atsiskiria nuo šios sielos, prasideda Amžinoji Melancholija ir Neviltis; nes dabar ji pamato, kad tapo visiška tuštybe, netgi pačia sau varginančiausia tuštybe, blaškančiu įniršiu ir save kankinančia bjaurastimi. Dabar ji suvokia esanti nuvilta visko, ką anksčiau įsivaizdavo, esanti akla, nuoga, sužeista, alkana ir ištroškusi; be menkiausios perspektyvos kada nors sulaukti palengvėjimo ar gauti bent lašą Amžinojo Gyvenimo vandens. Ir ji jaučia pati sau esanti tikras velnias, ir savo pačios bjaurus budelis bei kankintojas; ir yra išgąsdinta savo pačios bjaurios tamsios formos, pasirodančios kaip baisiausias ir monstriškas kirminas, ir norėtų pabėgti nuo savęs, jei tik galėtų, bet negali, būdama tvirtai surišta Tamsiosios Prigimties grandinėmis, į kurią ji pati save įgramzdino būdama kūne. Ir taip, neišmokusi ir nepratinusi savęs pasinerti į Dieviškąją Malonę, ir taip pat būdama stipriai užvaldyta Dievo, kaip Pikto ir Pavydaus Dievo, idėjos, vargšė siela bijo ir gėdijasi atnešti savo Valią į Dievą, per ką jai galėtų ateiti išgelbėjimas.
Siela bijo tai daryti, baimindamasi būti sunaikinta taip darydama, suvokdama Dievybę kaip vien ryjančią ugnį. Siela taip pat gėdijasi tai daryti, būdama sumišusi dėl savo pačios nuogumo ir monstriškumo; ir todėl norėtų, jei būtų įmanoma, pasislėpti nuo Dievo didybės ir pridengti savo bjaurią formą nuo Jo švenčiausios akies, nors ir mesdama save vis giliau į tamsą, todėl ji neįeis į Dievą; ne, ji negali įeiti su savo klaidinga Valia; taip, net jei ji stengtųsi įeiti, ji negali įeiti į Meilę dėl Valios, kuri joje viešpatavo. Nes tokia siela per tai yra įkalinta Rūstybėje; taip, ji pati yra tikra Rūstybė, savo klaidingu troškimu, kurį ji savyje pažadino, apėmusi ir uždariusi save tuo, ir taip transformavusi save į to prigimtį ir savybę.
Ir kadangi Dievo Šviesa joje nešviečia, ir Dievo Meilė jos nelenkia, siela be to yra didelė Tamsa, ir kartu nerimastingas Ugnies Šaltinis, nešiojantis Pragarą savyje ir negalintis įžvelgti nė menkiausio Dievo Šviesos spindulėlio ar pajusti nė mažiausios Jo meilės kibirkšties. Taip ji gyvena savyje kaip Pragare ir jai visiškai nereikia į Pragarą įeiti ar būti ten nuneštai; nes kokioje vietoje ji bebūtų, tol, kol ji yra savyje, ji yra Pragare. Ir nors ji nukeliautų toli ir nusviestų save už daugelio šimtų tūkstančių mylių nuo savo dabartinės vietos, kad būtų ne Pragare; vis tiek ji liktų pragariškame šaltinyje ir tamsoje.
Jei taip yra, kaip tada išeina, – tarė Mokinys Teoforui, – kad Dangiškoji siela šio gyvenimo metu tobulai nesuvokia Dangiškosios Šviesos ir Džiaugsmo; o siela, kuri pasaulyje yra be Dievo, taip pat čia nejaučia Pragaro taip, kaip po mirties? Kodėl jie abu neturėtų būti suvokiami ir jaučiami tiek šiame gyvenime, tiek kitame, matant, kad abu jie yra žmoguje, ir vienas iš jų (kaip parodėte) veikia kiekviename žmoguje?
Jam Teoforas tuojau pat grąžino šį atsakymą:
Dangaus Karalystė šventuosiuose veikia ir reiškiasi per tikėjimą. Tie, kurie nešioja Dievą savyje ir gyvena Jo Dvasia, randa Dievo Karalystę savo tikėjime; ir jie jaučia Dievo Meilę savo tikėjime, per kurį Valia atidavė save Dievui ir tapo dieviška. Žodžiu, viskas juose vyksta per tikėjimą, kuris jiems yra Amžinųjų Neregimųjų įrodymas ir didelis šios Dieviškosios Karalystės, esančios juose, pasireiškimas jų dvasioje. Tačiau jų prigimtinis gyvenimas vis dėlto yra apsuptas kūno ir kraujo; ir stovint priešpriešoje tam, bei per nuopuolį esant Dievo Pykčio principe, ir apsuptiems pasaulio, kuris jokiu būdu negali būti sutaikytas su tikėjimu, šios ištikimos sielos negali nebūti labai veikiamos išpuolių iš šio pasaulio, kuriame jos yra prašalaičiai; jos taip pat negali būti nejautrios tam, kad yra taip apsuptos kūno ir kraujo bei šio pasaulio tuščio geismo, kuris nenustoja nuolatos skverbtis į išorinį mirtingą gyvenimą ir gundyti jas įvairiais būdais, lygiai kaip tai darė Kristui. Iš kur pasaulis vienoje pusėje, o Velnias kitoje, ne be Dievo Rūstybės prakeiksmo kūne ir kraujyje, kruopščiai persmelkia ir sijoja gyvenimą; dėl to atsitinka, kad siela dažnai būna nerime, kai šie trys visi kartu ją užpuola, ir kai Pragaras taip šturmuoja gyvenimą ir norėtų pasireikšti sieloje. Bet siela tuomet pasineria į Dievo Malonės viltį ir stovi kaip graži rožė erškėčių viduryje, kol šio pasaulio karalystė nukris nuo jos mirus kūnui; ir tada siela pirmą kartą tampa tikrai pasireiškusi Dievo Meilėje ir Jo Karalystėje, kuri yra Meilės Karalystė; nuo šiol neturėdama nieko daugiau, kas jai trukdytų. Bet šiame gyvenime ji turi eiti su Kristumi šiame pasaulyje; ir tada Kristus išlaisvina ją iš jos pačios Pragaro, persmelkdamas ją savo Meile kiaurai ir stovėdamas šalia jos Pragare, ir netgi paversdamas jos Pragarą Dangumi.
Bet dėl to, kad dar klausi, kodėl sielos, kurios yra be Dievo, nejaučia Pragaro šiame pasaulyje? Aš atsakau: jos nešioja jį savo piktose sąžinėse, bet jos to nežino; nes pasaulis išdūrė joms akis, ir jo mirtina taurė įstūmė jas į miegą, patį lemtingiausią miegą. Nepaisant to, reikia pripažinti, kad nedorėliai dažnai jaučia Pragarą savyje šio mirtingo gyvenimo metu, nors gali ir nesuprasti, kad tai Pragaras, dėl žemiškos tuštybės, kuri prilimpa prie jų iš išorės, ir jutiminių malonumų bei pramogų, kuriais jie yra apsvaigę. Ir be to, reikia pažymėti, kad išorinis gyvenimas kiekviename tokiame žmoguje vis dar turi išorinės Gamtos šviesą, kuri valdo tą gyvenimą; ir todėl Pragaro skausmas negali, kol ji valdo, būti atskleistas.
Bet kai kūnas miršta ar sutrūkinėja, taip, kad siela nebegali mėgautis tokiais laikinais malonumais ir džiaugsmu, nei šio išorinio pasaulio šviesa, kuri jai visiškai užgęsta; tada siela stovi amžiname alkyje ir troškulyje tų tuštybių, kurias ji čia mylėjo, bet visgi negali pasiekti nieko kito, tik tą klaidingą Valią, kurią ji įspaudė į save būdama kūne; ir kurioje ji pertekliuje gyveno savo didelei žalai. Ir dabar, kadangi ji turėjo per daug savo valios šiame gyvenime, ir vis tiek nebuvo tuo patenkinta, ji po šio atsiskyrimo mirtimi turi jos tiek pat mažai; kas sukelia joje amžiną troškulį to, ko ji nuo šiol niekada nebegalės gauti, ir verčia ją būti nuolatiniame nerimastingame tuštybės geisme, pagal jos ankstesnį įspaudą, ir nuolatiniame alkio įniršyje tų nedorybių ir ištvirkimų, į kuriuos ji buvo panirusi būdama kūne.
Ji mielai darytų dar daugiau blogio, bet neturi nei kur, nei kuo to atlikti, kas jai būtų likę; ir todėl ji atlieka tai tik savyje. Viskas dabar vyksta viduje, lyg tai būtų išorėje; ir taip Nedievobaiminga siela yra kankinama tų furijų, kurios yra jos pačios prote, ir kurias ji pati savyje pagimdė. Nes jis [žmogus] iš tiesų tapo savo paties Velniu ir Kankintoju; ir tai, kuo jis nusidėjo čia, kai šio pasaulio šešėlis praeina, lieka su juo įspaude, ir tampa jo kalėjimu ir jo Pragaru. Bet šis pragariškas alkis ir troškulys negali būti visiškai pasireiškęs sieloje, kol kūnas, kuris patarnavo sielai tuo, ko ji geidė, ir kuriuo siela buvo taip apžavėta, kad jį dievino ir siekė visų jo troškimų, nėra nuo jos nuplėštas.
Suprantu tad, – tarė Junijus savo Mokytojui, – kad siela, ištvirkavusi su kūnu visuose malonumuose ir tarnavusi jo geismams šiame gyvenime, vis dar išlaiko tuos pačius polinkius ir prisirišimus, kuriuos turėjo anksčiau; taigi, kai ji nebeturi nei galimybės, nei gebėjimo jų patenkinti; ir kai pamato, kad negali, tuomet toje sieloje atsiveria Pragaras, kuris anksčiau buvo uždarytas išorinio gyvenimo kūne ir šio pasaulio šviesos dėka. Ar teisingai suprantu?
Teoforas tarė:
Tu supratai labai teisingai. Tęsk.
Kita vertus, – tęsė Mokinys, – iš to, ką girdėjau, aiškiai suvokiu, kad Dangus negali nebūti mylinčioje sieloje, kuri yra užvaldyta Dievo ir tuo pavergusi kūną Dvasios paklusnumui visuose dalykuose, ir tobulai pasinėrusi į Dievo Valią bei Meilę. Ir kai kūnas miršta, ir ši siela yra išpirkta iš Žemės, man dabar akivaizdu, kad Dievo gyvenimas, kuris buvo joje paslėptas, šlovingai atsiskleis, ir Dangus pasekoje to pasireikš. Bet nepaisant to, jei nėra taip pat ir lokalaus (vietą turinčio) Dangaus, ir lokalaus Pragaro, aš vis dar pasimetęs, kur patalpinti nemenką Kūrinijos dalį, jei ne pačią didžiausią. Nes kur turi pasilikti visi intelektualūs gyventojai?
Savo pačių principe, – atsakė Mokytojas, – ar tai būtų Šviesos, ar Tamsos. Nes kiekviena sukurta intelektuali būtybė pasilieka savo darbuose ir esencijose, savo stebukluose ir savybėse, savo gyvenime ir atvaizde; ir ten ji regi ir jaučia Dievą, kaip Tą, kuris yra visur, ar tai būtų Meilėje, ar Rūstybėje.
Jei ji yra Dievo Meilėje, tuomet ji regi Dievą atitinkamai ir jaučia Jį kaip Meilę. Bet jei ji įkalino save Dievo Rūstybėje, tuomet ji negali regėti Dievo kitaip, nei rūsčioje prigimtyje, ir negali Jo suvokti kitaip, nei kaip supykusios ir kerštingos Dvasios. Visos vietos jai yra vienodos, jei ji yra Dievo Meilėje; ir jei ji nėra ten, kiekviena vieta yra vienodai Pragaras. Kokia vieta gali apriboti Mintį? Arba kokiai suprantančiai Dvasiai reikia būti laikomai čia ar ten, kad ji būtų laiminga ar nelaiminga? Iš tiesų, kur tik ji yra, ji yra bedugniame pasaulyje, kur nėra nei pabaigos, nei ribos. Ir kur, aš klausiu, ji turėtų eiti? Nes nors ji nukeliautų už tūkstančio mylių, ar tūkstantį kartų po dešimt tūkstančių mylių, ir tai dešimt tūkstančių kartų pakartotų, už Visatos ribų, į įsivaizduojamas erdves virš žvaigždžių, vis tiek ji būtų tame pačiame taške, iš kurio išėjo. Nes Dievas yra Dvasių vieta; jei galima Jam priskirti tokį vardą, su kuriuo kūnas turi ryšį: ir Dievuje nėra ribų; tiek arti, tiek toli čia yra viena; ir ar tai būtų Jo Meilėje, ar Jo Pyktyje, bedugnė Dvasios valia yra visiškai neapribota. Ji greita kaip Mintis, pereinanti per visus daiktus; ji yra magiška, ir niekas kūniško ar iš išorės negali jos sulaikyti ar jai sutrukdyti; ji gyvena savo stebukluose, ir jie yra jos namai.
Taip yra su kiekvienu Intelektu, ar tai būtų Angelų, ar žmonių sielų tvarka; ir tau nereikia baimintis, kad jiems visiems neužteks vietos, kad ir kiek jų bebūtų; ir tokios, kuri jiems geriausiai tiks, netgi pagal jų pačių pasirinkimą ir sprendimą; ir kuri dėl to labai pagrįstai gali būti vadinama jo paties vieta.
Į tai Mokinys tarė:
Iš tiesų prisimenu, kad parašyta apie didįjį Išdaviką, jog po mirties jis nuėjo į savo vietą.
Mokytojas čia tarė:
Tas pats yra tiesa apie kiekvieną sielą, kai ji palieka šį mirtingą gyvenimą: ir tai lygiai taip pat tiesa apie kiekvieną Angelą ar bet kokią Dvasią; kuri yra neišvengiamai nulemta savo pačios pasirinkimo. Kaip Dievas yra visur, taip ir Angelai yra visur; bet kiekvienas savo paties principe ir savo paties savybėje, arba (jei tau taip labiau patinka) savo paties vietoje. Ta pati Dievo Esmė, kuri yra Dvasių vieta, pripažįstama esanti visur; bet jos pasisavinimas arba dalyvavimas joje kiekvienam yra skirtingas, priklausomai nuo to, kaip kiekvienas magiškai pritraukė Valios rimtume. Ta pati Dieviškoji Esmė, kuri yra su Dievo Angelais aukštybėse, yra ir su mumis apačioje: ir ta pati Dieviškoji Prigimtis, kuri yra su mumis, yra taip pat ir su jais; bet skirtingais būdais ir skirtingais laipsniais perduodama ir dalyvaujama.
Ir tai, ką čia pasakiau apie Dieviškąją, ne mažiau turi būti tavo apsvarstyta ir dalyvaujant Diaboliškoje (Velniškoje) Esmėje ir Prigimtyje, kuri yra Tamsos galia, atsižvelgiant į daugybę jos būdų, laipsnių ir pasisavinimų klaidingoje Valioje. Šiame pasaulyje tarp jų vyksta kova: bet kai šis pasaulis pasiekia bet kuriame individe ribą, tada principas pagauna tai, kas yra jo; ir taip siela gauna atitinkamus kompanionus, tai yra, arba Angelus, arba Velnius.
Jam Mokinys vėl tarė:
Jei Dangus ir Pragaras yra mumyse kovoje šio gyvenimo metu, ir pats Dievas taip pat yra taip arti mūsų, kur gali gyventi Angelai ir Velniai?
Ir Mokytojas atsakė jam taip:
Kur tu negyveni pagal savo SAVASTĮ ir savo PATIES Valią, ten šventieji Angelai gyvena su tavimi, ir visur visapusiškai aplink tave. Įsidėmėk tai gerai. Priešingai, kur tu gyveni pagal save PATĮ, SAVĘS ieškojime ir SAVO Valioje, ten be abejonės Velniai bus su tavimi, ir apsigyvens su tavimi, ir gyvens visur tavyje ir aplink tave. Nuo ko Dievas savo gailestingume teapsaugo.
Aš nesuprantu šito, – tarė Mokinys, – taip tobulai gerai, kaip norėčiau. Prašau, padarykite tai man šiek tiek aiškiau.
Mokytojas tada prabilo:
Gerai įsidėmėk, ką tau pasakysiu. Kur Dievo Valia bet kuriame dalyke nori, ten Dievas yra pasireiškęs; ir būtent šiame Dievo pasireiškime gyvena Angelai. Bet kur Dievas kokiame nors kūrinyje nenori kartu su to kūrinio Valia, ten Dievas jam nėra pasireiškęs, ir negali būti; bet gyvena Savyje, be kūrinio bendradarbiavimo ir nuolankaus paklusnumo Jam. Ten Dievas tam kūriniui yra nepasireiškęs Dievas. Tad Angelai negyvena su tokiu; nes kur tik jie gyvena, ten yra Dievo Šlovė; ir jie sudaro Jo Šlovę. Kas gi tada gyvena tokiame kūrinyje kaip šis? Dievas jame negyvena; Angelai jame negyvena; Dievas jame nenori, Angelai taip pat jame nenori. Atvejas akivaizdžiai toks, kad toje sieloje ar kūrinyje jo PATIES Valia yra be Dievo Valios, ir ten gyvena Velnias; ir su juo visa tai, kas yra be Dievo ir be Kristaus. Tai yra Tiesa; dėkis tai į širdį.
Mokinys:
Gali būti, kad užduosiu keletą netinkamų klausimų; bet maldauju jūsų, gerasis Pone, turėti kantrybės su manimi ir pasigailėti mano neišmanymo, jei paklausiu to, kas jums galbūt pasirodys juokinga, ar gali atrodyti neverta man tikėtis atsakymo. Nes turiu dar keletą klausimų jums pateikti; bet gėdijuosi savo paties minčių šiuo klausimu.
Mokytojas:
Būk atviras su manimi ir siūlyk viską, kas yra tavo prote; taip, nesigėdyk net pasirodyti juokingas, kad tik klausinėdamas taptum išmintingesnis.
Mokinys padėkojo savo Mokytojui už šią laisvę ir tarė:
Kaip toli tada Dangus ir Pragaras yra vienas nuo kito?
Į tai jis atsakė taip:
Taip toli, kaip Diena ir Naktis; arba kaip Kažkas ir Niekas. Jie yra vienas kitame, ir visgi jie yra didžiausiu atstumu vienas nuo kito. Ne, vienas iš jų kitam yra tarsi niekas; ir vis dėlto jie sukelia Džiaugsmą ir Sielvartą vienas kitam. Dangus yra per visą pasaulį, ir Jis taip pat yra anapus pasaulio virš visko, netgi visur, kas yra, ar kas gali būti bent įsivaizduojama. Jis pripildo viską; Jis yra visame kame; Jis yra už visko; Jis apgaubia viską; be padalijimo, be vietos; veikdamas Dievišku Pasireiškimu ir tekėdamas visuotinai, bet neišeidamas nė mažiausiai iš Savęs. Nes Jis veikia tik Savyje ir yra atskleistas, būdamas VIENAS ir nepadalintas VISAME KAME. Jis pasirodo tik per Dievo Pasireiškimą; ir niekada kitaip, kaip tik Savyje: Ir toje Būtybėje, kuri ateina į Jį, arba tame, kuriame Jis pasireiškia, ten taip pat yra pasireiškęs Dievas. Nes Dangus yra niekas kitas, kaip Amžinojo VIENIO Pasireiškimas arba Apreiškimas, kuriame VISAS Veikimas ir Norėjimas yra ramioje MEILĖJE.
Taip pat ir Pragaras yra per visą pasaulį, ir gyvena bei veikia tik savyje, ir tame, kuriame pasireiškia Pragaro pagrindas, būtent SAVASTYJE ir Klaidingoje Valioje. Regimasis pasaulis turi savyje abu; ir nėra vietos, kurioje nebūtų galima rasti ar atskleisti Dangaus ir Pragaro. Dabar žmogus, kalbant apie jo laikinąjį gyvenimą, yra tik iš regimojo pasaulio; ir todėl šio gyvenimo metu jis nemato dvasinio pasaulio. Nes išorinis pasaulis su savo substancija yra dvasinio pasaulio apdangalas, lygiai kaip kūnas yra sielai. Bet kai išorinis žmogus miršta, tada dvasinis pasaulis sielai, kurios apdangalas dabar nuimtas, pasireiškia arba Amžinojoje Šviesoje su šventaisiais Angelais, arba Amžinojoje Tamsoje su Velniais.
Mokinys toliau klausė:
Kas yra Angelas arba žmogaus siela, kad jie gali taip pasireikšti arba Dievo Meilėje, arba Pyktyje, arba Šviesoje, arba Tamsoje?
Į tai Teoforas atsakė:
Jie kyla iš vieno ir to paties Originalo: jie yra mažos Dieviškosios Išminties šakos, Dieviškosios Valios, kilusios iš Dieviškojo Žodžio, ir padarytos Dieviškosios Meilės objektais. Jie yra iš Amžinybės pagrindo, iš kur kyla Šviesa ir Tamsa: Tamsa, kuri susideda iš SAVI-Troškimo priėmimo: ir Šviesa, kuri susideda iš to paties dalyko Norėjimo su Dievu. Nes Valios atitikime Dievo Valiai yra Dangus; ir kur tik yra šis Norėjimas su Dievu, ten Dievo Meilė neabejotinai Veikia, ir Jo Šviesa nepaliaus reikštis. Bet Sielos troškimo SAVI-Pritraukime, arba SAVASTIES priėmime į bet kurios Dvasios, Angeliškos ar Žmogiškos, Norėjimą, Dievo Valia veikia sunkiai, ir tai sielai ar dvasiai yra niekas kitas, tik Tamsa; iš kurios, nepaisant to, Šviesa gali pasireikšti. Ir ši Tamsa yra tos Dvasios, kurioje ji yra, Pragaras. Nes Dangus ir Pragaras yra niekas kitas, kaip Dieviškosios Valios pasireiškimas arba Šviesoje, arba Tamsoje, pagal Dvasinio Pasaulio savybes.
Kas yra žmogaus kūnas; ir kodėl siela geba priimti Gėrį ir Blogį.
Mokinys.
KAS tad yra žmogaus kūnas?
Mokytojas.
Tai regimasis pasaulis; viso to, kas pasaulis yra, Atvaizdas ir Kvintesencija, arba Junginys; ir regimasis pasaulis yra vidinio dvasinio pasaulio pasireiškimas, atėjęs iš amžinosios Šviesos ir iš amžinosios Tamsos, iš dvasinio Sutankėjimo ar Ryšio; ir jis taip pat yra Amžinybės atvaizdas ar figūra, per kurią Amžinybė padarė save regimą; kur SAVI-Valia ir ATSIDAVUSI Valia, t.y. Blogis ir Gėris, veikia vienas su kitu. Tokia substancija yra išorinis žmogus. Nes Dievas sukūrė Žmogų iš išorinio pasaulio ir įkvėpė į jį vidinį dvasinį pasaulį sielai ir protingam gyvenimui; ir todėl išorinio pasaulio dalykuose Žmogus gali priimti ir veikti Blogį ir Gėrį.
Apie Pasaulio sunaikinimą; apie Žmogaus kūną prisikėlimo metu ir po jo; kur bus Dangus ir Pragaras; apie Paskutinįjį teismą; ir kodėl kūrinijoje turi būti kova.
Mokinys.
KAS bus po šio pasaulio, kai visi dalykai pražus ir ateis į pabaigą?
Mokytojas.
Liausis tik materialioji substancija; t.y. keturi elementai, Saulė, Mėnulis ir Žvaigždės. Ir tada vidinis pasaulis bus visiškai regimas ir pasireiškęs. Bet tai, kas buvo sukurta žmogaus Valios ar Dvasios šio pasaulio laike, ar tai būtų bloga, ar gera, nesiliaus. Sakau, kiekvienas toks darbas ten atsiskirs dvasiniu būdu, arba į Amžinąją Šviesą, arba į Amžinąją Tamsą. Nes tai, kas gimė iš kiekvieno žmogaus Valios, prasiskverbs ir vėl pereis į tai, kas yra panašu į jį patį. Ir ten tamsa vadinama Pragaru, ir yra amžinas viso Gėrio pamiršimas; o Šviesa vadinama Dievo Karalyste, ir yra amžinas Džiaugsmas šventiesiems ir šventuosiuose, kurie nuolat šlovina ir garbina Dievą, kad išgelbėjo juos nuo Blogio kankynės.
Paskutinis Teismas yra tik Dievo Meilės ir Pykčio ugnies įžiebimas, kuriame kiekvienos substancijos materija pražūva, ir kiekviena ugnis pritrauks į save tai, kas yra jos, tai yra, substanciją, kuri yra panaši į ją pačią: Taip Dievo Meilės ugnis įtrauks į Save viską, kas gimė Dievo Meilėje arba Meilės Principe, kuriame Ji taip pat degs pagal Meilės būdą ir atiduos Save tai substancijai. Bet Kankynė įtrauks į save tai, kas sukurta Dievo Pyktyje Tamsoje, ir sunaikins klaidingą substanciją; ir tada liks tik skausminga, kenčianti Valia savo pačios prigimtyje, atvaizde ir figūroje.
Mokinys.
Su kokia materija ir forma prisikels žmogaus kūnas?
Mokytojas.
Jis sėjamas kaip natūralus grubus ir elementarus kūnas, kuris šiame gyvenime yra panašus į išorinius elementus; tačiau šiame grubiame kūne yra subtili galia ir dorybė. Kaip ir Žemėje yra subtili gera dorybė, kuri yra panaši į Saulę ir yra viena ir tas pats su Saule; kuri taip pat Laiko Pradžioje kilo ir atsirado iš Dieviškosios Galios ir Dorybės, iš kurios taip pat kildinama visa gera kūno dorybė. Ši gera mirtingo kūno dorybė sugrįš ir gyvens amžinai tam tikroje skaidrioje kristalinėje materialioje savybėje, dvasiniame Kūne ir Kraujyje; kaip sugrįš ir gera Žemės dorybė, nes Žemė taip pat taps kristalinė, ir Dieviškoji Šviesa švies kiekviename dalyke, kuris turi Būtį, Esmę ar Substanciją. Ir kaip grubi Žemė pražus ir niekada negrįš, taip ir grubus Žmogaus kūnas pražus ir negyvens amžinai. Bet visi dalykai turi pasirodyti prieš Teismą ir Teisme būti atskirti ugnimi; taip, tiek Žemė, tiek ir žmogaus kūno pelenai. Nes kai Dievas kartą pajudins dvasinį pasaulį, kiekviena Dvasia pritrauks savo dvasinę substanciją prie savęs. Gera Dvasia ir Siela pritrauks prie savęs savo gerą substanciją, o piktoji – savo piktą substanciją. Bet čia po substancija turime suprasti tokią materialią galią ir dorybę, kurios esmė yra gryna dorybė, kaip materiali tinktūra (toks dalykas, kuris turi savyje visas figūras, spalvas ir dorybes, ir kartu yra skaidrus), kurios grubumas visuose dalykuose bus pražuvęs.
Mokinys.
Argi mes neprisikelsime su savo regimais kūnais ir negyvensime juose amžinai?
Mokytojas.
Kai regimasis pasaulis pražus, tada viskas, kas iš jo atėjo ir buvo išoriška, pražus kartu su juo. Iš pasaulio liks tik dangiška kristalinė prigimtis ir forma, o iš Žmogaus – tik dvasinė Žemė; nes Žmogus tada bus visiškai panašus į dvasinį pasaulį, kuris kol kas yra paslėptas.
Mokinys.
Ar dangiškame gyvenime bus Vyras ir Žmona, ar Vaikai, ar Giminės, ar bendraus vienas su kitu, kaip daro šiame gyvenime?
Mokytojas.
Kodėl esi toks kūniškas savo mąstyme? Nebus nei Vyro, nei Žmonos, bet visi bus kaip Dievo Angelai, t.y. Vyriškosios Mergelės. Nebus nei Sūnaus, nei Dukters, Brolio nei Sesers, bet visi iš vieno Kamieno ir Giminės. Nes visi yra Viena Kristuje, kaip Medis ir jo Šakos yra viena, nors ir atskiri kaip kūriniai; bet Dievas yra Viskas Visame Kame. Iš tiesų, bus dvasinis pažinimas to, kuo kiekvienas buvo ir ką darė, bet jokio žemiškų dalykų Turėjimo ar Mėgavimosi, ar Noro turėti ar mėgautis kūniškais ryšiais daugiau nebus.
Mokinys.
Ar jie visi turės tą Amžinąjį Džiaugsmą ir Pašlovinimą vienodai?
Mokytojas.
Raštas sako: „Kokie yra žmonės, toks ir jų Dievas.“ Ir kitoje vietoje: „Su šventu tu esi šventas, ir su iškrypusiu tu esi iškrypęs.“ Ir šv. Paulius sako: „Prisikėlime vienas skirsis nuo kito šlove, kaip skiriasi Saulė, Mėnulis ir Žvaigždės.“ Todėl žinok, kad Palaimintieji iš tikrųjų visi mėgausis Dieviškuoju Veikimu juose ir ant jų; bet jų dorybė ir Apšvietimas arba Šlovė bus labai skirtingi, priklausomai nuo to, kaip jie šiame gyvenime buvo apdovanoti skirtingais matais ir laipsniais galios ir dorybės savo skausmingame darbe. Nes skausmingas kūrinio darbas šiame gyvenime yra Dieviškosios Galios atvėrimas ir gimdymas, per kurį ta Galia tampa judri ir veikli. Tad tie, kurie dirbo su Kristumi šiame gyvenime, o ne kūno geisme, turės didelę galią ir transcendentinį Pašlovinimą savyje ir ant savęs. Bet kiti, kurie tik tikėjosi ir pasikliovė priskirtu atpirkimu, o tuo tarpu tarnavo savo Pilvui-Dievui, ir visgi galiausiai atsivertė ir gavo Malonę; šie, sakau, nepasieks tokio aukšto Galios ir Apšvietimo laipsnio. Taigi bus toks pat didelis laipsnių skirtumas tarp jų, koks yra tarp Saulės, Mėnulio ir Žvaigždžių; arba tarp laukų gėlių jų grožio, galios ir dorybės įvairovėje.
Mokinys.
Kaip pasaulis bus teisiamas, ir kas jį teis?
Mokytojas.
Jėzus Kristus, tas „Dievo Žodis, kuris tapo Žmogumi“, savo Dieviškojo Judėjimo ar Sąjūdžio galia atskirs nuo Savęs viską, kas Jam nepriklauso, ir visiškai apreikš Savo Karalystę toje vietoje ar erdvėje, kur dabar yra šis pasaulis; nes atskiriantis judėjimas veikia visoje Visatoje, per viską vienu metu.
Mokinys.
Kur bus išmesti Velniai ir visi Pasmerktieji, kai šio pasaulio vieta taps Kristaus Karalyste ir kaip tokia bus pašlovinta? Ar jie bus išmesti iš šio pasaulio vietos? Ar Kristus turės ir apreikš Savo Valdžią už šio pasaulio sferos ar vietos ribų?
Mokytojas.
Pragaras liks šio pasaulio vietoje ar sferoje visur, bet paslėptas nuo Dangaus Karalystės, kaip Naktis yra paslėpta Dienoje ir Dienai. „Šviesa švies amžinai tamsoje, bet tamsa niekada negalės jos apimti ar pasiekti.“ Ir Šviesa yra Kristaus Karalystė; bet Tamsa yra Pragaras, kuriame gyvena Velniai ir Nedorėliai; ir taip jie bus numalšinti Kristaus Karalystės ir padaryti jo pakoju, t.y. gėda.
Mokinys.
Kaip visi žmonės ir tautos bus atvesti į Teismą?
Mokytojas.
Amžinasis Dievo Žodis, iš kurio kilo kiekvienas dvasinis kūrinio gyvenimas, tą valandą pajudins Save, pagal Meilę ir Pyktį, kiekviename gyvenime, kuris atėjo iš Amžinybės, ir patrauks kiekvieną kūrinį prieš Kristaus Teismą, kad būtų nuteistas šiuo pasaulio judėjimu. Gyvenimas tada bus apreikštas visuose jo darbuose, ir kiekviena siela pamatys ir pajus savo teismą ir nuosprendį savyje. Nes Teismas iš tiesų yra nedelsiant apreiškiamas kiekvienoje sieloje ir kiekvienai sielai atsiskyrus kūnui; ir paskutinis Teismas yra tik dvasinio kūno sugrįžimas ir pasaulio atskyrimas, kai Blogis bus atskirtas nuo Gėrio, pasaulio ir žmogaus kūno substancijoje, ir kiekvienas dalykas įeina į savo amžinąjį prieglobstį. Ir taip tai yra Dievo Slėpinio pasireiškimas kiekvienoje substancijoje ir gyvenime.
Mokinys.
Kaip bus paskelbtas nuosprendis?
Mokytojas.
Čia apsvarstyk Kristaus žodžius. „Jis tars tiems, kurie Jo dešinėje: Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite Karalystę, paruoštą jums nuo pasaulio sukūrimo. Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote; aš buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte; aš buvau ateivis, ir jūs mane priėmėte; nuogas, ir jūs mane aprengėte. Aš buvau ligonis, ir jūs mane aplankėte, kalėjime, ir jūs atėjote pas mane“. Tada jie Jam atsakys, sakydami: „Viešpatie, kada mes matėme Tave alkaną, ištroškusį, ateivį, nuogą, ligonį ar kalėjime, ir taip Tau patarnavome?“ Ir Karalius atsakys ir tars jiems: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mano mažiausiųjų brolių, man padarėte.“ Ir Nedorėliams Savo kairėje Jis tars: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, paruoštą Velniui ir jo angelams. Nes aš buvau išalkęs, ištroškęs, ateivis, nuogas, ligonis ir kalėjime, ir jūs man nepatarnavote.“ Ir jie taip pat Jam atsakys ir tars: „Kada mes matėme Tave tokį ir Tau nepatarnavome?“ Ir Jis jiems atsakys: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų to nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte.“ Ir šie eis į amžinąją bausmę, o teisieji į amžinąjį Gyvenimą.
Mokinys.
Mylimas Mokytojau, prašau, pasakyk man, kodėl Kristus sako: „Ką padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, man padarėte; ir ko nepadarėte jiems, to nepadarėte ir man.“ Ir kaip žmogus savo darbe daro tai pačiam Kristui?
Mokytojas.
Kristus realiai ir esmiškai gyvena tikėjime tų, kurie visiškai atsiduoda Jam, ir Jis duoda jiems Savo Kūną maistui ir Savo Kraują gėrimui; ir taip Jis užvaldo jų tikėjimo pagrindą, pagal vidinį ar vidujinį žmogų. Ir Tikras Krikščionis yra vadinamas Vynmedžio Kristaus šaka, ir Krikščioniu, nes Kristus dvasiškai gyvena jame; todėl bet koks Gėris, kurį kas nors padarys tokiam Krikščioniui jo kūniškuose poreikiuose, yra padaromas pačiam Kristui, kuris jame gyvena. Nes toks Krikščionis nėra savo paties, bet yra visiškai atsidavęs Kristui ir tapęs Jo ypatinga nuosavybe, ir dėl to geras darbas yra atliekamas pačiam Kristui.
Todėl taip pat, kas sulaikys savo pagalbą nuo tokio stokojančio Krikščionio ir susilaikys nepatarnavęs jam jo būtinybėje, tas atstumia Kristų nuo savęs ir niekina Jį Jo nariuose. Kai vargšas žmogus, kuris taip priklauso Kristui, prašo tavęs ko nors, ir tu jam tai atsakai jo būtinybėje, tu atsakai pačiam Kristui. Ir kokią skriaudą kas nors padarys tokiam Krikščioniui, jie tai daro pačiam Kristui. Kai kas nors tyčiojasi, niekina, plūsta, atmeta ar atstumia tokį žmogų, jie visa tai daro Kristui; bet tas, kuris jį priima, duoda jam maisto ir gėrimo, ar drabužių, ir padeda jam jo poreikiuose, daro tai taip pat Kristui ir savo paties kūno nariui. Ne, jis netgi daro tai sau pačiam, jei yra Tikras Krikščionis; nes mes visi esame Viena Kristuje, kaip medis ir jo šakos yra viena.
Mokinys.
Kaip tada išsilaikys tą rūsčią Teismo dieną tie, kurie kankina ir vargina vargšus ir nelaimingus, ir atima iš jų patį jų prakaitą; versdami ir prievartaudami juos Jėga paklusti jų Valioms, ir trypdami juos kaip savo pakojus, vien tam, kad patys galėtų gyventi prabangoje ir galioje, ir leisti šių vargšų žmonių prakaito ir triūso vaisius malonumams, puikybei ir tuštybei?
Mokytojas.
Kristus kenčia Savo narių persekiojime. Todėl visa skriauda, kurią tokie kieti išnaudotojai daro vargšams nelaimėliams, esantiems jų valdžioje, yra daroma pačiam Kristui; ir patenka po Jo griežtu Nuosprendžiu ir Teismu! Ir be to, jie padeda Velniui didinti jo karalystę; nes tokia vargšų priespauda jie atitraukia juos nuo Kristaus ir priverčia ieškoti neteisėtų būdų pripildyti savo pilvus. Ne, jie dirba pačiam Velniui ir su juo, darydami lygiai tą patį, ką daro jis; kuris be paliovos priešinasi Kristaus Karalystei, kuri susideda tik iš Meilės. Visi šie engėjai, jei jie neatsigręš visa savo širdimi į Kristų ir nepatarnaus, ar netarnaus Jam, turi eiti į Pragaro Ugnį, kuri yra maitinama ir palaikoma gyva niekuo kitu, kaip tik tokia gryna SAVASTIMI, kokią jie praktikavo prieš vargšus čia.
Mokinys.
Bet kaip bus su tais, ir kaip jie galės atlaikyti tą griežtą išbandymą, kurie šiuo laiku taip nuožmiai ginčijasi dėl Kristaus Karalystės, ir šmeižia, plūsta bei persekioja vienas kitą dėl savo Religijos, kaip jie daro?
Mokytojas.
Visi tokie dar nepažino Kristaus; ir jie tėra kaip Dangaus ir Pragaro Tipas ar Figūra, kovojantys vienas su kitu dėl pergalės.
Visa kylanti, besipučianti puikybė, kuri ginčijasi dėl nuomonių, yra SAVASTIES atvaizdas. Ir kas tik neturi Tikėjimo ir Nuolankumo, ir negyvena Kristaus Dvasioje, kuri yra Meilė, tas yra ginkluotas tik Dievo Pykčiu ir padeda siekti pergalės įsivaizduojamai SAVASTEI, tai yra, Tamsos karalystei ir Dievo Pykčiui. Nes Teismo dieną visa SAVASTIS bus atiduota Tamsai, kaip ir visi nenaudingi žmonių ginčai; kuriuose jie ieško ne Meilės, bet tik savo įsivaizduojamos SAVASTIES, kad galėtų išaukštinti save iškeldami ir įtvirtindami SAVO nuomones; netgi kurstydami kunigaikščius karams dėl to paties, ir tokiu būdu sukeldami ištisų šalių žmonių nuniokojimą. Visi tokie dalykai priklauso Teismui, kuris atskirs Melą nuo Tiesos; ir tada visi atvaizdai ar nuomonės liausis, ir visi Dievo vaikai gyvens amžinai Kristaus Meilėje, ir Ji juose.
Visi, kas šiuo kovos laiku, būtent nuo Nuopuolio iki Prisikėlimo, nėra uolūs Kristaus Dvasioje ir netrokšta skatinti Taikos ir Meilės, bet ieško ir kovoja tik dėl SAVĘS, yra iš Velnio ir priklauso Tamsos duobei, ir todėl turi būti atskirti nuo Kristaus. Nes Danguje visi tarnauja Dievui, savo Kūrėjui, Nuolankioje Meilėje.
Mokinys.
Kodėl tada Dievas leidžia tokiai kovai ir ginčams būti šiuo laiku?
Mokytojas.
Pats Gyvenimas stovi kovoje, kad jis galėtų tapti pasireiškęs, juntamas ir apčiuopiamas, ir kad išmintis galėtų tapti atskiriama ir pažini.
Kova taip pat sudaro amžinąjį Pergalės džiaugsmą. Nes šventuosiuose kils didelis gyrius ir padėka iš patirtinio jausmo ir žinojimo, kad Kristus juose nugalėjo Tamsą ir visą Gamtos SAVASTĮ, ir kad jie galiausiai yra visiškai išlaisvinti nuo kovos; kuo jie džiaugsis amžinai, kai sužinos, kaip atlyginta Nedorėliams. Ir todėl Dievas leidžia visoms sieloms stovėti Laisvoje Valioje, kad amžinoji valdžia tiek Meilės ir Pykčio, tiek Šviesos ir Tamsos, galėtų tapti pasireiškusi ir žinoma; ir kad kiekvienas gyvenimas galėtų sukelti ir rasti savo paties nuosprendį savyje. Nes tai, kas dabar yra kova ir skausmas šventiesiems jų vargingoje kovoje čia, Pabaigoje pavirs jiems dideliu Džiaugsmu; o tai, kas buvo džiaugsmas ir malonumas nedievobaimingiems asmenims šiame pasaulyje, vėliau pavirs jiems amžina Kankyne ir Gėda. Todėl šventųjų džiaugsmas turi kilti jiems iš mirties, kaip Šviesa kyla iš Žvakės per jos sunaikinimą ir suvartojimą jos ugnyje; kad taip gyvenimas galėtų būti išlaisvintas iš Gamtos skausmingumo ir paveldėtų kitą pasaulį.
Ir kaip Šviesa turi visai kitą savybę nei Ugnis, nes Ji duoda ir atiduoda Save; tuo tarpu Ugnis traukia į save ir vartoja save; taip šventas Romumo gyvenimas ištrykšta per SAVI-Valios mirtį, ir tada tik Dievo Meilės valia valdo ir daro VISKĄ VISAME KAME. Nes taip Amžinasis VIENIS įgijo Jautimą ir Atskiriamumą, ir atvedė Save vėl su Jautimu per mirtį į didelį Džiūgavimą; kad būtų Amžinas Gėrėjimasis Begalinėje Vienybėje ir Amžina Džiaugsmo Priežastis; ir todėl tai, kas anksčiau buvo Skausmingumas, dabar turi būti šio judėjimo Pagrindas ir priežastis visų dalykų Pasireiškimui. Ir čia glūdi paslėptosios Dievo išminties paslaptis.
Kiekvienas, kas prašo, gauna, kiekvienas, kas ieško, randa; ir kiekvienam, kas beldžia, bus atidaryta. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, ir Dievo meilė, ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su mumis visais. Amen.